Birželio 20–26 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 1–6; Lk 22, 39–46; 2 Kor 13, 8; Lk 22, 53; Mt 12, 30; 1 Kor 15, 14.
Įsimintina eilutė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ (Lk 24, 7)
Nuo vaikystės Jėzus suvokė, kad Jis atėjo į žemę vykdyti Savo Tėvo valios (Lk 2, 41–50). Jis mokė, gydė ir tarnavo tvirtai pasišventęs paklusti Tėvui. Po Šventos vakarienės atėjo laikas likti vienam, patvirtinti Dievo valią, būti išduotam ir išsigintam, būti teisiamam ir nukryžiuotam ir nugalėti mirtį.
Visą Savo gyvenimą Jėzus žinojo apie kryžiaus neišvengiamybę. Evangelijose daug kartų žodžiai privalo, turi, reikia pavartoti ryšium su Jėzaus kančiomis ir mirtimi (Lk 17, 25; 22, 37; 24, 7; Mt 16, 21; Mk 8, 31; 9, 12; Jn 3, 14). Jis turėjo eiti į Jeruzalę. Jis turėjo kentėti. Jis turėjo būti atmestas. Jis turėjo būti iškeltas aukštyn ir taip toliau. Niekas negalėjo sulaikyti Dievo Sūnaus nuo ėjimo į Golgotą. Bet kokį pasiūlymą atmesti kryžių Jis pasmerkė kaip iš šėtono (Mt 16, 22–23). Jis buvo įsitikinęs turįs eiti,.. iškentėti,.. būti nužudytas ir prisikelti (eilutė 21). Kryžius Jėzui buvo ne pasirinktinas, bet privalomas (Lk 24, 25–26. 46), dieviškojo slėpinio dalis „amžiams ir kartoms, o dabar apreikštas Dievo šventiesiems“ (Kol 1, 26).
I. GETSEMANĖ. NUOŽMI KOVA
Istorijos pradžioje Dievas sukūrė Adomą ir Ievą ir užveisė jiems gražų sodą, palaimintą viskuo, ko jiems reikėjo gyvenimo džiaugsmui. Netrukus atsitiko kažkas netikėto – pasirodė šėtonas (Pr 3). Jis sugundė pirmąją porą ir jauną žemę panardino į didžiąją kovą tarp gėrio ir blogio, tarp Dievo ir šėtono.
Dievo laiku, kitas sodas (Lk 22, 39–46) tapo didžiosios kovos tarp tiesos ir melo, tarp teisumo ir nuodėmės, tarp Dievo plano išganyti žmoniją ir šėtono tikslo pražudyti žmogų vieta.
Edene pasaulis pateko į nuodėmės prakeikimą; Getsemanėje buvo užtikrinta galutinė pasaulio pergalė. Edenas pamatė savo tragišką prieštaravimo Dievui triumfą; Getsemanėje savasis „aš“ buvo pavestas Dievui ir pasiekta pergalė prieš nuodėmę.
Palyginkite tai, kas atsitiko Edene (Pr 3, 1–6), su tuo, kas įvyko Getsemanėje (Lk 22, 39–46). Koks didelis skirtumas akivaizdus abejuose soduose?
Getsemanė reiškia du svarbius dalykus: pirma, pikčiausią šėtono bandymą sugundyti Jėzų, kad Jis neįvykdytų Dievo misijos ir tikslo; antra, kilniausią pasitikėjimo Dievo jėga pavyzdį, kad būtų įvykdyta Aukščiausiojo valia ir tikslas. Getsemanė moko, kad ir kokia nuožmi būtų kova, kad ir koks silpnas būtų žmogus, pergalė yra garantuota patyrusiems maldos jėgą. Kaip meldėsi Jėzus: „Tačiau tebūna ne Mano, bet Tavo valia“ (Lk 22, 42).
Šėtonas viską nukreipė prieš Jėzų; mokiniai, kuriuos Jis itin mylėjo, nejautė Jo kančios. Kraujo lašai krito lašas po lašo; netrukus Judas Jį išduos bučiniu; greitai Jį užsipuls kunigai ir šventyklos sargybiniai. Tačiau Jėzus mums parodė, kad malda ir pasitikėjimas Dievu suteiks reikalingų jėgų sielai pakelti didžiausią gyvenimo naštą.
Kai kitą kartą būsite labai gundomi, kaip jūs galite patirtį tai, ką Jėzus patyrė Getsemanėje, o ne tai, ką Adomas ir Ieva patyrė Edene? Koks esminis veiksnys lemia visą skirtumą tarp minėtų patyrimų?
II. JUDAS
„O šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3). Neabejotina, šėtonas itin stengėsi sugundyti visus mokinius. Tačiau kodėl piktajam lengviau pavyko sugundyti Judą nei kitus?
Lukas užrašė, kaip Jėzus vienas visą naktį meldėsi kalne prieš Jam išsirenkant mokinius (Lk 6, 12–16). Jėzus tikėjo, kad Dvylika buvo Dievo dovana Jam (Jn 17, 6–9). Ar tikrai Judas buvo atsakymas į maldą? Kaip mums suprasti, kas čia įvyko, jeigu ne tai, kad net Judo atsimetimas ir išdavystė buvo Dievo tikslas? (žr. 2 Kor 13, 8).
Judas, turėjęs itin didelį potencialą ir galėjęs būti dar vienu Pauliumi, pasuko neteisinga kryptimi. Tai, kas jam galėjo būti Getsemanės patyrimu, jam buvo kaip nuopuolis Edene.
„Jis puoselėjo piktąją godumo dvasią, kol ji tapo pagrindine jo gyvenimo varomąja jėga. Meilė mamonai nustelbė jo meilę Kristui“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 2011, 662 p.).
Kai Jėzus pamaitino 5000 penkiais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis (Lk 9, 10–17), Judas pirmasis suvokė politinę šio stebuklo vertę ir „sukūrė planą paimti Kristų jėga ir padaryti Jį karaliumi“ (Ten pat, 665 p.). Bet Jėzus pasmerkė šį bandymą, ir nuo tada pasireiškė Judo nusivylimas: „Jo viltys siekė aukštai. Jo nusivylimas buvo kartus“ (Ten pat, 665 p.). Akivaizdu, Judas kaip ir kiti tikėjo, kad Jėzus panaudos Savo ypatingą galią įkurdamas pasaulinę karalystę ir Judas akivaizdžiai norėjo toje karalystėje vietos. Tragiška, kad vietos troškimas laikinoje karalystėje, kuri nebuvo įkurta, privertė jį atsisakyti vietos amžinojoje karalystėje, kuri tikrai ateis.
Kitą kartą, kai pamaldi Jėzaus sekėja nusprendė patepti Jo kojas brangiu tepalu, Judas pasmerkė jos poelgį kaip eikvojimą (Jn 12, 1–8). Judas tematė tik pinigus, ir jo meilė pinigams nustelbė meilę Jėzui. Prisirišimas prie pinigų ir galios paskatino Judą „įkainoti“ neįkainojamą dangaus dovaną (Mt 26, 15). Nuo tada, „šėtonas įėjo į Judą“ (Lk 22, 3). Judas tapo pražuvusia siela.
Padėtis, galia ar pinigai nėra blogybė. Problema iškyla, kai minėti dalykai (arba kažkas kita) nustelbia mūsų ištikimybę Dievui. Kodėl visada svarbu įvertinti save, kad neapgaudinėtume savęs, kaip Judas?
III. SU JUO ARBA PRIEŠ JĮ
Be kita ko, kryžius taip pat padalija istoriją: tarp tikėjimo ir netikėjimo, tarp išdavystės ir priėmimo, tarp amžinojo gyvenimo ir mirties. Dėl kryžiaus jokiam žmogui nėra vidurio. Galų gale, mes esame arba vienoje, arba kitoje pusėje.
„Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas su Manimi nerenka, tas barsto“ (Mt 12, 30). Tai kieti žodžiai, ir pastarieji gali mus priversti pasijusti nepatogiai, tačiau Jėzus tiesiog išreiškė tai, kas yra tikra, tai, ką tiesa reiškia panardintiems į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono. Mes esame arba su Jėzumi, arba su šėtonu.
Yra būtent taip.
Kaip šie žmonės buvo susiję su Jėzumi, ir ko galime išmokti iš šių pavyzdžių, kurie gali padėti mums mūsų pačių santykiuose su Dievu ir su kryžiumi:
a) Teismo taryba (Lk 22, 53). Kokias klaidas ir kodėl padarė šie žmonės, ir kaip mes galime apsisaugoti nuo kažko panašaus, kas susiję su jų nusistatymu Jėzaus atžvilgiu?
b) Pilotas (Lk 23, 1–7. 13–25). Kas paskatino Pilotą pasakyti: „Nerandu Jame jokios kaltės“ (Jn 19, 4), – tuo pačiu metu nuteisiant Jėzų nukryžiuoti? Ko galime pasimokyti iš Piloto klaidos nevykdant to, ką jis žinojo esant teisinga?
c) Erodas (Lk 23, 6–12). Kokią didelę klaidą padarė Erodas, ir ko mes galime iš to pasimokyti?
d) Du nusikaltėliai (Lk 23, 39–43). Žvelgdami į tą patį kryžių du nusidėjėliai reagavo skirtingai. Kaip tai apreiškia vieną iš dviejų išganymo pusių, kad arba mes esame vienoje, arba kitoje didžiosios kovos pusėje?
IV. JIS PRISIKĖLĖ
Ankstų savaitės pirmosios dienos rytą moterys nuėjo prie kapo vienu tikslu – baigti laidojimo apeigą. Nepaisant su Jėzumi praleisto laiko, jos nesuprato, kas turėjo įvykti. Jos tikrai nesitikėjo tuščio kapo ar tokių dangaus pasiuntinių žodžių: „Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Lk 24, 6)
Vien Apaštalų darbų keliuose pirmuose skyriuose yra bent aštuonios nuorodos į Jėzaus prisikėlimą. Apd 1, 22; 2, 14–36; 3, 14–15; 4, 1–2. 10. 12. 33; 5, 30–32. Kodėl Jėzaus prisikėlimas buvo itin svarbus apaštalų skelbimui ir ankstyvosios Bažnyčios tikėjimui? Kodėl prisikėlimas vis dar yra labai svarbus mums ir šiandien?
Moterys buvo pirmosios liudininkės, mačiusios Jėzaus prisikėlimą. Jos suskubo pasidalyti šia gera žinia su kitais, tačiau niekas jomis netikėjo (Lk 24, 11). Apaštalai atmetė didžiausią atpirkimo istorijos liudijimą kaip nusiminusių ir liūdinčių moterų tuščias šnekas (eilutės 10–11).
Tačiau jie greitai suprato klydę!
Kristaus prisikėlimas yra pamatinis Dievo atpirkimo aktui, krikščioniškojo tikėjimo ir būties visumai. Apaštalas Paulius tai labai aiškiai užrašė: „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14). Skelbimas būtų tuščias, arba bergždžias, nes tik Kristaus prisikėlime mes turime mūsų viltį. Be prisikėlimo, mūsų gyvenimas čia baigiasi amžiams. Kristaus gyvenimas nesibaigė kapu, ir tai didis pažadas, kad ir mūsų gyvenimas nesibaigs kape.
„Jei Kristus nebuvo prikeltas iš mirusių, senas Dievo atpirkimo aktas išgelbėti Savo tautą baigiasi aklaviete, kapu. Jei Kristaus prisikėlimas nėra tikrovė, tada mes neturime jokio užtikrinimo, kad Dievas yra gyvųjų Dievas, nes paskutinį žodį taria mirtis. Tikėjimas yra beprasmiškas, nes šio tikėjimo objektas nepatvirtino Savęs esant gyvenimo Viešpačiu. Tuomet krikščioniškas tikėjimas yra įkalintas kape kartu su galutiniu ir aukščiausiu Dievo apsireiškimu Kristuje, jei Kristus iš tiesų yra miręs“ (George Eldon Ladd, A Theology of the New Testament (Grand Rapids: Wm. B. Eerdmans, 1974), 318 p.).
V. TURI IŠSIPILDYTI VISA
Perskaitykite Lk 24, 13–49, kur užrašyti įvykiai tuoj pat po Kristaus prisikėlimo. Įvairiuose susitikimuose, ką Jėzus mėgino padėti šiems žmonėms suprasti, kas Jam atsitiko, ir kodėl tai itin svarbu net mums šiandien, kai mes liudijame pasauliui?
Prisikėlimo turėjo pakakti įrodymui, kad Jėzus yra Mesijas. Žiauriai sumuštas prieš nukryžiavimą ir galiausiai perdurtas, o po to suvyniotas ir nuneštas į kapą. Net jei, kaip kai kurie teigia, Jėzus būtų išgyvenęs kryžių ir laidojimą, ir kruvinas, sumuštas ir silpnas Jis kažkaip būtų išėjęs iš kapo, niekam nebūtų kilusi mintis, kad tai pergalingas Mesijas.
Tačiau Jėzus buvo gyvas ir sveikas, kad galėtų eiti bent keletą mylių su dviem vyrais į Emausą. Ir net tada, prieš Jėzui apsireiškiant, Jis nurodė jiems Raštus, suteikdamas jiems tvirtą biblinį pagrindą jų tikėjimui Juo.
Tada, kai Jis pasirodė mokiniams, parodė jiems Savo kūną ir valgė su jais, Jėzus dar kažką padarė: Jis nurodė jiems Dievo Žodį: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai“ (Lk 24, 46–48).
Čia taip pat Jėzus ne tik nurodė į Šventąjį Raštą (be to, kad įrodė, jog Jis iš tikrųjų buvo gyvas ir tarp jų), bet, naudodamasis Raštu, Jis padėjo jiems suprasti, kas Jam nutiko. Be to, Jis tiesiogiai susiejo Savo prisikėlimą su misija skelbti Evangeliją visoms tautoms.
Taigi net su visais galingais įrodymais, paliudijančiais, kas buvo Jėzus, Jis visuomet nurodydavo Savo mokiniams Dievo Žodį. Galų gale, be Dievo Žodžio tarp mūsų šiandien kaip mes žinotume apie mūsų pašaukimą ir misiją skelbti Evangeliją pasauliui? Kaip mes žinotume, kas yra Evangelija? Tad Biblija mums šiandien yra esminė, kaip buvo Jėzui ir Jo mokiniams.
Kiek laiko praleidžiate tyrinėdami Bibliją? Kaip pastaroji paveikia jūs gyvenseną, jūsų priimamus sprendimus ir tai, kaip jūs elgiatės su kitais?
Tolesniam tyrinėjimui: „Kristaus mirties reikšmę pamatys šventieji ir angelai. Puolusieji negali turėti namų Dievo rojuje be Avinėlio, nužudyto nuo pasaulio sutvėrimo. Argi mes neturėtume aukštinti Kristaus kryžių? Angelai priskiria garbę ir šlovę Kristui, nes net jie nėra apsaugoti, jei nežiūri į Dievo Sūnaus kančias. Per kryžių angelai danguje yra apsaugoti nuo atsimetimo. Be kryžiaus jie būtų ne labiau apsaugoti nuo pikto, nei angelai prieš šėtono puolimą. Angeliškas tobulumas danguje neatsilaikė. Žmogiškas tobulumas neatsilaikė Edene, palaiminimų rojuje. Visi, trokštantys saugumo žemėje ar danguje, turi žvelgti į Dievo Avinėlį“ (E. Vait, SDA Biblijos komentarai, 5 t., 1132 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip krikščionys, mes turime gyventi tikėjimu; tai yra, mes turime tikėti kažką, ko mes negalime visiškai įrodyti, nesant tiesioginių liudytojų. Žinoma, žmonės tai nuolat daro. Pavyzdžiui, mokslo kontekste vienas autorius rašė: „Apibendrinant, mes turime stebėtinai mažai tiesioginių įrodymų savo įsitikinimams“ (Richard DeWitt, Worldviews: An Introduction to the History and Philosophy of Science, second edition (Chichester, West Sussex, U.K.: John Wiley and Sons, Ltd., 2010), 15 p.). Vis dėlto mes turime daug labai gerų priežasčių mūsų tikėjimui. Didžiojo priesako kontekste, pavyzdžiui, pagalvokite, ką Jėzus pasakė Savo mokiniams: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14). Dabar pamąstykite apie laiką, kada Jėzus pasakė šiuos žodžius. Kiek mokinių Jį anuomet sekė? Kiek žmonių tikėjo Juo ar suprato, kas Jis buvo ir tai, ką Jis ketino įvykdyti? Taip pat pagalvokite apie visą priešpriešą, su kuria turėjo susidurti ankstyvoji Bažnyčia, šimtmečiais, Romos imperijoje. Paisant visų šių faktų, aptarkite, kaip nuostabiai šie Jėzaus žodžiai išpranašavo ateitį ir kaip pastarieji turėtų padėti mums pasikliauti Dievo Žodžiu.
2. Įsigilinkite į ištraukoje užrašytus E. Vait žodžius. Kaip pastarieji padeda mums suprasti nuodėmės klausimo visuotinumą? Net angelai nėra apsaugoti, jei jie nežiūri į Jėzų. Ką tai reiškia?