Rugsėjis 12–18 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Kor 1, 22–24; 1 Tim 6, 12; 2 Tim 4, 7; 1 Kor 15, 12–22; Apd 15, 38–41.
Įsimintina eilutė: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 13–14).
Tyrinėdamas Senojo Testamento pranašystes, izraelitų istoriją, Jėzaus gyvenimą ir mokymus, Paulius sudarė krikščioniškosios išgelbėjimo istorijos sampratą, kurios visas dėmesys yra sutelktas į Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Dėl to, kad pats buvo ir judaizmo, ir graikų–romėnų visuomenės kultūros dalis, Pauliui pakako žinių, leidžiančių jam iškelti Evangeliją iš sudėtingo žydų pilietinių, apeiginių ir moralinių izraelitų gyvenimo nuostatų ir padaryti šią žinią suprantamesnę daugiakultūriam pasauliui.
13 Pauliaus laiškų padėjo tikintiesiems pritaikyti jų tikėjimą gyvenime. Apaštalas pabrėžė ir doktrininius, ir praktinius dalykus. Jis patarė, ragino ir mokė asmeninės krikščionybės, santykių ir bažnyčios gyvenimo. Nepaisant to, Pauliaus laiškuose svarbiausias buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus (1 Kor 2, 2).
Paulius ne tik rašė laiškus. Jis taip pat tapo žinomas kaip tikrasis apaštalas ir misionierius, liudijęs Evangeliją nuo Sirijos iki Italijos, galbūt net Ispanijos. Per dešimtmetį Paulius įsteigė bažnyčias keturiose Romos imperijos provincijose.
Šią savaitę mes tyrinėsime apie Paulių – jo misiją ir jo žinią.
I. GRAIKAI IR ŽYDAI
Perskaitykite 1 Kor 1, 22–24. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti žmonių santykį su tiesa? Ko galime pasimokyti iš šių eilučių, kas padėtų mums liudijant įvairiems žmonėms?
Po išėjimo iš Egipto Dievas Izraeliui padarė nuostabių apvaizdos ir rūpinimosi ženklų. Vėlesnės izraelitų kartos tikėjosi, kad visi nauji Dievo pasiuntiniai turės rodyti ženklus ir daryti stebuklus.
Graikai, priešingai, atsižvelgiant į jų filosofinį ir mokslo paveldą, racionaliu tikėjimo pagrindu laikė žmogiškosios išminties poreikių patenkinimą.
Paulius neatmetė kultūrinio ir dvasinio žmonių, kuriuos jis stengėsi laimėti, paveldo, bet pastaruoju pasinaudojo kaip pradiniu tašku skelbiant Jėzų nukryžiuotąjį. Pageidavusieji ženklų, atrasdavo juos Jėzaus ir ankstyvosios Bažnyčios gyvenime ir tarnystėje. Norėjusieji loginės elegancijos ir racionalumo, pastaruosius rasdavo Pauliaus argumentuose Evangelijos žiniai. Ir vieniems, ir kitiems galiausiai reikėjo tik pažinti prisikėlusį Kristų ir Jo prisikėlimo galybę (Fil 3, 10). Tai, kaip Paulius atvesdavo žmones į šį pažinimą, priklausė nuo to, kam apaštalas liudijo.
Skelbdamas žydams, savo pamokslus Paulius pagrįsdavo Izraelio istorija, siedamas Kristų su Dovydu ir pabrėždamas Senojo Testamento pranašystes, nurodžiusias į Kristų ir skelbusias Jo nukryžiavimą ir prisikėlimą (Apd 13, 16–41). Tai yra, apaštalas pradėdavo tuo, kas žydams buvo pažįstama, tuo, ką jie gerbė ir kuo tikėjo, ir nuo tokio atskaitos taško Paulius vedė juos pas Kristų.
Skelbdamas pagonims, apaštalas pristatydavo Dievą kaip Kūrėją, Puoselėtoją ir Teisėją; nuodėmės atėjimą į pasaulį; išgelbėjimą per Jėzų Kristų (Apd 14, 15–17; 17, 22–31). Skirtingai nei su žydais (arba judaizmo tikėjimą priėmusiais pagonimis), su šiais žmonėmis Pauliui teko tarnauti iš skirtingų atskaitos taškų. Čia taip pat, nors apaštalo tikslas buvo vesti juos pas Jėzų.
Pagalvokite apie savo tikėjimą. Apie tai, kuo pastarasis pagrįstas? Kokių yra gerų priežasčių jūsų tikėjimui? Kaip jūsų priežastys gali skirtis nuo kitų žmonių, ir kodėl svarbu paisyti šių skirtumų?
II. KARIAI IR SPORTININKAI
Kaip įgudęs kalbėtojas, vykdydamas misiją Paulius panaudodavo tai, kas pažįstama, kad paaiškintų tai, kas nauja. Kasdieniais graikų–romėnų pasaulio pavyzdžiais apaštalas mokė naujo gyvenimo Kristuje tikrovės. Ypatingą dėmesį jis kreipė į dvi atsivertusiųjų pasaulio sritis: sportininkus ir žaidynes ir nuolatinę karinę tarnybą.
Pomėgis sportiniams pasiekimams paveikė Pauliaus pasaulį, kaip ir mūsų. Senovės graikai savo meilę varžyboms per šimtmečius išreikšdavo ne mažiau kaip keturiuose atskiruose olimpinio tipo turnyruose, kurie vykdavo skirtingose Graikijos vietovėse. Romėnai tai paveldėjo ir toliau propagavo sportines varžybas. Bėgimas buvo populiariausia rungtis. Dalyviai per lenktynes dėvėdavo visus karinius šarvus. Taip pat populiarios buvo imtynės. Sportininkai atkakliai treniruodavosi, o nugalėtojai būdavo gausiai apdovanojami. Tautybė, pilietybė ir socialinė padėtis šioje vietoje buvo mažareikšmės, nes tikslai būdavo ištvermė ir atlikimas.
Kokias svarbias krikščioniško gyvenimo pamokas Pauliaus skaitytojai būtų pastebėję šiose eilutėse? 1 Kor 9, 24–27; Gal 5, 7; 1 Tim 6, 12; 2 Tim 2, 5.
Pradedant Augustu, Romos imperatoriai pakeitė laikinus karius nuolatiniais ir turinčiais karjerą kariais, dislokuotais visoje Romos imperijoje, su moderniais ir standartizuotais šarvais ir ginklais. Pauliaus laikais kariai jau buvo verbuojami iš įvairių etninių ir tautinių grupių, nepaisant to, ar jie buvo Romos piliečiai. Mainais už atlygį, baigę tarnybą kariai pažadėdavo visišką ištikimybę valdančiajam imperatoriui, kuris karo atveju asmeniškai vesdavo juos į mūšį.
Kaip Paulius palygino karinę tarnybą ir krikščionišką gyvenimą šiose eilutėse? 2 Kor 10, 4–5; Ef 6, 10–18; 1 Tim 6, 12; 2 Tim 2, 3–4.
Galbūt paskutiniame savo laiške, Paulius sulygino karinę tarnybą ir varžybas su savo kaip krikščionio misionieriaus gyvenimu: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7).
Kaip tikėjimas yra kova ir bėgimas? Kaip jūs patyrėte šių palyginimų tikrovę savo krikščioniškame gyvenime? Kuris palyginimas geriausiai nusako jūsų patyrimą, ir kodėl?
III. PAULIUS IR ĮSTATYMAS
„O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname“ (Rom 3, 31). Apie kokį Įstatymą Paulius čia rašė?
Angliškuose Pauliaus laiškų vertimuose žodis įstatymas yra užrašytas apie šimtą trisdešimt kartų, o Apaštalų darbų knygoje apie dvidešimt kartų. Paulius stengėsi, kad jo klausytojai ir skaitytojai, nepriklausomai nuo jų kultūrinės aplinkos, suprastų, jog „įstatymas“ reiškė keletą dalykų, ypač žydams. Įsakymai, pavyzdžiui, Dešimt Dievo įsakymų, galioja visiems žmonėms visais laikais. Tačiau Senajame Testamente ir izraelitų kultūroje yra ir kitokių įstatymų, kurie, Paulius nuomone, krikščionims negalioja.
Savo laiškuose žodį įstatymas apaštalas vartojo iš esmės nusakant religinių apeigų nuostatas, civilinę teisę, įsakus, susijusius su sveikata, ir įvairias elgesio taisykles. Jis rašė apie pavaldumą įstatymui (Rom 3, 19). Taip pat apie išvadavimą nuo įstatymo (Rom 7, 6). Jis apibūdino nuodėmės įstatymą (Rom 7, 25) ir šventą įstatymą (Rom 7, 12). Jis paminėjo Mozės įstatymą (1 Kor 9, 9) ir Dievo įstatymą (Rom 7, 25). Nors šie apaštalo žodžiai gali pasirodyti neaiškūs ne žydams, tikinčiajam izraelitui, užaugusiam žydų kultūroje, kontekstas paaiškintų, apie kokį įstatymą Paulius rašė.
Perskaitykite Rom 13, 8–10; Rom 2, 21–24; 1 Kor 7, 19; Ef 4, 25. 28; 5, 3; 6, 2. Kaip šios eilutės padeda mums suprasti, kad Kryžius nepanaikino Dievo moralinio Įstatymo, Dešimties Dievo įsakymų?
Paulius suprato, kad po nukryžiavimo apeiginiai nuostatai, kai žmogus artinosi prie Dievo per kunigystę, izraelitų šventyklą ir atnašas, nebegaliojo. Šie nuostatai tarnavo savo paskirčiai savu laiku, bet dabar buvo nebereikalingi. (Tai pasidarė ypač akivaizdu po šventyklos sugriovimo.)
Tačiau visai kitas reikalas yra moralinis Įstatymas – Dešimt Dievo įsakymų. Savo laiškuose Paulius citavo kai kuriuos iš Dešimties įsakymų ir nurodė į dar kitus, kaip visuotinus etikos reikalavimus visiems žmonėms, ir žydams, ir pagonims. Pasisakydamas prieš nuodėmių darymą, Paulius jokiu būdu nesumenkino paties Įstatymo, kuris leidžia pažinti nuodėmę. Tai kažkuo prilygtų reikalavimui neviršyti leistino greičio, tuo pačiu metu sakant, kad greičio ribojimo ženklai nebegalioja.
IV. KRYŽIUS IR PRISIKĖLIMAS
„Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).
Neabejotina, Kristaus kryžius buvo svarbiausias viskam, dėl ko Paulius gyveno ir ko mokė. Bet apaštalas nemokė apie Kryžių vakuume; apie Kryžių jis mokė kitų tiesų kontekste; galbūt vienas iš sudėtingiausių mokymų, susijusių su Kryžiumi, yra prisikėlimas, be kurio Kryžius būtų buvęs beprasmis.
Perskaitykite 1 Kor 15, 12–22. Ko šios eilutės moko, kas parodo, kad Jėzaus mirtis ir prisikėlimas Evangelijai yra svarbu? Kodėl tinkamas šių eilučių supratimas yra itin svarbus mirties kaip miego sampratai? Tai yra, jei mirusieji Kristuje jau yra danguje, apie ką tuomet čia rašė Paulius?
Deja, bet dauguma krikščionių ir ne krikščionių yra įsitikinę žmogaus sielos nemirtingumu. Tačiau priešingai šiam įsitikinimui Paulius ne kartą pabrėžė, kad:
1. Tik Dievas yra nemirtingas (1 Tim 6, 16);
2. Nemirtingumas yra Dievo dovana išgelbėtiesiems (1 Tes 4, 16);
3. Mirtis iki Kristaus sugrįžimo yra miegas (1 Tes 4, 13–15; 1 Kor 15, 16. 18. 20).
Beveik visose religijose garbinimas yra susietas su daugybe klaidingų mokymų, pagrįstų sielos nemirtingumo samprata. Šios klaidos apima, pavyzdžiui, persikūnijimą (reinkarnaciją), maldas šventiesiems, protėvių dvasių garbinimą, amžiną degimą pragare ir daugybę Naujojo Amžiaus apeigų, pavyzdžiui, tarpininkavimą tarp gyvųjų ir mirusiųjų arba atsiskyrimą nuo fizinio kūno. Teisingas biblinio mokymo supratimas apie mirtį yra vienintelė tikra apsauga nuo šių apgavysčių. Taip pat gaila, kad sunkiausiai šią tiesą priima kitų konfesijų krikščionys.
Mirdamas tikintysis užmerkia savo akis, o po to, kas atrodo kaip akimirka tamsos ir tylos, žmogus pabunda amžinajam gyvenimui Kristaus antrojo atėjimo metu. Ką tiesa, susijusi su mirusiųjų būkle, atskleidžia mums apie Dievo charakterį.
V. SUTARIMAS
Paulius buvo uolus, siekiantis vieno tikslo darbininkas su stipria asmenybe. Tokie asmenys gali būti vienišiai, teturintys kelis draugus, bet daug gerbėjų. Tačiau kelionėse apaštalą dažnai lydėdavo du ar trys bendradarbiai. Mažiausiai aštuoni iš šių yra išvardyti (Apd 13, 2; 15, 22. 37; 16, 1–3; 19, 22; Kol 4, 7. 10–11; Fm 24). Būtina paminėti ir 24 asmenų pasveikinimus Rom 16, nepamirštant ir bendrus tikinčiųjų pasveikinimus.
Apaštalas tikėjo bendradarbiavimu, ypač naujose aplinkybėse. Tačiau tuo pačiu metu Paulius kartais priešindavosi bendradarbiams.
Perskaitykite Apd 15, 38–41. Kas čia nutiko, ir ko tai mus moko apie net puikių Viešpaties darbininkų žmogiškumą?
„Būtent šioje situacijoje Morkus, pakirstas baimės ir sąmyšio, kurį laiką dvejojo, ar atsiduoti visa širdimi Viešpaties darbui. Nepratęs prie sunkumų, jis pabūgo kelionės sunkumų ir nepriteklių. […]
Dėl tokio apsisprendimo Paulius kurį laiką nepalankiai, ir net griežtai, atsiliepė apie Morkų. Tačiau Barnabas buvo linkęs pateisinti šį žmogų dėl jo nepatyrimo. Jis nerimavo, kad Morkus visai neapleistų tarnavimo, nes įžvelgė jame savybes, dėl kurių Morkus būtų tinkamas ir naudingas Kristaus darbininkas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 126, 127 p.).
Apaštalų darbų knyga moko, kad Paulius tikėjosi, jog jo bendradarbiai ištvers misijos sunkumuose ir pavojuose. Apaštalui bendradarbiai prilygo mažai bažnyčiai. Jis pabrėžė gero pavyzdžio rodymą ir sektiną misijos modelį. Pareigingi meilės santykiai tarp bendradarbių tapo pavyzdžiu bažnyčioms, kurios dažnai būdavo įkuriamos namuose. Bendradarbiai taip pat buvo ideali aplinka naujų evangelistų ir misionierių mokymui. Žinoma, ne viskas klostydavosi sklandžiai, kaip Jono Morkaus atveju.
Perskaitykite 2 Tim 4, 11. Ką ši eilutė atskleidžia apie augimą ir atleidimą?
Mes visi klystame. Kaip jūs galite išmokti atleisti tiems, kurių klaidos jus įskaudino? Taip pat pagalvokite apie tuos, kuriuos jūs įskaudinote savo klaidomis. Kaip jūs siekėte išgydymo tokiose aplinkybėse? Jei to dar nedarėte, kodėl gi to nepadarius dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: Apaštalas Paulius buvo palygintas su „Drugelio efektu“ chaoso teorijoje: drugelio plazdenimas sparnais Kalifornijoje gali sukelti uraganą Azijoje. Pauliaus kaip rašytojo ir pamokslininko darbas padėjo padaryti žydų sektą nesvarbioje Romos imperijos vietovėje pasauline religija. Trylikoje apaštalo laiškų užrašytos idėjos turbūt padarė didesnę įtaką nei bet kuris kitas panašaus dydžio senovės graikų literatūros veikalas.
Klausimai aptarimui:
1. Paulius išvengė kankinystės, pabėgdamas į Atėnus, intelektualinį graikų-romėnų pasaulio centrą. Miestai suteikdavo prieglobstį pabėgėliams, įskaitant krikščionis. Apaštalas nešvaistė laiko; mieste pamatęs religinių paminklų, jis ėmė kalbėtis su žydais ir pamokslavo aikštėje. Perskaitykite Apd 17, 16–31. Kokį metodą Paulius pasirinko čia, ir kaip tai padeda mums suprasti būtinybę pritaikyti žinią įvairioms žmonių grupėms? Tuo pačiu metu, laimint šiuos žmones Paulius niekaip nešvelnino ir nekompromitavo tiesos. Mėgindami laimėti kitus, kaip mes galime užtikrinti, kad nepaminame esminių įsitikinimų?
2. Kodėl mokymas apie mirusiuosius yra itin svarbus? Nuo kokių klaidų ir apgaulių šios tiesos supratimas mus apsaugo? Nuo kokių įsitikinimų ši tiesa gali jus apsaugoti jūsų kultūroje?
3. Daugiau aptarkite ženklų, logikos ir proto vaidmenį tikėjimui. Norintieji tepapasakoja, kaip jie įtikėjo ir kokį vaidmenį minėti veiksniai (ženklai ar logika) turėjo jų patyrimui. Taip pat, kokį vaidmenį minėti veiksniai turėjo ne tik įtikint, bet ir išlaikant tikėjimą?
4. O kaip dėl daugumos žmonių jūsų visuomenėje? Su kuo jie susidūrė? Kokie įsitikinimai yra labiausiai paplitę? Atsižvelgiant į jūsų supratimą dėl jų įsitikinimų, atidžiai pamąstykite, koks būtų geriausias būdas juos laimėti. Kokie „pleištai“ gali leisti jums užmegzti ryšį su žmonėmis jų neįžeidžiant?