Gegužės 19–25 d.
Šią savaitę skaitykite: Mt 4, 19; 11, 1–11; 10, 1–14; 1 Pt 5, 8; 2 Pt 3, 9.
Įsimintina eilutė: „Jis tarė: ‚Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais‘“ (Mt 4, 19).
Pagrindinė mintis: Koks svarbus bebūtų tinkamas mokymas, pirmiausia turime būti įsišakniję santykiuose su Jėzumi, ir tik tada galėsime būti „tinkamai parengti“ veiksmingai liudyti apie savo tikėjimą.
Labai mažai tikėtina, kad asmuo, pats neužtikrintas dėl savo išganymo, galės paraginti kitą užmegzti artimus santykius su Jėzumi (nors taip nutinka). Galima žmogų įtikinti priimti kai kurias Biblijos doktrinas ir kai kuriuos faktus, Biblijos datas ir grafikus, o tokia informacija gali pastūmėti žmones dideliems pokyčiams gyvenime, tačiau, net geri darbai gali būti daromi tik Jėzui Kristui padedant, būtina, kad liudytojai ir evangelistai būtų mokomi ir doktrinų, ir dvasinio patyrimo. Norint būti tikru evangelistu, reikia turėti aiškų amžinosios Evangelijos supratimą ir patyrimą, Evangelijos, kuri galiausiai padeda įtikėti, išpažinti, atsiversti, kuri patikina ir skatina mokyti.
Šią savaitę pamatysime, kad dvasiškai ir sumaniai parengti žmonės evangelizacijai ir liudijimui iš tiesų yra biblinis principas, o mes turime skatinti žmones, kad tai vietinėje bendruomenėje būtų tikrovė.
I. Mokymo poreikis
Mt 9, 37 Jėzus sakė mokiniams, kad pjūtis didelė, o darbininkų maža. Šiandien pjūtis žymiai didesnė, o darbininkų vis dar nedaug. Būtina siųsti gerai parengtus ir aprūpintus darbininkus. Nors tiesa, kad Šventosios Dvasios įtaka yra pagrindinis veiksnys liudijime ir evangelizacijoje, vis dėlto svarbu, kad tie, kuriuos Dievas kviečia tarnystei, būtų oficialiai apmokyti. Anot Ef 4, 11–12, turėtų būti stengiamasi aprūpinti žmones įvairioms tarnystėms.
Dievas pažadėjo palaiminti vadovus tam tikromis dovanomis, padėsiančiomis jiems parengti tarnystei kitus. Jei evangelistai, pastoriai, mokytojai atlieka visus darbus patys ir neruošia kitų tarnystei, nesilaikoma biblinio principo. Kiekvienas, ruošiamas liudijimo ir evangelizacijos darbui, turi būti tvirtai įsitikinęs, kad pasaulis turi būti išgelbėtas iš nuodėmės, kad bažnyčiai Dievas pavedė užmegzti ryšį su žūvančiu pasauliu ir kad Dievo valia bažnyčia augs.
1. Atsižvelgdami į Mt 28, 19 kontekstą, perskaitykite Mt 4, 19 ir Mk 1, 17. Kokią reikšmę, jūsų manymu, turi tai, kad pirmiausia Jėzus įsakė: „Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“? Ką tie žodžiai reiškia mums šiandien, kaip septintos dienos adventistams, atsižvelgiant į mūsų trijų angelų žinios supratimą? Ar „žvejojame“ žmones, ar tiesiog rūpinamės mūsų valtimis?
Reikšminga, kad Jėzus ne tik pašaukė mokinius būti žmonių žvejais. Jis nesakė: „Eikite paskui Mane ir būkite žmonių žvejais“. Jis sakė: „Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ Nuo pat oficialios bendrystės su Jėzumi pradžios šie vyrai suprato, kad jie tapo svarbaus mokymo dalis. Jėzus pašaukė juos mokytis, kad jie būtų parengti užduočiai, kuriai Jis pašaukė juos. Mokiniai daug išmoks žiūrėdami ir darydami. Tik sužinojus ką ir kaip daryti, Jėzus paves jiems skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Be tinkamo darbuotojų mokymo, parengimo ir asmeninio dvasinio ugdymo, Evangelijos skelbimas atrodytų neįmanoma užduotis.
II. Mokymasis stebint
Norintiems tarnauti Viešpačiui svarbu atsižvelgti į dvi mokymosi puses, ir viena veda prie kitos. Pirmiausia, mokomasi pažinti Jėzų, antra, mokomasi dalytis žinai apie Jį ir ką Jis siūlo puolusiai žmonijai.
2. Perskaitykite pasakojimą apie tai, kaip Jėzaus pamaitino 5 000 (Mt 14, 13–21; Mk 6, 30–44; Lk 9, 10–17; Jn 6, 1–14). Išvardykite, ką mokiniai matė, kas padėtų tarnystei ateityje. Kokie iš apaštalams matytų dalykų nepaminėti evangelijose? Taip pat perskaitykite, ką apie tai rašė E. Vait knygoje „Su meile iš Dangaus“, 229-233 p.
Turbūt buvo labai įdomu ne tik klausyti garsiausio pamokslininko, bet ir stebėti Jį pamokslaujant apie Dievo karalystę (Lk 9, 11) taip, kad kiekviena širdis imtų trokšti dangaus karalystės.
Mokymasis stebint yra taikytinas visiems. Mokymasis iš knygų ar klausant visada turi būti statomas ant stebėjimo ir įsitraukimo. Jėzus tikėjosi, kad Jono Krikštytojo mokiniai mokėsi stebėdami.
3. Patyrinėkite Mt 11, 1–11. Ką stebėjo Jono Krikštytojo mokiniai, ir ką Jėzus tikėjosi, kad jie pasakys Jonui? Ko Jėzus mokė ne tik Jono, bet ir Savo mokinius?
Anksčiau Jonas Krikštytojas vadino Jėzų Dievo Avinėliu, naikinančiu pasaulio nuodėmę. Tačiau vėliau Jonas buvo įkalintas be galimybės pamokslauti, ir apie Jėzaus tarnystę jis girdėjo iš aplinkinių. Atrodo, kalėjimas sukėlė abejonių dėl Jėzaus. Kai kyla abejonių, turime eiti pas Jėzų, ir būtent tai Jonas padarė. Jėzus išsiuntė Jono mokinius jam pasakyti, ką jie girdėjo ir matė. Neaišku, kaip atsakymas paskatino jaustis Joną, nei tai, kaip atsakymas paveikė mokinių liudijimą ir evangelizaciją.
Daugeliu atvejų negalime padaryti tokių stebuklų, kuriuos darė Jėzus. Jei esame pasiruošę numarintį savąjį „aš“ ir gyventi dėl kitų, ką galime padaryti mūsų įtakos sferoje, kas spindėtų Jėzaus tarnystę žemėje?
III. Mokymasis praktiškai
Nesvarbu, kiek knygų žmogus perskaitytų apie savo mėgstamą sportą ir nesvarbu, kiek rungtynių stebėtų, jei jis nori žaisti, teks apsiauti batus ir išeiti į lauką. Tai vadinama praktine patirtimi, mokymasis praktiškai, ir be jo asmuo tiesiog nėra pasirengęs užduočiai. Ši universali tiesa taikytina liudijant ir evangelizuojant. Kartais žmonės sako, kad jie nenori dalyvauti, nes jie nėra pasirengę. Jie turi suprasti, kad aktyvus dalyvavimas yra gyvybiškai svarbi pasiruošimo dalis. Po truputį, žingsnis po žingsnio tobulėjant, tai yra tinkamas būdas. Šventajai Dvasiai vedant, įgūdžiai, patirtis ir pasitikėjimas didėja.
4. Mt 10, 1–14 yra įrašas, kaip Jėzus ruošė Savo mokinius ir tada siuntė juos. Nors aplinkybės šiandien yra kitokios, galime mokytis iš Jo, kad mokinių siuntimas yra mokymo dalis.
Jėzus mokė mokinius „klasėje“, taip sakant. Jis taip pat vedžiojosi juos kartu, kad mokytųsi stebėdami tai, ką Jis darė. Vėliau Jėzus suteikė jiems galią gydyti ligonius, prikelti mirusius ir išvarinėti demonus (8 eil.), Jis siuntė juos vienus. Tačiau atkreipkite dėmesį į visus jiems duotus nurodymus. Jėzus pasakė jiems, apie ką pamokslauti, kokius stebuklus daryti, ko neimti su savimi, pas ką apsistoti ir kada išeiti iš miestų, kuriuose mokinių žodžiai bus nepriimami. Galima drąsiai teigti, kad jie gavo ir kitų nurodymų. Tik sąveikaujant su žmonėmis bus išmokta daug svarbių pamokų. Ši ištrauka parodo visus praktinio darbo privalumus. Mokiniai negalėjo tarnauti tiems, su kuriais jie nesąveikavo; to niekada neturime pamiršti.
5. Perskaitykite Lk 10, 1–11. Kokius pastebite panašumus su Jėzaus nurodymais dvylikai ir septyniasdešimčiai? Vėlgi, kokius principus galime čia įžvelgti?
Nors iš pradžių Jėzus siuntė septyniasdešimt ten, kur Jis pats ketino netrukus vykti (1 eil.), Jis žinojo, su kuo mokiniai ir kiti misionieriai susidurs, stengdamiesi skelbti Evangeliją po Jo užžengimo į dangų, kai jie liks vieni. Nurodymai, duoti septyniasdešimčiai mokinių, rodo, kad Jėzus ruošė juos ateičiai.
Kiek pasiteisinimų jums pavyksta sugalvoti, kad, pasitaikius progai, nereiktų liudyti? Kaip paprastai teisinatės?
IV. Mokymasis iš nesėkmių
Evangelizuojant kartais gali nepavykti pasiekti visų užsibrėžtų tikslų. Ar tai reiškia, kad patyrėme visišką nesėkmę? Žinoma, kad ne. Nepaisant strategijos, stengiantis laimėti paklydusias sielas patirsime ir sėkmių, ir nesėkmių. Įmanoma užsibrėžti nepasiekiamą tikslą. Pavyzdžiui, jei nepavyko pakrikštyti, gali būti, kad tai buvo nepasiekiama, arba veikla buvo skirta sėklos sėjimui, o ne pjūčiai. Trumpai tariant, net jei galvojame, kad derlius sunokęs pjūčiai, gali būti, kad laikas tik sėti. Ne visada žinome.
6. Perskaitykite 1 Pt 5, 8. Kokia jėga siekia pakenkti jūsų bandymams laimėti žmones Dievo karalystei? Ar tai žinant galima geriau pasirengti liudijimui ir evangelizacijai?
Mūsų pastangoms laimėti sielas priešinasi antgamtinis priešas, aktyviai mėginantis atitraukti žmones nuo Evangelijos. Kartais, paleidus Viešpaties ranką, piktasis gali sukelti tam tikrų problemų ir pakenkti su mūsų pastangos dirbti dėl Dievo. Gynyba – yra visiškas atsidavimas Kristui kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Kaip Adomas ir Ieva Edene, nesėkmė kartais gali paskatinti mus kaltinti vienas kitą. Tai vienas sėkmingiausių šėtono įrankių, lemiančių nedarną Dievo žmonių gretose. Užuot ieškojus ką kaltinti, geriau rimtai, sąžiningai ir intensyviai įvertintume ir prisimintume, kad net Jėzus, didis pamokslininkas ir evangelistas, nelaimėjo visų, kuriuos Jis ragino.
7. Palyginkite Lk 10, 17 ir Mt 17, 14–20. Ką mokiniai darė, susidūrę su nesėkme?
Užuot puolus į neviltį dėl nesėkmių, galime dar kartą pasimokyti iš mokinių. Nors jiems buvo suteikta galia išvarinėti piktąsias dvasias, ir jiems iš tiesų tai sėdėsi daryti, akivaizdu, kad kartais jiems nepavyko padaryti to, kam Jėzus juos apdovanojo. Tokiais atvejais jie ateidavo pas Jėzų ir prašė Jo paaiškinti, kas vyksta ir kodėl (žr. Mt 17, 19). Čia yra principas, kurį derėtų pažymėti: apmąstant nesėkmės priežastis ir ką daryti geriau svarbu, kad aplinkybes apsvarstytume su Viešpačiu.
Ko pasimokėte iš nepavykusių mėginimų liudyti kitiems, kas galėtų padėti ateityje? Kaip dažnai baimė būti atstumtiems sulaiko jus?
V. Mokymasis per sėkmę
Yra dvi sritys, kurios padeda mokytis per sėkmę: viena gali būti vadinama praktinio, o kita dvasinio bendradarbiavimo. Nors galima teigti, kad abi sritys turi dvasinę pusę, jas aptarsime atskirai, siekiant geriau pabrėžti, ko galima išmokti iš sėkmės.
Praktinė padeda mokytis to, ką mes iš tikrųjų darome. Pavyzdžiui, išmokstame priimtiniausią seką, kaip pateikti Biblijos studijas mūsų rajone. Sužinome geriausią pamokslavimo vietą, kokia reklama pritraukia daugiau žmonių ir daugybę kitų praktinio pobūdžio sprendimų, tinkamiausių mūsų vietovei.
Dvasinio bendradarbiavimo dėmesio centras yra tai, kad Dievas įsitraukia į tikinčiųjų liudijimą ir evangelizaciją. Juk Dievo valia yra tokia, kad visi būtų išgelbėti.
8. Perskaitykite 2 Pt 3, 9. Kokią labai svarbią pamoką, kurios nedera pamiršti liudijant, įžvelgiame šioje eilutėje? Taip pat žr. 1 Kor 3, 6.
Neverta sėti, jei niekas nelaistys sėklos, arba laistyti ne tą dirvą, kurioje pasėtos sėklos. Net jei sėjėjas ir laistytojas viską padaro tinkamai, derliaus nebus, jei ne Dievas. Dievo palaima lemia mūsų nuolankių pastangų sėkmę. Tai taip pat moko, kiek Dievas nori ir dalyvauja mūsų pastangose, moko pasitikėti Juo labiau, artimiau bendradarbiauti su Dievu, siekiant laimėti sielas, už kurias mirė Kristus, nes nėra asmens, už kurį Kristus nebūtų miręs ir kurio jis nenorėtų matyti danguje. Svarbu, kad niekada nepamirštume šios tiesos.
Kaip suprantame Jėzaus žodžius Jn 15, 5 ir pritaikome juos praktiškai, ypač liudijant ir evangelizuojant? Kaip galime, asmeniškai arba kaip komanda, patirti tai, ko Kristus čia mokė? Ką turime pakeisti, kad užmegztume tokį ryšį su Juo?
Toliau tyrinėkite: Suformuokite evangelizacinę strategiją.
Jūsų bendruomenei siekiant atlikti savo dalį evangelizacijoje, atsižvelkite į šiuos dalykus: įtraukite visą liudijančių arba evangelizuojančių komandą į strategijos planavimo procesą. Geriausia, kad visa bendruomenė dalyvautų bendruomenės tikslų ir krypties nustatyme.
Pradžioje planuokite kitus bendruomenės metus. Dvylikos mėnesių strategija yra pakankamai ilga. Vėliau galite pridėti daugiau planų ir strategijų, kurios tęsis pradiniam laikotarpiui pasibaigus.
Užtikrinkite, kad tarnautojai žinotų, ko iš jų tikimasi ir kada. Kai žmonės nežino, ką, kada ir kaip daryti, veiklos pagreitis gali sulėtėti arba ji apskritai sustoti.
Klausimai aptarimui:
1. „Kiekviena bendruomenė turi ruošti tarnautojus.“ (E. Vait, „Healing Ministry“, 149 p.) Kaip šioje srityje sekasi jūsų bendruomenei? Jei nelabai gerai, ką būtina pakeisti?
2. „Kiekvieną dieną šėtonas stato kliūtis kelyje tų, kurie liudija Jėzų Kristų. Jei Jėzaus mokiniai nebus romūs ir nuolankios širdies, kaip juos mokė Jėzus, jie tikrai puls, nes šėtonas meistriškai darbuojasi, ir jei ne malda, mokiniai bus užklupti netikėtai. Tarsi vagis naktį piktasis paima juos nelaisvėn. Tada jis veikia žmogaus protą, kad būtų iškreiptos jų mintys ir planai; ir jei broliai mato pavojų bei kalba apie tai, jei jaučia, kad daroma asmeninė žala, kad kažkas bando susilpninti jų įtaką. Vienas daro vienaip, o kitas – priešingai.“ (E. Vait, „Evangelism“, 11 p.) Kaip liudijant galime spręsti pavojaus klausimą, kuris taip aiškiai pateiktas šioje ištraukoje? Kokia yra vienintelė mūsų gynyba?
3. Klasėje aptarkite kokios nors bendruomenės evangelizacinį planą arba šiaip evangelizacinį sumanymą, kuris buvo sėkmingai įgyvendintas. Ko galite iš jų pasimokyti? Ką galite iš jų pritaikyti, kas veiktų jūsų rajone, atsižvelgiant į tai, kad kiekviena situacija yra unikali ir kad tai, kas vienoje vietoje veiksnu, kitoje – neefektyvu?