Kovo 16–22 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 21; Ps 104, 29– 30; Jn 1, 4; Rom 5, 6–11; Gal 3, 13; Mt 27, 46.
Įsimintina eilutė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22).
Anot biblinio pasakojimo, Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, be jokios ydos. Jie turėjo laisvą valią. Tai būtina sąlyga, kad žmonės galėtų mylėti. Kai Adomas ir Ieva sukilo prieš Dievą, jie pateko šėtono valdžion (žr. Hbr 2, 14), ir dėl to visas pasaulis buvo pavergtas priešo. Tačiau Jėzus atėjo sugriauti velnio darbus (1 Jn 3, 8) ir išlaisvinti mus iš jo galios. Jis tai padarė mirdamas vietoj mūsų ir duodamas mums gyvybę. Ant kryžiaus Jėzus buvo paverstas nuodėme dėl mūsų (2 Kor 5, 21) ir patyrė atskyrimą, kurį lemia nuodėmė, nuo Savo Tėvo. Mirdamas Jėzus atkūrė santykius tarp Dievo ir žmonijos, kurie buvo nutrūkę dėl Adomo ir Ievos nuodėmės.
Visos šios mintys yra logiškai susijusios su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą. Pastarasis vėl tampa aktualiu, kai Dievo Kūrėjo galia bus sukurta nauja širdis Jo vaikuose (2 Kor 5, 17), atnaujintas Dievo paveikslas mumyse ir atkurti santykiai su Juo.
I. MALONĖ SODE
Visi gerai žinome, kad pirmieji žmonės, tobulos būtybės, sukurtos pagal Dievo paveikslą, nusidėjo, o tai atnešė mirtį. Jie buvo įspėti ir suprato, kas buvo pasakyta. Ieva net pakartojo žalčiui, ką Dievas buvo pasakęs. Tačiau pora nusidėjo. Kartais mes, kaip ir Ieva, esame suvedžiojami nusidėti. Tačiau kartais, kaip ir Adomas, nusidedame tyčia. Bet kokiu atveju, esame nusidėjėliai, sulaužę Dievo Įstatymą.
1. Perskaitykite Pr 3, 9–15. Koks buvo Dievo atsakas į Adomo ir Ievos nuodėmę?
Dievas nagrinėjo šį atvejį, net teisė žmones. Tyrimas buvo atliekamas ne tam, kad Dievas išsiaiškintų faktus. Jis tai jau žinojo. Tikslas buvo suteikti porai galimybę prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Tai pirmas žingsnis į atgailą ir atpirkimą. Dievas paklausė, kas nutiko, ir jie prisipažino, nors ir nenoriai. Nors jie buvo kalti ir nors dėl jų nuodėmės buvo nedelsiant sulaukta pasekmių, pirmasis Evangelijos pažadas (žr. 6 temą) buvo duotas porai Edene.
2. Perskaitykite Pr 3, 21. Koks kitas malonės aktas buvo atskleistas?
Mirtis atėjo netikėtai. Užuot mirus Adomui ir Ievai, buvo paaukotas vienas ar daugiau gyvūnų. Įsivaizduokite Adomo jausmus, kai buvo aukojamas gyvūnas, galbūt kaip auka vietoj Adomo. Tai buvo pirmas kartas, kai Adomas matė mirtį, ir tai sukėlė jam didžiulį psichinį skausmą. Tada buvo nudirta gyvūno oda ir padaryti kailiai. Jie buvo skirti pridengti Adomo kūno nuogumą. Kiekvieną kartą pažvelgus į kailius arba juos pajutus, Adomas tikrai prisimindavo, ką padaręs ir ko netekęs. Svarbiau, kad tai priminė Dievo malonę.
Mes visi turėtume būti labai dėkingi (švelniai tariant) už Dievo malonę mums. Koks kitas būdas dėkingumui parodyti būtų geresnis, nei rodyti malonę kitiems. Kokiam žmogui, kad ir nenusipelniusiam to, galėtumėte parodyti šiokią tokią malonę dabar?
II. NUODĖMĖ IR MIRTIS
Anot Pr 3, 19, Adomui buvo pasakyta, kad po mirties jis sugrįš į dulkę. Tas pat nutinka ir mums. Atkreipkite dėmesį, kad negrįžtame į beždžiones, nes mes ne iš beždžionių. Esame padaryti iš žemės, todėl po mirties grįžtame į dulkes.
3. Perskaitykite Pr 2, 7; Ps 104, 29–30; Jn 1, 4; Apd 17, 24–25. Kokia yra galutinė šių tekstų reikšmė mums? Kaip ši tiesa turėtų paveikti mūsų gyvenimą?
Gyvybė yra nuostabus reiškinys. Visi esame susipažinę su gyvybe, bet ji vis tiek paslaptinga. Galime ištyrinėti gyvą organizmą, bet galiausiai randame tik įvairius atomus ir molekules. Galime surinkti molekules į indą, kaitinti jas, veikti elektros srove arba atlikti kitus eksperimentus, tačiau negalime pažadinti gyvybės. Nėra tokios kūno sudedamosios dalies, kuri vadintųsi „gyvybė“. Gyvybė yra visos gyvosios sistemos savybė, o ne sudedamoji dalis, kurią būtų galima išskirti.
Kita vertus, daug žinome apie tai, kaip atimti gyvybę. Sukūrėme daug priemonių nužudyti gyvus padarus. Kai kurie šie metodai atskleidžia mūsų nuodėmingų širdžių smurtą ir žiaurumą. Atimti gyvybę galime, bet sukurti – ne, tai mums nesuvokiama. Vien tik Dievas gali sukurti gyvus organizmus. Mokslininkai bandė sukurti gyvybę. Jie galvojo, kad tai padarius nebereiktų tikėti Dievą. Iki šiol visos tokios pastangos buvo nesėkmingos.
4. Perskaitykite Iz 59, 2. Kaip nuodėmė paveikia mūsų santykius su gyvybės Kūrėju?
Jei gyvybę teikia tik Dievas, tuomet atskyrimas nuo Dievo atskiria mus nuo gyvybės šaltinio. Neišvengiamas atskyrimo nuo Dievo padarinys – mirtis. Net jei žmogus gyventų 969 metų, kaip Metušelachas, pasakojimas vis tiek baigtųsi žodžiais: po to jis mirė. Nuodėmė savo prigimtimi lemia atskyrimą nuo gyvybės, ir rezultatas yra mirtis.
III. KAI TEBEBUVOME NUSIDĖJĖLIAI…
Visoje Biblijoje rašoma, kad Dievo atsakas į žmogaus nuodėmingumą yra atperkamojo pobūdžio ir skatinamas tikra nesavanaudiška meile. Būtų buvę visiškai pateisinama atiduoti Adomą ir Ievą šėtono naikinančiai galiai; juk pora pasirinko. Bet Dievas žinojo, kad Adomas ir Ieva nevisiškai suprato tai, ką padarė, todėl Jis suteikė jiems galimybę geriau susipažinti su pasirinkimo padariniais, kad pora ir vėl galėtų rinktis.
5. Perskaitykite Rom 5, 6–11. Kaip šios eilutės padeda suprasti, ką reiškia Dievo malonė?
Jei mus kas nuskriaudė, paprastai norime išgirsti atsiprašymą, kad vėl galėtume palaikyti gerus santykius su skriaudiku. Žinoma, atsiprašyti tokiomis aplinkybėmis dera. Pažeistiems santykiams visiškai pagydyti reikia atgailos ir atsakomybės prisiėmimo už piktadarystę. Bet Dievas nelaukė, kol mes paprašysime atleidimo. Jis ėmėsi iniciatyvos. Kol tebebuvome nusidėjėliai, Jis atidavė Savo gyvybę vardan mūsų. Tai puikus dieviškosios meilės pavyzdys.
Kaip mūsų elgesys dera su Dievo elgesiu? Ar įsižeidus ir supykus dažnai siekiate keršto, užuot mėginę atkurti santykius? Mes turime būti amžinai dėkingi, kad Dievas su mumis taip nesielgia.
Dievo požiūris į nusidėjėlius parodo tikrąją meilę. Tai nėra vien tik jausmas, bet principingas elgesys, stengiantis sutaikyti nusikaltusįjį ir įžeistąjį bei atkurti santykius. Dievo elgesys su Adomu ir Ieva parodo Jo požiūrį į mūsų nuodėmes.
„Golgotos vaizdai sukelia giliausius jausmus. Šiuo klausimu būsite pateisinami, jei parodysite entuziazmą. Kristus, toks puikus, toks nekaltas, turėjo kęsti skausmingą mirtį ir nešti pasaulio nuodėmes. To mes niekada iki galo nesuvoksime ir negalėsime įsivaizduoti. Negalime suvokti tokios nuostabios meilės ilgio, pločio, aukščio ir gylio.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 2, 213 p.) Galbūt negalime suvokti tokios meilės, bet kodėl svarbu stengtis tai daryti?
IV. NUODĖMĘ PAKĖLĘS PAVADUOTOJAS
6. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“ (Gal 3, 13 ). Apmąstykite nuostabią šio teksto reikšmę, turint omenyje Kristaus dieviškumą. Ką tai pasako apie Dievo norą ir veiksmus, kad mes būtume išgelbėti? Be to, ką tai sako apie tragediją, kai nepriimame to, ką Kristus mums parūpino?
Prisiimdamas mūsų nuodėmes Sau ir mirdamas atskirtas nuo Dievo, Jėzus įvykdė pažadą, duotą Edene, kad moters Ainis sutrupins žalčio galvą. Dėka Jo aukos Dievo ir žmonių šeimos sutaikymas tapo įmanomas ir galiausiai lems visišką blogio pašalinimą iš visatos (Hbr 2, 14; Apr 20, 14).
7. Turint omenyje Gal 3, 13, perskaitykite Mt 27, 46. Ką atskleidžia Jėzaus žodžiai, ką Jis patyrė ant kryžiaus?
Ant kryžiaus Kristus prisiėmė nuodėmės prakeiksmą vardan mūsų. Tai pakeitė Jo padėtį Tėvo akivaizdoje. Avinėlis, atneštas prie aukuro aukoti, simbolizuodavo nusidėjėlio mirtį. Kristų prikalus prie kryžiaus, Jo padėtis Tėvo akivaizdoje pasikeitė. Atskirtas nuo Tėvo, Jis jautė, ką sukelia nuodėmės prakeiksmas. Kitaip tariant, Jėzus, buvęs amžinai viena su Tėvu, patyrė atskirtį nuo Tėvo. Tai Elena Vait vadino „dieviškųjų galių atskyrimu“ (E. Vait, „Manuscript“ 93, 1899). Kad ir kaip sunku iki galo suprasti, kas įvyko, galime žinoti pakankamai, kad suprastume tai, jog už mūsų atpirkimą buvo sumokėta neįtikėtina kaina.
V. NAUJAS KŪRINYS
Gerosios Naujienos ašis yra Jėzaus kaip mūsų pavaduotojo mirtis. Jis prisiėmė mūsų nuodėmes ir bausmę, kurios nusipelnome mes. Taip pat matėme, kad ši mintis, jog Kristus yra mūsų pavaduotojas, miręs už pasaulio nuodėmes, yra neatsiejamai susijusi su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą. Kristus atėjo sunaikinti mirtį, įsibrovusią į Dievo kūriniją. Jei evoliucija būtų Dievo pasirinktas būdas sukurti žmogų, tai reikštų, kad mirtis toli gražu nėra nukrypimas nuo normos ar priešas, bet greičiau Dievo plano žmonijai dalis. Tokiu atveju mirtis atliktų svarbų vaidmenį žmogaus kūrimui. Todėl nenuostabu, kad krikščionims pasakojimas apie pasaulio sukūrimą ir teistinė evoliucija yra nesuderinami.
Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje, koks svarbus jis bebūtų Kristaus mirties dėl mūsų supratimui, taip pat padeda paaiškinti kitą išganymo plano pusę – tai Dievo kūrybos darbas mumyse, mums esant Jo šventumo dalininkais dabar.
8. Perskaitykite Ps 51, 12; Ez 36, 26– 27; Kol 3, 10; 2 Kor 5, 17. Kokie mums čia užrašyti pažadai yra susiję su Dievo kaip Kūrėjo sąvoka, išreikšta Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuose?
Sukurti naują širdį gali tik Dievas. Patys to padaryti negalime. Esame priklausomi nuo Kūrėjo, sutvėrusio pasaulį ir mūsų pirmuosius tėvus. Dovydas pripažino šią būtinybę ir prašė Dievo, kad Jis išspręstų šią bėdą kuriamuoju aktu.
Iš tiesų, žmogus, esantis Kristuje, yra naujas kūrinys. Senasis mąstymas turi būti pakeistas nauju. Naujas mąstymas duodamas geriems darbams pagal Dievo valią. Tokia kūryba yra antgamtiškas vyksmas, įmanomas tik Šventosios Dvasios galia. Dievo galia kurti, kaip atskleista pasaulio sukūrime, suteikia mums pasitikėjimo, kad Dievo kūrybinė galia gali pakeisti mūsų gyvenimą ir atkurti santykius su Juo.
Kaip jūs patyrėte, ką reiškia būti nauju kūriniu Kristuje? Ką tai reiškia praktiškai? Kas pasikeičia tai patyrusio asmens gyvenime?
Papildomam tyrinėjimui: „Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams (Įst 29, 28). Būtent, kaip kūrė, Jis niekada nėra atskleidęs žmonėms; žmogaus mokslas bejėgis atskleisti Aukščiausiojo paslaptis. Jo kuriamoji galia yra tokia pat nesuvokiama kaip ir Jo buvimas.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 83 p.).
„Toje tirštoje tamsoje Dievo buvimas buvo paslėptas. Tamsa tapo Jo padangte, slepiančia Jo šlovę nuo žmonių akių. Dievas ir Jo angelai stovėjo prie kryžiaus. Tėvas buvo su Sūnumi. Tačiau Jo buvimas nebuvo apreikštas. Jeigu Jo šlovė būtų tvykstelėjusi pro debesį, būtų sunaikintas kiekvienas, stebėjęs nukryžiavimą. Be to, tą siaubingą valandą Kristaus neturėjo guosti Tėvo Artumas. Jis vienas mynė vynuogių spaustuvą, su Juo nebuvo ir nieko iš žmonių.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 700-701 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kaip Evangelija yra susijusi su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą? Kokios konkrečios sąvokos Pr 1–3 skyriuose yra esminės Evangelijai? Kaip pasakojimas apie Jėzų yra pagrįstas Pradžios knygos tikrumu? Kaip būtų galima pristatyti pasakojimą apie Jėzų, jei nebūtų Adomo ir Ievos?
2. Biblijoje teigiama, kad pasaulis buvo sukurtas antgamtine galia, kurios negali paaiškinti mokslas, bet tik apreiškimas. Todėl įtampa tarp Biblijos ir mokslo nestebina. Kodėl klaidinga tikėtis, kad mokslas gali paaiškinti Dievo kūrybą?
3. Kas sieja Evangeliją, pasaulio sukūrimą ir teismą, kaip nurodyta Apr 14, 6–7?
4. Krikščionybės kritikai dažnai teigia, kad Jėzus iš anksto žinojo, jog Jis mirs ir bus prikeltas. Taigi, klausia jie, kodėl Jo mirtis taip sureikšminama; juk Jis iš anksto žinojo, kad tai laikina? Kaip Mt 27, 4, kartu su ištrauka iš knygos „Su meile iš Dangaus“, padeda atremti šį prieštaravimą?