Vasario 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 3, 1–15; Mt 4, 3–10; Kol 2, 20–23; Jn 3, 17; Apr 14, 6–7.
Įsimintina eilutė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną“ (Pr 3, 15).
Vienas komikas vaidindavo moterį Geraldiną. Viename monologe ji buvo ministro žmona, grįžusi namo su brangia nauja suknele. Jos vyras (vaidinamas to paties komiko) supyko. Geraldina spiegdama atsakė: „Velnias privertė mane nusipirkti šią suknelę! Aš nenorėjau jos pirkti. Velnias man nedavė ramybės.“
Tai turėjo būti juokinga. Tačiau mūsų pasaulis ir jame tvyrantis blogis rodo, kad šėtonas – nejuokingas.
Kai kurie žmonės velnio sampratą laiko senoviniu prietaru, nevertu dėmesio. Tačiau Šventasis Raštas akivaizdžiai moko: nors šėtonas nugalėtas priešas (Apr 12, 12; 1 Jn 3, 8), jis yra čia, žemėje, ir jis yra pasiryžęs kaip įmanoma niokoti ir naikinti Dievo kūriniją.
Šią savaitę pažvelgsime į šėtono pirminį puolimą ir pasimokysime iš to. Nors vis dar esame puolami, galime melsti pergalės Kristuje.
I. ŽALTYS BUVO SUMANESNIS
1. Perskaitykite Pr 3, 1. Kaip apibūdintas šėtonas, gyvatės pavidalu? Kaip tiesa, kad tai buvo šėtonas, atskleista net šioje vienoje eilutėje?
Žalčio sumanumas atsiskleidžia, kaip jis pateikė gundymą. Jis nepuolė moters tiesiogiai, bet užkalbino ją. Atkreipkite dėmesį, kad žalčio žodžiai glumino bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis klausė, ar Dievas tikrai kažką konkrečiai sakė? Tuo pat metu klausimas suformuluotas taip, kad sukeltų abejonių Dievo dosnumu. Tiesą sakant, štai ko žaltys klausė: „Ar tikrai Dievas kažko jums nesuteikė? Nejaugi Jis draudžia valgyti nuo visų sodo medžių?“ Tyčia klaidinančiai cituodamas Dievo nurodymus, žaltys patraukė moterį pataisyti jo teiginį ir sėkmingai įtraukė ją į pokalbį. Išties sumani strategija.
Žinoma, tai neturėtų stebinti. Jėzus pavadino velnią melo tėvu (Jn 8, 44). Apreiškimo 12, 9 parašyta, kad velnias suvedžioja visą pasaulį, o tai reiškia, kad nė vienas iš mūsų, net kaip krikščionys septintosios dienos adventistai, nesame saugūs. Akivaizdu, kad šėtonas vis dar sumanus ir klastingas. Jis vis dar naudoja tą pačią strategiją: iškelia klausimus, susijusius su Dievo Žodžiu ir Dievo ketinimais, tikėdamasis sukelti abejones ir patraukti mus kalbėtis su juo. Turime būti blaivūs ir budėti (1 Pt 5, 8), kad atsispirtume jo kėslams.
Palyginkite Mt 4, 3–10 ir Pr 3, 1. Kokią panašią gudrybę šėtonas mėgino pokalbyje su Jėzumi, ir kodėl kėslai nepasiteisino? Ko moko Jėzaus atsakymai velnio išpuoliams dykumoje? Kaip šėtonas panašiai elgiasi su mumis šiandien?
II. MOTERIS IR ŽALTYS
2. Perskaitykite Pr 3, 2– 3. Kaip moteris reagavo į žaltį? Kokias ji padarė klaidas?
Nors Ieva žinojo Dievo įsakymą ir buvo kalta dėl pastarojo laužymo, ji sakė tai, ko, anot biblinio teksto, nesakė Dievas. Jis draudė Adomui ir Ievai valgyti nuo medžio, tačiau nebuvo uždrausta jį liesti. Kadangi nežinome, kas paskatino Ievą pasakyti tai, geriausia nespėlioti. Nors neabejotina, galvodama apie tai, kad ji net neturėtų liesti vaisių, Ieva būtų mažiau linkusi valgyti jį, nes negalima valgyti to, ko negalima paliesti.
Šiandien dažnai susiduriame su tuo pačiu, kai pristatomas mokymas, beveik neprieštaraujantis Šventajam Raštui. Tačiau tie keli nesuderinamumai gali sugadinti visa kita. Klaidingas mokymas, net sumaišytas su tiesa, vis tiek yra klaidingas.
3. Perskaitykite Mt 15, 7–9. Dėl ko Jėzus barė Rašto aiškintojus ir fariziejus? Palyginkite tekstą su Apreiškimo 22, 18 ir Kol 2, 20–23. Kokie pavojai kyla, kai sugalvojamos taisyklės, kurios, mūsų manymu, apsaugotų mus nuo nuodėmės? Eilutė 23.
Nuodėmės bėda nėra taisyklių trūkumas, bet vylinga širdis. Net pasaulietinėje visuomenėje dažnai girdime raginimus priimti daugiau įstatymų nusikalstamumui pažaboti, kai esamų įstatymų jau pakanka. Mums nereikia naujų teisės aktų, kiek – naujos širdies.
Kaip gali kilti pavojus sekti tuo, dėl ko čia esame perspėti? Bibliniais principais grindžiamo mato laikymasis yra labai svarbu. Kyla klausimas: kaip galime būti užtikrinti, kad matas ir taisyklės, kuriuos taikome, neišves mus iš kelio? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
III. APGAUTI ĮRODYMŲ
4. Perskaitykite Pr 3, 4–6. Kokie principai privedė prie Adomo ir Ievos nuopuolio? Ko galime pasimokyti iš jų patyrimo, kas galėtų padėti kovoti su mus ištinkančiomis įvairiomis pagundomis?
Šėtonui pavyko įtraukti Ievą į pokalbį ir sukelti abejones dėl to, ką Dievas pasakė ir kodėl. Vėliau piktasis sakė Ievai, kad Dievas melavo ir paaiškino Dievo motyvą uždraudžiant valgyti vaisių. Anot šėtono, Dievas nedavė kažko gera ir neleido Adomui bei Ievai atskleisti viso jų potencialo. Tai darydamas, šėtonas remiasi ankstesniu klausimu, ar tikrai Dievas neleido valgyti nuo jokio medžio sode.
Ieva atsižvelgė į tris įrodymus, lėmusius išvadą, kodėl būtų naudinga valgyti vaisių. Pirma, ji matė, kad tas medis geras maistui. Galbūt ji pastebėjo žaltį valgant vaisių. Jis galėjo komentuoti, kad vaisius skanus. Įdomu tai, kad nors Adomui ir Ievai buvo pasakyta nevalgyti, jiems atrodė, kad medis yra geras maistui. Visiškas pojūčių konfliktas ir akivaizdus „taip sako Viešpats!“ nepaisymas.
Antra, valgyti vaisių paskatino tai, kad jis žavus akims. Be abejo, visi sodo vaisiai buvo žavūs, bet dėl kažkokios priežasties Ievą ypač traukė šėtono siūlomas vaisius.
Trečia, vaisius turėjo duoti išminties. Žaltys patikino Ievą, kad suvalgius vaisių bus išplėstos žinios ir prilygta Dievui. Liūdna ironija yra tai, kad, pasak Biblijos, Ieva jau buvo panaši į Dievą (Pr 1, 27).
Parašyta, kad Ieva buvo apgauta, o Adomas nesidavė suvedžiojamas (1 Tim 2, 14). Jei taip, kodėl jis valgė vaisių? Adomas sąmoningai nepakluso Dievui, ir pasirinko Ievą, o ne Dievą. Ar dažnai panašus elgesys matomas šiandien? Mes lengvai pasiduodame aplinkinių pagundai, nepaisydami, kad jų žodžiai ir elgesys prieštarauja Dievo Žodžiui. Adomas klausė Ievos, o ne Dievo, o visa kita – košmaras, žinomas kaip žmonijos istorija (žr. Rom 5, 12–21).
IV. MALONĖ IR TEISMAS EDENE. 1 dalis
Pr 3, po nuopuolio, visi Viešpaties žodžiai yra klausimai: „Kur tu?“ „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas?“ „Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ „Kodėl taip padarei?“ (Pr 3, 9. 11. 13)
5. Tuo tarpu pirmasis konstatuojamasis Dievo pareiškimas 3 skyriuje, pirmasis fakto konstatavimas, paminėtas po klausimų. Kalbėdamas žalčiui, ką Dievas sakė ir ką Jo žodžiai reiškia? Pr 3, 14–15.
Pagalvokite apie išvadas. Pirmasis Dievo konstatuojamas deklaratyvus pareiškimas puolusiam pasauliui yra šėtono, ne žmonijos pasmerkimas. Net pasmerkdamas šėtoną, Dievas suteikė žmonijai viltį ir Evangelijos pažadą (eilutė 15). Pasmerkdamas šėtoną, Dievas pažadėjo žmonijai viltį. Nepaisant jų nuodėmes, Viešpats iš karto pranešė Adomui ir Ievai atpirkimo pažadą.
Atkreipkite dėmesį, kad pažadėjus atpirkimą, malonę ir išganymo viltį 15-oje eilutėje, kuri taip pat žinoma kaip „pirmasis Evangelijos pažadas“, Viešpats paskelbė nuosprendį Adomui ir Ievai: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus…“ „O žmogui jis tarė: `Kadangi tu paklausei savo žmonos…“ (Pr 3, 16–17)
Nepamirškite, pirmiausia išganymo pažadas, paskui – teismas. Pastarasis apreiškiamas tik Evangelijos kontekste. Priešingu atveju teismas reikštų pasmerkimą. Tačiau Šventasis Raštas aiškiai moko: „Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17).
Kodėl svarbu prisiminti, kad Dievo tikslas yra išgelbėti mus, o ne pasmerkti? Kaip dėl nuodėmės mūsų gyvenime nebematome šios esminės tiesos? Tai yra, kaip nuodėmė skatina mus nusigręžti nuo Dievo?
V. MALONĖ IR TEISMAS EDENE. 2 dalis
Pr 1 ir 2 užrašyti Dievo paliepimai: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute… Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų… Negera žmogui būti vienam.“ Tai susiję su pasaulio ir žmonijos sukūrimu. Praeitoje dalyje tyrinėjome, kad kitas pareiškimas, užrašytas Pr 3, 14–15, tai Viešpaties Evangelija žmonijai.
Šventajame Rašte pradiniai Dievo pareiškimai yra susiję su pasaulio sukūrimu ir atpirkimu. Pastarasis pristatomas teismo kontekste. Taip ir turi būti. Jei nebūtų teismo, nebūtų ir pasmerkimo. Tuomet Evangelija, arba geroji žinia būtų beprasmė. Pati Evangelijos sąvoka neatsiejama nuo pasmerkimo, su kuriuo mums nereiks susidurti. Tai gera žinia!
Nors sulaužę Dievo Įstatymą ir nors Dievas teis mus, Kristuje Jėzuje nebėra pasmerkimo, kuris teisme neišvengiamas.
6. Pasaulio sukūrimas, Evangelija ir teismas aprašyti ne tik pirmuose, bet ir paskutiniuose Biblijos puslapiuose. Perskaitykite Apr 14, 6– 7. Kaip šios eilutės susijusios su trimis pirmaisiais Pradžios knygos skyriais? T.y., kokios lygiagrečios mintys įžvelgiamos šiose eilutėse?
Apr 14, 6–7 Dievas apibūdintas kaip Kūrėjas. Tai pagrindinė tema pirmuose Pradžios knygos skyriuose. Apr 14 pirmiausia minima amžinoji Evangelija, o tada – teismas, kaip Pr 3. Teismas aprašytas po Evangelijos. Taigi dabartinės tiesos pagrindas turi būti malonė, geroji žinia, kad nusipelniusiems pasmerkimą dovanota, kad esame apvalyti ir nuteisinti Jėzuje. Be Evangelijos mūsų lauktų žalčio ir jo ainijos, o ne moters ir jos ainijos likimas. Nuostabą kelia tai, kad geroji žinia minima net Edene, Dievui ištarus pirmąjį pareiškimą puolusiam pasauliui.
Papildomam tyrinėjimui: „Mūsų pirmiesiems tėvams Dievas davė maistą, kurį Jis pats sumanė. Atimti kokio nors kūrinio gyvybę prieštaravo Dievo planui. Edene neturėjo būti mirties.“ (E. Vait. Counsels for the Church, 228 p.)
„Šėtonas Dievo meilės Įstatymą pristato kaip savanaudiškumo Įstatymą. Jis skelbia, kad neįmanoma paklusti šio Įstatymo reikalavimams. Jis kaltina Kūrėją dėl mūsų pirmųjų tėvų nuopuolio ir visų iš to kilusių nelaimių, versdamas žmones žiūrėti į Dievą kaip nuodėmės, kančios ir mirties Autorių. Jėzus turėjo atskleisti šį melą.“ (E. Vait. Su meile iš Dangaus, 18 p.)
„Vis dėlto žmogus nebuvo paliktas vienas tarp savo pasirinkto blogio pasekmių. Šėtonui paskelbtame nuosprendyje esama ir užuominos apie atpirkimą. […] Šis nuosprendis, paskelbtas girdint mūsų protėviams, jiems buvo pažadas. Prieš tai, kai jie išgirdo apie erškėčius ir usnis, apie sunkų triūsą bei jų daliai teksiantį sielvartą, apie tai, jog turės grįžti į dulkes, šių žodžių jie klausėsi su viltim. Viskas, kas buvo prarasta atsidavus šėtonui, galėjo būti atgauta per Kristų.“ (E. Vait. Ugdymas, 28 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite atsakymus į pamokos antrosios dalies paskutinį klausimą. Kokios mūsų sukurtos taisyklės galėtų paversti mus tokiais žmonėmis, kuriuos Jėzus pasmerkė? Tuo pačiu metu, kaip galima pasišvęsti ir geriau laikytis Biblijoje atskleistų tiesos principų?
2. Ieva pasitikėjo savo jausmais, o ne aiškiu Dievo įsakymu. Kodėl mums lengva daryti tą patį?
3. Įsigilinkite į kontrastą tarp pasakojimo apie pasaulio sukūrimą ir įvairių evoliucinių idėjų, apibūdinančių blogį gamtoje kaip Dievo kūrybinio proceso dalį. Kodėl neįmanoma suderinti tokias skirtingas nuomones apie mūsų kilmę, galiausiai nesunaikinat elementarios Biblijos reikšmės? Kodėl teisingas pasaulio sukūrimo supratimas svarbus teisingam nuopuolio supratimui?
4. Vienose kultūrose idėja apie velnią prilyginama kvailystei, o kitos tiesiog apsėstos blogio ir piktųjų dvasių galios. Kokia jūsų kultūra? Kur linkstama ir kaip užtikrinate tinkamą pusiausvyrą, susidūrę su antgamtinių kovų tikrove?