Sausio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1, 1–13; Iz 45, 18; 1 Jn 1, 5; Apr 22, 5; 2 Kor 4, 6; 2 Pt 3, 5; Job 38, 4–6.
Įsimintina eilutė: „Taip kalba Viešpats, kuris sukūrė dangų, Jis, Dievas, kuris paruošė ir padarė žemę, davė jai pradžią, Jis, kuris nesukūrė jos dykos, bet padarė gyvenamą: `Aš esu Viešpats, ir be Manęs nėra kito!`“ (Iz 45, 18).
Mokslininkams vis didesnį įspūdį daro pasaulio tinkamumas gyvybei. Tai nestebina, nes pasaulio sukūrimas ir tikslas yra patvirtinti visoje Biblijoje nuo Pradžios knygos 1 skyriaus. Pradedant planeta, kuri buvo padrika ir dyka, Dievas pirmąsias tris dienas praleido rengdamas pasaulį gyvybei, o paskutines tris pripildė jį. Šią savaitę dėmesys bus skirtas šioms pirmosioms trims dienoms, įeinančioms į pasaulio kūrimo savaitę.
Kai kurie mokslininkai nesutinka su mintimi, jog Dievas paskyrė kūrinijai tikslą. Vietoj to, teigia jie, Viešpats tiesiog leido medžiaginiam pasauliui „elgtis savaip“ ir vystytis neva natūralių veiksnių pagalba. Tokia samprata būdinga tiems, kurie pritaria įvairioms „teistinės evoliucijos“ formoms (teistinė evoliucija – religinis mokymas apie Dievą ir pasaulio sutvėrimą neva suderinamas su dalimis ar visais dabartiniais biologinės evoliucijos teorijos teiginiais). Vis dėlto, tokios idėjos yra nesuderinamos su Šventuoju Raštu ar su mūsų priimtu pasaulio sukūrimo supratimu. Visata neturi savo valios. Kūrinija nėra esybė, nepriklausoma nuo Dievo, bet Jo pasirinkta priemonė išreikšti meilę Savo kūriniams.
I. PADRIKA IR DYKA
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“.
1. Ką šios eilutės atskleidžia apie žemę prieš Viešpačiui pradedant kurti gyvybę (Pr 1, 1–2)?
Biblija prasideda pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, o pasakojimas pradedamas teiginiu, kad Dievas yra Kūrėjas. Tada apibūdinama pasaulio būklė prieš Dievui pradedant ruošti žemę apgyvendinimui. Pasakojime planeta jau egzistavo, bet ji buvo padrika ir dyka, tamsi ir apsemta vandenų. Paskesnėse eilutėse apibūdinta, kaip Dievas pritaikė pasaulį gyvybei, o vėliau sukūrė gyvas būtybes. Tekste nepasakyta, kada tiksliai atsirado uolos, vandenys ir žemė. Aišku tik tai, kad pasaulis ne visada buvo tinkamas gyvybei. Pasaulis tapo tinkamas gyvoms būtybėms tik todėl, kad Dievas veikė ir padarė pasaulį tokį.
2. Ko Iz 45, 18 moko apie Dievo ketinimus kuriant?
Atsiradus žemei, ji buvo netinkama gyvybei. Biblijoje neparašyta apie laikotarpius tarp pirminio uolų ir vandens sukūrimo bei aplinkos ir būtybių sukūrimo. Kai kurie mokslininkai mano, kad viskas galėjo būti sukurta iškart, kiti galvoja, kad praėjus ilgam laiko tarpui.
Mes paprasčiausiai nežinome, ir tai iš tikrųjų nesvarbu. Bet kuriuo atveju, medžiagą žemėje sukūrė Dievas ir tada, Jo pasirinktu laiku, Jis sukūrė tinkamą aplinką gyvybei. Ypač svarbu tai, kad Viešpats nepriklauso nuo jau sukurtos medžiagos. Dievas panaudojo jau tam tikru laiku sukurtą medžiagą, kuri „pirmykštėje būklėje“ buvo tohu va vohu (padrika ir dyka). Tada Savo žodžio galia Jis sukūrė gyvenamą pasaulį.
II. TEBŪNA ŠVIESA
„Tuomet Dievas tarė: `Tebūna šviesa!` Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pr 1, 3–5).
3. Ko šios eilutės moko apie pirmąją pasaulio kūrimo dieną (Pr 1, 3–5)?
Iš šios ištraukos galima padaryti daug išvadų. Pirmoji šviesa pasirodė kaip atsakas į Dievo įsakymą. Dievo žodis yra veiksmingas nustatant kūrinijos būklę. Antra, „Dievas matė, kad šviesa buvo gera“. Gali būti įdomu, kodėl tai pasakyta? Ar kyla abejonių, kad Dievas mato viską? Esmė ta, kad Dievo sukurta šviesa buvo gera net Dievo akyse. Mes žinome, kad šviesa yra gera, nes pats Dievas įvertino ją būtent taip.
Kita mintis, kad Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas valdo ir šviesą, ir tamsą, todėl niekas nedaro įtakos Jo veiklai ir žinioms (žr. Ps 139, 12). Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Dievas turi teisę pavadinti laikmečius, nes Jis yra laiko Kūrėjas. Kaip toks, Dievas yra nepavaldus laikui. Atvirkščiai, laikas pavaldus Dievui.
Kita mintis šioje ištraukoje yra ta, kad tamsos ir šviesos laikotarpis sudaro dieną. Daug parašyta apie žodį diena pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Šį klausimą apsvarstysime vėliau, tačiau atkreipkite dėmesį, kad pirmąją dieną sudarė tamsos ir šviesos laikotarpis, kaip šiandien.
Be to, šviesa visada lydi Dievo Artumą. Nereikia spėlioti, kad šviesa buvo padaryta pirmą pasaulio sukūrimo dieną, nes Dievas egzistavo iki žemės sukūrimo, ir Jo Artumas dažnai siejamas su šviesa (1 Jn 1, 5; Apr 22, 5). Kuriant pasaulį, šviesa buvo suteikta tamsiai planetai.
Atsižvelgiant į pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, kaip galėjo būti diena ir naktis prieš sukuriant saulę? Mozė tikrai suprato ryšį tarp saulės ir šviesos. Tačiau, nepaisant šio akivaizdaus supratimo, apie šviesą ir tamsą pirmąją dieną jis rašė būtent taip. Turbūt Dievas apreiškė jam apie pasaulio sukūrimą tai, ko šiuo metu mes nesuprantame, suteikė pažinimą, kurio negalima įžvelgti pasaulyje. Kodėl neturėtų stebinti tai, kad kai kurie dalykai, susiję su pasaulio sukūrimu, lieka paslaptimi?
III. DANGUS SUKURTAS
„Dievas tarė: `Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!` Dievas padarė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų, buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, antroji diena“ (Pr 1, 6–8).
Dievas sukūrė skliautą, paskyrė pastarajam funkciją ir pavadino jį dangumi. Skliauto (dangaus) funkcija – atskirti vandenis po skliautu nuo vandenų viršum skliauto. Šiandien vartotume terminą dangus, o atskyrimą vadintume atmosfera, kuri yra dalis mūsų aplinkos, ir erdvė už mūsų atmosferos, kur yra saulė, mėnulis ir žvaigždės.
Atmosfera, atrodo, yra dangaus, kuris buvo suformuotas antrą pasaulio kūrimo dieną, dalis. Atmosfera padeda gabenti vandenį, t.y. vanduo išgaruoja ir patekęs į atmosferą gali būti „pristatomas“ į bet kurią vietą žemėje. Tada jis gali būti grąžintas į paviršių, pavyzdžiui, versmės (Pr 2, 6) arba lietaus pagalba.
Dievas pavadino skliautą, taip parodydamas Savo valdžią. Erdvė neapriboja Dievo veiksmų, nes Jis yra Kūrėjas ir Valdovas. Kaip sukuriant šviesą pirmąją dieną, taip ir skliauto kūrimas buvo baigtas iki antros dienos pabaigos, tamsus nakties ir šviesos, arba dienos laikotarpis.
Daug diskutuojama dėl žodžio skliautas reikšmės. Hebrajiškas žodis rakia kartais vartojamas norint apibūdinti suplotą metalo lakštą. Kritikai teigia, kad senovės hebrajai tikėjo kietu paviršiumi virš žemės, todėl tvirtinama, jog biblinis pasakojimas apie pasaulio sukūrimą yra neteisingas. Tačiau tai klaidinantis argumentavimas. Žodžio skliautas vartojimas, atsižvelgiant į šį kontekstą, tiesiog reiškia aukščiau esantį dangų: atmosferą ir pačią erdvę. Tereikia pažvelgti į kontekstą ir suprasime, apie ką čia kalbama. Pradžios knygoje yra aprašyti paukščiai, skraidantys po dangaus skliautu (Pr 1, 20). Kitoje vietoje apibūdinti dangaus skliaute esantys saulė ir mėnulis (Pr 1, 14). Akivaizdu, kad paukščiai neskraido, kur yra saulė ir mėnulis.
Nepaisant slėpinių pasakojime apie pasaulio sukūrimą, viena aišku: atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Kodėl tai svarbu, ypač atsižvelgiant, kad šiandien daugelis mano, jog atsitiktinumas atliko svarbų vaidmenį gyvybės atsiradimui?
IV. ERDVĖ GYVENTI
4. Perskaitykite Pradžios 1, 9–13. Pabandykite įsivaizduoti neįtikėtiną Dievo kūrybinę galią, kaip Jis darė tai, kas aprašyta šiame tekste. Kaip šis pasakojimas atsako į seną klausimą: „Kas atsirado pirmiau, višta ar kiaušinis?“
Iki šiol žemė buvo padengta vandeniu. Užtikrindamas žmonėms gyvenamąją erdvę, kurią Dievas planavo sukurti, Jis pakeitė žemės paviršių, sutelkė vandenis į vieną vietą ir pasirodė žemė, arba sausuma. Tai buvo žemės fizinių savybių trečiasis atskyrimas. (Pirmasis – šviesos ir tamsos; antrasis – vandenų virš skliauto ir po skliautu; trečiasis – atskirta sausuma ir jūros.)
Be to, jau trečią kartą Dievas pavadina tai, ką atskyrė. Sausuma pavadinama žeme, o vandenų telkinys – jūra. Taip vėl parodoma aukščiausia Dievo valdžia. Dievas pažiūrėjo į sausumą, jūrą ir pasakė, kad tai gera.
Trečią pasaulio kūrimo dieną aprašomi kiti Dievo darbai. Sausuma, kurioje netrukus bus apgyvendintos gyvos būtybės, teiks maistą. Dievas tarė ir žemė išželdino augmeniją. Konkrečiai minimi augalai ir vaismedžiai. Tai maistas sausumos būtybėms. Tekste nenurodyta, kiek buvo sukurta įvairių augalų rūšių, tačiau aišku, kad nuo pradžios augalų įvairovė buvo gausi. Tiesą sakant, iš to, ką matome šiandien, žinome, kad šių gyvybės formų įvairovė turėjo būti neįtikėtina. Be to, aišku, kad nėra vieno augalo, iš kurio išsivystė visi augalai. Vietoj to, nuo pat pradžios augalų įvairovė buvo gausi. Evoliucinės biologijos pagrindui būdinga samprata, kad augalai išsivystė iš vieno augalo, prieštarauja bibliniam pasakojimui apie pasaulio sukūrimą.
Pažvelkite į vaisių, daržovių ir kitų valgomų produktų neįtikėtiną įvairovę. Kaip tai parodo Dievo meilę mums? Kodėl absurdiška manyti, kad visa tai atsirado, kaip moko evoliucija, atsitiktinai?
V. VISAGALIS DIEVO ŽODIS
5. Ko moko šie tekstai apie Dievo žodžio galią?
2 Kor 4, 6; Iz 55, 11; 2 Pt 3, 5
Biblija moko, kad Dievas kūrė iš nieko (ex nihilo), Savo žodžio galia ir be jokios kovos ar priešpriešos. Ši pasaulio sukūrimo samprata skiriasi nuo visų kitų senovės pasaulio tautų pasakojimų ir yra unikali hebrajams. Daugybėje nebiblinių pasakojimų apie pasaulio kūrimą minimi kova ir smurtas. Pavyzdžiui, senovės babiloniečiai teigė, kad siaubūnas Apšu ir jo sutuoktinė Tiamat susilaukė visos kartos dievybių, kurias vėliau mėgino sunaikinti, bet Tiamat žuvo mūšyje. Jos kūnas buvo padalytas į dvi dalis: viena dalis suformavo dangų, o kita – žemę.
Šiais laikais taip pat kuriamas populiarus pasaulio atsiradimo per prievartą pasakojimas. Anot jo, Dievas tyčia sukūrė pasaulį, kuriame trūksta išteklių, todėl varžymosi tarp individų padarinys – silpnesni sunaikinami stipresnių. Pasak šio pasakojimo, laikui bėgant organizmai vystėsi į vis sudėtingesnius, galiausiai tapo žmonėmis, ir visi kiti gyvieji organizmai turi bendrą protėvį.
Tačiau evoliucijos teorijos „dievai“ (atsitiktinė mutacija ir natūralioji atranka) nėra tapatūs Biblijos Dievui. Pastarasis yra silpnųjų Gynėjas ir dosnus Parūpintojas visiems. Mirtis, kančia ir kitos blogybės atsirado ne dėl Dievo. Priešingai, tai natūralus maišto prieš gerą Dievo tvarką padarinys. Evoliucinės teorijos „dievai“ naudojasi varžymusi ir naikinimu silpnųjų, siekiant kurti. Dar blogiau, jie yra atsakingi už mirtį ir kančią, nes tai jų priemonė kurti.
Taigi Pradžios 1 ir 2 skyriai jokiu būdu negali būti suderinti su šiuolaikine evoliucijos teorija, kuri savo esme prieštarauja bibliniam pasakojimui apie pasaulio sukūrimą.
Papildomam tyrinėjimui: Nors Šventasis Raštas aiškiai nepasako, yra rimtų biblinių priežasčių tikėti, kad visata egzistavo gerokai prieš gyvybės atsiradimą žemėje. Pirma, Jobo 38, 4–6 parašyta, kad dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo, kai Dievas kūrė pasaulį. Tai reiškia, kad visatoje jau gyveno būtybės iki žemės sukūrimo. Užuomina apie regintį pasaulį 1 Kor 4, 9 gali būti susijusi su tomis pačiomis būtybėmis. Antra, žaltys jau gyveno Edeno sode, iki Adomo ir Ievos puolimo. Apr 12, 9 gyvatė (žaltys) yra šėtonas, kuris buvo išmestas iš dangaus. Jėzus sakė, kad Jis matė tai atsitinkant (Lk 10, 18). Ez 28, 14–15 apibūdinta nepriekaištinga būtybė, kuri galiausiai sukilo. Tai reiškia, kad buvo laikotarpis iki šėtono maišto ir turbūt šėtonas gyveno visatoje. Šie tekstai rodo, kad Adomas ir Ieva nebuvo pirmieji gyvi kūriniai.
„Kai Kūrėjo valia atsirado Žemė, ji buvo nepaprastai graži. Išsiuvinėtą mėlynomis upių gijomis, spindintį ežerų akimis paviršių įvairino kalnai, kalvos ir lygumos. Tačiau kalvos ir kalnai nebuvo tokie skardūs ir gruoblėti, su gausybe stačių skardžių ir šiurpių bedugnių, kaip yra dabar; o nelygias, aštrias, uolėtų struktūrų briaunas dengė derlinga žemė, kurioje visur tarpo vešli augmenija. Nebuvo nei neįžengiamų pelkių, nei skurdžių dykumų. Kiekviename žingsnyje akį džiugino grakštūs krūmokšniai ir nuostabios gėlės. Aukštumas vainikavo medžiai, daug didingesni nei dabar augantys. Oras, neužterštas dabartinių nuodingų priemaišų, buvo skaidrus ir sveikas. Visam kraštovaizdžiui dabar neprilygtų ištaigingiausių rūmų aplinka. Angelų pulkai džiaugėsi tuo paveikslu ir nuostabiais Dievo kūriniais“ (E. Vait. Patriarchai ir pranašai, 25 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Įvardykite kaip įmanoma daugiau požymių, parodančių, kad pasaulis yra sukurtas.
2. Kokias priežastis, patvirtinančias, kad evoliucijos teorija negali būti suderinta su bibliniu mokymu apie pasaulio sukūrimą, galite pateikti?
3. Be abejo, yra nepaaiškinamų detalių pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Tačiau kodėl jų nepakanka atmesti pasakojimą, kad Dievas būtent taip sukūrė mūsų pasaulį?