Rugsėjo 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 9, 1; Fil 3, 6; 1 Kor 15, 10; Apd 9, 1–22; 26, 18; Gal 2, 1–17.
Įsimintina eilutė: „Viešpats jam tarė: ‘Eik, nes jis yra Mano rinktinis įrankis, kuris neš Mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl Mano vardo“ (Apd 9, 15–16).
Viena svarbiausių Naujojo Testamento asmenybių buvo Paulius, iš pradžių vadinęsis Sauliumi iš Tarso. Ankstyvajai krikščionių Bažnyčiai Paulius buvo tuo, kuo Mozė buvo izraelitams. Skirtumas tas, kad Mozė išvedė Dievo tautą iš pagonių, kad Izraelis galėtų vykdyti Dievo valią, o Paulius Dievo Žodį nešė iš Izraelio pagonims, kad pastarieji galėtų daryti tą patį, tai yra vykdyti Dievo valią.
Apie Paulių žinoma daugiau nei apie bet kurią kitą pirmojo šimtmečio krikščionišką asmenybę. Šis apaštalas yra ypač atmenamas dėl milžiniško įnašo krikščioniškajai evangelizacijai per pastaruosius du tūkstantmečius. Jo misionieriškos kelionės ir veikla aplink Viduržemio jūrą yra galingas pavyzdys ateinančioms krikščionių kartoms.
Paulius yra gerbtinas dėl Šventojo Rašto tiesų iškėlimo iš žydų kultūros, kurioje civiliniai, apeiginiai ir moraliniai įsakai buvo taip integruoti į izraelitų gyvenseną, kad beveik nebuvo jokio skirtumo tarp žydų papročių ir to, ką jie laikė Dievo amžina žinia tautoms.
Šią savaitę mes tyrinėsime apie asmenį, kuris po Jėzaus buvo svarbiausias Naujajame Testamente.
I. SAULIUS IŠ TARSO
Saulius gimė Tarse, svarbiame mieste, kuris plytėjo prekybiniame kelyje tarp Sirijos ir Vakarų Azijos (Apd 22, 3). Tarsas buvo daugiakultūris pramonės ir mokymo centras, kuriame kurį laiką gyveno geriausias Romos oratorius ir senatorius Ciceronas.
Sauliaus tėvai buvo išeivijos žydai (t.y. gyveno ne Izraelyje) iš Benjamino giminės. Tačiau ėmęsis misijos pagonims (Apd 13, 9) Saulius (hebrajiškai ša’ul „prašyti [Dievo]“) pasivadino Pauliumi (lotyniškai Paulus, gerai žinoma šeima Romoje). Kadangi buvo fariziejus, Paulius tikriausiai turėjo žmoną, nors apie ją mes nieko nežinome. Tiesą sakant, mes apskritai mažai žinome apie jo šeimą, nors apaštalo sesuo ir sūnėnas paminėti (Apd 23, 16). Paulius taip pat buvo Romos pilietis (Apd 22, 25–28).
Saulius iki 12 metų tikriausiai mokėsi sinagogos mokykloje Tarse, vėliau Jeruzalėje pas garsų rabiną Gamalielį (Apd 22, 3). Kaip ir dauguma izraelitų, Paulius išmoko amato – austi palapines (Apd 18, 3).
Jau buvo paminėta, kad Paulius buvo fariziejus (Fil 3, 5). Fariziejai („atsiskyrusieji“) buvo žinomi dėl to, kad visus Dievo įsakymus, užrašytus Mozės knygose, taip pat žodinius, iš kartos į kartą perduotus Rašto aiškintojų, laikė privalomais visiems izraelitams. Dėl griežto patriotizmo ir paklusnumo izraelitų įsakymams fariziejai savo tautiečiams galėjo atrodyti veidmainiški ir linkę teisti. Tačiau Paulius neslėpė, kad jis ir jo tėvas buvo fariziejai (Apd 23, 6).
Fariziejiška Pauliaus biografija buvo svarbi sėkmingam apaštalo misionieriškam darbui tarp žydų ir pagonių. Šis apaštalas buvo išsamiai susipažinęs su Senuoju Testamentu, vieninteliu Šventuoju Raštu ankstyviesiems krikščionims. Jis taip pat buvo susipažinęs su Senojo Testamento įsakymų papildymais. Taigi Paulius buvo geriausiai kvalifikuotas apaštalas atskirti, viena vertus, amžinas Raštu pagrįstas dieviškas tiesas ir, kita vertus, vėlesnius izraelitų kultūros papildymus, kurie nebuvo privalomi ir su kuriais Jėzų įtikėję pagonys nebuvo susaistyti. Tyrinėsime, kad šis klausimas taps itin svarbus ankstyvosios Bažnyčios gyvenime. Ir šiandien kultūros vaidmuo bažnyčioje išlieka svarbus.
Kuris iš krikščioniškų įsitikinimų, atrodo, labiausiai prieštarauja aplinkinei kultūrai? Kaip jūs sprendžiate šį klausimą nepasiduodant kompromisui?
II. PAULIUS – ŽMOGUS
Asmenybės bruožai yra įprastos žmogaus reakcijos į namų, kultūros ar ugdymo aplinkybes. Charakteris yra asmeniui būdingų bruožų, savybių ir sugebėjimų derinys.
Perskaitykite Apd 9, 1; Fil 3, 6. 8; 1 Kor 15, 9–10; 1 Tim 1, 16; Gal 1, 14; 2 Kor 11, 23–33. Ką šios eilutės pasako apie Pauliaus charakterį ir asmenybę?
Akivaizdu, Paulius buvo gilių įsitikinimų ir uolus žmogus. Prieš atgimimą iš aukštybės jis panaudojo savo uolumą persekiodamas ankstyvąją Bažnyčią. Jis pritarė Stepono mirties bausmei užmėtant akmenimis (Apd 7, 58), ėmėsi iniciatyvos įkalinti krikščionis moteris ir vyrus (Apd 8, 3), grasino mokiniams žudynėmis (Apd 9, 1) ir rengė krikščionių persekiojimus kituose kraštuose (Apd 9, 2; Gal 1, 13).
Tuo pačiu metu akivaizdu, kaip jo uolumas ir užsidegimas buvo panaudotas geram, kai Paulius pašventė savo gyvenimą Evangelijos skelbimui, nepaisant neįtikėtinų sunkumų ir iššūkių. Tik tvirtų įsitikinimų žmogus galėjo atlikti tai, ką padarė Paulius. Ir nors dėl Kristaus jis prarado viską, šis apaštalas viską laikė „sąšlavomis“. Šis žodis graikų kalboje nusako tai, kas nenaudinga, šiukšles. Paulius suprato, kas gyvenime buvo svarbu, o kas ne.
Paulius taip pat buvo kuklus žmogus. Neabejotina, iš dalies dėl kaltės už krikščionių persekiojimus, jis laikė save nevertu tokio aukšto pašaukimo. Taip pat kaip žmogus, skelbęs Kristaus teisumą kaip mūsų vienintelę išganymo viltį, Paulius žinojo, koks jis nuodėmingas, lyginant save su šventu Dievu. Šių žinių pakako, kad apaštalas išliktų nuolankus, išsižadėjęs ir dėkingas.
„Pakanka tik vieno žvilgsnio į Kristaus tyrumą, tik vieno Dievo šlovės spindulėlio, prasiskverbiančio giliai į sielą, kad būtų apnuoginti mūsų išsigimusio būdo trūkumai ir skaudžiai juntama kiekviena ydelė. Nusidėjėliui atsiskleidžia jo norų tuštybė, širdies nedorumas ir lūpų netyrumas“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 2010, 32 p.).
Nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo pasididžiavimo. Kaip dėmesio sutelkimas į Kryžių, ir tai, ką pastarasis reiškia, išgydo visus nuo šios nuodėmės?
III. NUO SAULIAUS IKI PAULIAUS
Perskaitykite pasakojimą apie Pauliaus atsivertimą Apd 9, 1–22. Kaip šis patyrimas buvo susijęs su jo misionierišku pašaukimu? Taip pat žr. Apd 26, 16–18.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad Viešpats panaudos Paulių laimint ir izraelitus, ir pagonis. Joks kitas įvykis Pauliaus kaip misionieriaus ir teologo paruošimui svarba neprilygo apaštalo atsivertimui; iš tiesų, liudydamas jis dažnai minėjo šį savo patyrimą.
„Bet kelkis ir laikykis ant kojų! Aš tau apsireiškiau, kad paskirčiau tave tarnu bei liudytoju tų dalykų, kuriuos matei ir kuriuos tau dar apreikšiu“ (Apd 26, 16). Paulius negalėjo skelbti ar mokyti to, ko jis nežinojo. Jis skelbė ir mokė to, ką pats patyrė, su Viešpaties pažinimu, viskam derant su Dievo Žodžiu (žr. Rom 1, 1–2).
Perskaitykite Apd 26, 18. Kokio Pauliaus darbo rezultato Dievas siekė?
Iš skaitytų eilučių matome penkis tikro misionieriško darbo siekius:
1. Atverti žmonių akis. Padaryti Dievą ir Jėzų tikrus, esamus, aktyvius ir aktualius.
2. Atgręžti iš tamsybių į šviesą, iš nežinojimo į pažinimą – tai pagrindinė Evangelijos tema (žr. Lk 1, 78–79).
3. Atgręžti nuo šėtono galybės į Dievą.
4. Gauti nuodėmių atleidimą. Nuodėmės problemai yra sprendimas. Pagrindinė krikščioniška žinia – tai gyvenimas, išgijimas.
5. Gauti dalį su pašventintaisiais; tai reiškia narystę Dievo bažnyčioje, nepriklausomai nuo lyties, tautybės ar pilietybės.
Jei kas nors paklaustų apie jūsų pačių patyrimą su Jėzumi, ką pasakytumėte?
IV. PAULIUS VYKDO MISIJĄ
„Tik taip aš galėjau paskleisti Kristaus Evangeliją nuo Jeruzalės apylinkių iki Ilyrijos“ (Rom 15, 19). Kokią esminę misijos darbo sudedamąją mes galime įžvelgti šioje eilutėje? Taip pat žr. 1 Kor 1, 23; 2, 2; Gal 6, 14; Fil 1, 15–18.
Visoms Pauliaus misionieriškoms pastangoms yra būdinga viena esminė žinia: kad ir kur ėjo, jis skelbė Kristų nukryžiuotąjį. Tai darydamas, apaštalas liko ištikimas pirmajam pašaukimui, t.y. skelbti Jėzų. Šiandien misijos žinia yra akivaizdi: kad ir ką mes skelbtume, kad ir ko mokytume (o septintosios dienos adventistams buvo suteikta labai daug, ir šiomis žiniomis reikia dalytis su pasauliu), nukryžiuotasis Kristus turi išlikti svarbiausias mūsų evangelizaciniame ir misionieriškame darbe.
Nors Paulius, paskelbęs Jėzų kaip svarbiausią tiesą, keliaudavo sau toliau, svarbiausias apaštalo darbas buvo steigti bendruomenes, suburti krikščioniškas bendruomenes vienoje vietovėje po kitos jo gyvenamoje pasaulio dalyje. Tikriausia prasme, Pauliaus darbas buvo „bažnyčių įkūrimas“.
Pauliaus misionieriškam darbui taip pat būdingas dar vienas dalykas.
Perskaitykite Kol 1, 28. Ką Paulius čia norėjo pasakyti? Tai yra, ar tai yra evangelizacija, ar mokinystė?
Skaitant Pauliaus laiškus, akivaizdu, kad šie dažnai nėra evangelizacinio pobūdžio, bent jau ne ta prasme, kaip mes suprantame šį terminą, t.y. kaip pasauliečių laimėjimą. Priešingai, daug laiškų buvo parašyti įkurtoms bendruomenėms. Kitaip tariant, Pauliaus misionieriškų pastangų dalimi buvo ir pastoracija, ir pamokymai, ir rūpinimasis bažnyčiomis.
Taigi Pauliaus misionieriškai veiklai būdingos bent trys pagrindinės dalys: Jėzaus skelbimas, bažnyčių įkūrimas ir rūpinimasis įkurtomis bažnyčiomis.
Pagalvokite, kai paskutinį kartą jums teko pagal išgales liudyti. Ar jums kalbant Jėzus buvo svarbiausias? Kaip jūs galite užtikrinti, kad Jis visada būtų svarbiausias?
V. MISIJA IR DAUGIAKULTŪRIŠKUMAS
Pasak Oksfordo anglų kalbos žodyno, nesenas angliškas terminas multiculturalism (daugiakultūris), nusakantis kultūrų įvairovę, pasirodė 1960 m. Daugybei senovės tautų buvo tik dviejų kategorijų žmonės – mes ir jie, mūsų ir ne mūsų gentis. Graikams visi ne graikai buvo „barbarai“. Izraelitams visi ne izraelitai buvo pagonys.
Anksčiau tyrinėjome, dėl sėkmingos misijos tarp pagonių ankstyvoji Bažnyčią ir jos vadovai buvo priversti spręsti izraelitų ir pagonių atskirties klausimą. Pastarojo esmė buvo – ar pagonis gali tapti krikščioniu pirma netapęs judaizmo išpažinėju?
Perskaitykite Gal 2, 1–17. Kas čia nutiko ir kaip šios eilutės savaip parodo daugiakultūriškumo iššūkį evangelizacijai ir misijai?
„Kai kiek vėliau Antiochijoje apsilankė Petras, savo išmintingu požiūriu į atsivertusius pagonis jis laimėjo daugelio pasitikėjimą. Kurį laiką jis veikė pagal šviesą, siųstą iš Dangaus. Jis jau buvo įveikęs savo prigimtinius prietarus, susijusius su sėdėjimu prie stalo su atsivertusiais pagonimis. Tačiau, kai iš Jeruzalės atvyko keletas dėl apeiginio įstatymo uolių žydų, Petras neapgalvotai pakeitė savo požiūrį į atsivertėlius iš pagonybės. […] Šis tų, kurie buvo gerbiami ir mylimi kaip vadovai, silpnumo pasireiškimas pagonių tikinčiųjų protuose paliko skausmingiausią įspūdį. Bažnyčiai grėsė skilimas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 147 p.).
Paulius ėmėsi spręsti Petro atvejį ir pasirinko tvirtą poziciją dėl to, ką šiandien būtų galima pavadinti daugiakultūre bažnyčia. Atsivertusiems pagonims nebūtina tapti judaizmo išpažinėjais, kad jie galėtų būti krikščionys. Sudėtinga Pauliaus kaip uolaus fariziejaus, rabino Gamalielio mokinio, Romos piliečio, fundamentalisto persekiotojo ir galiausiai įtikėjusio Jėzų Kristų apaštalo biografija padėjo jam atskirti, viena vertus, amžinas ir nekintančias dieviškas tiesas ir, kita vertus, laikinus kultūrinius ir religinius papročius.
Kaip jūs atskiriate, kas yra mūsų tikėjimo esmė ir kas yra tik kultūriniai, socialiniai ar net asmeniniai pageidavimai?
Tolesniam tyrinėjimui: „Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9, 22–23).
Perskaitykite 1 Kor 9, 19–23. Šiuolaikinėje misiologijoje Pauliaus čia išdėstytiems misionieriškiems metodams yra taikoma sąvoka „kontekstualizacija“. Pastaroji yra apibrėžiama kaip „mėginimas skelbti Evangeliją žodžiais ir darbais ir įsteigti bažnyčią tokiu būdu, kuris būtų suprantamas žmonėms jų kultūros kontekste, pateikiant krikščionybę tokiu būdu, kad ji atitiktų giliausius žmonių poreikius ir prasiskverbtų į jų pasaulėžiūrą, leidžiant jiems sekti Kristų ir išlaikyti savą kultūrą“, (Darrell L. Whiteman, „Contextualization: The Theory, the Gap, the Challenge,“ International Bulletin of Missionary Research, vol. 21 (January, 1997), 2 p.).
„Žydų kilmės krikščionys, nuolat prieš akis turėdami šventyklą, savaime suprantama, leisdavo savo mintims nukrypti prie ypatingų žydų, kaip tautos, privilegijų. Daugelis iš jų, regėdami krikščionių Bažnyčią atsiskiriant nuo judaizmo apeigų bei tradicijų ir suvokdami, jog ypatingasis žydų papročius lydėjęs šventumas naujojo tikėjimo šviesoje greitai bus užmirštas, piktinosi Pauliumi, kaip žmogumi, kuris didžia dalimi ir sukėlė šias permainas. Netgi ne visi mokiniai buvo pasirengę uoliai priimti tarybos sprendimą. Kai kurie dar karštai vykdė apeiginį Įstatymą ir nepalankiai žvelgė į Paulių, nes manė, kad jo principai įpareigojimų, kuruos kelia žydų Įstatymas, atžvilgiu yra neteisingi“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 146 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite 1 Kor 9, 20. Kokias išvadas galime padaryti iš šių eilučių, kurios gali mums padėti suprasti ir kontekstualizuoti mūsų atliekamą misiją, ar net tai, kaip mes asmeniškai tarnaujame ir liudijame?
2. Nepaisant nuodėmingos, net gėdingos, Pauliaus praeities, Dievas jam atleido ir galingai jį panaudojo. Kaip mes galime išmokti atleisti sau už tai, ką mes galėjome padaryti ir, pasikliaudami mums skirtu Kristaus teisumu, taip pat siektume būti galingai Dievo panaudoti?