Balandžio 2–8 d.
NUO IŠAUKŠTINTO IKI PUOLUSIO
Šią savaitę skaitykite: Jn 1, 1–3; Kol 1, 16–17; Ez 28, 12–19; Įst 8, 1–18; Iz 14, 12–14; 2 Kor 11, 14.
Įsimintina eilutė: „Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta tavo kaltė“ (Ez 28, 15).
Ši įsimintina eilutė turbūt yra vienas iš giliausių apreiškimų. Išsiskiria du svarbūs žodžiai: be dėmės ir kaltė. Tai reiškia, kad net kūrinys be dėmės danguje gali nusikalsti. Kitaip nebūtų galima nustatyti kaltės, jei tobulumas neleistų nusikalsti.
Dievo visatoje sąvoka be dėmės apima laisvę, moralinę laisvę, galimybę rinktis tai, kas teisu ir kas neteisu. Kitu atveju žmonės nebūtų laisvi. Įmonė gali įdiegti programinę įrangą, kuri neleistų naršyti pornografinių tinklalapių ar lošti internete, vis dėlto niekas nepavadintų jos moralia ar laisva.
Liuciferis, toks išaukštintas, kad Šventajame Rašte išskirtinai apibūdinti jo drabužiai, ne pagal paskirtį panaudojo jam suteiktą laisvę ir puolė.
Ko galime pasimokyti iš šios tragedijos?
I. VISO, KAS TIK YRA ATSIRADĘ, KŪRĖJAS
Mūsų Dievas yra Kūrėjas. Jn 1, 1–3 aiškiai parašyta: „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.“
Kažkas kartą paklausė: „Kodėl yra kažkas vietoje nieko?“ Galbūt tai vienas iš elementariausių klausimų.
1. Perskaitykite Jn 1, 1–3. Kaip šios eilutės atsako į aukščiau užrašytą klausimą?
Ši mintis yra įdomi ir dėl Didžiojo sprogimo teorijos, kuri moko, kad mūsų visata, užuot buvusi amžina, kaip daugelis tikėjo tūkstantmečius, iš tikrųjų atsirado prieš milijardus metų. Nepaisant to, ar ši teorija pasirodys esanti teisinga, ar klaidinga, daugelis joje įžvelgė įrodymą, jog yra Dievas, Kūrėjas, nes reiktų daug mokslo šakų, fizikos ir matematinių lygčių, kad Didysis sprogimas įvyktų. Ir, kaip paklausė vienas mokslininkas: „Kas įpūtė ugnį į lygtis?“
Mes žinome atsakymą, ar ne? Mokslininkai šiuo metu spėlioja, kad yra didelės visatos dalys, kurių mes nematome, kurios yra užpildytos taip vadinama tamsiąja medžiaga ir tamsiąja energija. Be kita ko, tai turėtų pasakyti mums, kad mūsų supratimas apie visatą yra labai ribotas.
2. Perskaitykite Kol 1, 16–17. Ką dar Dievas sukūrė, ko mes, dažniausia, nematome kiekvieną dieną? Kaip tai turi mokyti mus kukliai vertinti asmeninį tikrovės supratimą?
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad visa buvo sukurta per Jį ir Jam. Ką tai galėtų reikšti? Ką tai turi reikšti mums, žinantiems, kad mes taip pat buvome sukurti Jam?
II. TOBULA BŪTYBĖ
Viso, kas tik yra atsiradę, Kūrėjas taip pat sutvėrė angelus. Aukščiausias angelas buvo Liuciferis, kurio puolimas yra apibūdintas Ez 28.
3. Perskaitykite Ez 28, 12–19. Kaip Liuciferis čia apibūdinamas? Kas jį puošė, ir ką tai galėtų simbolizuoti?
Liuciferio, kaip aušros sūnaus, apibūdinimas Iz 14, 12 simbolizuoja tai, ką Dievas manė apie jį, kol Aušrinis nebuvo puolęs. Ez 28, 12 Dievas apibūdino jį kaip tobulumo antspaudą.
Liuciferis taip pat buvo apibūdintas kaip Aušrinis, aušros sūnus (Iz 14, 12). Hebrajiškai žodis htlel (tas, kuris švyti) ir jo atitikmuo panašiose kalbose paprastai būdavo taikomas Venerai, kai ji pasirodydavo neprilygstančiu spindesiu kaip rytinė žvaigždė.
Įsivaizduokite save dėvintį drabužį, kuris galbūt buvo papuoštas rubinais, deimantais, topazu, berilu, oniksu, jaspiu, safyru, smaragdu, chrizolitu ir auksu padabintu turkiu. Kokias Liuciferį puošusias spalvas beįsivaizduotume (raudona, geltona, žalia, mėlyna, žalsvai melsva, gelsvai žalia), žemiškas dangiškų brangakmenių ir didingų spalvų vaizdas niekada neleis mums žavėtis drabužiu taip, kaip juo galėjo žavėtis angelai. Kaip dangišką būtybę, taip nuostabiai papuoštą ir išaukštintą, Liuciferį turbūt tikrai gerbė ir mylėjo visi angelai. Jie troško daryti tai, kas jiems buvo siūloma. Jie atspindėjo Kūrėjo grožį ir šlovino Jį už teisę gyventi danguje. Nuolatinis garbinimas įkvėpė nesavanaudišką meilę vienas kitam, ir, kol tai buvo jų vienintelis troškimas, jie gyveno nuolatinėje ir neprilygstamoje meilės aplinkoje. Ten viešpatavo tokia tobula darna, meilė ir garbinimas, kuriuos žmonės sunkiai gali įsivaizduoti.
Kaip mes galime kurti dangišką aplinką namuose, darbovietėse ir bažnyčiose? Aptarkite konkrečius būdus, kuriais mūsų žemiška būtis galėtų geriau atspindėti mūsų Dievo šlovę ir meilę.
III. TOBULOS BUTYBĖS PUOLIMAS
Kaip bebūtų sunku įsivaizduoti dėl mūsų riboto tikrovės supratimo, Liuciferis turbūt atrodė neįtikėtinai. Dar kartą perskaitykite, kaip jis apibūdintas Ez 28: išmintingas, gražus, papuoštas įvairiausiais brangakmeniais.
Atidžiai skaitant Ez 28, 13, galima pastebėti įdomią mintį. Paminėjus įvairius brangakmenius, parašyta, kad jie buvo padirbti tą dieną, kai Liuciferis buvo sukurtas.
Liuciferio drabužiai paprasčiausiai atspindėjo jo aukštą padėtį. Visą šį ketvirtį matysime, kad drabužiai gali daug pasakyti apie mūsų padėtį. Taigi, jei drabužiai kažką simbolizuoja, tuomet aišku, kad Liuciferis buvo išaukštinta, graži būtybė, įtakinga ir turinti valdžią.
4. Perskaitykite Ez 28, 17. Anot šių eilučių, kas paskatino Liuciferį pulti? Kokią svarbią žinią čia turime įžvelgti asmeniškai sau?
Ironiška tai, kad nepaisant nuostabių Liuciferio drabužių, jo grožio, išminties, kas visa tai jam suteikė? Žinoma, kad ir ką Liuciferis turėjo, kad ir ką jis pasiekė, kad ir kokie nuostabūs buvo jo drabužiai, visa tai buvo suteikta Dievo. Aptariame kūrinį. Jo drabužiai, grožis, išmintis, visa buvo Dievo dovanos. Jei ne Viešpats, Liuciferis nieko nebūtų turėjęs ir būtų buvęs niekas. Ir vis dėlto kūrinys, kuris gyveno arčiausiai Dievo, kažkaip užmiršo šį svarbų dalyką.
5. Perskaitykite Įst 8, 1–18. Koks principas yra čia užrašytas, atspindintis tai, kas atsitiko Liuciferiui?
Lengva, ypač klestint, užmiršti, kad esame visiškai priklausomi nuo Viešpaties. Ką kasdien praktiškai galime daryti, kad žiūrėdami į mūsų „gražius drabužius“– išmintį, sėkmę, gerovę, kokia bebūtų jų forma – nepultume į spąstus ir nepamirštume, kad esame visiškai priklausomi nuo Viešpaties?
IV. NORAS BŪTI DIEVU
„[…] tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno ir vaikščiojai tarp ugningų akmenų“ (Ez 28, 14).
Ezechielis panaudojo retorinę figūrą, kuri reiškia Dievo skirtą tarnybą. Apibūdinant Liuciferį, Ezechielio žodžiai nurodė į aukštą padėtį, kurią Dievas skyrė šiam angelui, ir garbę, kuri buvo jam suteikta. Kiti pavyzdžiai Biblijoje rodo, kad patyrimas ant kalno buvo itin reikšmingas. Pavyzdžiui, Mozė kopė į kalną susitikti su Dievu (Iš 19, 20 ), ir Jėzus užsivedė tris Savo mokinius ant aukšto kalno, kur Jis atsimainė (Mt 17, 1–2).
„[…] vaikščiojai tarp ugningų akmenų“ (Ez 28, 14). Ezechielis naudojo simboliką, kad parodytų Dievo Artumą. Viešpats panašiai pasirodė Mozei, Aaronui ir seniūnams: „[…] ir matė Izraelio Dievą. Po jo kojomis buvo tarsi safyro asla, tarsi pats dangaus skaidrumas“ (Iš 24, 10). Nepaisant Liuciferiui suteiktos garbės, jis puoselėjo blogas mintims, kurios galų gale privedė prie veiksmų – maištavimo ir pražūties.
6. Perskaitykite Iz 14, 12–14, kitą Liuciferio puolimo apibūdinimą. Kokie principai yra užrašyti čia, ir ko galime pasimokyti iš jų asmeniškai, kai esame gundomi ir kovojame?
Senovės romėnai tikėjo, kad imperatoriui mirus, jis tapdavo dievybe, kas leidžia suprasti mirštančio Vespasiano žodžius: „Vaje, manau, kad aš tampu dievu.“
Pagunda vaidinti Dievą gali būti subtilesnė negu dauguma suvokia. Teisdami žmonių motyvus, asmeniškai imdamiesi išimtinių teisių, siekdami kontroliuoti aplinkinius tokiais būdais, kurie yra netinkami – argi tuo neparodome norą būti Dievu?
Įsigilinkite į subtilius būdus, kuriais mes visi galime siekti Dievo vaidmens. Galbūt jūs elgėtės panašiai? Koks iš tikrųjų yra vienintelis vaistas šiai pavojingai, bet dažnai subtiliai apgavystei?
V. ŠĖTONAS ŽEMĖJE
„Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14).
Kaip visi žinome, šėtono puolimas paveikė ne tiktai dangų, bet ir žemę. Jo puolimas ir maištas yra vadinami didžiąja kova. Ji tikra, karti ir visus įtraukianti.
7. Perskaitykite Apr 12, 7–12. Dėl ko šios eilutės perspėja ir kokią viltį teikia?
Laimei, dėl Kristaus kryžiaus, dėl to, ką Jėzus ant jo atliko vardan mūsų, žinome, kas galiausiai įvyks. Pergalė yra užtikrinta visiems, kas apsigaubė Kristaus tobulumo drabužiais. Tačiau šėtonas dirba uoliai, kad kiek galima daugiau žmonių nerastų gelbėjančio teisumo, kuris garantuoja amžinybę.
8. Dar kartą perskaitykite 2 Kor 11, 14, atkreipdami ypatingą dėmesį į kontekstą. Kokią svarbią žinią turime įžvelgti šioje eilutėje asmeniškai?
Šėtonas veikia įvairiais būdais, apgaudinėdamas mus, kad nusisuktume nuo gelbėjančių santykių su Kristumi, ir jis yra pasiruošęs panaudoti kitus krikščionis, siekiant įgyvendinti savo tikslą. Iš tikrųjų, tai dažnai gali būti efektyviausia jo gudrybė.
Dvasinis pavojus tyko visur (1 Pt 5, 8). Svarbu atsiminti, kad turime reikalą su nugalėtu priešu: velnias pralaimėjo, jo pražūtis yra tikra, jo karaliavimas pasibaigs. Vis dėlto savarankiškai negalime kovoti prieš jį ir laimėti. Vienintelė mūsų viltis ir jėga yra Tame, kuris jį jau nugalėjo, ir tai yra Jėzus. Jo pergalė yra mūsų, kol tikime Juo ir paklūstame Jam.
Kokiais subtiliais būdais velnias gali lėtai, bet užtikrintai, žingsnis po žingsnio, pakenkti mūsų tikėjimui, jei nesame atsargūs? Ką galime kasdien daryti, kad užtikrintume jo nesėkmę?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 16–24; 273–274 p.; Su meile iš Dangaus, 297 p. SDA Biblijos Komentarai, 4 t., 675, 676 p.
„Kai šėtonas stengiasi apšmeižti Dievo žmones ir juos pražudyti, įsikiša Kristus. Nors jie nusidėjo, Kristus prisiėmė jų nuodėmių kaltę.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 144 p.)
„Nuodėmė atėjo į pasaulį, kai pasitraukė švenčiausias iš visų angelų. Kas sukėlė tokius didelius pokyčius, kad taurus, pagerbtas tarnas virto atskalūnu? Atsakymas yra užrašytas: Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Jei ne Viešpats būtų padaręs kerubą tokiu gražiu, artimai panašiu į paties Dievo paveikslą, jei ne Dievas būtų apdovanojęs jį ypatinga garbe, jei grožio, galios ir šlovės dovana būtų bent kažkuo neišbaigta, tada šėtonas galbūt būtų turėjęs kažkokį pasiteisinimą.“ (E. Vait, Generalinės Konferencijos biuletenis, 1897 m. kovo 2.)
Aptarkite:
1. Įsigilinkite į moralės ir laisvės klausimą. Ar asmuo galėtų būti tikrai moralus, jei jis nebūtų laisvas? Ar moraliu laikomas elgesys iš tikrųjų yra moralus, jei asmuo yra priverstas taip elgtis, jei jis neturi laisvės rinktis?
2. Nesvarbu, kiek šėtonui buvo suteikta, jam to nepakako. Kaip mes kartais parodome tokį patį požiūrį? Kaip galime užtikrinti, kad neitume šiuo pragaištingu keliu?
3. Klasėje dar kartą perskaitykite Apr 12, 7–12. Atkreipkite ypatingą dėmesį į 11 eilutę: Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti. Ką šios eilutės reiškia, kaip mes turime gyventi?
Įsigilinkite į tai, kaip mes galime apsimetinėti Dievu. Ką tai reiškia? Kaip šis bruožas galėtų pasireikšti mūsų gyvenime mums to nesuvokiant?
4. Dar kartą perskaitykite ištrauką iš E. Vait knygos Paslėpti lobiai. Ką ji reiškia? Kokią viltį galime įžvelgti šiame pažade asmeniškai? Kas atsitiks tiems, kurie atsisako tikėti, kad šis pažadas yra skirtas jiems asmeniškai?