Vasario 7–13d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 17; 1 Kor 13, 5–7; Jn 8, 1–11; Pat 18; Pat 19; Įst 24, 10–22.
Įsimintina eilutė: „Geriau sausa pluta su ramybe, negu vaidingi namai, kupini vaišių“ (Pat 17, 1).
Patarlių knyga ir vėl atskleidžia apgaulingą išorę. Gali atrodyti, kad mes turime viską, ką siūlo pasaulis: turtus, galią, garbę, šlovę, tačiau už visko vyrauja įtampa ir kančios. Gali būti, kad šią įtampą ir kančias sukelia būtent turtas ir malonumai, kurių žmonės taip sunkiai siekia. Neveltui yra tokia egiptiečių patarlė: „Geriau duona su laiminga širdimi nei turtai su apmaudu“ (Miriam Lichtheim, „Instructions“, „Ancient Egyptian Literature: A Book of Readings“, II t., 156 p.). Pasak Patarlių knygos, siekiant išspręsti šią problemą, pirmiausia reikia pripažinti mūsų prioritetus: taikūs santykiai yra svarbesni už turtą (Pat 17, 1). Svarbiausia yra ne tai, kiek mes turime turto, bet kas mes esame. Patarimai, kuriuos tyrinėsime, padės nustatyti teisingus prioritetus ir suteiks mums vidinę ramybę (hebrajiškai – šalom), kuri pasitarnaus mūsų laimei.
I. NUODĖMĖ IR DRAUGAI
Perskaitykite Pat 17, 9; 19, 11. Kokia esminė mintis užrašyta šiose eilutėse? Kaip turėtume elgtis su tais, kurie puola?
Kai kas nors suklysta, labai norisi paviešinti įvykį ir viską papasakoti kitiems. „Ar girdėjote, ką padarė tas ar kitas žmogus?“ Nors mes galime taip elgtis išreikšdami pasibaisėjimą tam tikru elgesiu, mums vis tiek patinka pasakoti kitiems tai, kas įvyko. Trumpai tariant, skleidžiame paskalas, o dėl to esame įspėti, nes toks elgesys atstums net artimą draugą. Galų gale, jei tavo draugas suklydo, koks pats esate draugas, jei apie svetimas klaidas pasakojate kitiems?
Mums patariama „atleisti“ klaidą. Tai nereiškia, kad mes turime slėpti nuodėmes, elgtis taip, tarsi nieko neatsitiko, tarsi žmogus nepasielgė blogai. Atleista nuodėmė vis tiek buvo padaryta, nors apie ją ir neprimenama. Tiesą sakant, čia pavartotam hebrajų kalbos žodžiui atleisti būdingas savitas atspalvis (Ps 85, 3; Neh 3, 37). Meilė, o ne apkalbos turėtų būti mūsų reakcija į kažkieno klaidą.
Perskaitykite Pat 17, 17 ir 1 Kor 13, 5–7. Kaip meilė padeda elgtis, kai draugas suklysta?
Žmogus nemyli draugo ar sutuoktinio dėl to, kad jis yra tobulas. Mes mylime žmones nepaisant jų klaidų ir trūkumų. Tik per meilę mes išmokstame neteisti kitų, nes ir mes patys esame kalti dėl savo sugedimo ir trūkumų. Mes galime kartu su jais liūdėti dėl jų poelgių ir siekti kažkokiu galimu būdu padėti jiems ištaisyti klaidą. Galų gale, kam daugiau reikalingi draugai?
Pagalvokite, kai jūs baisiai suklydote, tačiau jums buvo atleista, jumis buvo pasirūpinta, buvote paguosti. Jei įmanoma, argi neturėtumėte tą patį daryti dėl kitų?
II. BŪTI TEISIU!
Tikra meilė nėra akla. Tai, kad mylėdami mes atleidžiame kažkieno klaidą nereiškia, jog mes nematome nuodėmės ir tokio poelgio nelaikome Įstatymo laužymu. Meilė ir teisingumas žengia išvien. Hebrajų kalbos žodis „teisumas“ (tsedeq) taip pat reiškia meilę, geraširdiškumą. Mes negalime išties užjausti, jei nesame teisūs, ir mes negalime būti teisūs, jei neatjaučiame ir nemylime. Šios dvi sąvokos turi būti kartu.
Pavyzdžiui, geraširdiškumas neturėtų būti rodomas vargšams teisingumo sąskaita; todėl yra įsakymas nebūti šališkiems teisme nė vargšui (Iš 23, 3). Jei meilė įpareigoja mus padėti vargšams, būtų neteisinga palaikyti juos tuo atveju, kai jie yra neteisūs, vien dėl to, kad jie yra vargšai. Teisumas ir tiesa neturėtų prieštarauti meilei ir atjautai. Būtent tokia išmintinga pusiausvyra būdinga Torai, Dievo Įstatymui, ir būtent tokios pusiausvyros mokoma ir skatinama Patarlių knygoje.
Perskaitykite Pat 17, 10; 19, 25. Ką šios eilutės sako apie papeikimo ir paprieštaravimo būtinybę?
Tai, kad iš karto po raginimo atleisti klaidą (Pat 17, 9) seka eilutė 10 (Pat 17, 10), nėra atsitiktinumas. Pamokymo paminėjimas kartu su meile neiškraipo pačios meilės. Tekste nusakytas stiprus priekaištas.
Perskaitykite Jn 8, 1–11. Kaip Jėzus sprendė nuodėmės klausimą?
„Tai, kad Jėzus atleido šiai moteriai ir padrąsino ją gyventi geresnį gyvenimą, parodo Jo tobulo teisumo grožį. Nors Jis nepritaria nuodėmei ir nesumažina kaltės jausmo, Jis siekia ne pasmerkti, o išgelbėti. Pasaulis šiai suklydusiai moteriai galėjo parodyti tik panieką ir patyčias; o Jėzus kalbėjo paguodos ir vilties žodžius. Nenusidėjusysis pagailėjo silpnos nusidėjėlės ir ištiesė jai pagalbos ranką. Veidmainiai fariziejai ją pasmerkė, o Jėzus liepė: ‘Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk’“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 428 p.).
III. VĖL ŽODŽIAI
Perskaitykite Patarlių 18. Nors skyriuje pateikta įvairių temų, dėmesį sutelkite į tai, kas parašyta apie mūsų žodžius. Kokios svarbios sąvokos, susijusios su tuo, ką mes sakome arba nesakome, čia pateiktos?
Mes vėl susiduriame su žodžių galia; šis skyrius moko, kaip kvailiai savo žodžiais save pražudo. 13 eilutė yra ypač informatyvi. Lengva kalbėti atidžiai neįsiklausius į tai, kas mums buvo pasakyta. Būtų išvengta sau ir kitiems sukelto skausmo ir vaidų, jei į tai, ką išgirdome, reaguotume viską atidžiai apmąstę. Iš tiesų yra metas, kai tyla yra geriausias atsakas.
Perskaitykite Pat 18, 4. Kodėl išminčiaus žodžiai yra gilus vanduo?
Patarlių knygoje gilių vandenų pavyzdys naudojamas teigiamai ir simbolizuoja išmintį (Pat 20, 5). Šis įvaizdis perteikia ramybės, bet kartu ir gelmės, turtų idėją. Išmintingi žmonės nėra paviršutiniški. Savo žodžius jie „semia“ iš asmeninių apmąstymų ir patirties gelmių. Kas nėra buvęs nustebintas tų žmonių gilių minčių ir įžvalgų, kurie akivaizdžiai turi išminties ir pažinimo?
Perskaitykite Pat 18, 21. Ką ši eilutė reiškia?
Patarlių knyga vėl moko to, ką mes jau turėtume žinoti: mūsų žodžiai yra galingi, ir jie gali atnešti gera ar pikta, net gyvenimą ar mirtį. Todėl privalome būti itin atsargūs, kaip mes naudojame šį galingą įrankį.
Prisiminkite, kai kažkieno žodžiai jus ypač įskaudino. Ko tai turėjo jus išmokyti apie žodžių galią? Ko tai turėtų pamokyti jus, kad reikia itin atsargiai rinkti žodžius?
IV. DVI REIKALO PUSĖS
Perskaitykite Pat 18, 2. Kodėl kvailiesiems nereikia laiko susidaryti asmeninę nuomonę?
Kvailieji yra tiek užtikrinti savimi ir taip trokšta išreikšti savo nuomonę, kad jų nedomina mokymasis iš kitų. Jų siauras mąstymas žengia išvien su jų atvira burna. Tai mirtinas derinys. Turime būti itin atsargūs ir nesielgti taip pat, ypač kai reikalas susijęs su ta tema, dėl kurios mes jaučiamės užtikrinti.
Galų gale, argi mums visiems neteko tam tikru metu jaustis labai užtikrintai dėl kažkokio konkretaus dalyko, tačiau vėliau išaiškėjo, kad mes klydome? Tai nereiškia, kad turėtume būti neapsisprendę; tai tik reiškia, kad reikia šiek tiek nuolankumo, nes nė vienas iš mūsų nežinome visų teisingų atsakymų, ir net tada, kai mūsų atsakymai yra teisingi, tiesa dažnai yra gilesnė ir turi daug niuansų, kad galėtume viską įvertinti ar suprasti.
Perskaitykite Pat 18, 17. Koks svarbus dalykas čia mums užrašytas?
Papildomos nuomonės nereikia tik Dievui, nes dėl Savo prigimties Jis ją jau turi, juk Jo akys yra visur (Pat 15, 3). Dievas sugeba matyti visas klausimo puses. O mūsų požiūris į viską, deja, paprastai yra labai siauras; mūsų požiūris yra linkęs dar susiaurėti, kai mes įsitvirtiname kokioje nors vienoje pozicijoje, ypač dėl tų klausimų, kurie, mūsų manymu, yra svarbūs.
Tačiau jau turėtume žinoti, kad visada yra dvi ar net daugiau reikalo pusių, ir juo daugiau informacijos mes turime, tuo geresnį ir tinkamesnį požiūrį į konkretų dalyką susiformuosime.
Prisiminkite metą, kai buvote visiškai užtikrintas kažkuo, galbūt visą gyvenimą laikėtės kažkokio įsitikinimo, ir tik vėliau supratote, kad jūs visą savo gyvenimą klydote. Ką tai turėtų pasakyti apie pripažinimo būtinybę, kad jūs galite klysti dėl to, kuo dabar esate tvirtai įsitikinęs?
V.TEISINGUMAS
Karalius turėjo paskirti naują vyriausiąjį ministrą, kad valdytų jo karalystę. Šiuo tikslu buvo surengtas specialus melo konkursas: kas pasakys didžiausią melą. Dalyvauti konkurse ruošėsi visi tarnai. Visi atėjusieji išmėgino savo jėgas. Bet karalius nebuvo patenkintas; atrodė, kad tarnai melavo nevykusiai. Karalius paklausė savo artimiausio ir patikimiausio patarėjo: „Kodėl tu nedalyvauji konkurse?“
Patarėjas atsakė: „Atsiprašau, kad jus nuvyliau, jūsų didenybe, bet aš negaliu dalyvauti šiame konkurse“.
„Kodėl ne?“, – klausė karalius.
„Nes aš niekada nemeluoju“, – atsakė patarėjas.
Ir karalius nusprendė jį paskirti vyriausiojo ministro pareigoms.
Kaip nusidėjėliai, mes esame labiau linkę meluoti nei mums atrodo; vėlgi, dėl šios priežasties mes turime itin atsargiai rinktis žodžius.
Perskaitykite Pat 19. Nors skyriuje pateikta daug temų, kas čia parašyta apie melavimą?
Patarlių knyga moko aukšto etikos mato. Geriau būti neturtingu, netgi geriau būti nepaaukštintu, užuot melavus, užuot aukojus sąžiningumą (Pat 19, 1), užuot apgaudinėjus, užuot troškus naudos melo kaina (Pat 19, 22).
Perskaitykite Pat 19, 9. Kokia atsakomybė tenka liudytojui?
Pats melas jau yra blogis; bet meluoti prisiekus teisme yra dar blogiau. Daugelyje šalių priesaikos sulaužymas yra sunkus nusikaltimas. Todėl liudytojas privalo duoti teisingus parodymus. Ne atsitiktinumas, kad po šios eilutės parašyta: „duodančiam dovaną kiekvienas yra draugas“ (Pat 19, 6), o „visi vargšo artimieji jį niekina, o dar labiau jo vengia draugai“ (Pat 19, 7). Mintis ta, kad liudijimo neturėtų paveikti kyšiai ar socialinė padėtis tų, apie kuriuos yra liudijama.
Perskaitykite Įst 24, 10–22. Koks svarbus principas čia užrašytas, ir kaip pastarąjį reikėtų taikyti sau ir mūsų santykiams su tais, kurie skursta?
Tolesniam tyrinėjimui: „Apkalbų ir liežuvavimo dvasia yra vienas iš šėtono ypatingų įrankių sėti nesantaiką ir konfliktus, išskirti draugus ir pakenkti daugelio tikėjimui dėl mūsų pozicijos ryšium su tiesa. Broliai ir seserys yra pernelyg pasirengę kalbėti apie kitų žmonių kaltes ir klaidas, ypač tų, kurie ryžtingai pakelia jiems iš Dievo duotus papeikimus ir įspėjimus“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 195 p.).
„Šių niurzgų vaikai itin atidžiai klausosi ir ‘geria’ nepasitenkinimo nuodus. Taip tėvai uždaro kelius, per kuriuos vaikų širdis gali būti laimėta. Daug šeimų ‘pagardina’ savo kasdienį maistą abejonėmis ir klausimais. Jie tiria savo draugų charakterius ir patiekia išvadas kaip skanėstą. Šmeižtas perduodamas aplinkai, kad viską apkalbėtų ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Taip Dievas yra paniekinamas. Jėzus tarė: ‘Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų Mano brolių, Man padarėte’. Todėl tie, kurie apkalba Kristaus tarnus, paniekina ir užgauna patį Jėzų“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t.,145 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Visada sunku, kai suklysta tie, kuriuos mylime, tie, kurie mums rūpi. Labai lengva bandyti nuslėpti jų klaidas. Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tokiomis aplinkybėmis? Žinoma, mes privalome parodyti malonę, nes pastaroji buvo parodyta ir mums, tai savaime suprantama. Bet ar malonė visada, arba apskritai, reiškia, kad žmogus gali nusidėti ir būti nebaudžiamas, nesusidurti su pasekmėmis? Tuomet kaip teisingai pasielgti minėtais atvejais?
2. Šią savaitę tyrinėjome, kad daugelis dalykų gyvenime yra labai sudėtingi ir turi daug pusių. Taigi net ir tie dalykai, dėl kurių mes esame teisūs, paprastai yra sudėtingesni nei mes suvokiame. Kaip mes galime išmokti žvelgti į viską plačiau, tuo pačiu metu neišsižadant išminties?
3. Kaip galime meluoti nevartojant žodžių?