Gegužės 21–27d.
NUODĖGULIS, IŠPLĖŠTAS IŠ UGNIES
Šią savaitę skaitykite: Zch 1–3; Apr 12, 10; Iš 3, 2–14; Ef 2, 8–10; Jn 14, 15.
Įsimintina eilutė: „Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru“ (Zch 3, 4).
Nors tai lengva užmiršti, tačiau didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono yra galutinė tikrovės varomoji jėga. Karai, nusikaltimai, smurtas ir t.t. yra tik matomos kovos, kuri užvirė danguje (Apr 12, 7), apraiškos. Ši kova paveikia ne tik kiekvieną žmogų, bet visą kūriniją (Rom 8, 20–22).
Tačiau vieno niekada neturime užmiršti: didžioji kova nėra susijusi su naftos ištekliais Artimuosiuose Rytuose ar geopolitiniais pokyčiais karinėje ir ekonominėje hegemonijoje. Didžioji kova yra susijusi su žmonijos išgelbėjimu. Tautos pasirodo ir išnyksta, valdžios struktūros susiformuoja ir išyra, didžiosios istorijos ir ideologijos temos keičiasi, ir tiktai išgelbėtieji, apgaubti Kristaus teisumu, išlieka amžinai. Šėtonui nerūpi pinigai, valdžia, politika – jam rūpi, kaip pražudyti kiek galima daugiau sielų. Mirdamas Kristus išgelbėjo iš pražūties visus. Didžiosios kovos esmė yra besirenkantys amžiną pražūtį arba gyvenimą žmonės. Visa kita – mažmožis.
I. PAVYDULIAUJU DĖL JERUZALĖS
1. Perskaitykite Zch 1–2. Nors suprasti visus simbolius yra sunku, ką Viešpats sako Savo tautai? Koks įvykių kontekstas? Kokius aiškius biblinius principus įžvelgiate šiuose skyriuose, kas buvo pažadėta, kokią viltį Viešpats suteikė žmonėms ir kokios buvo sąlygos? Kaip tie patys principai pasireiškia šiandien, nepriklausomai nuo to, kad mūsų aplinkybės skiriasi nuo tų, kurias apibūdino Zacharijas?
Nors prieš 70 metų babiloniečiai užkariavimo ir sugriovė Jeruzalę, Dievas parūpino viltį miestui. Zacharijas regėjo, kad ne tiktai šventykla, bet ir Jeruzalė bus atstatyta.
Zacharijas skelbė: Viešpats labai supykęs ant jūsų protėvių. Tačiau pranašas nedelsiant teikė drąsos tiems, kas pakluso, patikindamas juos, kad, jei jie gręšis į Dievą, bus nuolankūs ir atgailaus, Jis grįš pas juos (Zch 1, 1–3 ). Zacharijo regėjimas buvo skirtas suteikti jėgų ir įkvėpimą, kad šventyklos statyba Jeruzalėje nesustotų.
Po pirmo Zacharijo regėjimo, apibūdinto 1 skyriuje, Viešpats padrąsino izraelitus, sakydamas: „Aš labai pavyduliauju dėl Jeruzalės ir Siono“ (14 eilutė).
Todėl taip kalba Galybių Viešpats: „Grįžtu į Jeruzalę iš pasigailėjimo; joje bus atstatyti Mano Namai, – tai Galybių Viešpaties žodis, – virš Jeruzalės bus ištiesta matavimo virvė“ (Zch 1, 16).
Vyras su matavimo virve simbolizavo Jeruzalės ir šventyklos atstatymą, tačiau Zacharijo laikais, kai buvo padėti tik pamatai, šventyklos atstatymas atrodė neįmanomas.
Prieš purvinų Jozuės drabužių regėjimą, Zacharijas gavo pažadą, kuris yra užrašytas Zch 2, 10–13. Dievas liepė krykštauti ir džiaugtis bei pažadėjo gyventi izraelitų gretose. Turbūt ši žinia labai drąsino Dievo žmones, kai jie pabandė susiburti ir pagarbinti Jį.
II. KALTINTOJAS IR APKALTINTASIS
2. „Tuomet jis parodė man vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį priešais Viešpaties angelą, ir šėtoną, atsistojusį dešinėje jo apkaltinti“ (Zch 3, 1). Kokios didžios ir svarbios tiesos, ypač didžiosios kovos kontekste (ir regėjimo kontekste), yra apreikštos čia?
Čia yra kelios svarbios simbolinės detalės. Pirma, kaltinamasis yra ne kas kitas, bet Jozuė, vyriausiasis kunigas, visų Dievo žmonių atstovas. Šiame regėjime vyriausiasis kunigas simbolizuoja nuodėmingą Izraelį Viešpaties akivaizdoje. Neabejotina, kad žmonės yra nusikaltę ir nenusipelnė pažadėtos malonės, kurią Viešpats siūlė jiems ir kurios jie meldė tikėdami bei atgailaudami.
Šėtonas buvo pasiruošęs apkaltinti juos, ginčydamasis, kad jų atgaila nenuoširdi, kad jie iš tikrųjų nenori pasikeisti, ieškoti Dievo malonės. Nėra geresnio būdo įbauginti žmones, kaip priversti juos galvoti, jog jų nuodėmės yra pernelyg didelės, kad Viešpats jas atleistų. Daugybė sielų pakliuvo į šias šėtono pinkles. Jam sekasi įbauginti žmones todėl, kad jis neturi meluoti dėl mūsų nuodėmių, ar ne? Viskas, ką jis turi padaryti, tai priminti jas, ir nežinantys apie Dievo malonę jaučiasi beviltiški bei pražuvę. Net be kaltintojo mūsų nuodėmės Dievo akivaizdoje pasmerktų mus.
Žodis apkaltinti yra išverstas iš žodžio šėtonas; tos pačios trys hebrajiškos priebalsės vartojamos rašant abu šiuos žodžius. Neabejotina, kad kaltintojas yra šėtonas, tačiau turime žinoti Apr 12, 10: Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia, nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
Nors nėra naudinga apsistoti ties mūsų nuodėmėmis, kartais turime sąžiningai pažvelgti į save (nepriklausomai nuo to, ką mums gali šnibždėti šėtonas). Ką turite nedelsiant pakeisti ir kokių Biblijos pažadų išsipildymo galite melsti, kad jie būtų tikri ir veiksnūs? Pagalvokite apie tai, kas gresia, jei leisite nuodėmei valdyti jus.
III. VIEŠPATIES ANGELAS
Iki šiol dėmesį atkreipėme į du Zch 3 veikėjus – šėtoną ir vyriausiąjį kunigą Jozuę. Tačiau pasakojime yra trečias svarbus veikėjas – tai Viešpaties angelas.
3. Kas yra Viešpaties angelas? Žr. Iš 3, 2–14; Zch 3, 1–2.
Čia matome didžiosios kovos mikrokosmą, mūšį dėl kiekvienos sielos, kuri pavedė save į Viešpaties Jėzaus rankas tikėjimu ir atgaila. Atsiminkite kontekstą: Izraelis, sunkiai nubaustas, „nusižemino prieš Dievą ir sugrįžo pas Jį atgailaudamas.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 5, 468 p.) Šiuo metu buvo apreikštas šėtonas, kaip kaltintojas. Neparašyta, ką jis pasakė, bet žinant biblinę istoriją ir atsižvelgiant į žmogišką prigimtį, vaizdas turbūt nebuvo gražus.
4. Perskaitykite Zch 3, 1–3. Ką reiškia drabužių simbolika?
Tai, kad vyriausiasis kunigas vilkėjo purvinais drabužiais tiktai pabrėžia nuodėmės gylį. Nuo ankstyvųjų sandoros tarp Dievo ir Izraelio dienų, kunigai, levitai ir vyriausiasis kunigas buvo ypatingi net išrinktosios tautos gretose, pašaukti Viešpaties unikaliam bei šventam vaidmeniui ir funkcijai (Iš 38, 21; Sk 1, 47–53; 3, 12). Simboliškai jų drabužiai turėjo būti švariausi Izraelyje.
Iš likusios skyriaus dalies aišku, kad, nepaisant jų praeities, nepaisant jų trūkumų, Viešpaties angelas yra pasiruošęs ginti juos nuo šėtono kaltinimų, nepaisant to, ar kaltinimai pagrįsti. Viešpaties angelas, Jėzus, yra pasiruošęs išgelbėti ir išpirkti. Tai yra svarbiausia tiesa visame Šventajame Rašte.
Svarbu, kad niekada neužmirštume, nepaisant, kad nesame to verti, Viešpaties Angelo vaidmens. Kaip galime nuolat išlaikyti šią tiesą priešakyje, neapgaudinėjant savęs klaidingomis išvadomis? Kokios galėtų būti tos neteisingos išvados? Pasiruoškite aptarti savo atsakymus klasėje.
IV. NAUJI DRABUŽIAI
5. Pamaldžiai ir rūpestingai perskaitykite visą Zch 3. Taip Dievo žmonės, nors jie nusidėjėliai, yra išgelbėti. Ko galite pasimokyti apie išganymą iš šio regėjimo?
Prieš apvelkant Jozuę naujais, pirmiausia buvo nuvilkti purvini drabužiai. Anot teksto (3–5 eilutės), angelas paliepė: „Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius“ (4 eilutė). Ką tai reiškia atpirktojo asmens gyvenime? Ar dabar Jozuė buvo neklystantis, tyras, tobulos širdies ir sielos? Ar Jozuė turėjo pasiekti tokią būklę, kad jo drabužiai būtų pakeisti? Jei taip, kokią viltį turėtume mes?
Ką reiškia jo kaltės ir pasmerkimo panaikinimas? Apie Jozuę E. Vait rašė: „Jo paties ir jo žmonių nuodėmės buvo atleistos. Izraelis buvo aprengtas naujais drabužiais – Kristaus priskirtas teisumas. Ant Jozuės galvos uždėtas gobtuvas buvo panašus į tuos, kuriuos nešiodavo kunigai, ant kurių buvo užrašyta: Šventas Viešpačiui. Tai reiškė, kad, nepaisant jo ankstesnių nuodėmių, dabar jis buvo vertas tarnauti Dievui Jo šventykloje.“ (E. Vait, Parodymai Bažnyčiai, t. 5, 469 p.)
6. Ką Viešpaties angelas pasakė Jozuei 7 eilutėje, kai jo drabužiai buvo pakeisti, ir kodėl žodžių tvarka yra svarbi?
Tiktai apvilkus Jozuę naujais drabužiais, jis buvo perspėtas paklusti Viešpačiui ir eiti Jo keliais. Šis punktas yra labai svarbus: Kristaus teisumas buvo priskirtas Jozuei tikėjimu, t.y. anksčiau nei jis galėjo eiti Jo keliais ir laikytis Jo įsakymų. Įsakymai buvo duoti paskui. Kitaip jie būtų buvę nenaudingi. Jei Jozuė nebūtų aprengtas iškilmių apdaru (Zch 3, 4), visos jo pastangos būtų buvusios bergždžios, nes jis būtų likęs vilkėti tais purvinais drabužiais.
V.GALIOJANTIS UŽTARIMAS
Daug krikščionių nepatyrė teisumo ir nesupranta jo potencialo. Tačiau ši sąvoka yra gyvybiškai svarbi tiems, kas nori ramybės ir džiaugsmo santykiuose su Viešpačiu.
Pernelyg dažnai jaučiame paskatą daryti gera, kad „būtume išgelbėti“. Iš Zacharijo knygos turime suprasti, kad taip nėra, nei gali būti. E. Vait komentavo, kas vyko šiame regėjime: „Suprasdami mūsų nuodėmingumą, turime pasitikėti Kristumi kaip mūsų teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. Negalime atremti šėtono kaltinimų. Tik Kristus gali mus užtarti. Jis sugeba nutildyti kaltintoją ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl Jo.“ (Liudijimai Bažnyčiai, t. 5, 472 p.)
Tas paskutinis sakinys – tai tiesa, kuri turi būti įrašyta visų Dievo žmonių širdyje. Ją turime suprasti ne tiktai protu, bet patyrimu. Privalome išmokti pasitikėti ne mūsų gerais darbais, kokie geri jie bebūtų, bet tiktai Kristaus nuopelnais. Kaip rašė Dovydas: „Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė“ (Ps 32, 1).
7. Turint omenyje Zch 3, perskaitykite Ef 2, 8–10; Jn 14, 15 ir Rom 6, 1–4. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti tai, ką reiškia būti aprengtu iškilmių apdaru?
Dabar, kai Jozuė buvo aprengtas iškilmių apdaru, jo gyvenimas turėjo atspindėti tą šventumą. Turime dėti visas pastangas ir naudotis Dievo duota galia, kad įveiktume nuodėmę. Jokia nuodėmė neturi būti toleruojama ar teisinama, kadangi duota apsčiai pergalės pažadų. Kristus įrodė, kad mes galime gyventi paklusdami Dievo Įstatymui. Kai nusidedame, tai darome apsisprendę. Svarbu, kad visada apgalvotume tokio pasirinkimo pasekmes.
Su kokiomis nuodėmėmis kovojate jūs? Kokių pažadų išsipildymo galite melsti, kad sugebėtumėte jas įveikti?
Toliau studijuokite: SDA Biblijos Komentarai, t. 4, 1092–1093 p; E. Vait, Prophets and Kings 582–592 p.; Paslėpti lobiai, 144 –145p.; Liudijimai Bažnyčiai, t. 5, 467–476 p.
„Kai šėtonas stengiasi apšmeižti Dievo žmones ir juos pražudyti, įsikiša Kristus. Nors jie nusidėjo, Kristus prisiėmė jų nuodėmių kaltę. Jis išplėšė žmoniją kaip nuodėgulį iš ugnies. Savo žmogiška prigimtim Jis susijungė su žmogumi, tuo tarpu Savo dieviškąja prigimtimi Jis yra viena su begaliniu Dievu. Pagalba yra suteikta, kad ji galėtų pasiekti žūstančias sielas. Priešui duotas atkirtis. […]
Nepaisydamas Dievo žmonių trūkumų, Kristus nenusigręžia nuo tų, kuriais Jis rūpinasi. Jis gali pakeisti jų drabužius: nuvelka purvinus drabužius, užvelka atgailaujantiems ir tikintiems Savo teisumo drabužius, o dangaus knygose ties jų vardais užrašo atleidimą.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 144 p.)
„Jaučiantiems sielos skausmą Dievo žmonėms, meldžiantiems širdies tyrumo, užrašyti šie žodžiai: ‘Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius.’ […] ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru.‘ (Zch 3, 4). Kristaus teisumo drabužiais yra aprengti mėginami, gundomi, ištikimi Dievo vaikai. Niekinamas likutis yra aprengtas iškilmių apdaru, kad nebūtų daugiau suterštas pasaulio sugedimu.“ (E. Vait, Prophets and Kings, 591 p.)
Aptarkite:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į trečios dalies paskutinius klausimus.
2. Įsigilinkite į tai, kad tiktai pakeitus Jozuės drabužius jam buvo liepta paklusti. Kodėl tai svarbu atsiminti? Kaip tai atskleidžia, kuo pagrįstas yra mūsų išganymas, o ne tai, kokie yra išganymo padariniai? Kodėl turime suprasti tą skirtumą?
3. Pagalvokite apie gerąja naujieną, kad nepaisant to, kokie purvini buvo mūsų drabužiai, mes galime būti aprengti visiškai naujais drabužiais. Ką turi reikšti jums asmeniškai, jūsų požiūriui į save ir kitus supratimas, kad jums buvo suteikti visiškai nauji drabužiai, t.y. naujas gyvenimas Kristuje?