Trylikta tema
Kovo 19–25 d.
PARTNERYSTĖ SU JĖZUMI
Šią savaitę skaitykite: Mk 1, 21–35; Lk 4, 31–42; Mt 6, 14–15; 25, 34–46; 26, 36–44; Ps 31, 25.
Įsimintina eilutė: „Pasilikite Manyje, tai ir Aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami Manyje“ (Jn 15, 4).
Pastaraisiais metais tyrimai parodė, kad religingumas, tikėjimas, dvasingumas, malda, atlaidumas, viltis ir bažnyčios lankymas gali teigiamai veikti sveikatą, įskaitant psichiką. Daug kartų žinomuose moksliniuose leidiniuose buvo rašyta apie ryšį tarp tikėjimo ir geros savijautos. Staigmenų staigmena!
Anokie čia burtai. Tikėjimo faktorius yra taikytinas tiktai giliai pasišventusiems religiniams principams. Psichiatras Montagu Barker, religijos ir psichikos sąveikos mokovas, teigia, kad religija yra galinga apsauga nuo psichinių ligų, bet tiktai tuomet, kai tikintys yra itin pasišventę. Kitu atveju religija gali sužadinti kaltę, būti emocinių, protinių ir elgesio sutrikimų priežastimi.
Šią savaitę mokysimės apie geriausią pavyzdį – Jėzų, kad galėtume būti stiprūs tikėjime. Studijuodami Jo gyvenimą ir palaikydami glaudų ryšį su Juo galime suformuoti tvirtą dvasinio vystymosi mechanizmą, kuris gali pasitarnauti psichinei sveikatai.
Malda ir Biblijos skaitymas, garbinimas, atleidimas, paslaugumas, viltis ir pasitikėjimas Dievu užtikrina dvasinį ugdymą ir psichinę sveikatą. Jei seksime Jėzaus pavyzdžiu, tikrai nesuklysime.
I. BESIMELDŽIANTIS VIEŠPATS
1. Perskaitykite Mk 1, 21–35 ir Lk 4, 31–42. Ko galite pasimokyti apie Jėzaus įprotį melstis? Ką tai turi pasakyti apie būtinybę melstis mums?
Atvykęs į Kafarnaumą, Jėzus sabatoje nuėjo į sinagogą ir pradėjo mokyti nuostabos apimtą grupę žmonių, kurie pripažino Jo galią ir matė, kaip Jis išgydė netyros dvasios apsėstą žmogų. Išėjęs iš sinagogos Jėzus ir Jo mokiniai nuėjo į Simono ir Andriejaus namus, kur Jis išgydė Simono uošvę. „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji; visas miestas buvo susirinkęs prie durų “ (Mk 1, 32–33 ).
„Niekada anksčiau Kafarnaume nebuvo tokios dienos kaip ši. Ore tvyrojo triumfo ir išvadavimo šauksmai. Tik išlaisvinęs paskutinį kankinį, Jėzus liovėsi dirbęs. Buvo vėlyva naktis, kai minia išsiskirstė ir tyla apgaubė Simono namus.“ (E. Vait, „Lift Him up“, 86 p.)
Jėzui ta diena turbūt buvo varginanti, bet kitą rytą Jis kėlėsi dar neprašvitus. Jis turėjo pabendrauti su Tėvu, todėl nuėjo į negyvenamą vietą ir ten meldėsi. Jėzus, Dievo Sūnus, kuris buvo su Tėvu dar prieš atsirandant pasauliui (Jn 17, 5), kuris sukūrė visatą (Jn 1, 3 ), jautė reikmę melstis? Nepaprasta sąvoka.
Po įtemptų dienų esame linkę atidėti maldą ir bendravimą su Dievu. Tačiau būtent šiomis psichologinio išsekimo akimirkomis mums reikia raminančio maldos balzamo ir laiko Dievo Žodyje. Jėzus tai žinojo ir buvo nuolatinėje artybėje su Savo Tėvu. Jei tai daryti buvo būtina Jėzui, kiek labiau tai turime daryti mes?
Malda teigiamai veikia savijautą ir psichiką. Nors daug nesuprantame apie tai, kaip ir kodėl malda veikia, mums priminta, kad melstumės (Lk 18, 1; 21, 36; Rom 12, 12). Kas, leisdamas laiką Viešpaties artume, maldoje ir skaitydamas Dievo Žodį, nejautė teigiamo poveikio dvasiai ir protui? Nebūtina suprasti visas maldos paslaptis, kad žinotume, jog ji svarbi palaikyti glaudų ryšį su Dievu.
Ar jūs meldžiatės? Kiek laiko praleidžiate skaitydami Dievo Žodį? Ką galite padaryti, kad jūsų tikėjimas taptų reikšmingesnis ir gyvenimą keičiantis? Nors svarbu praleisti laiką maldoje ir skaitant Dievo Žodį, tik laiko nepakanka. Kokie kiti veiksniai yra būtini?
II. GARBINIMAS IR BAŽNYČIOS BENDRUOMENĖ
Sabatoje Jėzus eidavo į sinagogą reguliariai (Lk 4, 16). Jo pavyzdys turi byloti mums apie bendruomenės svarbą. Vienišo krikščionio sąvoka, nepriklausančio kūnui, nėra biblinė. O tai, kad tokių pavyzdžių Biblijoje yra, dar neįrodo, jog tai Dievo sumanymas. Šventajame Rašte pastebime, kad Dievo žmonės – tai bendruomenė, grupė dirbanti išvien abipusei naudai ir bažnyčiai.
2. Perskaitykite 1 Kor 12, 12–31 ir Ef 4, 15–16. Ką šios eilutės sako apie mūsų vaidmenį ir vietą didesnėje bažnyčios bendruomenėje?
Štai keletas įdomių pastarųjų metų tyrimų rezultatų, susijusių su reguliariai lankančių pamaldas ir jose dalyvaujančių (palyginus su nelankančiais):
• mažiau tikėtina, kad nukentės nuo piktnaudžiavimo polinkį sukeliančiomis medžiagomis
• labiau tikėtina, kad bus seksualiai atsakingesni
• rečiau įsitrauks į pavojingą veiką
• labiau tikėtina, kad paisys verslo ir darbo etikos
• labiau tikėtina, kad mėgausis platesniu socialinių ryšių tinklu
• labiau tikėtina, kad gerbs save, bus veiklesni
• labiau tikėtina, kad lengviau susitvarkys su netektimi (artimųjų mirtim, didžiulėmis nelaimėmis, sveikatos komplikacijomis ir pan.)
• labiau tikėtina, kad puoselės teigiamus jausmus (meilę, atlaidumą, pasitenkinimą ir pan.)
• mažiau tikėtina, kad puoselės neigiamus jausmus (kaltę, baimę, priešiškumą, pyktį ir pan.)
Priklausymas bažnyčiai gali būti didelis palaimų šaltinis. Tokia aplinka gali būti naudinga sielai ir kūnui. Tiesa, kartais problemų iškyla ir bendruomenėje, ir kartais asmenys palieka bendruomenę pikti ir apkartę, bet sprendžiantys savo problemas dažniausia bažnyčioje randa palaikymą, draugiją ir padrąsinimą, kurių jie nerastų kitur. Pagalvokite, kokia būtų bažnyčia, jei kiekvienas narys paisytų šių Pauliaus žodžių: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus Įstatymą“ (Gal 6, 2).
Koks yra jūsų santykis su vietinės bažnyčios kūnu? Ar jūs esate davėjas ar ėmėjas? Kodėl kartais tiesiog turite imti? Tuo pačiu metu, jei visi eitume į bažnyčią su požiūriu, kad asmeniškai turime nuolat duoti, kokia būtume bendruomenė?
III. ATLEIDIMAS
„Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34).
3. Perskaitykite Mt 6, 14–15. Ko Jėzus čia moko? Kaip Jo žodžiai yra susiję su amžinomis pasekmėmis?
Jėzus mokė Savo mokinius melstis: „ […] ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (12 eilutė). Tada Jis atkakliai tvirtino (14–15 eilutės), jei mes nenorėsime atleisti, tuomet Dievas neatleis mums.
Tokia mintis yra bauginanti. Juk visi esame nusidėjėliai, todėl visiems reikia Dievo atleidimo. Vadinasi visi turime išmokti atleisti, jei norime, kad būtų atleista mums!
Atleidimas yra svarbu todėl, kad jo reikia palaikant gerus santykius. Viešpats žino, kiek skausmo sukelia nuodėmės našta ir kaip ji turi būti palengvinta atleidžiant, kada Dievas mums atleidžia ir mes atleidžiame kitiems.
Atleidimo patyrimas yra naudingas ne tiktai gaunantiems jį, bet taip pat ir dovanojantiems. Malonės ir kilnumo jausmas, kurį patiria atleidžiantys, priartina prie Dievo ir padeda ugdyti charakterį.
Tiriant neseniai išsiskyrusius asmenis buvo atrastas skirtumas tarp pasiruošusių ir nelinkusių atleisti. Į Ajovos universitetą buvo pakviesti 199 nesusituokusių organizacijoms priklausantys išsiskyrę asmenys iš vietinės bendruomenės ir bažnyčios išlaikomų grupių, padedančių atsistatyti po skyrybų. Nestebina, kad tyrėjai išsiaiškino, jog atleidę ankstesniems sutuoktiniams mėgavosi geresne psichine sveikata. Palyginus su nelinkusiais atleisti, atlaidžių savijauta buvo geresnė, dvasinis gyvenimas teikė didesnį pasitenkinimą, pykčio ir prislėgtumo lygmuo buvo mažesnis.
Tai nėra pavienis atvejis. Praėjusio dešimtmečio tyrimai – aiškūs. Atleidimas mažina prislėgtumą ir nerimą, didina savigarbą ir bendrą emocinę būseną. Atleidimas apskritai yra naudingas daugeliu atžvilgių, o pagieža kelia pavojų kūnui ir sielai.
Nejau to nesitikėjote? Kas nėra išgijęs ir nejautęs palengvėjimo, kai atleido skaudintojui?
Kaip galime pritaikyti šį Pauliaus patarimą: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą“ (Kol 3, 13)? Ką turite rinktis, kad atleistumėte tiems, kas įskaudino jus?
IV. TARNAVIMAS
Istoriškai septintosios dienos adventistų evangelizaciją sudaro dvi pagrindinės šakos: mokymas/pamokslavimas ir gydymas/pagalba. Jos simbolizuoja Jėzaus tarnystę (žr. Mt 9, 35 ir Apd 10, 38 ). Be to, daugelis žmonių visame pasaulyje septintosios dienos adventistus žino dėl jų sveikatos programų ir humanitarinio darbo.
Tuo pačiu metu šitos galingos šakos tapo ganėtinai oficialios daugelyje šalių, todėl eilinis narys gali nebūti tiesiogiai įsitraukęs į šias tarnystes. Kai kurie parūpina finansinę pagalbą, kiti palieka šias tarnystes profesionalams, treti, deja, žiūri į jas abejingai. Galiausiai daugelis nevaikšto, darydami gera ir dėl to netenka didžiulių palaimų. Kodėl? Todėl, kad tarnaudami aplinkiniams būname gausiai laiminami. Paprasčiausias dalijimasis su skurstančiu, pagalba sergančiam ar tiesiog dėmesingas kitų žmonių bėdų klausymas bus didelė palaima tam, kas užsiima šia tarnyste. Kažkas mumyse yra, kažkas, ko šeši tūkstančiai metų nuodėmės neišnaikino visiškai, kas verčia mus jaustis gerai, net jausti visybę, kai mes tarnaujame kitiems.
4. Perskaitykite Mt 25, 34–46. Ką Jėzus sako čia? Ką Jo žodžiai reiškia Ef 2, 8–9 kontekste?
Išgelbėjimas negali būti suteikiamas darbais. Jei taip būtų, niekas nebūtų išgelbėtas. Dievo malonė, apreikšta Jėzuje vardan mūsų, yra vienintelė išgelbėjimo priemonė. Tuo pačiu metu, asmeniškai priėmus Dievo malonę darome gerus darbus, kurie parodo, kad iš tikrųjų einame su Dievu. Geri darbai turi būti supratimo rezultatas, kad mes jau turime išgelbėjimą Jėzuje, dėl Jo darbų. Darbai yra natūralus išgelbėjimo padarinys, ne išgelbėjimo priemonė. Svarbu, kad nuolat suprastume šį svarbų skirtumą.
Tuo tarpu didžiulę emocinę ir dvasinę palaimą gauna tie, kurie, iš dėkingumo Dievui už išganymą Jėzuje, asmeniškai tarnauja kitiems. Daug žmonių, kovojančių su emocinėmis problemomis, jaustųsi geriau, jei paprasčiausiai galvotų ne apie save, bet kitus.
Nelaimingas, nepatenkintas? Labiausiai tikėtina, kad taip yra todėl, jog esate pernelyg egocentriškas. Pradėkite padėti kitiems ir pamatysite, kas atsitiks.
V. VILTIS IR PASITIKĖJIMAS DIEVU
5. „Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite Viešpačiu!“ (Ps 31, 25). Dėl kokių priežasčių galime pasitikėti Viešpačiu?
Tyrimai rodo, kad viltis yra kritiškas veiksnys psichikai. Viltis padeda išlikti įkaitams. Ji yra didelė paskata, protinės ir fizinės ištvermės šaltinis. Dauguma depresijai skirtų gydymo priemonių veikia gerai, jei pacientą galima įtikinti, kad jų nuotaiką įmanoma ženkliai pagerinti, jog jiems įmanoma padėti. Iš tikrųjų depresija ir rūpestis dažnai gniuždo tuos, kurių požiūris į gyvenimą yra pesimistinis, katastrofiškas ir beviltiškas. Teikiantis viltį požiūris gali būti itin reikšmingas mūsų protui.
Bet yra didesnė viltis nei ta, kad dabartiniai jūsų sunkumai, kokie jie bebūtų, baigsis gerai. Religijos teikiama viltis viršija baigtinę viltį ir pabrėžia tai, kas amžina. Ji rodo mums į tikrovę, tiesas ir pažadus, kurių šis pasaulis negali pasiūlyti. Ši viltis yra Dieve, kuris vienintelis gali duoti mums tai, ko niekas kitas pasaulyje suteikti negali.
6. Perskaitykite Mt 26, 36–44. Ko galime pasimokyti apie pasitikėjimą Dievu, net sunkmečiu, iš šio pavyzdžio?
Tekste apibūdinta liūdinčio Išgelbėtojo būsena. Pavartoti žodžiai yra atidžiai parinkti, apibūdinant Jėzaus jausmus: susirūpinęs, mirtinai nuliūdęs. Susisielojęs ir nepaisomas Jo draugų Jis puolė ne ant kelių, bet kniūbsčias ir prašė Tėvo pagalbos. Jos nesulaukęs, Jis vėl meldėsi. Ir vėl. Atkreipkite dėmesį, kad kas kartą pateikdamas Savo prašymą, Jis meldė Dievo valios. Galiausiai Jėzus visiškai patikėjo Save Tėvui. Kas beįvyktų, Jis stengėsi visiškai atsiduoti Tėvui. Tai buvo Jo kelias, ir tuo pačiu keliu turime eiti mes.
Viena yra pasitikėti Viešpačiu, kai viskas yra gerai, bet kaip galime išmokti pasitikėti Juo sunkmečiu? Kaip galime išmokti pasitikėti net tuomet, kai į maldas neatsakoma taip, kaip norime?
Toliau studijuokite: „Mes turime patys išgirsti Jį, kai Jis kalba į mūsų širdį. Kai nutildomi visi kiti balsai, o tyloje laukiame atsako, sielos tyla išryškina Dievo balsą (žr. Ps 46, 11). Vien tik čia galima rasti tikrąją ramybę. Taip atgaivinta siela atskleis dieviškąją galią, kuri pasieks žmonių širdis.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 228 p.)
„Kiekvienas šviesos spindulys, kuris pasiekė kitus, atsispindės ir mūsų širdyse. Kiekvienas liūdinčiam ištartas užuojautos žodis, kiekvienas poelgis, palengvinantis engiamojo dalį, ir kiekviena dovana, patenkinanti mūsų artimojo reikmes, duodama ar daroma teikiant Dievui garbę, bus palaima davėjui. Tie, kas tai daro, paklūsta dangaus Įstatymui ir sulauks Dievo pritarimo. Malonumas daryti gerą kitiems įkaitina jausmus, kurie veikia nervus, greitina kraujo apytaką, gerina protinę ir fizinę sveikatą.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, 4 t., 56 p.)
Aptarkite:
1. Kaip malda ir Biblijos studijos pasitarnavo jums jūsų santykiuose su Viešpačiu? Kokia būtų jūsų dvasinė būklė, jei liautumėtės meldęsi ir studijavę Bibliją? Užrašykite liudijimą, ką malda ir Biblijos studijavimas reiškia jums ir kodėl jie yra svarbūs jūsų ėjime su Viešpačiu.
2. Ką galite pasakyti apie savo patyrimą jūsų vietinės bažnyčios bendruomenėje? Kaip galite jį pagerinti? Ką galite daryti, kad maldos namai būtų ta vieta, kur visi žmonės jaustųsi patogiai, laukiami, galėtų mokytis apie išgelbėjimą ir šiandienę tiesą, kurią skelbiame pasauliui? Kokiose srityse jūsų bažnyčia yra stipri, kur reikia patobulėti?
3. Kokia buvo jūsų patirtis ryšium su atleidimu, tiek gaunant atleidimą, tiek dovanojant? Ko išmokote, kas gali padėti tiems, kam reikia mokytis atleisti?
4. Tarkim, kad kažkas atėjo pas jus ir sako: „Taip, aš tikiu Dievą, Jėzų, išgelbėjimą, bet nežinau, kaip vaikščioti tikėjime, tiesiog nežinau, kaip pasitikėti Dievu.“ Ką patartumėte?