Gegužė 18–24 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Hab 1, 1–17; 2, 2–4; Gal 3, 11; Hbr 11, 1–13; Hab 3; Fil 4, 11.
Įsimintina eilutė: „Juk žemė bus kupina Viešpaties šlovės pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Hab 2, 14).
Pagrindinė mintis: Ne visada aišku, kodėl nutinka tragedijos, tačiau nepaisant visko galime pasitikėti Dievu.
Po pamokslo apie Dievo artumą net gyvenimo sunkumuose, viena moteris paprieštaravo pastoriui, klausdama: „Pastoriau, kur buvo Dievas, kai mirė vienintelis mano sūnus?“ Įžvelgęs moters veide gilų liūdesį, pastorius patylėjo ir tada atsakė: „Dievas buvo ten pat, kur ir tą dieną, kai mirė Jo vienintelis Sūnus, kad išgelbėtų mus iš amžinosios mirties.“
Kaip mes, Habakukas matė neteisybę, smurtą ir blogį. Dar blogiau, tokiomis aplinkybėmis Dievas tylėjo, nors Jis prašė Habakuką tikėti Jo pažadais.
Pranašas nesulaukė šių pažadų įvykdymo, tačiau jis vis tiek išmoko pasikliauti jais. Hababuko knyga prasideda skundu Dievui, bet ji baigiasi viena gražiausių giesmių Biblijoje. Kaip Habakukas, turime laukti tikėdami, kai žemė bus kupina Viešpaties šlovės pažinimo, kaip jūra kupina vandenų.
I. SUGLUMĘS PRANAŠAS
1. Perskaitykite Hab 1. Ko pranašas klausė Dievo? Nors jo situacija, žinoma, skiriasi nuo mūsiškės, ar dažnai mes klausiame panašių klausimų?
Habakukas yra unikalus pranašas ta prasme, kad jis ne kalbėjo Dievo žmonėms, bet kalbėjosi su Dievu apie žmones. Pranašas pradėjo kovą mėgindamas suprasti Dievo tikslus tokiu šauksmu: „Kiek ilgai, Viešpatie?“ Biblijoje šis klausimas įprastas, kai raudama (Ps 13, 2; Jer 12, 4). Tai reiškia krizę, iš kurios šaukiantysis siekia būti išgelbėtas.
Krizė, dėl kurios Habakukas šaukėsi pagalbos, – tai smurtas, persmelkęs visuomenę. Žodis smurtas (hebrajiškai – hamas) pavartotas Habakuko knygoje šešis kartus. Šis žodis reiškia žalingą veiklą, tiek fizinę, tiek moralinę, t.y. smurtą kitų atžvilgiu (Pr 6, 11).
Būdamas pranašas, Habakukas gerai žinojo, kad Dievas myli teisingumą ir nekenčia priespaudos, todėl pranašas norėjo žinoti, kodėl Dievas tai leidžia. Visur aplink jis matė smurtą ir įstatymų laužymą, ir atrodė, kad nedorėliai triumfuoja prieš teisiuosius. Galingieji iškreipė teisingumą, kaip Amoso (Am 2, 6–8), taip ir šiais laikais.
Dievo atsakymas atskleidžia ateities planus. Viešpats panaudos Babilono armiją nubausdamas žmones. Tai nustebino pranašą. Jis nesitikėjo, kad Dievas galėtų naudoti tokią negailestingą armiją mokydamas Judą. Aštuntoje eilutėje babiloniečių kavalerija palyginta su leopardais, vilkais ir ereliais, t.y. trimis plėšrūnais, kurių greitis ir galia lemia grobio mirtį.
Babilono negailestinga arogancija nepaisė jokios atskaitomybės, jokios atgailos, jokių karo nuostolių atlyginimo, taip paniekinant svarbiausią sukurtos gyvybės tvarką. Habakukui buvo pasakyta, kad Babilono armija bus panaudota kaip Dievo įniršio lazda (Iz 10, 5). Bausmė bus įvykdyta Habakuko dienomis (Hab 1, 5). Visa situacija iškelia dar daugiau sudėtingų klausimų dėl dieviškojo teisingumo.
Kaip mes galime išmokti pasitikėti Dievo gerumu ir teisingumu, kai pasaulyje apstu blogio ir neteisingumo? Kokia yra vienintelė mūsų išeitis?
II. GYVENTI TIKĖJIMU
Hab 1, 12–17 Dievo atsakymas į pranašo klausimus iškelia dar nemalonesnį klausimą: ar gali teisus Dievas naudoti nedorėlius bausdamas tuos, kurie yra teisesni? Habakuko klausimas 17eilutėje susijęs su dieviškuoju teisingumu.
Habakuką glumino ne tik jo tautos sugedimas, bet ir tai, kad jo kraštas bus teisiamas kitos tautos, blogesnės už judėjus. Pranašas gerai žinojo Judo nuodėmes, tačiau kad ir kokio mato būtų paisoma, judėjai, ypač tautos teisieji, nebuvo tokie nedori, kaip pagonys babiloniečiai.
2. Perskaitykite Hab 2, 2–4. Kokia viltis pristatyta čia?
Hab 2, 2–4 yra viena svarbiausių Biblijos ištraukų, ypač 4 eilutė, kurioje išreikšta Evangelijos esmė. Tikima, kad būtent dėl šios eilutės tikriausiai prasidėjo protestantiškoji reformacija. Tikėjimu Jėzumi Kristumi mes gauname Dievo teisumą, t.y. mums priskiriamas paties Dievo teisumas. Jo teisumas tampa mūsų. Tai – nuteisinimas tikėjimu.
3. Ketvirta eilutė yra išganymo ir biblinio mokymo apie nuteisinimą tikėjimu apibendrinimas. Kaip rašiusieji Naująjį Testamentą naudojo šią eilutę? Rom 1, 17; Gal 3, 11; Hbr 10, 38.
Visame šiame sąmyšyje ir klausimuose apie pikta, teisingumą ir išganymą, Hab 2, 4 priešpastatomi tikintieji ir išpuikėliai. Kiekvienos grupės elgesys apsprendžia jų likimą: išpuikėliai žus, o teisieji gyvens tikėjimu. Žodį tikėjimas (hebrajiškai – emuna) geriausiai nusako ištikimybė, nuoseklumas ir patikimumas. Nors gyvenantys tikėjimu neišgelbėjami darbais, pastarieji rodo, kad jie gyvena tikėjimu. Asmens tikėjimas pasireiškia darbais, ir tokiu būdu jam žadamas amžinasis gyvenimas.
III. ŽEMĖ BUS KUPINA (Hab 2)
Dievo atsakymas į Habakuko klausimą (Hab 1, 17), užrašytą 2 skyriuje, tęsiamas kaip daina, išjuokianti išdidų engėją. Penkis kartus (Hab 2, 6. 9. 12. 15. 19) patvirtinama žinia, kad Babilono lemtis yra užtikrinta. Priešas bus nubaustas paisant principo – akis už akį, dantis už dantį. Nedorėlius galiausiai ištiks tas pat, ką jie darė savo aukoms. Jie pjaus, ką sėję, nes Dievas nesiduoda išjuokiamas išpuikėlių (Gal 6, 7).
Priešingai nei engėjas, teisiamas Dievo, teisieji turi amžinojo gyvenimo pažadą Kristuje, nepriklausomai nuo to, kas jiems nutinka čia, šiame gyvenime. Aprašant paskutiniųjų laikų ištikimą likutį, Apreiškimo knygoje minima šventųjų ištvermė (Apr 14, 12). Iš tiesų, teisieji ištvermingai laukia Dievo įsikišimo, net jei tai bus akivaizdu tik po Antrojo atėjimo.
4. Perskaitykite Hbr 11, 1–13. Kaip šios eilutės padeda, kai mūsų kontekste sukame galvą dėl tų pačių klausimų, kurie rūpėjo Habakukui?
Dievo galutinis atsakymas į Habakuko klausimus – Jo nuolatinis artumas. Habakuko knygos ir viso biblinio apreiškimo žinia – pasitikėjimas Dievo artumu, nepaisant to, kad gali atrodyti priešingai. Pranašiškas tikėjimas – tai pasitikėjimas Viešpačiu ir Jo nesikeičiančiu charakteriu.
„Tikėjimas, sustiprinęs Habakuką ir visus šventuosius bei teisiuosius tomis išmėginimo dienomis, yra tas pats tikėjimas, kuris palaiko Dievo tautą šiandien. Tamsiausią valandą ir grėsmingiausiomis aplinkybėmis tikintis krikščionis gali laikyti savo sielą nukreiptą į visos šviesos šaltinį ir galią. Kiekvieną dieną tikėjimu Dievu gali būti atnaujinta jo viltis ir drąsa“ (E. Vait., „Pranašai ir karaliai“, 386 p.).
IV. PRISIMINTI DIEVO ŠLOVĘ
5. Perskaitykite Hab 3. Ką Habakukas čia daro, ir kodėl tai taip svarbu, ypač atsižvelgiant į sunkias aplinkybes ir sudėtingus klausimus, su kuriais jis susidūrė?
Maldoje pagal raudos melodiją Habakukas susitaikė su Dievo valia (Hab 3, 19). Aiškiai suvokdamas Dievo galią, jis prašo Viešpatį prisiminti malonę, kai prasidės teismas. Pranašas pagarbiai prisimena Dievo apsireiškimą praeityje ir meldžia Jo atpirkimo. Atrodo, kad jis stovi tarp dviejų skirtingų kartų. Viena akimi jis tarsi žvelgia atgal į Išėjimo įvykius, o kita – į ateitį, į Viešpaties dieną. Jis ilgisi Dievo galybės esamomis aplinkybėmis.
Nuo 3 skyriaus giesmėje poetiškai aprašytas Izraelio išgelbėjimas iš Egipto vergijos. Išėjimo įvykiai yra savotiška didžiojo teismo dienos pranašystė. Pamaldieji neturėtų nerimauti dėl Viešpaties dienos, bet jie turi laukti, ištverti ir džiaugtis viltyje.
Giesmėje taip pat aukštinama Dievo galia, šlovė ir Jo pergalinga prigimtis. Viešpats apibūdintas kaip visos žemės Viešpats. Jo šlovė lyginama su saulės žėrėjimu (Hab 3, 4).
Dievas teisia despotiškas tautas, tačiau tuo pačiu metu Jis atperka Savo tautą pergalingais karo vežimais (Hab 3, 8). Dievo galia ne visada akivaizdi, bet tikintis žmogus žino, jog Dievas yra, kad ir kas nutiktų.
Habakukas ragina mus laukti Viešpaties išgelbėjimo, kai Jo teisumas įsiviešpataus žemėje ir ji bus sklidina Jo garbės. Šlovindami Viešpatį, Dievo žmonės ragina vienas kitą (Ef 5, 19–20; Kol 3, 16) apmąstyti Dievo aktus praeityje ir viltis šlovingos ateities. Habakuko pateiktas pavyzdys rodo, kaip galima atkakliai gyventi tikėjimu.
Įsigilinkite į tai, kaip Dievas veikė jūsų gyvenime praeityje. Kaip tai padeda mokantis pasitikėti Juo ir Jo gerumu, nepaisant to, ką atneša ateitis? Kodėl svarbu visada žvelgti į galutinę ir amžiną ateitį, kuri laukia mūsų?
V. DIEVAS YRA MŪSŲ STIPRYBĖ
6. „Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, […] džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano. Mano stiprybė – Viešpats Dievas; Jis daro mano kojas kaip stirnų ir įgalina mane žengti aukštumomis“ (Hab 3, 17–19). Kuo geras pranašo požiūris čia? Kaip mes galime ugdyti tokį požiūrį? Taip pat žr. Fil 4, 11.
Habakuko knygos paskutiniai žodžiai (Hab 3, 16–19) išreiškia pranašo reakciją į apreikštą Dievo galią ir gerumą. Naujas žvilgsnis į gelbėjančius Dievo veiksmus įžiebė laukiančiam priešo atakos Habakukui drąsos. Pranašui laukiant, kai Dievo teismas ištiks Jo tautą, baimė išjudino giliausius jo jausmus. Invazija sunaikins Palestinoje itin vertinamus figų ir alyvuogių medžius, kartu su vynmedžiais, javais ir galvijais. Bet pranašo tikėjimas išliko nepalaužiamas, nes jis turėjo gyvojo Viešpaties pažinimą.
Dėl praeities patyrimo Habakukas žinojo Dievo ištikimybę. Todėl jis pasišventė Dievo tikslui (Hab 3, 16–19). Nepaisant visų nepalankių aplinkybių, pranašas buvo pasiryžęs pasitikėti Viešpačiu ir Jo gerumu, kad ir kokia beviltiška beatrodytų situacija.
Habakukas laukė ištikimai pasitikėdamas, nors nebuvo akivaizdžių išgelbėjimo požymių. Jis pranašas, kuris dialogu, pašaipa ir šlovinimu ragino ugdyti gilų ir gyvą tikėjimą Atpirkėju. Asmeniniu pavyzdžiu jis ragino pamaldžiuosius kalbėti su Dievu, siekiant patikrinti ištikimybę Jam sunkiais laikais, ugdyti viltį Viešpatyje ir šlovinti Jį.
Habakukas baigė savo knygą gražiai išreikštu tikėjimu: kad ir koks sunkus gali būti gyvenimas, įmanoma rasti džiaugsmą ir stiprybę Dieve. Pagrindinė jo knygos žinia – tai būtinybė kantriai laukti Dievo išganymo priespaudos laikotarpiu, nors nematyti pabaigos. Viešpaties laukimo tema dominuoja Habakuko knygoje. Ši tema turėtų būti ypač aktuali mums, septintosios dienos adventistams, nes pats pavadinimas išreiškia mūsų tikėjimą Jėzaus atėjimu?
Papildomam tyrinėjimui: Perskaitykite šiuos komentarus ir aptarkite, kaip jie padeda geriau suprasti Habakuko žinią.
„Yra atsakymas į Habakuko klausimą. Atsakymas susijęs ne su mintimis, bet įvykiais. Dievo atsakymas bus, bet jis negali būti užrašytas žodžiais. Atsakymas tikrai bus; `Jei atrodo, kad Jis gaišuoja, palauk`. Tiesa, laukimas vargina; teisųjį gąsdina tai, ką jis mato. Tam yra atsakymas: `Teisusis gyvens tikėjimu`. Šis atsakymas susijęs ne su mintimis, bet būtimi. Pranašiškas tikėjimas – tai pasitikėjimas Tuo, kurio artybėje tyla yra supratimas“ (Abrahama J. Heschel, „The Prophets“, 143 p.).
„Turime puoselėti ir ugdyti tikėjimą, kurį liudijo pranašai ir apaštalai – tai kliovimasis Dievo pažadais ir jų įvykdymas Jo nustatytu laiku ir būdu. Tvirčiausias pranašų žodis bus įvykdytas šlovingo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kaip karalių Karaliaus ir viešpačių Viešpaties atėjimo metu. Gali pasirodyti, kad laukimas prailgs, siela gali būti sugniuždyta aplinkybių, daugelis tų, kuriais buvo pasitikima, gali pulti; bet kartu su pranašu, drąsinusiu Judą neregėto atsimetimo metu, galime drąsiai ištarti: `Bet Viešpats yra Savo šventykloje; tenutyla Jo akivaizdoje visa žemė!`“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 387 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Apibendrinkite Habakuko pokalbį su Dievu. Koks buvo jo pagrindinis skundas? Kaip jis reagavo į Dievo atsakymus?
2. Ar gali būti, kad Dievo akyse nuoširdūs religiniai klausimai ir net abejonės yra priimtinesni, nei paviršutiniškas tikėjimas? Pagrįskite savo atsakymą.
3. Praėjusių kartų septintosios dienos adventistai tikėjo, kad Kristus jau turėjo sugrįžti, kad jie turėjo pamatyti visų šių nuostabių pažadų įvykdymą. Kaip mes, kita karta, mokomės išlaikyti tikėjimą, laukdami Jo sugrįžimo?