Balandžio 28 – gegužės 4 d.
Šią savaitę skaitykite: Mt 25, 35–40; 1 Kor 3, 1–3; 1 Pt 2, 2; Jn 6, 54–66; Lk 8, 4–15.
Įsimintina eilutė: „Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalite priimti“ (1 Kor 3, 2).
Pagrindinė mintis: Evangelizuojant ir liudijant svarbu, kad pirmiausia pateiktume paprastą Evangelijos tiesą.
Nuosekli evangelizacija yra tokia, kai žmonės pereina nuo vienos bažnyčios programos prie kitos. Programa yra išdėstyta tinkama seka pagrįsta strategija. Tačiau tai turi būti daroma tinkamai. Kitu atveju galima padaryti daugiau žalos nei naudos.
Įsimintina eilutė parodo, kad Paulius suprato, jog galima persistengti. Galima pristatyti tiek daug sudėtingos medžiagos ir netinkama tvarka, kad ją gaunantis „pasprings“, nesugebės suvokti prasmės arba nenorės pritaikyti tai, ką sužinojęs. Kaip kūdikis pradedamas maitinti pienu ir pamažu pradeda valgyti kietą maistą, taip kūdikiams Kristuje turi būti pateikiamas įsisavintinas maistas.
Šią savaitę tyrinėsime, kaip evangelizacijos ir liudijimo strategijos bei programos dera, kuo jos grindžiamos ir kaip papildo viena kitą per visus nuoseklios evangelizacijos metus.
I. Nuosekli evangelizacija ir jaučiami poreikiai
Jau buvo minėta, kad asmeniniai ir bendruomenės poreikiai darys įtaką tam, kaip kreipsimės į žmones ir kokias programas jiems taikysime. Supratus poreikius, geriau planuosime programų seką, kuri atitinka pagrindinius poreikius, tiek asmeniškus, tiek bendruomeniškus.
1. Perskaitykite Lk 9, 11. Ką šios eilutės pasako apie Jėzaus norą išgydyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai? Kaip galime mūsų aplinkoje mėginti daryti tą patį tiems, su kuriais bandome užmegzti ryšį?
Neabejotina, daug ateinančiųjų pas Jėzų pirmiausia dėmesį skirdavo Jo sugebėjimui išgydyti. Žinoma, Jėzus padėdavo jiems, bet Jis taip pat atkreipdavo dėmesį į tai, ką galbūt žmonės nelabai jausdavo, t.y. išgijimą nuo dvasinių ligų.
Nors Dievo žmonės šiandien stengiasi patenkinti žmonių asmeninius ar bendruomenės poreikius, jie privalo vadovautis Jėzaus pavyzdžiu ir kažkaip mėginti patraukti protą amžinybės klausimais.
2. Ištyrinėkite Mt 25, 35–40. Kas čia pasakyta? Ar rimtai atsižvelgiame į šiuos žodžius? Gal juos tiesiog laikome metafora? Tai yra, jei tikrai tikėtume jais, ar mūsų elgesys pasikeistų?
Kad ir kokia būtų tarnystė, tarnaujantys tiems, kuriuos Jėzus myli ir už kuriuos Jis atidavė Savo gyvybę, tarnauja pačiam Jėzui. Tai rodo, kaip Jėzus ir Jo kūriniai glaudžiai susiję. Kai kam nors skauda, Jis užjaučia juos, todėl ir mes turime daryti tą patį. Mt 25, 35–40 rodo, kad jaučiamų poreikių patenkinimas ne visada turi būti planuotos bažnyčios strategijos dalimi. Atsiradus poreikiams, jie turi būti patenkinti, kokiame savo strategijos etape bažnyčia bebūtų. Dvasiniams interesams augant, daugelis žmonių rinksis tai vieną, tai kitą programą, kitiems prireiks dvasinio peno iškart. Bažnyčia neturėtų atsisakyti suplanuotos programos ir renginių, tačiau ji turi būti pajėgi reaguoti į bet kokį atveją, turėti apmokytą personalą ir pakankamus išteklius.
II. Pienas ir kietas maistas
3. Palyginkite 1 Kor 3, 1–3 ir 1 Pt 2, 2. Jūsų manymu, ką būtent Paulius ir Petras turėjo galvoje, kalbėdami apie pieną, kietą maistą ir poreikį augti? Teologine prasme, kas yra pienas ir kietas maistas?
Matyt, kad Pauliui įkūrus ją, Korinto bažnyčios nariai ne itin pažengė dvasine prasme. Todėl pamokslaudamas jiems apaštalas ragino atsiduoti Dievui ir augti Dvasioje tiek, kad jie galėtų suvokti gilias Evangelijos tiesas. Jo pamokslavimas šiuo metu būtų buvęs evangelizacinio pobūdžio, o ne pamokomojo. Paulius negalėjo pamokslauti gilesnėmis temomis kol žmonės nebuvo pakankamai dvasiškai subrendę suprasti ir reaguoti į tai.
Siekdami užmegzti su žmonėmis ryšį, turime prisiminti Pauliaus strategiją. Turime paskatinti žmones atsiduoti Kristui ir tik paskui tikėtis, kad jie priims gilias, gyvenimą keičiančias tiesas, užrašytas Dievo Žodyje.
Kalbant apie evangelizacinę seką, galima atsižvelgti į ilgalaikę strategiją arba trumpą procesą. Programai ar programoms pasibaigus, priimantys Dievo kvietimą žmonės gali išklausyti visą evangelizacijos programą arba pradėti asmenines Biblijos studijas. Nepriklausomai nuo programos, principas yra vis dar tas pats: pirmiausia pienas (paprastos Evangelijos temos santykiams užmegzti), ir tada kietas maistas (gilesnės ir išmėginančios tiesos, skatinančios pasišvęsti).
4. Perskaitykite Jn 16, 12. Kokią svarbią mintį čia įžvelgiame? Kaip galime išmokti taikyti šį principą santykiuose su aplinkiniais?
Neseniai pasikrikštijusį septintosios dienos adventistą taip jaudino tiesa, kad jis norėjo apie ją papasakoti visiems. Dažnai pirmiausia norime pasidalyti su kitais visa informacija apie „žvėries ženklą“. Nors jo ketinimai buvo geri, šis pasikrikštijęs asmuo yra puikus pavyzdys, kad tiesa turi būti pateikta eilės tvarka.
Pagalvokite apie kokią nors Biblijos tiesą, kurią jums priimti buvo sunku. Laikui bėgant, kaip galiausiai įtikėjote, kad tai tiesa? Ko šis patyrimas pamokė, kas galėtų padėti jums būti jautresniems evangelizuojant?
III. Išmėginančios tiesos
Supratus biblinį mokymą apie išmėginančias tiesas, jis tampa žmogui iššūkiu, nes tenka iš esmės keisti įsitikinimus ar gyvenseną. Kai kurios išmėginančios tiesos, pavyzdžiui, septintosios dienos sabatos šventimas, vengimas maisto produktų, pagamintų iš nešvarių gyvūnų mėsos ir pan., paveikia ir tikėjimą, ir gyvenseną. Tai pabrėžia dar kartą, kad žmonės pirmiausia turi priimti Kristų, prieš raginant juos tarnauti Jam.
5. Jn 6, 54–66 rodo, kad kai kurie žmonės nusigręžė nuo Jėzaus, susidūrę su išmėginančiomis tiesomis. Kodėl sekę Jėzų ilgainiui nusigręžė nuo Jo? Ko tai moko? Galbūt kai kurios „išmėginančios tiesos“ vis dar yra iššūkis jums, kad galėtumėte pasišvęsti Jėzui?
Galbūt daug tų, kurie matė ir patyrė naudą ant kalno praėjusią dieną, sekė Jėzų, nes tikėjosi ir vėl būsią pamaitinti. Jėzui mėginant patraukti žmonių protą į dvasinius dalykus palyginimais apie Savo kūną ir kraują, daugelis nusigręžė. Ne tik dėl nesugebėjimo suvokti išganymo tik Kristuje tiesą jie atsisakė Jį priimti. Tai buvo išmėginimo metas, ir kai jų asmeniniai troškimai nebuvo patenkinti, jie atsisakė sekti Juo.
6. Perskaitykite Jn 14, 15. Kaip čia apibūdinama „išmėginanti tiesa“?
Tai iššūkis tiems, kurie teigia mylį Jėzų, kad jie rimtai apsvarstytų savo pasišventimą Jam. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai išpažįstamas tikėjimas bus išbandytas raginimo imtis veiksmų. Tikrovė yra tokia, kad kartais, bet kuriame evangelizacijos proceso etape, susidūrę su išmėginančiomis tiesomis žmonės pasuka priešinga linkme. Patirtis parodė, kad vis dėlto žmonės reaguoja lengvai ir pozityviai į išmėginančią tiesą, jei meilės santykiai su Gelbėtoju jau buvo užmegzti. Kitaip tariant, vis dar tiesa, kad teisinga seka duoda geriausius rezultatus.
Jėzus norėjo papasakoti mokiniams daug dalykų, bet Jis žinojo, kad jie nesupras (žr. Jono 16, 12). Jo pažadas, kad Šventoji Dvasia padės pažinti visą tiesą (Jn 16, 13), galioja ir mūsų laikais mums ir tiems, kuriuos mes mėginame atvesti pas Kristų.
Nors malonės dovana teikiama nemokamai, pasišventimas, sąlygojantis šios dovanos priėmimą, kartais gali labai brangiai kainuoti. Kaip galima padėti tiems, kuriems atrodo, kad pasišventimas pernelyg brangiai kainuoja, nepriklausomai nuo konkrečių aplinkybių? Ką jūs žinojote apie pasišventimo kainą, kuo galėtumėte pasidalyti su tuo, kas susiduria su šiuo iššūkiu?
IV. Dvasinio augimo matavimas
Tik todėl, kad per viešas paskaitas, seminarą arba Biblijos studijų metu pateikėme Šventajame Rašte užrašytą informaciją, negarantuoja, jog dvasiškai paveikėme žmones. Daug žmonių išklausė evangelizacines paskaitas, Apreiškimo knygos seminarą, dalyvavo Biblijos studijose. Nors jie galėjo gauti akademinių žinių ir suprasti Biblijos tiesas, tai nereiškia, kad jie pritaikys jas savo gyvenime.
Kaip tuomet galime geriau užtikrinti, kad žmones, išklausiusius, ką turime pasakyti, tiesa paveiktų gyvenimą keičiančiu būdu?
Vienas svarbus būdas, kaip galima išmatuoti žmonių dvasinį augimą – užduodant klausimus. Klausinėjimas yra geras būdas įvertinti asmens dvasinį suvokimą ir augimą. Geriausia užduoti atvirus klausimus. Tai yra tokius, kurie skatina pamąstyti ir į kuriuos negalima atsakyti tiesiog „taip“ arba „ne“.
Štai keli tokių klausimų pavyzdžiai:
– Jūsų manymu, ką šios eilutės sako mums šiandien? Kaip pasidalytumėte su draugu šia Biblijos tiesa? Ką manote apie Dievo pažadus jums? Patyrinėjus Šventąjį Raštą, ką, jūsų manymu, reiktų pakeisti gyvenime, požiūryje į kitus ir gyvensenoje apskritai? Kaip šios tiesos padeda jums mylėti Jėzų labiau? Iš visų dalykų, kurių mokėtės, kas žavi labiausiai? Kas suteikia viltį, kas baugina?
Biblijos tyrinėjimas bei kitos evangelizacinio pobūdžio programos turėtų būti išdėstytos logiška ir tvarkinga seka. Tai yra paprastos ir lengvai suprantamos temos turi būti pristatomos pirmos, o vėliau sudėtingesnės, Biblijos studento supratimui paaugus.
Svarbu, kad kiekvieno tyrinėjimo metu būtų klausiami klausimai, jog būtų įvertinamas dvasinis suvokimas ir augimas.
7. Perskaitykite pateiktas eilutes ir apsvarstykite, kodėl visa žinantis Dievas klaustų tokių klausimų. Pr 3, 9. 13; Mt 16, 13–15; 22, 41–46; Mk 9, 33, Lk 2, 46. Ką tai pasako apie klausinėjimą, kad tai gali būti galinga priemonė, skirta padėti žmonėms augti Dievo malone?
V. Rengiant derlių
Padėti žmogui eiti dvasiniu keliu yra panašu į derliaus parengimą. Kiekvienas, darbavęsis darže, žino, kad reikia laikytis grafiko ir veiksmų sekos, norint sulaukti derliaus. Reikia įdirbti dirvožemį, pašalinti piktžoles, pasėti sėklas ir laistyti daržą. Taip pat būtina sukurti tinkamą aplinką augalams, kai kuriems reikia daug saulės, kitiems gali prireikti šiek tiek paunksmės. Be to, būtina apsaugoti augalus nuo paukščių ir kitų sodo kenkėjų. Kitaip tariant, augalai sode turi būti puoselėjami nuo sėjos iki brandaus ir vaisingo augalo. Žmonių dvasinė kelionė yra panašus procesas, prasidedantis dar iki krikšto, ir jis neturi liautis. Idealiai žmogus turi būti puoselėjamas kaip augalas, kol jis pradeda puoselėti kitus. Ši tiesa dar kartą pabrėžia suplanuotos programos svarbą, užtikrinančią tinkamus terminus, priemones, sukuriančią tinkamą aplinką.
8. Perskaitykite palyginimą apie sėjėją ir Jėzaus paaiškinimą Lk 8, 4–15. Kokius iššūkius šis palyginimas meta mums, susijusius su į žemę kritusios sėklos ugdymu ir branda? Taip pat žr. Jn 16, 7; 8, 13.
Palyginimo paaiškinimas atskleidžia keletą įdomių faktų. 12 eilutė rodo, kad kai kurie žmonės pradėjo tikėti, bet prieš tikėjimui sustiprėjus jie buvo velnio atitraukti. 13 eilutėje apibūdinti džiaugsmingai priėmę žodį. Kurį laiką jie tikėjo, bet atėjus pagundai, pasirinko kitą kryptį. 14 eilutėje minima kita grupė, kurie išgirdo, bet nesubrendo kaip krikščionys. Daugelis žmonių pradėjo kelionę link Kristaus ir Jo karalystės, tačiau tam tikruose etapuose kažkas atsitiko ir jie liovėsi augę.
Retai taip būna, kad pakaktų tik pasėti sėklą ir derlius subręstų. Iššūkis mums, kaip bažnyčiai ir asmeniškai, sėti Evangelijos sėklą ir nuosekliai prižiūrėti, kad visi pradėję kelionę pasiektų brandą.
Kokia palyginimo dalis geriausiai apibūdina jūsų dvasinį patyrimą? Kokius galite priimti sprendimus, kad padėtis pagerėtų?
Toliau tyrinėkite: Auditorijos paisymas.
Turbūt supratote, kad evangelizacijos strategijai, kurios laikomės savaitė po savaitės, įgyvendinti reiks daugiau nei vieno ketvirčio. Juk nesitikėtume, kad evangelizaciniam mokymui, aprašytam trečioje pamokoje, išeiti užtektų vienos savaitės. Kol apmąstote mokymą ir tai, kaip jūsų tarnystė derėtų su bažnyčios planais, svarbu, kad pagalvotumėte apie auditoriją.
Verta apsvarstyti šias mintis: pasitarus su pastoriumi, vyresniuoju ir evangelizacijos vadovu, nuspręskite dėl savo liudijimo ir evangelizacijos programos bei auditorijos. Tai padės jums atkreipti dėmesį į visas proceso puses. Pavyzdžiui, vaikų programą būtų geriau reklamuoti mokyklose ir seniūnijose, kur yra jaunų šeimų.
Kitos auditorijos gali būti pensininkai, bedarbiai, studentai ir pan.
Atsižvelgdami į auditoriją galėsite pasirinkti tinkamiausius tarnautojus, vietą, laiką ir tolesnę strategiją. Tai taip pat padės veiksmingai įvertinti jūsų programą, suplanuoti, kam bus skirtos maldos.
Gali būti, kad auditorijos neprireiks ieškoti už bažnyčios ribų. Atsižvelkite į žmones, kurie lanko bažnyčią, bet nėra pakrikštyti, nekrikštytus jaunus žmones arba tuos, kurie nuolat lankosi konkrečiose bažnyčios programose.
Klausimai aptarimui:
1. „Viena priimta į širdį tiesa padarys vietos kitai tiesai.“ (E. Vait, „Liudijimai Bažnyčiai“, t. 6, 449 p.) Mūsų manymu, kokia tvarka turėtų būti pateikta tiesa, kad tai būtų efektyvu? Kodėl Kristaus mirtis turėtų visada būti pristatyta pirmiausia?
2. „Kristus patraukdavo Jo klausiusių širdis parodydamas meilę, ir tada po truputį, kai jie buvo pasiruošę tai priimti, Jis atskleisdavo jiems karalystės tiesas. Mes taip pat turime išmokti pritaikyti mūsų pastangas prie žmonėms aiškaus konteksto, priimdami juos tokius, kokie jie yra.“ (E. Vait, „Evangelism“, 57 p.) Kaip meilė tiems, kam mes kalbame apie Dievo Žodį, sąlygoja tai, kaip pateikiame Biblijos tiesas, ypač doktrinas, kurios gali mesti iššūkį asmeniniams įsitikinimams? Ar apskirtai to reikia?