Rugpjūčio 20–26d.
Šią savaitę skaitykite: Iz 1, 11–15; 6, 1–8; Iz 44; 58, 1–10; Jer 7, 1–10; Mch 6, 1–8.
Įsimintina eilutė: „Kas prilygsta Man? Tegu pasirodo, tegu pasako, pareiškia ir paaiškina! Kas žiloje senovėje sukūrė tautą? Tai, kas turi įvykti, jie tepasako!“ (Iz 44, 7).
Ivano Turgenevo romane „Tėvai ir vaikai“ vienas iš veikėjų ištarė tokius žodžius: „Visų mūsų gyvenimas kabo ant plauko, po mūsų kojomis bet kurią minutę gali atsiverti bedugnė, ir vis dėlto mes prisidarome sau įvairiausių bėdų ir sugadiname sau gyvenimą.“ (Tėvai ir vaikai, 131 p.)
Žinoma, Viešpats siūlo geresnį gyvenimą. Jis siūlo mums galimybę sekti Jį, mylėti Jį, garbinti Jį ir taip apsaugoti save nuo daugybės bėdų.
Tačiau krikščioniškas gyvenimas – tai net tik pareiškimas, kad aš seku Viešpačiu. Šią savaitę pažiūrėsime į tai, ką kai kurie pranašai sakė apie tuos, kurie manė, kad pakako garbinti tikrą Dievą, tikroje šventykloje sabatos dieną, bet nepaisyti to, kaip gyvename likusią savaitę. Pranašai parodė, kad tai apgaulė.
I. Tūkstančiais avinų?
Priešingai nei kitos religijos, Biblijos religija (Senasis ir Naujasis Testamentai) moko, kad išganymas suteikiamas malone. Nieko negalime padaryti, kad taptume priimtini Dievui. Mūsų geri darbai, net jei jie daromi siekiant tik gero, net jei juos įkvėpė Dvasia, niekada nepanaikins prarajos, kuri skiria Dievą ir žmoniją. Jei galėtume išsigelbėti gerais darbais, jei jų pakaktų nuodėmei išpirkti, jei jie galėtų suvienyti puolusią žmoniją ir Dievą, tuomet Jėzui nebūtų reikėję mirti, o išganymo planas iš esmės skirtųsi nuo dabartinio sumanymo išgelbėti žmoniją.
Tik dėka Jėzaus mirties, kuri priskiriama mums tikėjimu, tik dėka Kristaus teisumo, kurį jis įgyvendino, kuris yra duodamas visiems, kas jį priima, nusidėjėlis gali būti išgelbėtas. Nuodėmė yra tokia pikta ir priešiška esminiams Dievo valdymo principams, kurie pagrįsti meile ir laisve rinktis, kad tik Kristaus mirtis galėjo išspręsti nuodėmės sukeltas problemas.
Tačiau Biblijoje taip pat parašyta, kad viskas, ką sakome ir darome, yra svarbu, nes elgesys ir žodžiai parodo Dievo patyrimo tikrovę.
1. Atsižvelgdami į tai, perskaitykite Mch 6, 1-8. Ką pranašas čia nori pasakyti, ypač apie aukas (tuometinio garbinimo Izraelyje dalis), t.y. išganymo plano simbolį? Kaip šiuos žodžius galime pritaikyti sau šiandien? Taip pat žr. Įst 10, 12-13.
Vadinantys save Dievo vaikais, bet nerodantys teisumo ir malonės aplinkiniams, daro šėtono darbą, nepaisant to, kad jie pamaldžiai laikosi garbinimo apeigų. Tačiau tie, kurie nuolankiai eina su Dievu, nebus abejingi teisumo ir malonės principams, nei niekins tinkamą garbinimą. Dievas ieško tokių garbintojų, kurie savo meilę Jam parodo ištikimybe, skatinami nuolankios širdies. Ko vertos tinkamos maldos, tinkamas garbinimas ir teisinga teologija, jei žmogus yra nemalonus, nemandagus, pasipūtęs, neteisus ir negailestingas?
Jūsų nuomone, kas svarbiau: teisinga teologija ar tinkamas elgesys? Ar gali būti, kad išmanote teologiją, bet su kitais elgiatės netinkamai? Jei taip, ar galite tuomet turėti bent kažkokią viltį?
II. Izaijo pašaukimas
Kai Ozėjas, Amosas ir Michėjas skelbė Izraeliui įspėjimą dėl neišvengiamo pavojaus, atrodo, kad Judas klestėjo dėka kelių gerų karalių. Karalius Uzijas (taip pat žinomas kaip Azarijas) buvo žinomas ir gerbiamas dėl išmintingo vadovavimo bei pasiekimų (žr. 2 Met 26, 1–15). Bet, kaip dažnai nutinka, jo pasiekimai nuvedė į pragaištį. Nuolankumą pakeitė pasididžiavimas, ištikimybę – perdėtas pasitikėjimas savimi (žr. 16–21 eilutes).
Atrodo, kad Judo žmonės klestėjo ir dvasiškai. Buvo rūpinamasi Šventyklos apeigomis. Vis dėlto tas pats blogis, kuris gniuždė Izraelį, greitai paveikė ir Judą. Būtent tokiu laiku Viešpats pašaukė Izaiją ypatingam darbui.
2. Perskaitykite Iz 6, 1–8. Jūsų nuomone, kodėl Izaijas sureagavo būtent taip (eilutė 5)? Kokia svarbi „teologinė“ tiesa yra atskleista čia?
Pabandykite įsivaizduoti Izaijo reakciją į Dievo šlovę. Staiga jo ir tautos nuodėmės išryškėjo Švento ir Visagalio Dievo akivaizdoje. Todėl jo reakcija nestebina. Sunku įsivaizduoti, kad kitas asmuo būtų elgęsis kitaip.
Čia matome svarbią tiesą apie žmonijos būklę, kuri itin skiriasi nuo švento Dievo šlovės. Įžvelgiame atgailą, pasiruošimą išpažinti asmenines nuodėmes, malonės reikmę.
Pagalvokite, kokios būtų mūsų pamaldos, jei tikintieji jaustųsi, kad jie yra Švento Dievo akivaizdoje, kas savo ruožtu padėtų suprasti, jog jiems reikia gelbėjančios ir apvalančios Jo malonės. Įsivaizduokite, jei giedojimas, maldos ir pamokslavimas kas kartą paskatintų mus tikėti, atgailauti ir sušukti: „Štai aš, siųsk mane!“ Būtent tai ir yra garbinimas.
Įsivaizduokite, kad stovite prieš patį Jėzų. Kokia būtų jūsų reakcija? Ką jūs sakytumėte, darytumėte? O kaip dėl Jo pažado Mt 28, 20? Ką jis reiškia mums dabar, praktiškai?
III. Bevertės atnašos
Lengva užmiršti, kad didžioji Senojo Testamento dalis, ypač pranašų raštai, buvo pastabos ir įspėjimai Sandoros žmonėms, t.y. Jo „ištikimai bažnyčiai“. Dauguma šitų žmonių teigė, kad jie seka gyvąjį Dievą, jie suprato pagrindines biblines tiesas (daug geriau negu jų kaimynai pagonys) ir žinojo, ką sakyti ir daryti garbinant. Tačiau skaitant pranašų raštus paaiškėja, kad to nepakako.
3. Perskaitykite Iz 1, 11–15. Kaip suprasti tai, ką Viešpats, kuris įsteigė visas šitas apeigas, sako jiems?
Atsakymas yra užrašytas Iz 1, 16–18, kuris daug kuo susijęs su pirmos dalies pamoka apie Michėją. Neabejotina, bažnyčia yra nusidėjėliams, ir jei reiktų laukti, kol tapsime tobuli, kad galėtume garbinti Viešpatį, tada niekas iš mūsų negarbintų Jo.
Bet Biblija sako, kad Dievą labiau domina, kaip mes elgiamės su kitais, ypač silpnais ir bejėgiais, o ne įvairios religinės apeigos, net tos, kurias įsteigė Jis.
4. Perskaitykite Iz 58, 1–10. Kas negerai su čia apibūdintu pasninkavimu? Ką Dievas sako apie tai, kaip žmonės turi pasninkauti? Ko galime pasimokyti iš to asmeniškai, ar pasninkautume, ar ne?
Pasninkavimas yra savęs išsižadėjimo forma. Jėzus apie tai daug mokė. Tačiau kai kurios pasninkavimo formos yra tiktai beprasmiškas pasirodymas. Tai veidmainystės simptomas, geidžiant paklusnumo privilegijų, bet nepaisant pareigų. Savęs išsižadėjimas, motyvuotas meilės Dievui, tarnauja turintiems poreikių. Toks pasninkavimas (savęs išsižadėjimas) teikia garbę Jam. Toks gyvenimas veda prie tikro garbinimo, kurio Jis neniekina, kuris rodo nusidėjėliui, kad kaip jam buvo parodyta nepelnyta malonė ir meilė, taip ir jis turi rodyti malonę ir nepelnytą meilę kitiems. Tai yra tikras savęs išsižadėjimas, kuris atskleidžia tikrą tikėjimą (Lk 9, 23) ir parodo, ką reiškia būti Jėzus mokiniu.
IV. Beprasmis?
Pietų Afrikos rašytojas Laurens van der Post kartą rašė apie tai, ką jis vadino „beprasme našta“, t.y. jausmą, kad gyvenimas apskritai yra beprasmis. Anksčiau ar vėliau mirsime, ir visi, kas mus pažinojo, mirs, o visi prisiminimai išnyks amžiams. Tai ko vertas mūsų gyvenimas? Dažnai galima pagalvoti, kad daugybė mūsų darbų yra beprasmiai.
5. Turint tai omenyje, perskaitykite Iz 44. Žemiau užrašykite šio skyriaus esmę, ypač tai, kaip jis susijęs su garbinimo klausimu.
Nors Izaijas rašė savo laikmečiui, kultūrai ir žmonėms, atkreipkite dėmesį į tai, kad šie principai yra pritaikomi šiandien. Vienas Viešpats yra Kūrėjas, Atpirkėjas. Tik Jis gali išgelbėti mus, todėl tik Jis yra vertas būti garbinamas ir šlovinamas. Izaijas pašiepia tuos, kurie savo rankomis daro stabus, lenkiasi ir garbina juos, nors iš tikrųjų jie yra beverčiai.
Nors tai gali pasirodyti kvaila, rizika elgtis panašiai, t.y. paskirti gyvenimą, laiką ir jėgas tokiems dalykams, kurie yra beverčiai, negalintys patenkinti dabartinių mūsų poreikių ir tikrai negali išgelbėti mūsų nuo mirties laikų pabaigoje. Svarbu, kad budėtume ir melstumės, ir kaip rašė Paulius, patikrintume ir ištirtume save, ar laikomės tikėjimo (2 Kor 13, 5). Garbinimas sabatoje, jei tai daroma teisingai, gali mums ypatingai priminti tai, kodėl turime garbinti tiktai Viešpatį. Garbinimas turi ypatingai priminti mums tai, kas gyvenime svarbu, prasminga, o kas laikina ir beprasmiška.
Visi žinome apie pavojų padaryti stabu pinigus, valdžią, prestižą ir t.t. Tačiau, ar žinome apie pavojų padaryti stabu bažnyčią, pastorių, asmeninę tarnystę, net ištikimybę, gyvenseną ar pamaldumą? Apsvarstykite tai ir atsakymus pasiruoškite pristatyti klasėje.
V. „Tai Viešpaties Šventykla!“
Judo karalystė taip pat patyrė dvasinių kilimų ir puolimų, reformą ir atsimetimą. Tačiau dažnai, net patiriant dvasinį sunkmetį, buvo parodomas Viešpačiui nepriimtinas išoriškas pamaldumas ir garbinimas. Turime būti atsargūs, kad nepasiduotume tai pačiai apgavystei.
6. Perskaitykite Jer 7, 1–10. Kokia tema čia kartojasi, kurią pastebėjome visą savaitę? Kaip galime šiuos principus pritaikyti asmeniškai sau šiandieniame kontekste?
Ypatingą dėmesį atkreipkite į 4 eilutę. Viena vertus, kalbantieji buvo teisūs. Tai buvo „Viešpaties Šventykla“, vieta Viešpaties vardui, kur buvo aukojama pagal paties Dievo nurodymus, vieta, kur buvo mokoma didžių aukojimo, išganymo, apvalymo ir teismo tiesų. Juk izraelitai buvo Sandoros žmonės. Jų Dievas buvo gyvas Dievas, ir jiems buvo suteikta daugiau šviesos ir tiesos, daugiau negu visoms pagonių tautoms. To nepaneigsi, ir vis dėlto Viešpats nebuvo patenkintas jais ar jų garbinimu. Jer 7, 4–5 parašyta: „Nepasitikėkite nepagrįsta viltimi, sakydami: ‘Tai Viešpaties Šventykla!‘“ Šie žodžiai buvo bevertis melas ne todėl, kad Šventykla nebuvo Viešpaties, bet todėl, kad žmonės manė, jog ateidami į Viešpaties Šventyklą ir garbindami ten, jie buvo saugūs, išganyti, neva jie darė viską, ko buvo reikalaujama.
Atsižvelgiant į mums suteiktą šviesą, kokiu būdu mes, kaip septintosios dienos adventistai, galėtume daryti tą pačią klaidą, kaip šitie žmonės? Pagalvokite apie galimas paraleles tarp jų ir mūsų, ir kaip mes, jei nebūtume atsargūs, galėtume pasiduoti panašiai apgavystei. Kokiu beverčiu melu galėtume patikėti, kuris išoriškai galėtų atrodyti kaip tiesa?
Toliau studijuokite: E. Vait, „Prophets and Kings“, 303–310 p.; 331–339 p.; 349–366 p.; 381–391 p.; 407–421 p.
„Izaijo dienomis Dievo supratimas buvo menkas… Užmiršę Jehovos charakterį, izraelitai buvo nepateisinami. Dievas dažnai apsireikšdavo jiems kaip užjaučiantis, maloningas, kantrus, gailestingas ir teisus.’ Ps 86, 15.“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 311-312 p.)
„Izaijui regėjime buvo aiškiai apreikštas Izraelio Dievo charakteris. ‘Aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas – Šventasis,’ apsireiškė pranašui didžioje šlovėje, tačiau pranašas suprato maloningą savo Viešpaties prigimtį…“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 314 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į ketvirtos dalies paskutinį klausimą. Kokius gerus dalykus galime paversti stabais? Kaip žinoti, kad kažką padarėme stabu?
2. Įsigilinkite į pamokos penktoje dalyje paminėtus klausimus. Pažiūrėkite į tai, ką žmonės darė (žr. Jer 7, 4), nors tai prieštaravo apreikštam Dievo žodžiui. Kaip galime išmokti apsisaugoti nuo tų pačių spąstų? Kodėl paprasčiausias klusnumas Dievo apreikštam Žodžiui atlieka tokį svarbų vaidmenį, apsaugant mus nuo įvairiausių apgavysčių?
3. Pagalvokite apie garbinimą jūsų vietinėje bendruomenėje. Ar po pamaldų išeinate patyrę pagarbią Dievo baimę ir didybę bei suvokiate, kad esate nuodėmingi, jog jums reikia malonės? Jei ne, ką galima būtų pakeisti, kad bažnyčia patirtų tai, kas ištiko Izaiją (žr. pamokos antrą dalį)? Kodėl tai svarbu?
4. Ar užsiimate dalykais, kurie yra visiškai nenaudingi? Kiek laiko iššvaistote, užsiimdami dalykais, kurie yra nenaudingi, bergždi ir iš esmės beverčiai? Kaip galite išmokti geriau panaudoti šiame gyvenime mums skirtą laiką?