Sausio 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 1; Ps 8, 4; Rom 8, 19–22; Kun 11, 14–22; Pr 2, 1–3; Mk 2, 28.
Įsimintina eilutė: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2).
Šią savaitę trumpai apžvelgsime Biblijoje aprašytas paskutines tris pasaulio kūrimo dienas ir sabatos poilsį. Apie tai užrašyta Pr 1; 2, 1–3, tačiau yra daugybė panašių nuorodų kitose Šventojo Rašto vietose. Viena iš ryškiausių pasakojimo apie pasaulio sukūrimą detalių yra tai, kad pasakojimas padalytas į dienas. Kodėl Dievas pasirinko septynių dienų laiko ciklą, mūsų vadinamą savaite?
Rašte tai nepasakyta tiesiogiai, bet galima rasti užuominų. Bene svarbiausia yra pati sabata, skirta ypatingam Dievo ir žmonijos bendravimui. Gal būt Dievas sukūrė savaitę, skirdamas laiką įprastiems darbams, ir su konkrečiu laiku santykiams su Dievu (žr. Mk 2, 28). Tai padėtų žmonėms prisiminti, kad Dievas yra tikrasis parūpintojas ir kad esame visiškai priklausomi nuo Jo.
Kad ir kokia būtų priežastis, akivaizdu, jog Pradžios knygoje užrašytas pasakojimas apie pasaulio sukūrimą atskleidžia, kad visa buvo sutverta rūpestingai ir tikslingai. Atsitiktinumui vietos palikta nebuvo.
I. SAULĖ, MĖNULIS IR ŽVAIGŽDĖS
1. Perskaitykite Pradžios 1, 14–19. Anot teksto, ką Dievas darė ketvirtą pasaulio kūrimo dieną? Kaip turime suprasti tai, atsižvelgiant į dabartinį medžiaginio pasaulio supratimą?
Apie ketvirtąją pasaulio kūrimo dieną tikriausiai buvo diskutuojama daugiau nei apie kitas šešias. Jei saulė buvo sukurta ketvirtą dieną, kas užtikrino paros ciklą pirmosiomis pasaulio kūrimo dienomis? Kita vertus, jei saulė jau buvo, kas nutiko ketvirtą dieną?
Neaiškumus, susijusius su ketvirta pasaulio kūrimo diena, lemia ne logiški nesuderinamumai, bet galimybių įvairovė. Viena galimybė, kad saulė buvo sukurta ketvirtą dieną, o pirmąsias tris dienas šviesą teikė Dievo Artumas, arba kitas šaltinis, pavyzdžiui, supernova. Apr 21, 23 dera su šia mintimi. Saulė nereikalinga naujai žemei, nes joje yra Dievas. Antroji galimybė, kad saulei, mėnuliui ir žvaigždėms buvo paskirtos jų funkcijos tuo metu. Ps 8, 4, atrodo, dera su šia nuomone. Žydų mokslininkas Džonas Kolins (C. John Collins) rašo, kad hebrajiškas tekstas Pradžios 1, 14 neprieštarauja abiem iš šių dviejų galimybių. (Žr. C. John Collins, Genesis 1–4: A Linguistic, Literary, and Theological Commentary [Phillipsburg, New Jersey: P&R Publishing Co., 2006], p. 57.)
Trečioji galimybė, kad saulė jau egzistavo, bet buvo paslėpta debesų ar vulkaninių dulkių ir ne visiškai matoma arba veiksni iki ketvirtos dienos. Tai galima palyginti su Veneros planeta, kurioje šiandien yra panašios sąlygos.
Tekstas nei patvirtina, nei paneigia kurį nors šių aiškinimų, tačiau tai nekliudo tvirtoms nuomonėms šia tema. Tikriausiai reikia neteikti šiam klausimui didesnės reikšmės, kadangi jis nėra sureikšmintas Biblijoje. Taip pat turime pripažinti, kad mūsų supratimas yra ribotas. Turint omenyje pasaulio sukūrimą, tai padaryti nesunku. Pagalvokite, kiek šiuo metu yra mokslinių paslapčių. Net atliekant bandymus ir tyrimus išlieka paslaptingų reiškinių. Ką bekalbėti apie tai, kas paslėpta tolimoje praeityje?
II. ORO IR VANDENS GYVŪNŲ SUKŪRIMAS
2. Perskaitykite Pradžios 1, 20–23. Kas tekste parodo, jei apskritai parodo, atsitiktinumą?
Vandenys ir atmosfera buvo apgyvendinti penktą pasaulio kūrimo dieną. Daug kas įžvelgia ryšį tarp antrosios ir penktosios dienų. Vandenys buvo atmosferos atskirti antrą dieną, ir abeji buvo pripildyti gyvūnų penktą dieną. Pasaulio kūrimo įvykiai, atrodo, atspindi tikslinę seką. Tai parodo Dievo rūpestingumą ir tvarką. Kitaip tariant, pasakojime apie pasaulio sukūrimą atsitiktinumui vietos nėra.
Atkreipkite dėmesį, kad apibūdinant vandens gyvūnus ir paukščius vartojama daugiskaita. Tai parodo kūrinių įvairovę nuo penktos dienos. Visos būtybės buvo palaimintos vaisingumu ir galėjo daugintis. Įvairovė egzistavo nuo pradžios. Nebuvo nė vieno protėvio, iš kurio kilo visos kitos rūšys. Kiekviena rūšis galėjo susilaukti tos pačios veislės palikuonių. 21 eilutėje parašyta: „Dievas matė, kad tai gera“. Reiškia, gyvūnai buvo gerai sukurti, patrauklūs akiai, be trūkumų, pritaikyti kūrinijos tikslui.
Nedaug gyvūnų žadina mūsų vaizduotę ir žavi labiau nei paukščiai. Pastarieji tikrai nuostabūs kūriniai. Jų plunksnos yra lengvos, tačiau tvirtos, standžios ir lanksčios. Plasnojamoji plunksnos dalis yra sudėtingi smulkūs kabliukai, užtikrinantys tvirtumą ir lengvumą. Paukščių plaučiai gali įsisavinti deguonį ir įkvepiant, ir iškvepiant. Tai užtikrina aukštą deguonies kiekį, būtiną skrendant. Dėl to paukščių kauluose yra oro pūslelių. Pastarosios palaiko deguonies srautą ir tuo pačiu metu lengvina paukščio kūną, kad būtų lengviau skristi. Paukščiai yra nuostabiai sukurti.
Turint visa tai omenyje, perskaitykite Mt 10, 29–31. Kokią paguodą galite įžvelgti šiuose žodžiuose?
III. SAUSUMOS GYVŪNŲ KŪRIMAS
Pr 1, 24–31 parašyta, kad sausumos gyvūnai ir žmonės buvo sukurti šeštąją dieną. Sąsaja, būdinga antrajai ir penktajai dienoms, taip pat būdinga tarp sausumos pasirodymo ir vandenų sutelkimo trečią dieną bei žemės pripildymo gyvybės šeštą dieną. Tai vėl primena tvarkingą ir kryptingą kūrimą, kuris dera tvarkos Dievui (plg. 1 Kor 14, 33).
Tekstas rodo, kad kaip penktą dieną, rūšių gausa buvo būdinga ir šeštąją pasaulio kūrimo dieną. Buvo sukurta žvėrių, galvijų ir roplių įvairovė. Nėra vieno protėvio visiems sausumos gyvūnams. Dievas sukūrė daug skirtingų būtybių.
Atkreipkite dėmesį į posakį visų rūšių (Pr 1, 11. 21. 24–25). Kai kurie bandė naudoti šį posakį ir pagrįsti nustatytos rūšies idėją, būdingą graikų filosofijai. Senovės graikai manė, kad kiekvienas asmuo buvo netobula nekintančio idealo išraiška, žinoma kaip tipas. Tačiau toks mokymas nesuderinamas su Biblija, nes visa kūrinija kenčia nuodėmės prakeiksmą (Rom 8, 19–22). Žinome, kad rūšys pasikeitė. Tai galima įžvelgti prakeikime (Pr 3) (E. Vait rašė apie žemės prakeikimą po nuopuolio, po Kaino nuodėmės ir po tvano), susijusiame su parazitais ir plėšrūnais, sukeliančiais daug kančių ir smurtą. Posakis visų rūšių geriausiai suprantamas tyrinėjant kontekstą, kuriame jis vartojamas.
3. Perskaitykite Pr 6, 20; 7, 14 ir Kun 11, 14–22. Kaip posakis visų rūšių taikomas čia? Kaip šie pavyzdžiai padeda suprasti šio posakio vartojimą Pradžios knygos 1 skyriuje?
Posakis visų rūšių neturėtų būti aiškinamas kaip dauginimosi taisyklė. Greičiau jis nurodo į tai, kad buvo įvairių rūšių būtybių, minimų pasakojime apie pasaulio kūrimą.
IV. PASAULIS SUKURTAS
Sukūrus pasaulį per šešias dienas (apie žmogaus sukūrimą mokysimės vėliau), Biblijoje pirmą kartą minima septinta diena.
4. Perskaitykite Pr 2, 1–3. Ypatingą dėmesį atkreipkite į 1 eilutę, kurioje pabrėžiama, kad viskas buvo atbaigta. Kodėl tai svarbu mūsų supratimui apie septintos dienos reikšmę?
Hebrajiškas žodis poilsiui šiame tekste yra šabat. Jis glaudžiai susijęs su žodžiu šabas, nusakančiu darbų pabaigą. Dievas nebuvo pavargęs. Jam nereikia poilsio. Jis baigė kūrimo darbus ir sustojo. Septinta diena yra Dievo palaiminta. Ji ne tik palaiminta, bet ir pašventinta, o tai reiškia atskirta Dievui. Taigi Dievo ir žmogaus santykių kontekste sabatai skirta ypatinga reikšmė.
5. Perskaitykite Mk 2, 27– 28. Pasak Jėzaus, kam buvo skirta sabata?
Atkreipkite dėmesį, kad sabata buvo padaryta žmogui, nes Dievas suprato žmogaus poreikį ir pasirūpino juo. Pirmosios savaitės pabaigoje Dievas ilsėjosi nuo kūrimo darbų ir skyrė laiką santykiams su Savo kūriniais. Žmonėms reikia bendrystės su Kūrėju, kad žmogus suvoktų savo vietą visatoje. Įsivaizduokite džiaugsmą ir nuostabą, kuriuos patyrė Adomas ir Ieva, kai bendraudami su Dievu jie žvelgė į Jo sukurtą pasaulį. Išmintis, susijusi su poilsiu, tapo dar akivaizdesnė po nuopuolio. Mums reikia sabatos poilsio, kad neužmirštume Dievo ir nepasiduotume materializmui bei pervargimui.
Dievas įsakė mums skirti vieną septintadalį mūsų gyvenimo pasaulio sukūrimo atminimui. Ką tai turėtų pasakyti apie šio mokymo svarbą? Kaip galite pagilinti ir praturtinti Viešpaties patyrimą, ilsėdamiesi sabatą, kaip tai darė Jis?
V. KALENDORINĖ DIENA
6. Perskaitykite Pr 1, 5. 8. 31. Kas sudaro kūrimo dieną? Ar kas nors tekste pasako, kad tai ne 24 valandų laikotarpis, kaip šiandien?
Pasaulio sukūrimo dienos yra daugybės diskusijų objektas. Kai kurie abejoja, kad dienos buvo 24 valandų laikotarpis, kad tai gali reikšti daug ilgesnį laiką. Tekstas atsako į šį klausimą. Dienas sudaro vakaras (tamsos laikotarpis) ir rytas (šviesos laikotarpis), ir jos sunumeruotos iš eilės. Tai reiškia, kad dienos yra apibūdintos taip, kokias mes jas turime dabar: vakaras ir rytas, tamsus ir šviesus laikotarpis. Sunku įsivaizduoti, kaip savaitės dienos galėtų būti aprašytos aiškiau. Kartojamas posakis atėjo vakaras ir išaušo rytas pabrėžia, kad tai 24 valandų diena.
7. Perskaitykite Kun 23, 3. Kokia čia yra užuomina, padedanti suprasti, kad visos septynios pasaulio kūrimo dienos buvo tokios pat, kokias mes jas patiriame šiandien?
Neabejotina, kad senovės hebrajai aiškiai suprato sabatos esmę. Tai buvo įprasta diena, bet ji skyrėsi tuo, kad buvo ypatingai palaiminta Dievo. Atkreipkite dėmesį į Dievo darbo savaitę ir palyginkite su mūsų šešių dienų darbo savaite. Taip pat palyginkite Dievo poilsio dieną su mūsų poilsio diena (taip pat žr. Iš 20, 9. 11). Daug mokslininkų, atmetančių tai, kad čia apibūdintos kalendorinės dienos, dažnai pripažįsta, jog Bibliją rašę žmonės turėjo omenyje būtent kalendorines dienas.
Santykiams su Dievu labai svarbu yra pasitikėjimas Viešpačiu ir Jo Žodžiu. Jei negalime pasitikėti pamatine Dievo Žodžio tiesa apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas, tuomet dėl ko galime pasitikėti Juo?
Papildomam tyrinėjimui: Jau buvo minėta, pasaulio kūrimo savaitės dienos yra sunumeruotos ir nusakytos kaip tokios, kurias sudaro tamsus laikotarpis, t.y. vakaras, ir šviesus laikotarpis – rytas. Nėra kito būdo paaiškinti šias dienas. Jos buvo būtent tokios, kokias mes jas turime šiandien. Kai kurie nurodo, pavyzdžiui, į Ps 90, 4 ir 2 Pt 3, 8 ir teigia, kad viena pasaulio kūrimo diena iš tiesų prilygo 1000 metų. Tokia išvada tekste nepateikiama, todėl neišsprendžia šio klausimo, keliamo manančiųjų, kad šias dienas sudaro milijardai metų.
Taip pat, jei dienos Pradžios knygoje reikštų ilgus laikotarpius, fosilijos (iškasenos) tokį eiliškumą patvirtintų ir pastarasis sutaptų su eiliškumu gyvų organizmų, sukurtų per kitas šešias pasaulio kūrimo „dienas“. Vadinasi, pirmosios fosilijos turėtų būti augalai, kurie buvo sukurti trečią „dieną“, tada – pirmieji vandens gyvūnai ir skraidantys gyvūnai. Galiausiai tūrėtų būti randami pirmieji žemės gyvūnai. Fosilijos neatitinka šios sekos. Vandens gyvūnai pasirodo anksčiau negu augalai, o žemės gyvūnai – anksčiau nei oro gyvūnai. Pirmosios vaismedžių ir kitų žiedinių augalų fosilijos randamos po visų kitų. Vienintelis panašumas – žmonės yra paskutiniai abiejuose pasakojimuose.
„Kiekviena kūrimo diena, pasak Biblijos, turėjo vakarą ir rytą, kaip ir visos po jų ėjusios dienos.“ (E. Vait. Patriarchai ir pranašai, 82 p.)
„Netikinčiojo prielaida, kad pirmosios savaitės įvykiams reikėjo septynių ilgų ir net neapibrėžtų laikotarpių, tiesiogiai prieštarauja ketvirtam įsakymu švęsti sabatą. Taip padaroma neaišku tai, ką Dievas apreiškė labai aiškiai. Tai baisiausia neištikimybė. Daug žmonių teigia tikį pasakojimu apie pasaulio sukūrimą, tačiau prisidengia neištikimybe.“ (E. Vait. „Spiritual Gifts“, t. 3, 91 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Net aiškinant Pradžios knygą nepažodžiui, du dalykai yra akivaizdūs: kuriant pasaulį atsitiktinumui vietos palikta nebuvo; nebuvo ir bendro protėvio. Tačiau pasirodė Darvinas, savo versijomis mokęs dviejų dalykų: visų rūšių atsitiktinumą ir bendrą kilmę. Kaip tuomet aiškinti Pradžios knygą tokios teorijos pagalba, kuri iš esmės prieštarauja pirmajai Biblijos knygai?
2. Kodėl svarbu suprasti, kad mokslas, nors atnešęs daug gero, vis tiek yra tik žmogiškos pastangos?
3. Viskas, ką mokslui tenka tirti, tai puolusį pasaulį, kuris iš esmės skiriasi nuo pirminės kūrinijos. Kodėl svarbu nuolat prisiminti šią tiesą?