Sausio 26 – vasario 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 16–17; Pr 1, 26–28; Jok 3, 9; Apd 17, 26; Pat 14, 31; Mt 5, 44–48; Apr 20, 11–13.
Įsimintina eilutė: „Ir įsakė žmogui Viešpats Dievas, tardamas: `Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pr 2, 16– 17).
„Žmogaus teisės“ – mėgiama pokalbių tema. „Magna Carta“ (1215), Prancūzijoje priimta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (1789) ir įvairios Jungtinių Tautų deklaracijos teigia, kad žmonės turi tam tikras „neatimamas teises“, t.y. tokias, kurių teisėtai niekas negali atimti. Jos priskiriamos mums dėl to (bent jau teoriškai), kad esame žmonės.
Klausimas – kokios šios teisės? Kaip jas apibrėžti? Ar jos gali keistis? Jei taip, tuomet kaip? Kodėl žmogui apskritai reikia tokių teisių?
Kai kuriose šalyse moterims nebuvo suteikiama „teisė“ balsuoti iki XX a. Kai kuriose šalyse ši teisė vis dar nesuteikiama. Kaip vyriausybė gali suteikti žmonėms tai, kas laikoma „neatimama teise“? Tai sudėtingi klausimai, ir atsakymai į juos yra neatsiejami nuo žmogaus kilmės klausimo, šios savaitės temos.
I. MŪSŲ PRIKLAUSOMYBĖ NUO KŪRĖJO
Pradžios 2, 7 parašyta, kad Dievas sukūrė Adomą atskirai, kaip sumanią ir moralią asmenybę, o ne kaip gyvūną. Tai neparašyta, bet galima įsivaizduoti, kad Dievas Savo rankomis sudėliojo dulkes pagal sumanytą pavidalą ir dydį. Galima pagalvoti, kad visatos Valdovas nesilenktų ir nesiteptų rankų, darydamas žmogų, bet Biblija atskleidžia Kūrėją kaip tokį, kuris glaudžiai susijęs su kūrinija. Biblijoje daug kartų minima, kad Dievas noriai sąveikavo su kūrinija. Iš 32, 15–16; Lk 4, 40 ir Jn 9, 6. Kristaus įsikūnijimas, kai Jis sąveikavo su sukurtu pasauliu, panašiai kaip tai darome mes kiekvieną dieną, paneigia mintį, jog Dievas nenusilenktų ar nesipurvintų rankų.
1. Perskaitykite Pr 2, 16–17. Ką Dievas čia liepė Adomui? Ką tai leidžia numanyti?
Galima būtų paklausti, kokią teisę Dievas turėjo nustatinėti taisykles Adomui ir Ievai? Palyginkite tai su vaiko aplinkybėmis šeimoje. Tėvai pasirūpina namais ir visais atžalos poreikiais. Jie myli vaiką ir nori jam to, kas geriausia. Tėvų patirtis ir išmintis gali apsaugoti vaiką nuo daugybės kančių, jei jis paiso patarimų. Kai kuriems vaikams sunku laikytis patarimų, tačiau visuotinai pripažįstama, kad kol vaikas yra priklausomas nuo tėvų, jis įpareigotas klausyti tėvų. Panašiai mes esame priklausomi nuo mūsų dangiškojo Tėvo, teikiančio gyvybę ir pasirūpinančio mūsų reikmėmis, todėl dera mums priimti Dievo mokymą. Kadangi Jis yra meilės Dievas, galime pasitikėti Juo, kad Jis visada suteiks tai, kas mums naudinga.
Perskaitykite Ps 95, 6–7 ir Ps 100. Kaip psalmistas nusako savo priklausomybę nuo Dievo? Kokie mums tenka įsipareigojimai dėl šios priklausomybės, ypač atsižvelgiant į tai, kaip elgiamės su kitais?
II. PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ
2. Perskaitykite Pradžios 1, 26–28. Kokia žmogui suteikta savybė skiria jį nuo gyvūnų?
Kas yra „Dievo paveikslas“? Šis klausimas sukelia daug diskusijų, ir nuomonės skiriasi. Tačiau eilutėse pateiktos kelios užuominos. Pirma, atkreipkite dėmesį, kad pagal Dievo paveikslą reiškia, jog tam tikra prasme esame panašūs į Dievą. Svarbu tai, kad Dievas pavedė žmonėms valdyti kitas būtybes. Kadangi Dievas yra Valdovas, Jis paskyrė žmonėms valdyti žuvis, paukščius ir sausumos gyvūnus.
Taip pat atkreipkite dėmesį, kad Dievas turėjo tikslą: „Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą“. Tai susiję su Dievo Trejybe. Tada Jis padarė žmogų kaip vyrą ir moterį. Dievo paveikslas pasireiškia ne asmenyje, bet santykiuose. Kaip Dievybė reiškiasi trijų asmenų santykiuose, taip Dievo paveikslas žmoguje yra išreiškiamas vyro ir moters santykiuose. Sugebėjimas užmegzti santykius yra panašumo į Dievo paveikslą dalis. Santykiai, žinoma, reiškia atsakomybę ir atskaitomybę, o tai reiškia – moralę. Pasakojime apie pasaulio sukūrimą slypi stipri užuomina apie moralę.
3. Perskaitykite Pr 9, 6 ir Jok 3, 9. Kaip mintis, kad žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą, aiškiai susijusi su moralės samprata?
Žmonės tūkstančius metų kovojo su moralės klausimu. Dar prieš pradedant aiškintis tai, kokia moralė yra teisinga, pati moralės idėja iškelia daugybę gilių klausimų. Kodėl žmonės, skirtingai nei vabalai, blusos ir net šimpanzės, turėtų turėti sąžinę, padedančią atskirti gėrį ir blogį? Kaip būtybės, iš esmės sudarytos iš amoralios materijos (kvarkų, gliuonų, elektronų ir t.t.), gali suprasti moralės sąvoką? Atsakymą į šį klausimą galima rasti pirmuose Biblijos skyriuose, kurie atskleidžia, kad žmonės yra moralūs kūriniai, padaryti pagal Dievo paveikslą.
III. VIENO KRAUJO
Pr 2, 23 Adomas pavadino savo žmoną – Havah (Pr 3, 20). Šis žodis yra susijęs su hebrajišku veiksmažodžiu hayah, reiškiančiu „gyventi“ (žydai kartais vartoja posakį lehayim, „už gyvenimą!“). Žodis „Ieva“ (hebr. havah) gali būti išverstas kaip „gyvybės davėja“. Ievos vardas atspindi, kad ji yra visų žmonių prosenolė. Mes visi esame viena šeima tiesiogine prasme.
4. Perskaitykite Apd 17, 26. Kaip Paulius susiejo visos žmonijos brolybę su pasaulio kūrimu? Palyginkite su Mt 23, 9.
Mus vienija tai, kad esame kilę iš vienos moters, Ievos, ir iš vieno vyro, Adomo. O Dievas yra visų mūsų Tėvas. Tai yra žmonių lygybės pagrindas. Pagalvokite, kokie skirtingi būtų žmonių santykiai, jei visi pripažintų šią svarbią tiesą. Jeigu kada reiktų įrodymų, kiek esame puolę, kaip nuodėmė pakenkė mums, patyrinėkime liūdną faktą, kad žmonės dažnai elgiasi vienas su kitu blogiau nei kai kurie žmonės elgiasi su gyvūnais.
5. Perskaitykite Pat 14, 31 ir Pat 22, 2. Kaip šie tekstai padeda suprasti ryšį tarp moralės ir to, kad esame sukurti Dievo?
Daugelis veiksnių padalijo žmoniją: politiniai, tautiniai, etniniai, ir, žinoma, ekonominiai. Ekonominis veiksnys, be abejo, yra vienas akivaizdžiausių (nors ne iki tokio lygio, kurį įsivaizdavo Karlas Marksas, t.y. pasaulio darbininkai niekada nesusivienijo. Vietoj to, jie kovojo vienas prieš kitą atsižvelgiant į pilietybę). Šiandien, kaip visada, vargšai ir turtingieji dažnai į kitą žiūri su įtarumu ir panieka. Dažnai šie jausmai lemdavo smurtą, net karą. Skurdo priežastys ir sprendimai išvengti jo toliau trikdo mus (žr. Mt 26, 11), tačiau vienas dalykas Dievo Žodyje yra akivaizdus: turtingas ar vargšas, dėl mūsų kilmės visi nusipelnome pagarbos.
Darvinizmui išplitus, kai kurie pateisino neturtingųjų išnaudojimą, grįsdami savo poziciją „socialinio darvinizmo“ idėja, t.y. kaip gamtoje stiprieji įveikia ir išnaudoja silpnuosius, kodėl gi nepritaikius to paties principo ekonomikoje? Kaip šis pavyzdys dar kartą parodo, kad teisingas kilmės suvokimas yra labai svarbus moralės atžvilgiu?
IV. MŪSŲ KŪRĖJO CHARAKTERIS
Dievas sukūrė mus pagal Savo paveikslą. Be kita ko, tai reiškia, kad Jis norėjo, jog atspindėtume Jo charakterį, t.y. turime būti kiek žmogiškai įmanoma į Jį panašesni (būti panašiu į Dievą ir siekis būti Dievu yra ne tas pat). Kad būtume panašūs į Dievą, t.y., kad atspindėtume Jo charakterį, privalome tinkamai suprasti, koks yra Jo charakteris.
6. Perskaitykite Mt 5, 44–48. Ką šios eilutės pasako ne tik apie Dievo charakterį, bet ir apie tai, kaip mes turėtume atspindėti Jo charakterį mūsų gyvenime?
7. Perskaitykite Lk 10, 29–37. Vėlgi, ką tekstas sako apie Dievo charakterį ir kaip tai turėtų atspindėti žmonija? Taip pat Fil 2, 1–8.
Palyginime Jėzus apibūdino asmenis iš skirtingų grupių, kurios buvo priešiškos viena kitai. Bet Jėzus parodė, kad šie žmonės buvo artimi. Jie buvo vienas kito atsakomybė, ir Dievui buvo malonu, kad, nepaisant skirtumų, buvo parodytas gerumas ir užuojauta.
Tai ryški priešybė Dievo karalystei ir šėtono valdymo principams. Dievas kviečia stipriuosius rūpintis silpnaisiais, o šėtono principai reikalauja, kad silpnieji būtų pašalinti. Dievas sukūrė taikius santykius, bet šėtonas taip iškreipė pasaulį, kad daugelis mano, jog išlikimas natūralios atrankos būdu yra įprasto elgesio matas. Jei žiaurus natūralios atrankos procesas (kai stiprieji užvaldo silpnuosius) buvo priemonė, kurios dėka mes atsiradome, kodėl turėtume elgtis kitaip? Jei priimame šį požiūrį, argi nesekame Dievu ir gamtos dėsniais, kuriuos Jis nulėmė, kai siekiame asmeninių interesų silpnųjų sąskaita?
Kaip dar mūsų kilmės suvokimas gali veikti moralės sampratą?
V. MORALĖ IR ATSKAITOMYBĖ
8. Ankstesnėje pamokoje pažvelgėme į Pauliaus pamokslą atėniečiams (Apd 17, 16–31). Atkreipkite dėmesį į apaštalo logiką, ne tik kuo jis pradėjo, bet ir kuo baigė. Kuo svarbi Pauliaus išvada, ypač kilmės ir moralės klausimo kontekste?
Pauliaus pamokslas atėniečiams prasidėjo pasaulio sukūrimu ir baigėsi teismu. Pasak Pauliaus, Dievas, sukūręs pasaulį ir visa kas jame, nustatė dieną, kai Jis teis pasaulį. Suteikta moralė reiškia atskaitomybę, ir kiekvienas iš mūsų turėsime atsiskaityti už savo veiksmus ir žodžius (žr. Mok 12, 14 ir Mt 12, 36–37).
9. Perskaitykite Apr 20, 11–13 ir Mt 25, 31–40. Kas aiškiai mokoma šiuose tekstuose, kas tiesiogiai susiję su morale?
Visi, kada nors gyvenę, stos Dievo akivaizdom ir bus teisiami. Jėzaus palyginime šias dvi grupes skiria tai, kaip kiekvienas asmuo elgėsi su tais, kurie turėjo poreikių. Kūrėjui rūpi, kaip Jo kūriniai elgiasi vienas su kitu, ypač su tais, kurie turi poreikių. Natūralios atrankos principams danguje nėra vietos. Tokie principai prieštarauja ramybės Dievo charakteriui.
Biblija moko, kad teisingumas, kurio trūksta šiame pasaulyje, vieną dieną bus įvykdytas paties Dievo. Teismo idėja reiškia moralinę tvarką: kodėl Dievas teistų, net baustų, jei nebūtų jokio moralinio mato, kurio žmonės privalo laikytis?
Apgalvokite teismo tikrumą. Kodėl Kristaus Evangelija ir išganymo pažadas yra svarbus mums, kad būtume užtikrinti teisme?
Papildomam tyrinėjimui: Pasak Šventojo Rašto, Adomas buvo pirmasis žmogus, sukurtas paties Dievo iš dulkių. Mūsų moralės supratimas pagrįstas Adomo kilme. Taigi biblinės moralės sąvoka neatsiejama nuo biblinės kilmės sampratos.
Pripažįstant Adomą kaip pirmąjį žmogų, atmetama galimybė, kad bet kokios iškasenos yra Adomo protėvių liekanos. Iš kur, vis dėlto, šios fosilijos atsirado? Yra keletas tikimybių.
Pirma, panašios į žmogų iškasenos galėtų būti žmogaus forma su normaliu intelektu, bet skirtingos vystymosi struktūros nei dabartinio žmogaus. Antroji tikimybė, iškasenos gali būti žmogaus, išsigimusio dėl gyvenimo būdo, aplinkos poveikio ar kitų veiksnių, liekanos. Trečioji tikimybė, gali būti, kad tai šėtono tiesioginis bandymas iškreipti kūriniją mums nesuprantamu būdu. Kita tikimybė, kad tai ne žmonės, bet panašios formos ir sandaros būtybės. Skirtingi žmonės gali rinktis skirtingus paaiškinimus. Kadangi nėra tiesioginių įrodymų, sprendžiant klausimą, geriausia vengti dogmatiškų spėlionių. Iškasenos neturi etiketės, ant kurios būtų parašyta: „pagaminta Kinijoje prieš 500 milijonus metų“ ar pan. Mokslininkų supratimas apie žemės istoriją yra labai įvairus. Iškasenoms paaiškinti nėra jokių įrodymų. Bet koks aiškinimas, galiausiai, yra tik spėlionės.
Klausimai aptarimui:
1. Apmąstykite pasekmes, jei nebūtų Kūrėjo, nustačiusio moralinę tvarką žmonijai. Kaip atsirastų moraliniai kriterijai? Daugelis žmonių, netikinčių Dievu, vis dėlto laikosi tam tikro griežto moralės mato. Jei nėra Dievo, kokiu pagrindu asmuo gali sugalvoti moralinį kodeksą? Kokie yra galimi scenarijai, kuriuos žmonės galėtų sugalvoti? Kokia būtų pagrindinė jų silpnybė?
2. Kaip mūsų samprata, susijusi su pasaulio sukūrimu, veikia mūsų nuomonę aktualiais klausimais, pavyzdžiui, eutanazijos, klonavimo, aborto ir t.t.?
3. Vienas gidas savanoris, aukodamas savo laiką ir vesdamas ekskursijas Dachau nacių koncentracijos stovykloje, pradėjo paminėdamas Čarlzo Darvino evoliucijos teoriją, turėdamas mintyje, kad Darvino teorija privedė prie Dachau ir pan. Kuo pagrįsta tokia logika? Kuo ji gali būti klaidinga?