Sausio 24–30d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 10, 1–14; Mt 19, 19; Pat 11–12; Jn 3, 16; Pat 13.
Įsimintina eilutė: „Palaiminimai vainikuoja teisiojo galvą, o nedorėlių burnoje slypi smurtas“ (Pat 10, 6).
Temos pavadinimas pasako, kad tyrinėsime palaiminimus teisiesiems. Hebrajiškas žodis zaddiq, nusakantis „teisųjį“, yra pagrindinis šios temos žodis. Zedeq (taip pat verčiamas žodžiu „teisingumas“), užrašytas Patarlių knygos pradžioje: „Saliamono… patarlės…, kad žmonės… pratintųsi išmintingai elgtis, būdami teisūs [zedeq]…“ (Pat 1, 1–3). Patarlių knyga moko mus, kad išmintis yra teisumas, o „teisumas“ reiškia vaikščioti laikantis Dievo įsakymų, tikint, vykdant ir paklūstant tam, kam Viešpats pašaukė mus. Teisumas yra Dievo suteikta dovana. Priešingybė yra kvailystė ir neištikimybė. Išmintis yra teisingumas arba teisumas; kvailystė yra nuodėmė ir pikta, ir tekstuose, kuriuos tyrinėsime, šis skirtumas yra akivaizdus.
I. TEISUMAS YRA VISAPUSIŠKAS
Perskaitykite Pat 10, 1–7. Kokie įvairūs principai, susiję su gyvenimu ir tikėjimu, čia atskleisti?
Yra pasakojimas apie žmogų valtyje, kuris gręžė skylę po savo kojomis. Kai žmonės valtyje pareikalavo, kad jis liautųsi, jis atsakė: „Tai ne jūsų reikalas. Čia – mano vieta!“ Panašiu absurdišku atsaku kaip pasiteisinimu dažnai naudojasi nusidėjėliai, norėdami pateisinti savo elgesį. „Tai mano gyvenimas; jis neturi nieko bendra su jumis“. Žinoma, visa, ką mes darome ar nedarome, paveikia aplinkinius, ypač tuos, kurie yra arčiausiai mūsų. Kas nėra jautęs kitų žmonių elgesio padarinių, gerų ar blogų?
Vienybės principas tarp dvasinio ir moralinio, fizinio ir medžiaginio gyvenimo aptartas 3–5 eilutėse. Pagrindinė mintis yra ta, kad blogis ar moralės stoka nėra naudingi, net jei žmogus yra turtingas; antra, kad teisumas yra visada naudingas, vienaip ar kitaip, net jei žmogus yra vargšas.
Eilutės 6 ir 7 primena Jėzaus žodžius apie tai, kad geismas yra svetimavimas, o neapykanta – žmogžudystė. Mūsų neapykantos slėpimas už mūsų žodžių ne visada veiksmingas. Nedoras mintis dažnai išduoda mūsų kūno kalba ir balso tonas. Gerus santykius su aplinkiniais užtikrina įsakymas: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18; palyginkite su Mt 19, 19). Tekstai taip pat moko, kad geras įspūdis, kurį galite padaryti aplinkiniams, gali juos teigiamai paveikti. Galų gale mes susiduriame su sveika nuovoka: argi ne geriau turėti gerą vardą vietoje blogo?
Kokį svarbų sprendimą jūs ketinate padaryti artimiausiu laiku? Jei dar to nepadarėte, atidžiai pagalvokite, kaip jūsų pasirinkimas gali paveikti aplinkinius, geram ar blogam.
II. TEISIOJO BURNA
Patarlių knygoje burna (kartu su lūpomis ir liežuviu) yra svarbiausias organas. Žodis „burna“ ir „lūpos“ yra pavartoti keliasdešimt kartų, „kalba“ – keliolika. Patarlių knygoje (Pat 10–29) burna ir kalba yra ypač svarbi tema.
Pagrindinė prielaida – mūsų žodžiai yra labai galingi arba geram, arba piktam. Kalba gali būti geriausia ar blogiausia mums suteikta dovana. Šis su kalba susijęs dvilypumas yra viena iš svarbiausių Patarlių knygos pamokų. Iš tiesų burna – gyvenimo versmė, tačiau ji taip pat gali atnešti mirtį.
Perskaitykite Pat 10, 11–14. Koks yra kontrastas tarp to, kaip kalba teisusis ir kvailys?
Atkreipkite dėmesį į 11 eilutėje užrašytą posakį – „gyvenimo versmė“. Šis posakis simboliškai nurodo į išminties savybes. Pastarasis vartojamas kalbant ir apie Dievą (Ps 36, 10), gyvybės šaltinį. Panaši simbolika pavartota kalbant apie šventyklą, iš kurios teka vanduo (Ez 47, 1–2). Jėzus vartojo šią metaforą apibūdindamas Dvasios dovaną (Jn 4, 14). Taigi teisiojo burnos palyginimas su „gyvenimo versme“ yra sietinas su pačiu Dievu.
Teisiojo burnai būdinga teigiama gyvenimo dovana. Ši savybė pasako, kokia turėtų būti tinkama burnos funkcija. Tai turėtų būti jėga gėriui, o ne blogiui, gyvenimo, o ne mirties versmė. Tai, kas čia pasakyta, pastebima ir Jok 3, 2–12.
Atminkite, kad Dievas sukūrė dangų, žemę ir palaiko visatą „Savo galingu žodžiu“ (Hbr 1, 3). Todėl kalba turėtų būti skirta tik kūrybiniams tikslams.
Apsvarstykite, kokie neįtikėtinai galingi yra žodžiai. Žodžiais galite įkvėpti žmonėms pasitikėjimo, džiaugsmo ir vilties, arba galite užsipulti juos ir sugniuždyti, tarsi būtumėte juos užsipuolę fiziškai. Ar jūs atidžiai valdote savo liežuvio galią?
III. TEISIOJO VILTIS
„Dorųjų sąžiningumas juos veda, o klastingųjų suktumas juos pražudo“ (Pat 11, 3). Kokie įrodymai užtikrina, kad ši eilutė sako tiesą? Kokių žinote ar girdėjote pavyzdžių, kuriais ši dvasinė tiesa buvo atskleista? Ir priešingai, ką esate matę, kas pasako, jog bent jau dabar šias eilutes reikia priimti tikėjimu?
Perskaitykite Pat 11. Nors skyriuje paliesta daugybė temų, kokių didžių palaiminimų sulaukia teisieji ir kas nutinka nedorėliams?
Tikėjimas ateitimi ir tuo, ko dar nematome (žr. 2 Kor 4, 18), skatina teisiuosius gyventi dorai. Dėl ateities vilties teisieji elgiasi nuolankiai, sąžiningai ir atjaučia.
Kita vertus, nedorieji gyvena tik dabartimi; jiems rūpi tik tai, ką jie mato ir gauna nedelsiant. Pirmiausia jie galvoja apie save, o ne kitus ir griebiasi apgaulės ir prievartos. Pavyzdžiui, prekeiviai, apgaudinėjantys savo klientus, galbūt su didesne kaina sulaukia ir didesnio atlygio, bet galiausiai jie gali prarasti savo klientus ir verslas gali žlugti (Pat 11, 3. 18).
Pagalvokite apie kai kuriuos jūsų priimtus sprendimus ir kaip pastaruosius jūs priėmėte. Ar atsižvelgėte į ilgalaikius planus (amžinybę)?
IV. TEISIŲJŲ TIESA
Perskaitykite Patarlių 12 ir sutelkite dėmesį į temą, ypač tiesos arba melo sakymo kontekste. Kokią žinią mes galime čia įžvelgti apie sąžiningumą ir melą?
Filosofė Sissela Bok įtikinamai parodė, kaip melas gali kenkti visuomenei. Ji rašo: „Tada visuomenė, kurios nariai negalėjo atskirti tiesos nuo apgaulių, žlugtų“ („Lying: Moral Choice in Public and Private Life“ (New York: Pantheon Books, 1978), 19 p.). Be to, Bok knygos įvade cituojamas Augustinas pažymėjo: „kai pagarba tiesai net šiek tiek sumenkinama, viskuo bus abejojama“ (15 p.).
E. Vait rašė: „Melagingos lūpos Jam pasibjaurėjimas. Jis sako, kad į šventąjį miestą ‘niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis’. Tegul tiesa būna sakoma atsakingai ir nedviprasmiškai. Tegul ji tampa gyvenimo dalimi. Tiesos nepaisymas, veidmainiavimas, siekiant savanaudiškų tikslų, sužlugdo tikėjimą. […] Tas, kuris meluoja, pigiai parduoda savo sielą. Gali atrodyti, kad apgaulės pasitarnauja kraštutinėmis aplinkybėmis; todėl žmogui gali atrodyti, kad jo veikla klesti, neva sąžiningumu pažanga nepasiekiama; bet galų gale jis nebegalės niekuo pasitikėti. Pats meluodamas, jis nebepasitikės kitų žodžiais“ („My Life Today“, 331 p.).
Mums galvojant apie žodžių galią, turime pamąstyti ir apie melą, nes dažniausiai meluojama kalbant. Kas nėra pajautęs melo geluonies, išdavystės? Nesunku įsivaizduoti, kaip visuomenė pultų į visišką chaosą, jei melas būtų norma, o ne nukrypimas.
Taip pat yra dar viena pusė – tai melo poveikis pačiam melagiui. Kai kurie žmonės taip įprato meluoti, kad tai asmens nebejaudina; nors daug žmonių meluodami jaučia kaltę ir gėdą. Tai gerai, nes juos vis dar veikia Šventoji Dvasia.
Tačiau pagalvokite apie pavojų, kuris kyla meluojančiajam apie tai net nesusimąsčius.
Kada paskutinį kartą melavote? Kaip jautėtės meluodami?
V. TEISIOJO ATLYGIS
Tyrinėjome, kad Patarlių knyga moko priešpriešinant dviejų tipų žmones. „Išmintingas žmogus daro viena, kvailys – kita. Dievobaimingas žmogus elgiasi vienaip, nedorėlis – kitaip“.
Žinoma, iš tikrųjų mes visi dažnai pasielgiame ir išmintingai, ir kvailai. Išskyrus Jėzų, mes visi esame nusidėjėliai, mes visi stokojame „Dievo garbės“ (Rom 3, 23). Laimei, kitoje eilutėje yra užrašytas nuostabus pažadas. Nors mes esame nusidėjėliai, tikėjimu mes galime būti „nuteisinami dovanai Jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom 3, 24).
Galų gale, visa žmonija bus vienoje iš dviejų pusių: žmonės bus arba išgelbėti, arba pražus.
Perskaitykite Jn 3, 16. Kokios dvi galimybės tenka visai žmonijai?
Perskaitykite Pat 13. Kaip šis skyrius priešpriešina teisiojo ir nedorėlio patyrimą ir likimą?
Išmintingas žmogus yra prilygintas šviesai, o „nedorėlių žibintas gęsta“ (Pat 13, 9). Išmintingas žmogus galės mėgautis savo darbo vaisiais, o nusidėjėlis alksta darydamas niekšybes (eilutės 2. 25). Dėka vaikų (Pat 13, 22), išmintingųjų laukia ateitis; o nusidėjėliai savo turtą palieka svetimiems, net teisiems (Pat 13, 22).
Esmė tai, jog gyventi tikint ir paklūstant Viešpačiui yra geriau nei nepaklusnumas ir kvailystė.
Negalvojant apie amžinojo gyvenimo pažadą, kokių patyrėte tiesioginių, kasdienių privalumų, gyvendami tikint Kristų?
Tolesniam tyrinėjimui: „Nepakanka išpažinti tikėjimo Kristumi ir pasirūpinti, kad mūsų vardai būtų įrašyti bažnyčios sąrašuose. […] Nesvarbu, koks būtų mūsų išpažinimas, jis nieko nereiškia, jei Kristus neatskleidžiamas teisumo darbais“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 282 p.).
„Kristaus laikais didžiausia žmogaus proto apgavystė buvo nuomonė, kad vien pritarimas tiesai jau užtikrina teisumą. Buvo įrodinėjama, kad teorinio tiesos pažinimo užtenka sielai išgelbėti. […] Tamsiausiuose istorijos puslapiuose netrūksta aprašytų nusikaltimų, kuriuos įvykdė religiniai fanatikai. […]
Tas pats pavojus egzistuoja ir šiandien. Daugelis laiko save krikščionimis tik dėl to, kad pritaria tam tikriems teologiniams principams. Tačiau jie nepritaiko tiesos praktiniame gyvenime. […] Žmonės gali išpažinti tikį tiesa; tačiau jeigu ji nepadaro jų nuoširdžių, malonių, kantrių, ištvermingų ir mąstančių dangiškai, ji tampa prakeikimu ją turintiems, o per jų įtaką – ir pasauliui.
Teisumas, apie kurį kalbėjo Kristus, – tai širdies ir gyvenimo atitikimas apreikštai Dievo valiai“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 278 p,).
Klausimai aptarimui:
1. Kaip mūsų sprendimai veikia aplinkinius geram ar blogam? Kodėl tai neišvengiama? Ši tiesa pirmą kartą buvo apreikšta pasakojime apie puolimą, ir net iki šios dienos Adomo ir Ievos sprendimo poveikis jaučiamas kiekvieno mūsų gyvenime. Gali kilti pagunda pabandyti įvertinti mūsų sprendimų įtaką geram ar blogam, bet tai rizikinga, nes mes dažnai nesuvokiame mūsų sprendimų poveikio. Kodėl, tuomet, atsižvelgiant į Dievą ir Jo Įstatymą, turime pasirinkti daryti tai, kas teisinga, nepaisant galimų gąsdinančių pasekmių?
2. Patarlių knygoje atskleistas akivaizdus skirtumas tarp teisiojo ir kvailio, ir iš šios knygos eilučių sužinome, kas teisinga ir neteisinga. Tačiau kodėl turėtume būti labai atsargūs spręsdami, kurie žmonės yra kvailiai? Kita vertus, kaip dažnai apsigavome dėl tų, kuriuos mes kažkada laikėme teisiais?