Spalio 15–21 d.
Šią savaitę skaitykite: Gal 2, 15–21; Ef 2, 12; Fil 3, 9; Rom 3, 10–20; Pr 15, 5–6; Rom 3, 8.
Įsimintina eilutė: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane“ (Gal 2, 20).
Praėjusią savaitę skaitėme, kad Antiochijoje Paulius pasipriešino Petrui į akis dėl jo skelbiamo tikėjimo ir prieštaringo tikėjimui elgesio. Petro sprendimas nebevalgyti su Kristų įtikėjusiais pagonimis rodė, kad jie buvo „antrarūšiai“ krikščionys. Jo elgesys leido suprasti, jei atsivertę pagonys iš tikrųjų norėjo būti Dievo šeimos dalimi ir mėgautis draugija prie stalo, jie turėjo būti apipjaustyti.
Ką Paulius iš tikrųjų sakė Petrui? Šią savaitę mokysimės apie tai, kas vyko. Ši eilutė yra glausčiausia formuluotė Naujajame Testamente, ir ji nepaprastai reikšminga, nes supažindina mus su keliais žodžiais ir frazėmis, kurios yra reikšmingos Evangelijos ir likusio Pauliaus Laiško galatams supratimui, pavyzdžiui, nuteisinimas, teisingumas, Įstatymo darbai, tikėjimas ir ne tiktai tikėjimas, bet Jėzaus tikėjimas.
Ką Paulius turėjo omenyje vartodamas šiuos terminus, ir ko jie moko apie išgelbėjimą?
I. Nuteisinimo klausimas (Gal 2, 15–16)
1. Gal 2, 15 Paulius rašė: „Mes gimimo žydai ir ne pagonių kilmės nusidėjėliai“. Jūsų nuomone, ką jis norėjo pasakyti?
Pauliaus žodžiai turi būti suprasti jų kontekste. Stengdamasis laimėti savo bičiulius, Kristų įtikėjusius žydus, Paulius pradeda tuo, kam jie pritartų – tradiciniam skirtumui tarp žydų ir pagonių. Žydams buvo patikėtas Dievo Įstatymas, ir jie mėgavosi Sandoros su Juo privalumais. Pagonys savo ruožtu buvo nusidėjėliai. Dievo Įstatymas neribojo jų elgesio, todėl jiems negaliojo Sandoros pažadai (Ef 2, 12; Rom 2, 14). Tuo metu, kai pagonys buvo „nusidėjėliai“, 16 eilutėje Paulius įspėjo įtikėjusius žydus, kad jų dvasinės privilegijos nedaro jų priimtinesniais Dievui, nes nė vienas nėra nuteisinamas Įstatymo darbais.
2. Žodis nuteisintas Gal 2, 16–17 yra pavartotas keturis kartus. Ką apaštalas turėjo omenyje? Perskaitykite Iš 23, 7 ir Įst 25, 1.
Žodis nuteisinimas Pauliui yra svarbus terminas. Iš trisdešimt devynių kartų, užrašytų Naujajame Testamente, dvidešimt septyni – Pauliaus laiškuose. Jis vartoja jį aštuonis kartus Laiške galatams, įskaitant Gal 2, 16–17. Nuteisinimas yra teisinis terminas, vartojamas teismuose. Jis susijęs su teisėjo paskelbtu nuosprendžiu, kai asmuo pripažįstamas nekaltu dėl jam pareikštų kaltinimų. Šis žodis yra priešingybė pasmerkimui. Kadangi žodžiai teisus ir teisingas yra kilę iš to paties graikiško žodžio, vadinasi būti nuteisintu reiškia būti teisiu. Taigi, nuteisinimas reiškia daugiau, negu tik atleidimą. Tai pareiškimas, kad asmuo yra teisus.
Tačiau kai kurie įtikėję žydai nuteisinimą siejo su santykiais su Dievu ir Jo sandora. Būti nuteisintu taip pat reikštų, kad asmuo buvo laikomas vienu iš Sandoros žmonių, Abraomo palikuoniu.
Perskaitykite Gal 2, 15–17. Ką Paulius sako jums čia, ir kaip jūs galite pritaikyti šituos žodžius asmeniniam krikščioniškam patyrimui?
II. Įstatymo darbai
3. Gal 2, 16 Paulius tris kartus parašė, kad asmuo nėra nuteisintas Įstatymo darbais. Ką jis turi omenyje? Kaip šie tekstai (Gal 2, 16–17; 3, 2. 5. 10; Rom 3, 20. 28 ) padeda mums suprasti frazę – Įstatymo darbai?
Norėdami sužinoti, ką reiškia frazė Įstatymo darbai, pirmiau turime suprasti tai, ką Paulius turi omenyje vartodamas žodį Įstatymas. Pastarasis (graikiškai – nomos) Pauliaus laiškuose kartojasi 121 kartą. Jis gali būti susijęs su daugeliu skirtingų dalykų, įskaitant Dievo valią Jo žmonėms, pirmomis penkiomis Mozės knygomis, visu Senuoju Testamentu, tiesiog bendru principu. Tačiau pirmiausia Paulius vartoja jį siedamas su visu rinkiniu Dievo įsakymų, duotų Jo žmonėms per Mozę.
Todėl tikėtina, kad frazė Įstatymo darbai aprėpia visus Įstatymo reikalavimus, duotus Dievo per Mozę, ir moralinius, ir apeiginius. Paulius norėjo pasakyti, kad nesvarbu, kaip uoliai mėginama paklusti Dievo Įstatymui, klusnumo niekada nepakaks, kad galėtume būti nuteisinti, būti teisūs Dievo akivaizdoje. Nes Jo Įstatymas reikalauja visiškos ištikimybės ir mintimis, ir elgesiu – ne tik kažkurį tai laiką, bet visuomet, ir ne tik kai kuriems iš Jo įsakymų, bet visiems.
Nors frazės Įstatymo darbai nerasime Senajame Testamente, o Naujajame Testamente ją vartojo tik Paulius, jos reikšmę patvirtino 1947 m. atradimas – Negyvosios jūros ritiniai, raštų rinkinys, perrašytas grupės žydų (esėjų), gyvenusių Jėzaus laikais. Nors parašytas hebrajiškai, viename iš ritinių yra būtent ši frazė. Ritinio pavadinimą galima būtų išversti – Svarbūs Įstatymo darbai. Ritinyje apibūdinta daug svarbių klausimų, susijusių su bibliniu Įstatymu ir šventų daiktų suteršimu bei tai, kad žydai buvo atskirti nuo pagonių. Gale autorius parašė, jei bus laikomasi šių Įstatymo darbų, jūs būsite laikomi teisiais Dievo akivaizdoje. Skirtingai nei Paulius, autorius pateikia skaitytojui elgesiu, o ne tikėjimu pagristą teisumą.
Ar jūs uoliai laikotės Dievo Įstatymo? Ar jaučiate, kad dėl to galite būti nuteisintas Dievo akivaizdoje? (Žr. Rom 3, 10–20.), Jei ne, kodėl ne – ir kaip jūsų atsakymas padeda jums suprasti Pauliaus mintį čia?
III. Mūsų nuteisinimo pagrindas
„Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia Įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu“ (Fil 3, 8–9).
Neturėtume galvoti, kad įtikėję Kristų žydai manė, jog tikėjimas Kristumi nebuvo svarbu. Juk jie visi buvo Jėzaus mokiniai. Jie visi įtikėjo Jėzų. Tačiau jų elgesys parodė, kad jie jautė, jog tikėjimo nepakako. Neva jis turi būti papildytas klusnumu, tarsi pastarasis kažką prideda prie paties nuteisinimo. Nuteisinimas, ginčytųsi jie, pagrįstas ir tikėjimu, ir darbais. Tai, kaip Paulius pakartotinai priešpastato tikėjimą Kristumi Įstatymo darbams, rodo jo stiprią opoziciją šiam „ir… ir“ metodui. Tikėjimas, ir tik tikėjimas, yra nuteisinimo pagrindas.
Pauliui tikėjimas nėra tik abstrakti sąvoka. Ji neatskiriamai susieta su Jėzum. Iš tikrųjų posakis tikėjimu į Jėzų Kristų (Gal 2, 16) yra daug turtingesnis, kurio neperteikia vertimas. Verčiant pažodžiui iš graikų kalbos jis reiškia Jėzaus tikėjimą arba ištikimybę. Toks vertimas parodo kontrastą tarp Įstatymo darbų, t.y. ką mes darome, ir Kristaus darbo, atlikto mūsų vardu, ką Paulius ir pabrėžė.
Svarbu atsiminti, kad pats tikėjimas nieko neprideda prie nuteisinimo, tarsi tikėjimas pats savaime yra pagirtinas. Tikėjimas yra priemonė, padedanti mums laikytis Kristaus ir Jo darbų mūsų vardu. Nesame nuteisinti mūsų tikėjimo, bet Kristaus ištikimybės pagrindu, kurią priskiriame sau tikėjimu.
Kristus padarė tai, ko negalėjo padaryti joks žmogus, tai yra Jis vienintelis buvo ištikimas Dievui viskame, ką Jis darė. Mūsų viltis – tai Kristaus ištikimybė, o ne mūsų. Kaip vienas autorius rašė: „Mes tikime Kristų ne tam, kad galėtume būti nuteisinti tokiu tikėjimu, bet kad galėtume būti nuteisinti Jo tikėjimu (ištikimybe Dievui).“ (John McRay, Paul: His Life and Teaching (Grand Rapids, Mich.: Baker Academic, 2003), 355 p.)
Perskaitykite Rom 3, 22. 26; Gal 3, 22; Ef 3, 12 ir Fil 3, 9. Kaip šie tekstai, ir tai, ką perskaitėme anksčiau, padeda suprasti nuostabią tiesą, kad Kristaus ištikimybė mums, Jo nepriekaištingas klusnumas Dievui, yra vienintelis mūsų išgelbėjimo pagrindas?
IV. Tikėjimo klusnumas
Paulius aiškiai pareiškė, kad tikėjimas yra krikščioniško gyvenimo pamatas. Tai yra priemonė, kurios pagalba galime laikytis pažadų Kristuje. Bet kas yra tikėjimas?
4. Ką kiti tekstai moko apie tikėjimo kilmę? Pr 15, 5–6; Jn 3, 14–16; 2 Kor 5, 14–15; Gal 5, 6.
Tikras biblinis tikėjimas yra reakcija į Dievą. Tikėjimas nėra jausmas ar požiūris, kurį žmonės išugdo, nes to reikalauja Dievas. Priešingai, tikras tikėjimas gimsta širdyje, paliestoje dėkingumo ir meilės Dievui. Štai kodėl, kai Biblijoje kalbama apie tikėjimą, visada paminima Dievo iniciatyva. Pavyzdžiui, Abraomo atveju tikėjimas buvo reakcija į nuostabų Dievo pažadą (Pr 15, 5–6). Tuo metu Naujajame Testamente Paulius sako, kad tikėjimas yra susijęs su įsisąmoninimu, ką Kristus padarė dėl mūsų ant kryžiaus.
5. Jei tikėjimas yra reakcija į Dievą, ką jis turėtų apimti? Štai ką kiti tekstai sako apie tikėjimo prigimtį. Jn 8, 32. 36; Apd 10, 43; Rom 1, 5. 8; 6, 17; Hbr 11, 6; Jok 2, 19.
Daug žmonių apibrėžia tikėjimą kaip „įsitikinimą“. Šis apibrėžimas yra probleminis todėl, kad graikų kalboje žodis tikėjimas yra veiksmažodžio tikėti forma. Pavartoti vieną žodžio formą, kad būtų galima apibrėžti kitą yra panašu į posakį – tikėjimas, tai tikėti. O tai nieko nesako.
Atidžiai tyrinėjant Šventąjį Raštą paaiškėja, kad tikėjimas tai ne tik žinios apie Dievą, bet pritarimas toms žinioms. Tai viena iš priežasčių, kodėl tikslus Dievo paveikslas yra labai svarbu. Iškreiptas Dievo charakterio supratimas gali paskatinti netikėti. Tačiau tik pritarti Evangelijai protu nepakanka, juk taip tiki ir demonai (Jok 2, 12). Tikras tikėjimas paveikia ir asmens gyvenimą. Rom 1, 5 Paulius rašo apie tikėjimo klusnumą. Paulius nesako, kad klusnumas yra tikėjimas. Jis turi omenyje, kad tikras tikėjimas paveikia visą asmens gyvenimą, ne tik protą, įskaitant įsipareigojimą mūsų Viešpačiui ir Gelbėtojui Jėzui Kristui, o ne tik taisyklių sąrašui. Tikėjimas yra susijęs su tuo, ką mes darome, kaip gyvename ir kuo tikime.
V. Tikėjimas skatina nuodėmę?
Vienas iš Pauliui pareikštų kaltinimų buvo tai, kad jo nuteisinimo tik tikėjimu Evangelija drąsino žmones nusidėti (žr. Rom 3, 8; 6, 1). Neabejotina, jog kaltintojai samprotavo, jei žmonės neturi laikytis Įstatymo, kad būtų priimtini Dievui, kodėl jie apskritai turėtų rūpintis tuo, kaip jie gyvena?
6. Kaip Paulius reagavo į kaltinimą, kad nuteisinimo tik tikėjimu doktrina skatino nuodėmingą elgesį? Gal 2, 17–18.
Į priešininkų kaltinimus Paulius atsakė kietai: „Nieku būdu!“ Gali būti, kad asmuo puls į nuodėmę po atsivertimo, tačiau atsakomybė už tai tikrai nekris Kristui. Jei mes nusižengiame Įstatymui, tuomet mes esame Įstatymo laužytojai.
7. Kaip Paulius apibūdina sąjungą su Jėzumi Kristumi? Kokiu būdu šis atsakymas paneigia priešininkų pareikštus prieštaravimus? Gal 2, 19–21.
Priešininkų samprotavimas Pauliui atrodė tiesiog absurdiškas. Priimti Kristų tikėjimu nėra nereikšminga. Tai nėra žaidimas, kad Dievas laiko asmenį teisiu, jei nėra tikro atsivertimo, pokyčių to asmens gyvenime. Priešingai, priimti Kristų tikėjimu yra nepaprastai radikalu. Tai reiškia užbaigtą sąjungą su Kristumi, Jo mirtyje ir prisikėlime. Dvasine prasme Paulius sakė, kad mes esame nukryžiuoti su Kristumi, ir mūsų seni nuodėmingi bei savanaudiški įpročiai yra mirę (Rom 6, 5–14). Mes išsižadėjome praeities. Viskas nauja (2 Kor 5, 17). Mes buvome prikelti naujam gyvenimui Kristuje. Prikeltas Kristus gyvena mumyse, kasdien darydamas mus vis panašesnius į Save.
Todėl tikėjimas Kristumi nėra pretekstas nuodėmei, bet pašaukimas daug gilesniems, turtingesniems santykiams su Kristumi, kokių negalėtų užtikrinti Įstatymu pagrįsta religija.
Kaip jūs suprantate išgelbėjimo tik tikėjimu, t.y. be Įstatymo darbų, sąvoką? Galbūt tai truputį gąsdina jus, verčia jus manyti, kad taip gali būti pateisinama nuodėmė? O galbūt jūs džiaugiatės šia sąvoka? Ką jūsų atsakymas pasako apie tai, kaip jūs suprantate išgelbėjimą?
Toliau studijuokite: „Vėl ir vėl man buvo parodytas klaidinančių idėjų apie nuteisinimą tikėjimu pavojus. Man daug metų buvo rodoma, kad šėtonas veiks ypatingu būdu, klaidindamas žmones šiuo klausimu. Dievo Įstatymas buvo apmąstomas ir didžia dalimi pristatomas bendruomenėms beveik be Jėzaus Kristaus ir Jo ryšio su Įstatymu, panašiai kaip Kaino atnaša. Man buvo parodyta, kad daugelis pasidavė netikėjimui dėl painių minčių apie išgelbėjimą, nes tarnautojai pasirinko netinkamą būdą paliesti širdis. Daug metų mano protą dažnai patraukdavo mums priskirtas Kristaus teisumas… Nėra svarbesnės temos, kurią reiktų nuoširdžiai apmąstyti, kartoti ar suprasti negu tai, kad puolęs žmogus negali nieko pelnyti net geriausiais savo darbais. Esame išgelbėti tik tikėjimu Jėzumi Kristumi.“ (E. Vait, „Faith and Works“, 18-19 p.)
„Įstatymas reikalauja teisumo, ir jį nusidėjėlis yra skolingas. Tačiau jis negali įvykdyti teisumo. Vienintelis būdas, kaip jis gali siekti teisumo, tai tikėjimu. Tikėjimu jis gali atnešti Dievui Kristaus nuopelnus, ir Viešpats priskiria Savo Sūnaus klusnumą nusidėjėliui. Kristaus teisumas yra priimamas vietoje žmogaus silpnybės, ir Dievas priima, atleidžia, nuteisina atgailaujančią, tikinčią sielą, ir elgiasi su ja, lyg ji būtų teisi, ir myli ją taip, kaip Jis myli Savo Sūnų.“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 knyga, 367 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Pirmoje E. Vait ištraukoje ji sako, kad jokia kita tema neturi būti pabrėžiama daugiau, negu nuteisinimas tikėjimu. Klasėje aptarkite, ar jos komentarai yra taikytini mums šiandien, kaip jie buvo taikytini tuomet, kai ji parašė juos, prieš daugiau kaip šimtą metų? Jei taip, kodėl?
2. Kodėl Paulius sako, kad Kristus būtų miręs veltui, jei nuteisinimą būtų galima pelnyti Įstatymu? Gal 2, 21. Ką jis turėjo omenyje?
Santrauka: Petro elgesys Antiochijoje rodė, kad buvę pagonys negalėjo būti tikri krikščionys, jei jie nebuvo apipjaustyti. Paulius parodė, kad toks mąstymas yra klaidingas. Dievas negali pareikšti, kad asmuo yra teisus atsižvelgiant į to asmens elgesį, nes net geriausi žmonės nėra teisūs. Tiktai priimdami, ką Dievas padarė dėl mūsų Kristuje, nusidėjėliai gali būti nuteisinti Jo akivaizdoje.