Gruodžio 6–12 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 5, 7–12; Rom 13, 11; 1 Kor 3, 13; Lk 7, 39–50; Kol 4, 6.
Įsimintina eilutė: „Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 8).
Graikų – romėnų laikais (kaip ir kai kuriose vietose šiandien), prieš garbingo svečio atvykimą kildavo sujudimas. Gatvės buvo ištuštinamos, vitrinų langai nuvalomi, sodinamos gėlės ir padidinama nusikalstamumo prevencija. Būdavo dedamos visos pastangos, kad oficialaus vizito metu vietovė atrodytų nepriekaištingai.
Graikiškas žodis parousia, vartojamas visame Naujajame Testamente ir nusakantis Kristaus atėjimą, taip pat pavartotas Jok 5, 7–8, yra techninis posakis, skirtas karaliaus ar garbingo svečio atvykimui. Jei taip buvo ruošiamasi žemiško valdovo atvykimui, argi mes neturėtume dėti visų pastangų, kad mūsų širdys pasiruoštų mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo atėjimui?
Bet kaip mes galime taip ruoštis, nežinodami „tos dienos ir valandos“ (Mt 24, 36)? Ką reiškia žodžiai: „būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis“? Kaip tai susiję su „ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų“ mintimi (Jok 5, 7)? Nors šios savaitės biblinių tekstų kontekstas, atrodo, yra susijęs su paskutiniaisiais laikais, esminė žinia yra itin svarbi tikintiesiems visais laikais. Per mūsų istoriją ir netgi mūsų gyvenime dabar mes susiduriame su išmėginimais ir kentėjimais, kurių metu turime tvirtai stovėti tikėjime, kaip tai senovėje darė pranašai.
I. „LIETAUS“ LAUKIMAS
Žemdirbiai yra tiesiogiai priklausomi nuo oro. Jei bus per sausa ar pernelyg lietinga, per šalta ar per karšta, derliui bus pakenkta. Sausuose kraštuose, pavyzdžiui, Izraelyje, žemdirbiai yra dar mažiau apsaugoti nuo blogo oro, o gausaus lietaus svarba tinkamu laiku yra žymiai didesnė. Ar auginami nedideliame šeimos ūkyje, ar dideliame žemės plote, pasėliai ir pastarųjų vertė tiesiogiai priklauso nuo lietaus.
Ankstyvieji lietūs Palestinoje, kurie paprastai ateina spalį – lapkritį, sudrėkina ir paruošia žemę sėjai ir dygimui. Vėlyvieji lietūs, kovo arba balandžio mėnesiais, subrandindavo pasėlius pjūčiai.
Perskaitykite Jok 5, 7. (Palyginkite su Įst 11, 14; Jer 5, 24; 14, 22; Jl 2, 23). Kokia mintis užrašyta Senojo Testamento ištraukose, susijusiose su lietumi? Jūsų manymu, kodėl Jokūbas panaudojo šį pavyzdį ryšium su Viešpaties atėjimu? Taip pat žr. Oz 6, 1–3; Jl 3, 1–2.
„Paisant ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų, kurie Rytų kraštuose ženklina sėjos ir pjūties metą, žydų pranašai paskelbė gausų dvasinės malonės išliejimą Dievo bažnyčiai. Dvasios išliejimas apaštalų laikais buvo ankstyvojo lietaus pradžia, o padariniai buvo šlovingi. [… ] Tačiau žemės pjūties pabaigos laikotarpiu yra pažadėta ypatinga dvasinė malonė, kuri parengs bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išliejimas yra prilygintas vėlyvajam lietui; dėl šios papildomos galios krikščionys turi pateikti pjūties Viešpačiui ypatingus prašymus šiuo vėlyvojo lietaus laikotarpiu“ (E. Vait, „Our Father Cares“, 212 p.).
Pjūtį Jėzus siejo su pasaulio pabaiga (Mt 13, 39). Mk 4, 26–29 ir Jok 5, 7 aplinkybės labai panašios. Sėjėjas laukia, kol grūdai subręs: pradžioje želmuo, paskui varpa, pagaliau grūdas varpoje. „Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“ (Mk 4, 28–29). Tik atėjus pjūčiai galima atskirti kviečius nuo raugių (Mt 13, 28–30; palyginkite su Mal 3, 17–18).
Kadangi mes galime atskirti kviečius nuo raugių tik pjūties metu, ką tai pasako apie mūsų gyvenimą tikėjimu dabar, iki pjūties?
II. KAIP ARTI YRA „ARTI“?
Jok 5, 8 patvirtina, kad Kristaus atėjimas yra „arti“. Bet kaip mes turime suprasti šį pažadą po beveik dviejų tūkstančių metų?
Jėzus apibūdino ateinančią karalystę (Mt 4, 17; 10, 7; 24, 33) palyginimais, ir suprantamų dalykų pagalba mokė nežinomų „dangiškų tiesų“. Atidžiai tyrinėjant šiuos palyginimus paaiškėja, kad karalystei būdingos dvi pusės: dabartinė arba dvasinė tikrovė ir šlovinga ateities tikrovė. Visi apaštalai grindė savo viltį neišvengiamu Jėzaus atėjimu (Rom 13, 11; Hbr 10, 25; Jok 5, 9), bet jie nenustatė, kada tai tiksliai įvyks. Kaip ir mes, jie norėjo žinoti metą, bet Jėzus paaiškino, kad ši informacija nebuvo jiems naudinga (Apd 1, 6–7). Galų gale, ar jie būtų buvę uolūs dalytis Evangelija su pasauliu, jei būtų žinoję, kad darbas nebus baigtas beveik 2000 metų, nepamirštant vis dar tebeeinančių metų?
Ką Jokūbas norėjo pasakyti, rašydamas: „sustiprinkite savo širdis“ (Jok 5, 8), ir kodėl laukiamas vaisius yra pavadintas brangiu (Jok 5, 7)? (Žr. 1 Tes 3, 13; 2 Tes 3, 3; 1 Pt 1, 19; 1 Kor 3, 12).
Mūsų širdis turi būti itin prisirišusi prie Viešpaties, kad būtų nepajudinama net per sunkumus. Sutvirtinimas tiesoje (2 Pt 1, 12), atsispyrimas pagundai ir išsilaikymas išmėginimuose ir kentėjimuose dėl mūsų tikėjimo (Apd 14, 22), visa tai praverčia šiam darbui.
Dvasinis augimas yra procesas, kuris ne visada yra lengvas, bet jo vaisiai brangūs. Tikintieji, atpirkti „brangiuoju [timios] krauju Kristaus“ (1 Pt 1, 19), yra itin brangūs dangiškajam Sėjėjui. Žodis timios taip pat vartojamas nusakyti „brangakmenius“, kurie simbolizuoja tikinčiuosius, pastatytus ant Kristaus pamato, Dievo dvasinės šventyklos, t.y. bažnyčios, akmens (1 Kor 3, 11–12). Kita vertus, Paulius prilygino nepastovius tikinčiuosius medžiui, šienui ir šiaudams, kurie neišliks ir galiausiai sudegs, kai ateis Kristus (1 Kor 3, 12–15). Todėl svarbu nuolat savęs klausti, ar mūsų jėgos tikrai yra skiriamos tam, ką mes branginame labiausiai!
„Kiekvieno darbas išaiškės. Teismo diena jį iškels aikštėn, nes ji pasirodys ugnimi, ir ugnis ištirs, koks kieno darbas“ (1 Kor 3, 13). Pažvelkite į savo gyvenimą. Koks yra jūsų darbas?
III. MURMĖJIMAS, DEJONĖS IR AUGIMAS
Kada bus Antrasis atėjimas? Kodėl mes vis dar čia? Nestebina, kad 21 šimtmetyje yra abejojančių ir šaipūnų. Bažnyčios istorijoje tai ne naujiena. Per visą Izraelio istoriją didžiausią grėsmę tautai kėlė ne priešai, bet patys žydai ir jų širdys. Viešpaties atėjimui artėjant, „turime labiau bijoti vidinių, o ne išorinių grėsmių. […] Pataikavimas netikėjimui, išreiškiamos abejonės, tamsos branginimas pritraukia piktus angelus ir atveria kelią šėtono klastų įgyvendinimui“ (E. Vait, „Last Day Events“, 156 p.).
Todėl Jok 5, 9 esame įspėti: „Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio“. Kokių nepasitenkinimų (galbūt net pagrįstų) dėl kitų žmonių ar net bažnyčios jums teko patirti? Klausimas, kaip jūs su tuo susitvarkėte? Romiai, nuolankiai ir atleidžiant, kaip jums Dievas atleido (žr. Lk 7, 39–50), ar vadovavotės žemišku matu? Būkite sąžiningi ir nemeluokite sau!
Iš to, ką mes anksčiau perskaitėme šiame laiške, atrodo, kad tikintieji susidūrė su rimtais iššūkiais, įskaitant pataikavimą (Jok 2, 1. 9), šališkumą (Jok 2, 4) apkalbas (Jok 3, 10; 4, 11), pavydą (Jok 3, 14), kivirčus (Jok 4, 1) ir pasaulietiškumą (Jok 4, 4. 13–14). Jokūbas nuosekliai įvardijo priemones, kurios padeda iš esmės išspręsti šias problemas: tikėjimas (Jok 1, 3. 6), įdiegtas žodis (Jok 1, 21), laisvės Įstatymo įsižiūrėjimas (Jok 1, 25; 2, 12), vienas nusistatymas ir švelni išmintis (Jok 3, 13. 17), malonė (Jok 4, 6), rankų nusimazgojimas ir širdies apvalymas (Jok 4, 8). Apaštalas taip pat reikalavo, kad pasireikštų Dievo veikimo įrodymai (Jok 2, 14–26), įskaitant rūpinimąsi nukentėjusiais ir pamirštais (Jok 1, 27), gailestingumą (Jok 2, 13) ir ramybę, o ne nesantaikos sėjimą (Jok 3, 18).
Galų gale, mes esame atskaitingi Dievui; apyskaitą turėsime duoti Viešpačiui, kuris yra Teisėjas ir kuris atlygins visiems pagal darbus.
Laukiant Viešpaties sugrįžimo, kaip teigiamai galite padrąsinti ir pakylėti kitus? Kodėl tai daryti yra svarbu?
IV. VARGŲ PAKENTIMO IR KANTRYBĖS PAVYZDŽIAI
Perskaitykite Jok 5, 10–11. Kas bendra Jobui ir pranašams? Jūsų manymu, kodėl įvardinti būtent šie pavyzdžiai? Ko asmeniškai galime pasimokyti iš šių pasakojimų, kai mus pačius ištinka išmėginimai?
Skelbdami Viešpaties žodį, Izraelio pranašai buvo ištikimi, t.y. nekeitė Dievo žodžio. Išaukštinant pranašų ištikimybę Dievui, Laiške hebrajams (Hbr 11, 33–37) tai aiškiai įvardyta: „užčiaupė liūtams nasrus (Danielius); užgesino ugnies karštį (Šadrachas, Mešachas ir Abed Negas); paspruko nuo kalavijo (Elijas ir Eliziejus); atsisakė laisvės (Jeremijas ir Michėjas); buvo mušami akmenimis (Zacharijas, Jehojados sūnus); pjaustomi pjūklais (Izaijas) ir žudomi kalavijo kirčiais (žr. 1 Kar 19, 10). Žinoma, Jobo kentėjimai taip pat yra pamokantys. Pavyzdžiui, kantrybė, kurią parodė patriarchas, nors žmona iš jo šaipėsi, o atėjusieji Jobą užjausti, jį kritikavo. Kas skiria šiuos tikėjimo didvyrius ir daugelį kitų nuo paprastų Dievo sekėjų? Jokūbas paminėjo keletą savybių: kantrybę, ištvermę ir, svarbiausia, viltį ir pasitikėjimą Dievu.
Viena iš savybių yra „kantrybė“ (makrothymias), taip pat verčiama – „ištvermė“ ar „pakantumas“. Tai reiškia sugebėjimą atsistoti esant sunkioms aplinkybėms ir išmėginimams, pakenčiant viską, ką gyvenimas (ar velnias!) į mus sviedžia. Pranašai kantriai pakėlė visas jiems dėl Dievo Žodžio tekusias kančias (Jok 5, 10). Žodis kantrybė dažnai vartojamas Naujajame Testamente, taip pat nurodant į Abraomą, kuris daugelį metų „kantriai“ laukė, kol Dievas įvykdė duotą pažadą dėl sūnaus (Hbr 6, 12. 15). Taip pat aprašytas kantriai kentėjęs ir miręs ant kryžiaus Jėzus (2 Pt 3, 15).
Žodis ištvermė (hypomonē), kita vertus, nusako galutinį šio proceso tikslą, laukiant finišo. Jobas yra didžiausias šios savybės pavyzdys. Nepaisant patirtų kančių, Jobas tvirtai laukė galutinio išteisinimo, kurį jis tikėjosi gauti (Job 14, 13–15; 19, 23–27).
Kokią kovą dabar kovojate jūs? Ko meldėte, kas dar nebuvo suteikta? Kaip dažnai net jautėte beviltiškumą? Pagalvokite apie kai kurių minėtų (arba kitų) Biblijos asmenybių išmėginimus; įsivaizduokite, kokios jos galėjo jaustis bejėgės. Ko jūs galite pasimokyti iš jų kančių, kas galėtų padėti jums patiriant asmeninius išmėginimus?
V. ŠVIESU KAIP SULĖS ŠVIESA
Perskaitykite Jok 5, 12. Tyrinėtojai suka galvas, kodėl Jokūbas, atrodo, priesaikas padarė tokiu rimtu klausimu. Net jei tikslas buvo uždrausti bet kokias priesaikas, kam toks pabrėžimas – „Bet pirmiausia“? Ar tai išties rimta problema? Privalome prisiminti, ką jau tyrinėjome šiame laiške: Jokūbo netenkino paviršutiniškas tikėjimas ar formali religija, nepaisant kai kurių apaštalo karikatūrų. Jokūbo laiškas kruopščiai orientuotas į Evangeliją, o apaštalo nustatytas matas yra itin aukštas, ir be Dievo malonės mums nepasiekiamas. Mūsų žodžiai atskleidžia, kas yra mūsų širdyse: „Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34). Jokūbo teologija persmelkta Jėzaus mokslo: „išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – Jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas“ (Mt 5, 34–35). Kai kurie žmonės, matyt, prisiekdavo net savo galva (eilutė 36). Jėzus sakė, kad visa tai yra blogis: „Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37).
Viskas priklauso Dievui, įskaitant visus mūsų galvos plaukus (net jei plaukų nėra daug!). „Norėdami patvirtinti savo žodį, neturime nuosavybės, kurią galime užstatyti. […] „Viskas, ką daro krikščionys, turėtų būti šviesu kaip saulės šviesa. Tiesa yra iš Dievo, o apgaulė visomis savo nesuskaičiuojamomis formomis kyla iš šėtono“ (E. Vait, Kristaus kalno pamokslas, 63. 64 p.). Akivaizdu, kad Kristus nedraudė priesaikų teisme, nes Jis pats, prisaikdintas vyriausiojo kunigo, neatsisakė kalbėti, nei Jis pasmerkė patį procesą, nepaisant daugelio nukrypimų nuo tikros teisėtyros (Mt 26, 63– 64).
Sakant tiesą būtina prisiminti kelis dalykus. Pirmiausia, mes retai žinome visą tiesą, net apie save, todėl turime būti nuolankūs. Antra, sakydami tiesą, visada turime tai daryti su meile ir klausytojų labui.
Perskaitykite Ef 4, 15. 29 ir Kol 4, 6. Pamaldžiai apmąstykite galingą šių eilučių žinią. Pagalvokite, kaip skirtųsi (geriau skirtųsi!) jūsų gyvenimas, jei jūs, Dievui padedant, griežtai laikytumėtės šių pamokymų.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, „Prophets and Kings“, 155-166 p.; 167-176 p.; 177-189 p.
„Kantriai laukti, pasitikėti, kai atrodo, kad aplink tamsa, yra pamoka, kurios turi išmokti Dievo darbo vadovai. Nelaimės dieną dangus jų nenuvils. Niekas neatrodo bejėgiškiau už savo menkumą jaučiančią sielą, tačiau tuo pačiu metu ji yra nenugalima, jei pasikliauja tik Dievu. […]
Bus išmėginimų, bet reikia eiti pirmyn. Tai sustiprins jūsų tikėjimą ir padarys jus tinkamus tarnystei. Šventoji istorija užrašyta ne tik tam, kad mes galėtume skaityti ir stebėtis, bet kad tas pats tikėjimas, kuriuo pasižymėjo Dievo tarnai, veiktų ir mumyse“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 174-175 p.).
Klausimai aptarimui:
- Mes visi žinome palyginimą apie gerą sėklą ir rauges iki pjūties (Mt 13). Bet ką šis palyginimas reiškia kalbant apie bažnyčios drausmę? Ką šis palyginimas reiškia kalbant apie maištą ar atsimetimą mūsų gretose? Ar mes tiesiog turime sėdėti, nieko nedaryti ir sakyti, kad viskuo bus pasirūpinta Viešpačiui sugrįžus? – Aišku, kad ne. Atsižvelgiant į šį palyginimą, taip pat atsižvelgiant į drausmės pavyzdžius ankstyvojoje bažnyčioje (Laiške korintiečiams ir Laiške galatams), ką turėtume daryti su „piktžolėmis“, ypač tais, kurių vienintelis tikslas, atrodo, „dusinti gerą sėklą“ ir nieko daugiau?
- Sunkumai ir išmėginimai tenka mums visiems. Kokie pažadai iš Biblijos ir E. Vait raštų paguodė jus ir padėjo jums ištverti tikėjime? Kokios biblinės asmenybės labiausiai padėjo jums sunkumuose ir / arba atsižvelgiant į tai, kas laukia ateityje?
- Jokūbas liepė mums nemurmėti vieniems prieš kitus (Jok 5, 9). Tačiau žmonės, net krikščionys, gali daryti tai, kas sukelia nerimą ir erzina mus. Kaip mes galime išmokti mylėti, atleisti, ištverti ir pakilti virš daugybės gyvenimo „smulkmenų“, kurios gali pakenkti mūsų nuotaikai, padaryti mus irzlius ir blogus liudytojus?