Vasario 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Lk 2, 21–28; Mt 15, 32–39; Mt 16, 13–17; Lk 12, 6– 7; 13, 1–5; Jok 2, 1–9.
Įsimintina eilutė: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jėzus tarė: `Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.` Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su Juo“ (Mk 1, 16–18).
Kristaus mirtis nuostabiai parodė, kad mes visi esame nusidėjėliai, kuriems reikia Dievo malonės. Kryžiaus šviesoje etninės, politinės, ekonominės ir socialinės sienos griūva. Tačiau kartais, stengdamiesi laimėti sielas, pamirštame šią labai svarbią tiesą ir ypatingą dėmesį skiriame tiems, kurie pasaulio supratimu gali būti laikomi „garbingais“ arba „didžiais“.
Tačiau Jėzus matė ir mokė, kad pasaulio didybė ir garbė gali būti beprasmiška bei tuščia. Tiesą sakant, daugeliu atvejų būtent tie „sėkmingiausieji“, t.y. palankiai įsitvirtinę fariziejai, turtingi sadukiejai ir Romos aristokratija dažniausiai nedavė ramybės Jėzui. O „paprastieji“, t.y. dailidės, žvejai, ūkininkai, namų šeimininkės, piemenys, kariai ir tarnai paprastai būrėsi aplink bei priimdavo Jį.
I. KUKLI PRADŽIA
Perskaitykite Lk 2, 21–28; Mk 6, 2–4 ir Kun 12, 8. Ką šios eilutės pasako apie tai, kokiai ekonominei klasei Jėzus priklausė? Kaip tai turėjo paveikti Jo tarnystę?
Juozapo ir Marijos auka aiškiai parodė, kad jie buvo neturtingi. Šis paprotys kilo iš Mozės įstatymo, užrašyto Kun 12, 8, ir tam reikėjo avies. Tačiau neturtingiesiems buvo numatyta išimtis. Kaip pakaitalą buvo galima atnešti purplelius ar balandžius. Taigi nuo pat pradžių, t.y. nuo gimimo tvartelyje iki tėvų atnašos, Jėzus įsikūnijo ir augo neturtingų ir „paprastų“ žmonių namuose. Atrodo, ir archeologiniai tyrinėjimai patvirtina, jog Nazaretas, kur Jėzus praleido Savo vaikystę, buvo ganėtinai nuskurdęs ir nesvarbus miestas. Nors dailidės amatas yra garbingas, Jėzus tikrai nebuvo priskirtas „elitui“.
„Jėzaus tėvai buvo neturtingi ir laikėsi tik iš savo kasdieninio triūso. Jis žinojo, kas yra skurdas, pasiaukojimas, nepriteklius. Ši patirtis Jį apsaugojo vėliau. Jėzaus veikliame gyvenime nebuvo dykų akimirkų, kuriomis galėtų atslinkti pagunda, nei betikslių valandų netinkamom draugystėm. Jis kiek įmanoma užtrenkė duris gundytojui. Nei nauda, nei malonumas, aplodismentai ar pasmerkimas negalėjo priversti Jį pasielgti neteisingai. Jis buvo išmintingas, kad įžvelgtų blogį, ir stiprus, kad jam atsispirtų“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 56 p.).
Viso, kas yra padaryta (žr. Jn 1, 1–3), Kūrėjas įsikūnijo. Tačiau labiausiai stebina, kad tam Jis pasirinko palyginti skurdžią šeimą! Kaip galima į tai reaguoti? Koks yra vienintelis būdas į tai reaguoti?
II. KEIČIANT „PAPRASTUOSIUS“
2. Perskaitykite Jn 2, 1–11 ir Mt 15, 32–39. Kaip Jėzus naudojo paprastus kasdienius troškimus ir poreikius darydamas žmones mokiniais ir keisdamas gyvenimus?
„Paprastiems“ žmonėms būdingi bendri natūralūs fiziniai, emociniai ir socialiniai troškimai. Jie nori fizinio maisto, asmeninės svarbos ir draugystės. Jėzus tai suprato, todėl būdavo tokiose socialinėse situacijose, kad galėtų laimėti žmones per šiuos universalius troškimus.
Ar paversdamas vandenį į nefermentuotą vyną, ar padarydamas žvejus pamokslininkais (Mk 1, 16–18), Jėzus pakeisdavo paprastuosius į nepaprastus. Tai matę asmenys dažnai abejojo Jėzaus įgaliojimais (Mk 6, 3). Jie abejojo, nes Jėzus nesipuikavo. Kadangi jie tikėjosi kažko nepaprasto, jie nepastebėjo to, kas, jų nuomone, buvo paprasta.
Dažnai Jėzus ieškojo žmonių, kurie buvo laikomi paprastais. Kadangi jie nebuvo perdėtai pasitikintys savimi, šie žmonės buvo pasirengę visiškai pasitikėti Dievu. Asmenys, kuriuos žavi jų pačių talentai, sugebėjimai ir pasiekimai, dažnai negali pajausti, kad jiems reikia kažko daugiau nei jų pačių. Kokia baisi apgaulė! Daug Kristaus amžininkų buvo aukščiausio akademinio išsilavinimo, socialinės padėties, jie buvo sukaupę didelį turtą. Nepaisant to, jų vardai jau seniai pamiršti. O tie paprasti žmonės, t.y. ūkininkai, žvejai, dailidės, piemenys, puodžiai, namų šeimininkės, namų ūkio darbuotojai buvo pakeisti į nepaprastus Kristaus liudytojus.
Mes visi esame linkę šiek tiek įsimylėti tuos, kuriems labai sekasi, kurie yra labai turtingi, ar ne? Kiek tokio požiūrio pastebite savyje? Kaip galima išmokti paistyti visų žmonių vertės, neatsižvelgiant į jų statusą, šlovę ar turtą?
III. YDINGO ŽVEJO PAŠAUKIMAS
Naujajame Testamente Petras išsiskiria kaip vienas iš įtakingiausių mokinių. Tiesą sakant, jis buvo vienas iš įtakingiausių asmenų žmonijos istorijoje. Tikras pakeitimas iš paprastojo į neeilinį!
3. Perskaitykite pateiktas ištraukas. Kaip jos padeda suprasti, kaip Petras buvo iš esmės pakeistas, nepaisant milžiniškų jo trūkumų?
Lk 5, 1–11. Kaip Petro žodžiai čia parodė, kad jis buvo atviras Jėzui? Kodėl svarbu ugdyti šį bruožą mūsų pačių gyvenime?
Mt 16, 13–17. Ką šios eilutės pasako mums apie Petro atvirumą Šventajai Dvasiai?
Mt 26, 75. Ką taip pat matome čia, kas leidžia pažvelgti į Petrą, ir tai, kaip Dievas galėjo jį panaudoti?
Neabejotina, Jėzus praleido daug laiko su Petru, o šis patyrė daug galingų dalykų su Kristumi. Nors Petras buvo tik „paprastas“ žvejys su daugybe trūkumų, leisdamas laiką su Jėzumi jis iš esmės buvo pakeistas, net po to, kai padarė baisių klaidų, įskaitant trikartinį Jėzaus išsižadėjimą, kaip Jėzus ir sakė.
Nors daug minčių kyla iš pasakojimo apie Petrą, tą akimirką, kai jis pirmą kartą suvokė, kas yra Jėzus, jis suprato savo ydas ir jas pripažino. Taigi kantrybe ir pakantumu Jėzus sugebėjo pakeisti Petro ydingą charakterį ir padaryti jį mokiniu, kuris padėjo pakeisti istoriją.
Kodėl turime būti atsargūs ir neteisti tų žmonių, kuriuos mes galime palaikyti „neišgelbėjamais“? Kodėl tai padaryti yra lengva?
IV. DANGIŠKA VERTĖ
Kartą evangelistas džiaugėsi, nes jo seminaruose lankėsi aukštesniosios klasės atstovai. (Tikėkimės, kad jis taip pat džiaugėsi ir „paprastųjų“ dalyvavimu.)
Tačiau Kristui nebuvo klasių skirtumų; nė vienas nebuvo „paprastas“; visi buvo svarbūs. Todėl nestebina, kad Jėzus laimėdavo mases paprasčiausiais palyginimais ir suprantama kalba. Jo būdas neparodė, kad Jam kažkas nerūpėjo. Šiandien darant žmones Kristaus mokiniais taip pat turi būti atidžiai saugojamasi, kad nesusidarytų įspūdis, jog evangelizaciniu požiūriu kai kurie asmenys yra svarbesni už kitus.
4. Perskaitykite Lk 12, 6– 7; 13, 1–5; Mt 6, 25–30. Ko šios eilutės moko apie kiekvieno asmens vertę? Lengva sakyti, kad tikime tuo, bet kaip galime būti kalti dėl šališkumo, kurį Kryžiaus universalumas panaikino amžiams?
Anuomet pigiausi paukščiai buvo žvirbliai. Porą tokių paukščių buvo galima nusipirkti už skatiką, mažiausią vario monetą. Nepaisant to, danguje nepamiršti net žvirbliai.
Tokiu atveju, kiek daugiau verti žmonės, už kuriuos mirė Kristus? Jis tai padarė mūsų, o ne žvirblių labui. Būdais, kurių mes net negalime pradėti suvokti, Kryžius įrodo kiekvieno žmogaus amžiną vertę (žodžiai, kuriuos E. Vait dažnai vartojo), nepriklausomai nuo jo statuso, kuris dažnai yra tik žmogaus sąvokų ir savybių mišinys, nieko nereiškiantis danguje arba net prieštaraujantis dangaus principams.
E. Vait rašė, kad „Kristus būtų miręs už vieną sielą, kad ši galėtų gyventi amžinai“ (Liudijimai Bažnyčiai, t. 8, 73 p.). Už vieną sielą! Pamąstykite apie šios neįtikėtinos sąvokos reikšmę. Kaip tai turėtų veikti mūsų požiūrį ne tik į kitus, bet ir save?
V. KLASIŲ VISUOMENĖ
Galbūt patraukliausias ankstyvosios krikščionybės bruožas buvo visuomenės klasinių skirtumų nebuvimas. Skiriančios sienos neatsilaikė prieš Evangeliją. Eilinis asmuo triumfavo per Kristų. Jėzus pakeitė „paprastuosius“ į nepaprastus. Dailidės, muitininkai, akmentašiai, karalienės, namų ūkio darbuotojai, kunigai, graikai, romėnai, vyrai, moterys, turtingi ir vargšai tapo lygūs Kristaus malonės karalystės šviesoje. Iš tikrųjų, krikščionių bendruomenė turėjo būti „visuomenė be klasių“.
5. Ko šios ištraukos moko apie mūsų bendrą žmogiškumą? Atsižvelgiant į to meto kultūrą ir tuos, kurie rašė Bibliją, kodėl suprasti šią svarbią sąvoką jiems galėjo būti nelengva?
Gal 3, 28– 29; Jok 2, 1–9; 1 Pt 1, 17; 2, 9; 1 Jn 3, 16–19;
Perskaitykite Apd 2, 43–47; 4, 32–37. Kaip ankstyvieji krikščionys praktiškai taikė visuotinio palankumo principą? Kaip sąvoka, kad Dievas myli paprastus žmones, paveikė ankstyvosios krikščionybės plėtrą? Taip pat turime paklausti savęs, kaip mes, asmeniškai ir bendrai, taikome šiuos principus tarnaudami pasauliui? Kas užkerta kelią geresniems rezultatams šioje svarbioje srityje?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Ugdymas, 314–316 p.; „Evangelism“, 564-566 p.
„Šiame baigiamajame Evangelijos darbe dar reikia užimti didžiulį lauką; ir labiau nei bet kada šiam darbui reikia padėjėjų iš eilinių žmonių. Iš lauko, vynuogyno ar dirbtuvių bus pašaukti ir jauni, ir vyresnieji – Mokytojas išsiųs juos nešti Jo žinią. Daugelis iš tų žmonių neturėjo galimybės mokytis; tačiau Kristus įžvelgia juose savybes, kurios įgalins juos įgyvendinti Jo tikslą. Jeigu jie iš visos širdies darbuosis ir toliau mokysis, Jis padarys juos tinkamus Savo darbui“ (E. Vait, Ugdymas, 315 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl Jėzui taip sekėsi daryti mokiniais paprastus žmones? Kodėl turtingieji ir visuomenės elitas ne taip džiugiai priėmė Jo žinią? Kaip Jėzaus auklėjimas galėjo prisidėti prie paprastų žmonių širdžių ir protų laimėjimo? Kaip Jėzui būtų sekęsi laimėti paprastus žmones, jei Jis būtų gimęs karalaičiu ar turtingu žemvaldžiu?
2. Klasėje kartu perskaitykite 1 Kor 1, 26–29. Kokia čia yra esmė? Atidžiai perskaitykite šiuos Pauliaus žodžius: „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius“. Ką tai reiškia? Kaip, buvimo krikščionimi kontekste, galima suprasti šią mintį? Kaip šios eilutės rodo, kokie iškreipti pasaulio keliai? Kaip galima užtikrinti, kad mes patys nepasiduotume tokiam sugedimui?
3. Ką galima daryti, kad mūsų rengiami Biblijos tyrinėjimai būtų suprantamesni paprastiems žmonėms? Kaip tai gali paveikti Biblijos vertimų pasirinkimą? Kodėl darantieji žmones Kristaus mokiniais turėtų sutelkti dėmesį į praktinius, o ne teorinius dalykus, ypač tuo atveju, kai pirmiausia stengiamės laimėti tuos, kurie nukentėję ir kuriems reikia pagalbos?