Liepos 27 – rugpjūčio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 26, 69–74; Apd 5, 28–32; 6, 3–10; 9, 1–9; Fil 2, 5–8.
Įsimintina eilutė: „Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną mintį, kad paklustų Kristui“ (2 Kor 10, 4–5).
Geras atgimimo poveikio kasdieniam gyvenimui pavyzdys – tai atgimimas Velse 1904 metais. Evanas Roberts (Evan Roberts) kartu su savo draugais pradėjo nuoširdžiai melsti Šventosios Dvasios išliejimo. Jie meldėsi užtardami kitus, tyrinėjo Šventąjį Raštą ir dalijosi savo tikėjimu.
Dvasia buvo išlieta kaip atsakas. Žmonių gyvenimas buvo pakeistas. Per šešis mėnesius Velse atsivertė 100 000 žmonių. Šio atgimimo padariniai buvo akivaizdūs visoje šalyje. Visą dieną tūkstančiai plūdo į bažnyčias maldai. Grubiai besikeikiantys angliakasiai virto mandagiais žmonėmis. Net kasyklose triūsę arkliai turėjo išmokti naujų įsakymų, nes kalnakasiai nebekeiksnojo jų! Pakeisti, paklusnūs gyvenimai išplaukė iš pakeistų širdžių. Tai nepaneigiami tikrojo atgimimo įrodymai.
I. PAKEISTAS GYVENIMAS
Atgimimas nėra tik šiltas, neaiškus jausmas, prilyginamas Jėzaus artybei. Atgimimas keičia gyvenimą. Buvo laikai, kai rašę Bibliją žmonės jautėsi labai arti Jėzaus. Kitu metu jie jautėsi nuo Jo nutolę. Buvo laikai, kai jų nuotaika prilygo ekstazei ir jie džiūgavo Jo Artume. Kitu metu jie apskritai nejautė Jo Artumo.
Atgimimo padariniai nebūtinai yra teigiami jausmai. Padariniai – tai pakeistas gyvenimas. Ne mūsų jausmai, bet paklusnumas yra atgimimo vaisius. Tai tapo akivaizdu mokinių gyvenime po Sekminių.
1. Patyrinėkite Petro reakciją iki kryžiaus, po prisikėlimo ir po Sekminių. Ką pastebite? Kaip kryžius, prisikėlimas ir Sekminės pakeitė Petro požiūrį?
Mt 26, 69–74. Petro reakcija iki kryžiaus.
Jn 21, 15–19. Petro reakcija po Jėzaus prisikėlimo.
Apd 5, 28–32. Petro reakcija po Sekminių.
Šventosios Dvasios išliejimas per Sekmines smarkiai pakeitė Petro gyvenimą. Iš silpno, svyruojančio tikinčiojo jis virto pilnu tikėjimo ir paklusniu mokiniu. Kadaise kupinas arogantiškų žodžių ir tuščių pažadų, Petras tapo tvirtai tikinčiu, drąsiu ir uoliu liudytoju. Jis yra galingas pavyzdys, ką Šventoji Dvasia gali padaryti kiekvienam, kuris tiki, paklūsta ir pasišvenčia mūsų Viešpačiui.
II. DIDELĖ PAKLUSNUMO KAINA
Vieną iš pirmųjų tikėjimo kainos pavyzdžių galima įžvelgti Stepono gyvenime.
2. Kaip Steponas aprašytas šioje ištraukoje? Apd 6, 3–10; 7, 55.
Šventoji Dvasia paskatino mokinius gyventi nesavanaudišką, maldingą gyvenimą. Jų tikėjimas paskatino juos paklusti, o paklusnumo kaina buvo itin didelė. Visi mokiniai, išskyrus vieną, mirė kankinio mirtimi. Jie buvo užmušami akmenimis, įkalinami, sudeginami ant laužo ir patyrė laivo sudužimą. Kartais dvasinė kova buvo nuožmi, bet Jėzus, jų Išgelbėtojas ir Viešpats, buvo jų pusėje ir stiprino jų tikėjimą.
Apd 7 sk. užrašytas nuostabus Stepono pamokslas, kuriame išdėstyta Izraelio istorija. Jis apibūdino Abraomo, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Dovydo ir Saliamono patyrimą. Steponas apibūdino Dievo ištikimybę Izraelio neištikimybės kontekste. Steponas užbaigė savo pamokslą kaltindamas Izraelio religinius vadovus, kad jie nesilaikė Dievo Sandoros ir priešinosi Šventajai Dvasiai (Apd 7, 51– 52).
3. Kas nutiko Steponui už tai, kad jis liudijo Jėzų? Ko tai moko apie ištikimybės kainą? Apd 7, 54–60.
Steponas pakluso Dievo kvietimui ir ištikimai vykdė Dievo misiją net iki mirties. Nors ne visi mes būsime pašaukti mirti už mūsų tikėjimą, būtina taip pasišvęsti mūsų Viešpačiui, kad, jei būtume tam pašaukti, neišsigintume, bet kaip Steponas liktume ištikimi iki galo. Gali būti, kad vieną dieną šiuos žodžius dabar skaitančiam asmeniui teks paaukoti savo gyvybę vardan Viešpaties.
Kas nutiktų, jei jūsų gyvybei iškiltų pavojus dėl galingo liudijimo? Nors dabar neįmanoma nuspėti, ką darytumėte, jei vieną dieną jus ištiktų tokios aplinkybės, atsižvelgiant į ankstesnį jūsų elgesį, kokios jūsų reakcijos būtų galimą tikėtis?
III. KAI DVASIA NUSTEBINA
Nors persekiodamas krikščionis Saulius elgėsi neprotingai, priešindamasis, jo nuomone, fanatiškai sektai, jis manė vykdąs Dievo valią. Sauliui keliaujant į Damaską suimti krikščionis ir gabenti juos į Jeruzalę, Jėzus dramatiškai jį nustebino. Sauliaus patyrimas pakeliui į Damaską pakeitė ne tik jo gyvenimą, bet ir pasaulį.
4. Perskaitykite pasakojimą apie Pauliaus atsivertimą Apd 9, 1–9. Kodėl po šio patyrimo Viešpats nedelsiant siuntė jį pas Ananiją? Ko svarbaus tai moko mus?
„Daugelis mano, jog už savo šviesą bei patirtį jie yra atsakingi tik Kristui, nepriklausomai nuo Jo sekėjų žemėje. Jėzus yra nusidėjėlių Draugas, ir Jo širdį jaudina jų vargas. Jis turi visą jėgą danguje ir žemėje, tačiau Jis gerbia tas priemones, kurias paskyrė žmonių švietimui bei gelbėjimui; Jis nukreipia nusidėjėlius į Bažnyčią, kurią padarė šviesos pasauliui kanalu. Kai aklai klystančiam ir kupinam prietarų Sauliui apsireiškė Kristus, kurį jis persekiojo, šis žmogus tiesiogiai susisiekė su Bažnyčia – pasaulio šviesa“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 92 p.).
5. Kaip Jėzus nustebino Ananiją? Kokio požiūrio reikėjo Ananijui, kad jis vykdytų Išgelbėtojo nurodymus? Apd 9, 10–16.
Pamėginkite įsivaizduoti save Pauliaus vietoje po jo susitikimo su Jėzumi pakeliui į Damaską. Koks šokas! Taip pat pamėginkite įsivaizduoti save Ananijo vietoje. Ir jį turbūt ištiko šokas. Ko šie pasakojimai moko apie būdus, kaip mes galėtume būti pašaukti Viešpaties daryti tai, ko tuo metu nesuprantame? Nepaistant to, kodėl vis tiek turime paklusti Viešpačiui?
IV. JAUTRUMAS DVASIOS ŠAUKSMUI
Per visą savo tarnystę Paulius buvo vedamas, patikinamas, mokomas ir įgalinamas Dvasios. Gindamas save karaliaus Agripos akivaizdoje, apaštalas apibūdino regėjimą, kurį patyrė pakeliui į Damaską. Tada jis liudijo savo tarnystės tikslą tiek žydams, tiek pagonims: „Kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami Mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“ (Apd 26, 18).
6. Atsižvelgiant į Šventosios Dvasios vedimą, kuo reikšminga apaštalo Paulius reakcija į regėjimą kelyje į Damaską? Palyginkite Pauliaus ir karaliaus Agripos reakciją į Šventosios Dvasios raginimą. Apd 26, 19–32.
Priešingai nei Paulius, karalius Agripa nepasidavė Šventosios Dvasios galiai. Pasipūtimas ir savanaudiški troškimai prieštaravo Dvasios raginimui gyventi naują gyvenimą Kristuje.
Jėzus aiškiai pasakė: „Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužkluptų jūsų tamsa. Kas vaikščioja tamsoje, tas nežino, kur eina. Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“ (Jn 12, 35. 36).
Paklūstant Šventajai Dvasiai ir vaikščiojant Dievo tiesos šviesoje, Jis apreikš daugiau šviesos ir tiesos. Tuo pačiu metu, juo labiau priešinamės Šventosios Dvasios raginimui ir Ją atstumiame, tuo mūsų širdys darysis vis kietesnės.
„Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“ (Apd 26, 28). Šie yra vieni skausmingiausių, galingiausių ir liūdniausių žodžių visoje Biblijoje. Kaip mums gali grėsti pavojus puoselėti panašų požiūrį? Pavyzdžiui, kaip vaikščiojimas su Dievu ir ėjimas į kompromisą parodo tą patį principą, kuris pastebimas Agripos žodžiuose?
V. DVASIOS ĮKVĖPTAS PAKLUSNUMAS
Šventoji Dvasia atliko svarbų vaidmenį visoms Jėzaus gyvenimo pusėms. Jo motinos vaisius buvo iš Šventosios Dvasios, Jis buvo pateptas Šventąja Dvasia ir galybe (Mt 1, 20; 3, 16–17; Apd 10, 34–38). Gyvendamas Kristus pakluso Tėvo valiai (Jn 8, 29; Hbr 10, 7).
7. Perskaitykite Fil 2, 5–8. Anot šios eilutės, kurios Jėzaus gyvenimo pusės buvo kupinos Šventosios Dvasios?
Jis, turėdamas Dievo pavidalą, apiplėšė pats Save, t.y. būdamas lygiu su Dievu atsisakė garbės ir išimtinės teisės bei priėmė tarno pavidalą.
Jėzus buvo Tėvo valios tarnas. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Jėzus yra gyvenimo, kupino Šventosios Dvasios, pavyzdys. Tai toks gyvenimas, kai noriai paklūstama, nusižeminama ir atsiduodama Tėvo valiai. Tai maldingas gyvenimas, pašvęstas tarnavimui, kai degame uolumu ir noru matyti kitus išgelbėtus Tėvo karalystei.
Apaštalas Paulius rašė, kad kupini Dvasios Naujojo Testamento tikintieji gavo malonę ir apaštalo tarnystę, kad Jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose (Rom 1, 5). O išpuikę pagonys neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui (Rom 2, 8).
Rom 6, 15–23 Paulius vartojo du prieštaringus posakius – nuodėmės vergai ir teisumo vergai. Rom 8, 12–17 apaštalas apibūdino vergystės dvasią ir įsūnystės Dvasią. Ką jūsų patyrimas ryšium su tikėjimu, kova su nuodėme bei susitaikinimu su Dievu pasako apie šių posakių reikšmę?
Tolesniam tyrinėjimui: „Prie kelio į amžinąjį gyvenimą Dievas padėjo tikėjimą, kartu su šviesa, ramybe ir noringo paklusnumo džiaugsmu. Taip keliautojas išlaiko priešakyje aukščiausio pašaukimo Kristuje ženklą. Akys nukreiptos į atlygį. Jam Dievo įsakymai yra teisumas, džiaugsmas ir ramybė Šventojoje Dvasioje“ (E. Vait „In Heavenly Places“, 183 p.).
„Pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią neapsiriboja jokiu amžiumi ar rase. Kristus skelbė, jog dieviškasis Jo Dvasios veikimas lydės Jo sekėjus ligi pabaigos. Nuo Sekminių dienos iki šių laikų Guodėja atsiunčiama visiems, kurie visiškai atsiduoda Viešpačiui bei Jo tarnystei. Pas visus, kurie priėmė Kristų kaip asmeninį Išgelbėtoją, Šventoji Dvasia ateina kaip Patarėja, Apvalytoja nuo nuodėmių, Vedlė ir Liudytoja. Kuo artimiau tikintieji gyvena su Dievu, tuo aiškiau ir galingiau jie liudija apie Atpirkėjo meilę bei Jo išgelbėjančią malonę. Vyrai ir moterys, kurie per ilgus persekiojimų ir išbandymų šimtmečius džiaugėsi galingu Dvasios veikimu jų gyvenime, pasauliui buvo kaip ženklai ir stebuklai. Angelų ir žmonių akivaizdoje jie atskleidė keičiančią atperkančios meilės jėgą“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 38 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite Apd 5, 1–11. Ko galima pasimokyti iš šio galingo ir, tam tikra prasme, gąsdinančio pasakojimo? Jūsų nuomone, kodėl dėl savo elgesio jie susidūrė su tokiais skaudžiais padariniais?
2. Apmąstykite penktą dalį, kurioje tyrinėjome, kaip Jėzus apiplėšė pats Save, kad atliktų tai, ko Jis atėjo čia įvykdyti. Kaip galime šį principą pritaikyti sau, mūsų vaikščiojimui su Viešpačiu? Kodėl, ypač siekiant atgimimo ir reformos mūsų gyvenime bei bažnyčioje, toks pasiaukojimas ir mirtis savajam „aš“ yra svarbu?
3. „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…“. Klasėje aptarkite šių lemtingų žodžių reikšmę