Spalio 1–7 d.
Šią skaitykite savaitę: 2 Pt 3, 15–16; Gal 1; Fil 1, 1; Gal 5, 12.
Įsimintina eilutė: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo? Gal stengiuosi įtikti žmonėms? Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas“ (Gal 1, 10).
Studentai universiteto teritorijoje pastatė centrą, kuriame buvo laukiami visi žmonės, nepaisant rasės, lyties, socialinės padėties ar religinių įsitikinimų. Pamėginkite įsivaizduoti, jei po kelių metų sugrįžę į universitetą šie studentai pamatytų, kad kiti studentai perprojektavo centrą. Vietoj didelės ir erdvios salės, skirtos bendravimui ir vienybei, patalpa būtų padalyta į daug mažesnių kambarių, į kuriuos įėjimas būtų apribotas, atsižvelgiant į rasę, lytį ir t.t. Centrą perprojektavę studentai galėtų teigti, kad pakeitimus lėmė sena per šimtmečius nusistovėjusi tvarka.
Tai panašu į situaciją, su kuria susidūrė Paulius, kai jis parašė laišką bažnyčioms Galatijoje. Jo sumanymui, kad pagonys gali prisijungti prie tikinčiųjų tik tikėjimo pagrindu, klaidinantys mokytojai metė iššūkį, primygtinai reikalaudami, kad pagonys būtų apipjaustyti, prieš jiems tampant tikinčiųjų bendruomenės nariais.
Tokia padėtis, Pauliaus nuomone, buvo pačios Evangelijos esmės puolimas, todėl apaštalui teko reaguoti, parašant Laišką galatams.
I. Paulius, laiško rašytojas
1. Perskaitykite 2 Pt 3, 15–16. Ką šios eilutės sako mums apie tai, ką ankstyvoji Bažnyčia manė apie Pauliaus laiškus? Ko tai moko apie įkvėpimą?
Rašydamas Laišką galatams, Paulius nemėgino sukurti literatūrinį šedevrą. Vietoj to, Šventosios Dvasios įkvėptas, Paulius atkreipė dėmesį į konkrečias aplinkybes, kurių dalimi buvo ir pats apaštalas, ir Galatijos tikintieji.
Tokie laiškai, kaip Laiškas galatams, vaidino lemiamą vaidmenį apaštališkoje Pauliaus tarnystėje. Kaip misionierius pagonims, Paulius įsteigė daug bažnyčių, išsibarsčiusių aplink Viduržemio jūrą. Nors jis lankė šitas bažnyčias kai tik galėjo, apaštalas negalėjo pasilikti vienoje vietoje per ilgai. Tam kompensuoti Paulius rašė laiškus bažnyčioms, joms pamokyti. Ilgainiui Pauliaus laiškų kopijomis buvo pasidalyta su kitomis bažnyčiomis (Kol 4, 16). Nors kai kurie iš Pauliaus laiškų dingo, trylika Naujojo Testamento knygų pavadintos jo vardu. Petro žodžiai taip pat liudija, kad kažkokiu laikotarpiu Pauliaus raštai buvo laikomi Šventuoju Raštu. Tai tik parodo, kokia įtakinga galiausiai tapo jo tarnystė.
Buvo laikas, kai krikščionys manė, jog Pauliaus laiškų forma – unikali, ypatinga, sukurta Šventosios Dvasios ir skirta įkvėptam Dievo Žodžiui. Šis požiūris pasikeitė, kai du jauni Oksfordo mokslininkai, Bernardas Grenfelas (Bernard Grenfell) ir Arturas Hantas (Arthur Hunt), atrado Egipte apytiksliai penkis šimtus tūkstančių senovės papiruso fragmentų (papirusas buvo dažnai naudojamas kaip popierius keli šimtai metų prieš ir po Kristaus). Be kita ko buvo rasta ir sąskaitų, pajamų deklaracijų, kvitų ir asmeninių laiškų.
Pasirodo, bendra Pauliaus laiškų forma buvo paplitusi jo dienomis: (1) įžanginis pasisveikinimas, paminint siuntėją ir gavėją, (2) padėka, (3) pagrindinė laiško dalis, ir (4) baigiamasis žodis.
Trumpai, Paulius naudojo jo laiku paplitusią laiško rašymo formą, bendraudamas su savo amžininkais taip, kaip jie buvo pratę.
Jei Biblija būtų rašoma šiandien, jūsų nuomone, kokią formą ir stilių Viešpats pasirinktų?
II. Pauliaus pašaukimas
Nors Pauliaus laiškai parašyti laikantis bendros senovės laiškų formos, Laiške galatams yra nemažai unikalių ypatybių, kurių nerastume kituose Pauliaus laiškuose. Atsižvelgus į šiuos unikalius skirtumus, jie gali padėti geriau suprasti aplinkybes, į kurias Paulius atkreipė dėmesį.
2. Palyginkite įžanginį pasisveikinimą Gal 1, 1–2 su tuo, ką Paulius rašė Ef 1, 1; Fil 1, 1 ir 2 Tes 1, 1. Kuo pasisveikinimas Laiške galatams panašus ir kuo skiriasi nuo kitų?
Įžanginis pasisveikinimas Laiške galatams nėra tiktai truputį ilgesnis negu kituose laiškuose, jame apibūdintas apaštališko autoriteto pagrindas. Verčiant pažodžiui, žodis apaštalas apibūdina siųstąjį ar pasiuntinį. Naujajame Testamente, griežčiausia prasme, šis žodis siejamas su pirmaisiais dvylika Jėzaus mokinių ir kitais, kuriems Kristus pasirodė ir kuriuos įgaliojo būti Jo liudytojais (Gal 1, 19; 1 Kor 15, 7). Paulius teigė, kad jis priklausė šiai rinktinei grupei.
Faktas, kad Paulius smarkiai neigė, jog jo apaštalystė buvo iš žmonių, rodo, kad Galatijoje buvo stengiamasi pakenkti jo apaštališkam autoritetui. Kodėl? Kaip jau matėme, kai kurie žmonės Bažnyčioje nebuvo patenkinti Pauliaus mokymu, kad išgelbėjimas buvo pagrįstas tik tikėjimu Kristumi, o ne Įstatymo darbais. Jiems atrodė, kad Pauliaus Evangelija kenkė klusnumui. Šie asmenys veikė subtiliai. Jie žinojo, kad Pauliaus Evangelijos pagrindas buvo tiesiogiai susijęs su apaštališko autoriteto šaltiniu (Jn 3, 34), ir jie nutarė tam pasipriešinti.
Jie tiesiogiai neneigė Pauliaus apaštalystės, bet teigė, kad ji iš tikrųjų nebuvo pernelyg reikšminga. Tikėtina, kad jie tvirtino, jog Paulius nebuvo vienas iš pirmųjų Jėzaus mokinių, todėl jo autoritetas nebuvo iš Dievo, bet žmonių, galbūt iš Antiochijos bažnyčios vadovų, kurie įgaliojo Paulių ir Barnabą kaip misionierius (Apd 13, 1–3). Galbūt autoritetą suteikė Paulių pakrikštijęs Ananijas (Apd 9, 10–18 ). Paulius, jų nuomone, buvo paprastas pasiuntinys iš Antiochijos arba Damasko, o ne kažkas daugiau! Todėl jie teigė, kad jo mokslas buvo paprasčiausiai asmeninė nuomonė, o ne Dievo Žodis.
Paulius suprato šių tvirtinimų pavojų, todėl nedelsiant gynė jam Dievo suteiktą autoritetą.
Kokiu būdu, net subtiliai, Šventojo Rašto autoritetas yra ginčijamas šiandien mūsų bažnyčioje? Kaip galime pastebėti šiuos iššūkius? Svarbiau, kokią įtaką jie (galbūt) darė jūsų asmeniniam Biblijos autoriteto supratimui?
III. Pauliaus Evangelija
3. Be to, kad gynė jam pavestą apaštalystę, ką dar Paulius pabrėžė Laiško galatams sveikinime? Palyginkite Gal 1, 3–5 su Ef 1, 2; Fil 1, 2 ir Kol 1, 2.
Viena iš unikalių Paulius laiškų ypatybių yra tai, kaip jis sieja žodžius malonė ir ramybė sveikinimuose. Šitų dviejų žodžių derinys yra labiausiai paplitusių graikiškų ir hebrajiškų sveikinimų perkaita. Ten, kur graikas užrašytų pasveikinimą (chairein), Paulius rašė žodį malonė. Pastarojo tarimas panašus į graikų kalbos žodžio charis tarimą. Be kita ko, Paulius pridėdavo paplitusį hebrajišką pasisveikinimą linkint ramybės.
Šitų dviejų žodžių derinys nėra paprasčiausias mandagumas. Priešingai, šie žodžiai iš esmės apibūdina jo Evangelijos žinią. (Paulius vartojo šituos du žodžius daugiau, negu bet koks kitas Naujojo Testamento autorius.) Malonė ir ramybė ne nuo Pauliaus, bet nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.
4. Kokias Evangelijos dalis Paulius aptarė Gal 1, 1–6?
Nors vietos Evangelijos esmei apibūdinti sveikinime nedaug, Paulius tai meistriškai padarė keliomis trumpomis eilutėmis. Kokia yra esminė Evangelijoje slypinti tiesa? Anot Pauliaus, tai nėra Įstatymo laikymasis – ką „trimitavo“ Pauliaus priešininkai. Priešingai, Evangelija pagrįsta tuo, ką Kristus padarė vardan mūsų mirdamas ant kryžiaus ir prisikėlęs iš mirusiųjų. Kristaus mirtis ir prisikėlimas padarė kažką, ko mes niekada negalėjome padaryti asmeniškai. Jis sunaikino nuodėmės ir mirties galią, išvaduodamas Savo mokinius iš pikto, daugelį kalinusio baimėje ir vergovėje.
Apgalvodamas nuostabią malonės ir ramybės žinią Kristuje, Paulius spontaniškai pradeda šlovinti Dievą Tėvą (5 eilutė).
Glaustai, panašiai kaip Paulius Gal 1, 1–5, užrašykite asmeninį supratimą, kas yra Evangelija. Atsakymus atsineškite į klasę.
IV. Nėra kitos Evangelijos
5. Kas paprastai seka po sveikinimo Paulius laiškuose? Kuo Laiškas galatams skiriasi? Palyginkite Gal 1, 6 su Rom 1, 8; 1 Kor 1, 4; Fil 1, 3 ir 1 Tes 1, 2.
Nors Paulius atkreipdavo dėmesį į visas vietines problemas ir iššūkius, savo laiškuose bažnyčioms jis pasveikindavo tikinčiuosius, melsdamasis ir dėkodamas Dievui už jų tikėjimą. Jis tai darė net laiškuose korintiečiams, kurie kovojo su įvairiausio abejotino elgesio apraiškomis (palyginkite 1 Kor 1, 4 ir 5, 1). Tačiau situacija Galatijoje buvo tokia liūdna, kad Paulius apskritai praleido padėką ir iškart rašė esmę.
6. Kokius stiprius žodžius Paulius vartojo, kurie rodo jo rūpestį tuo, kas vyko Galatijoje? Perskaitykite Gal 1, 6–9; 5, 12.
Paulius nevengė stiprių žodžių kaltindamas galatus. Paprastai kalbant, jis kaltino juos krikščioniško pašaukimo išdavimu. Žodis persimetate (6 eilutė) dažnai būdavo vartojamas apibūdinti kareivius, kurie išdavė savo šalį pabėgdami iš kariuomenės. Dvasine prasme Paulius sako, kad galatai buvo persimetėliai, atsukę nugaras Dievui.
Kaip galatai išdavė Dievą? Persimesdami prie kitos evangelijos. Paulius nesakė, kad yra kelios evangelijos, bet kad Bažnyčioje buvo tokių, kurie – mokydami, kad tikėti Kristų nepakako (Apd 15, 1–5) – elgėsi taip, tarytum buvo kita evangelija. Paulių taip nuliūdino Evangelijos iškraipymas, kad jis pareiškė, jog skelbiantis kitokią evangeliją, lieka Dievo prakeiktas! (Gal 1, 8 ). Paulius taip pabrėžė šį punktą, kad, praktiškai, pakartojo tą patį dukart (Gal 1, 9).
Net mūsų bažnyčioje šiandien būdinga (kai kuriose vietose) pabrėžti patirtį labiau nei doktriną. Svarbiausia (sakoma) yra patyrimas, santykiai su Dievu. Nors patyrimas atlieka reikšmingą vaidmenį, ką Paulius mokė apie teisingos doktrinos svarbą?
V. Pauliaus Evangelijos kilmė
7. Sumaištį kėlę asmenys Galatijoje tvirtino, kad Pauliaus Evangelija iš tikrųjų skatino jį ieškoti aplinkinių palankumo. Ką Paulius galėjo parašyti laiške kitaip, jei jis paprasčiausiai ieškojo žmonių palankumo? Atsižvelkite į Gal 1, 6–9. 11–24.
Kodėl Paulius nereikalavo, kad atsivertę pagonys būtų apipjaustyti? Pauliaus priešininkai tvirtino, kad jis norėjo atsivertusiųjų bet kokia kaina. Galbūt jie manė, kad Paulius žinojo, jog pagonys nepritars apipjaustymui, todėl to ir nereikalavo. Neva jis buvo pataikūnas! Reaguodamas į tokius tvirtinimus, 8 ir 9 eilutėje Paulius priešininkams užrašė stiprius žodžius.
Jei jis norėtų tik įtikti žmonėms, jo užrašytas atsakymas būtų kitoks.
8. Kodėl Paulius rašė, kad neįmanoma būti Kristaus tarnu bandant patikti žmonėms?
9. Po Paulius tvirtinimo 11 ir 12 eilutėje, kad jis gavo Evangeliją ir galią tiesiogiai iš Dievo, ką reiškia jo žodžiai 13–24 eilutėse?
13–24 eilutėse pateiktas autobiografinis pasakojimas apie Paulius situaciją prieš atsivertimą (13–14 eilutės), atsivertimo metu (15–16 eilutės) ir po atsivertimo (16–24 eilutės). Paulius tvirtino, kad įvykių aplinkybės visiškai aiškios, jog jis gavo Evangeliją iš Dievo. Paulius neketino sėdėti sudėjęs rankas ir leisti, kad kažkas pakenktų jo mokslui tik dėl to, jog abejojo apaštalo pašaukimu. Jis suprato, kas jam nutiko, žinojo, ko mokyti jis buvo pašauktas, ir jis ketino daryti tai nepaisydamas kainos.
Ar jūs esate tikras dėl jūsų pašaukimo Kristuje? Kaip galite būti užtikrintas, ką padaryti Dievas jus pašaukė? Tuo pačiu metu, net jei esate įsitikinęs dėl savo pašaukimo, kodėl turite išmokti klausyti kitų patarimo?
Toliau studijuokite: „Beveik visose bažnyčiose buvo narių, kilusių iš žydų. Pastarieji buvo savotiška prieiga, ir per juos mokytojai įsitvirtino bažnyčiose. Bibliniais argumentais buvo neįmanoma paneigti Pauliaus mokytas doktrinas, todėl jie griebėsi nesąžiningų priemonių, kad neutralizuotų apaštalo įtaką ir susilpnintų jo autoritetą. Jie pareiškė, kad jis nebuvo Jėzaus mokinys, ir kad Viešpats nepavedė jam skelbti Evangelijos; neva jis mokė tiesų, kurios tiesiogiai prieštaravo Petro, Jokūbo ir kitų apaštalų mokymui.
Pauliaus siela buvo sujaudinta, nes jis matė bažnyčioms gresiantį blogį. Jis nedelsiant parašė galatams, atskleisdamas klaidinančias jų teorijas, ir griežtai išpeikė išsižadėjusius tikėjimo.“ (E. Vait, „Sketches From the Life of Paul“, 188-189 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje perskaitykite savo paaiškinimą, kas yra Evangelija. Ko galite pasimokyti iš kitų nuomonės?
2. Sveikinime galatams Paulius pareiškė, kad Jėzus mirė dėl konkrečios priežasties. Kokia tai buvo priežastis, ir ką ji reiškia mums šiandien?
3. Gal 1, 14 Paulius rašė, kad jis uoliai gynė savo protėvių papročius. Jis turbūt turėjo omenyje žodžiu perduotus fariziejų papročius ir Senąjį Testamentą. Ar papročiams yra vietos mūsų tikėjime? Jei taip, kokią vietą jie turi užimti? Kokį įspėjamą pavyzdį ryšium su papročiais galime įžvelgti Pauliaus patyrime šiandien?
4. Kodėl Paulius buvo „nepakantus“ tiems, kas tikėjo kitaip negu jis? Dar kartą perskaitykite tai, ką jis parašė apie tuos, kurių Evangelijos supratimas buvo kitos. Kaip į užimantį tokią stiprią ir nepalenkiamą poziciją žmogų būtų žiūrima mūsų bažnyčioje šiandien?
Santrauka: Klaidinantys mokytojai Galatijoje bandė pakenkti Pauliaus tarnystei, tvirtindami, kad jo apaštalystė ir Evangelija nebuvo iš Dievo. Paulius atrėmė abu šiuos kaltinimus įžanginėse Laiško galatams eilutėse. Jis drąsiai skelbė, kad yra tiktai vienas būdas būti išgelbėtiems, ir apibūdino, kaip įvykiai, susiję su jo atsivertimu, rodo, kad jo pašaukimas ir Evangelija galėjo būti tiktai iš Dievo.