Rugsėjo 24–30 d.
Šią savaitę skaitykite: Apd 6, 9–15; 9, 1–9; 1 Sam 16, 7; Mt 7, 1; Apd 11, 19–21; 15, 1–5.
Įsimintina eilutė: „Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: ‚Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų‘“ (Apd 11, 18 ).
Ne taip sunku suprasti Saulių iš Tarso (apaštalas Paulius iki atsivertimo), ir kodėl jis padarė tai, ką padarė. Kaip pamaldus žydas, kuriam visą gyvenimą buvo dėstoma apie Įstatymo svarbą ir besiartinantį politinį Izraelio išvadavimą, mintis apie ilgai lauktą Mesiją, gėdingai nužudytą kaip blogiausią iš nusikaltėlių, buvo netoleruotina.
Todėl nestebina, kad jis buvo įsitikinęs, jog Jėzaus mokiniai buvo neištikimi Įstatymui ir tokiu būdu trukdė Dievui įgyvendinti Jo sumanymą Izraeliui. Jų tvirtinimas, kad nukryžiuotas Jėzus buvo Mesijas ir kad Jis prisikėlė iš numirusiųjų prilygo, Sauliaus iš Tarso įsitikinimu, išdavystei. Saulius buvo apsisprendęs išlikti Dievo atstovu, kad padėtų Izraeliui išsižadėti tokio tikėjimo. Taigi, iš pradžių Šventojo Rašto puslapiuose jis apibūdinamas kaip žiaurus jo bičiulių žydų, tikinčių, kad Jėzus buvo Mesijas, persekiotojas.
Tačiau Dievas buvo sumanęs ką kita Sauliui, ko jis galbūt niekada nesitikėjo. Šis žydas ne tik skelbs, kad Jėzus buvo Mesijas, jis tai darys tarp pagonių!
I. Krikščionių persekiotojas
Atrodo, kad Saulius iš Tarso Apaštalų darbų knygoje yra susijęs su Stepono nužudymu (Apd 7, 58) ir vėlesniais persekiojimais Jeruzalėje (Apd 8, 1–5). Petras, Steponas, Pilypas ir Paulius yra svarbūs Apaštalų darbų knygos veikėjai todėl, kad jų dėka krikščionybė paplito pagoniškame pasaulyje. Steponas yra itin reikšmingas, nes, atrodo, kad jo pamokslas ir nužudymas giliai paveikė Saulių iš Tarso. Steponas buvo graikiškai kalbantis žydas ir vienas iš pirmųjų septynių diakonų (Apd 6, 3–6). Anot Apaštalų darbų knygos, grupė į Jeruzalę atvykusių gyventi žydų (9 eilutė) ginčijosi su Steponu dėl jo pamokslavimo apie Jėzų. Įmanoma, galbūt net tikėtina, kad Saulius iš Tarso buvo įsitraukęs į šiuos ginčus.
1. Perskaitykite Apd 6, 9–15. Kuo Steponas buvo kaltinamas? Ką šitie kaltinimai primena jums? (Taip pat žr. Mt 26, 59–61.)
Atrodo, kad nuožmų priešiškumą Stepono atžvilgiu sukėlė du dalykai: jis neskyrė pirmos vietos žydų Įstatymui ir šventyklai, kurie buvo judaizmo židiniu, brangūs religinės ir tautinės tapatybės simboliai, ir energingai skelbė, kad Jėzus, nukryžiuotas ir prikeltas Mesijas, buvo tikras judaizmo pamatas. Todėl nestebina tai, kad jis užpykdė pilną revoliucinės aistros Saulių (Fil 3, 3–6), kurio nusistatymas prieš pirmuosius krikščionis rodo, jog jis turbūt priklausė griežtiems ir karingiems fariziejams. Saulius matė, kad Dievo karalystės pažadai dar nebuvo įvykdyti (Dan 2; Zch 8, 23; Iz 40–55), ir jis turbūt manė, kad jo užduotis buvo padėti Dievui įvykdyti pažadus, valant Izraelį nuo sugedimo, t.y. tikėjimo, kad šis Jėzus buvo Mesijas. Užtikrintas savo teisumu, Saulius buvo pasiruošęs užmėtyti akmenimis tuos, kurie netikėjo taip, kaip jis.
Nors tikėjimui reikia uolumo ir aistros, kaip mes išmokstame sutramdyti mūsų uolumą suprasdami, kad kartais mes galime klysti?
II. Sauliaus atsivertimas
„Jis klausė: ‚Kas tu esi, Viešpatie?‘ Šis atsakė: ‚Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji‘“ (Apd 9, 5).
Nors Sauliaus įsitraukimas į ankstyvosios Bažnyčios persekiojimą atrodo gana nereikšmingas (jis tiktai prižiūrėjo Stepono budelių drabužius), jo nusistatymas prieš ankstyvąją Bažnyčią greitai stiprėjo (žr. Apd 8, 1–3; 9, 1–2. 13–14. 21; 22, 3–5). Kai kurie iš Luko pavartotų žodžių apibūdina Saulių kaip laukinį žvėrį ar plėšikaujantį kareivį. Žodis išnaikinti (Apd 8, 3) yra pavartotas Senojo Testamento graikiškame vertime (Ps 80, 13–14), apibūdinant laukinį šerną. Aišku, kad Sauliaus veikla prieš krikščionis nebuvo svyruojančios nuotaikos klausimas. Jis apgalvotai planavo išnaikinti krikščionybę.
2. Pažiūrėkite į Sauliaus atsivertimą (Apd 9, 1–18; 22, 6–21; 26, 12–19). Kokį vaidmenį šiame patyrime atliko Dievo malonė? Kitaip tariant, ar Saulius nusipelnė gerumo, kurį Viešpats parodė jam?
Sauliaus atsivertimas, žmogišku požiūriu, turbūt atrodė neįmanomas (todėl jo atsivertimą daugelis vertino skeptiškai).
Vienintelis dalykas, kurio Saulius nusipelnė, tai – bausmė, bet Dievas parodė malonę šiam užsidegusiam žydui. Tačiau svarbu pažymėti, kad Sauliaus atsivertimas neįvyko vakuume, nei jis buvo priverstas atsiversti.
Saulius nebuvo bedievis. Jis buvo tikintis žmogus, nors jo asmeninė Dievo samprata buvo labai klaidinga. Jėzaus žodžiai Pauliui: „Sunku tau spyriotis prieš akstiną!“ (Apd 26, 14), rodo, kad Dvasia veikė Saulių. Senovės pasaulyje akstinu buvo vadinama lazda su aštriu galu, naudojama gyvuliams varyti. Saulius jau kurį laiką priešinosi Dievo raginimui, bet pagaliau, pakeliui į Damaską, stebuklingo susidūrimo su Jėzumi dėka, Saulius nusprendė liautis priešinęsis.
Prisiminkite asmeninį atsivertimo patyrimą. Galbūt įvykiai nebuvo tokie dramatiški kaip Pauliaus atveju (dažniausia jie tokie nebūna), kaip jums, panašiai kaip Sauliui, buvo parodyta Dievo malonė? Kodėl svarbu neužmiršti to, ką mums davė Kristus?
III. Saulius Damaske
Susidūrime su Jėzumi, Saulius buvo apakintas. Vėliau jam buvo liepta nueiti į Judo namus ir laukti ten kito vyro, Ananijo. Neabejotina, kad fizinis Sauliaus aklumas buvo galingas priminimas, jog jis – dvasiškai aklas, todėl jis ir persekiojo Jėzaus mokinius.
Jėzaus apsireiškimas kelyje į Damaską pakeitė viską. Saulius manė esąs teisus, tačiau jis stipriai klydo. Užuot tarnavęs Dievui, jis veikė prieš Jį. Į Damaską Saulius įėjo kitoks, nebe išdidus ir užsidegęs fariziejus. Užuot valgęs ir gėręs, pirmas tris dienas Damaske Saulius praleido pasninkaudamas ir melsdamasis, apgalvodamas viską, kas įvyko.
Perskaitykite Apd 9, 10–14. Pamėginkite įsivaizduoti, ką galvojo Ananijas? Saulius ne tiktai atsivertė iš persekiotojo į Jėzaus mokinį, jis tapo Pauliumi, Dievo rinktiniu apaštalu skelbti Evangeliją pagonims (žr. Apd 26, 16–18 ).
Nestebina tai, kad Ananijas jautėsi sumišęs. Jei Bažnyčia Jeruzalėje dvejojo, ar priimti Paulių į tikinčiųjų gretas praėjus apytiksliai trejiems metams po jo atsivertimo (Apd 9, 26–30), galima įsivaizduoti, kokios abejonės buvo pripildžiusios tikinčiųjų Damaske širdis, kai buvo praėjusios vos kelios dienos po atsivertimo!
Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad Viešpats Ananijui regėjime pasakė stebinančią ir nelauktą naujieną apie Saulių iš Tarso. Kitokių priemonių galbūt nebūtų pakakę įtikinti Ananiją, kad persekiotojas tapo vienu iš mokinių.
Saulius išvyko iš Jeruzalės kunigų įgaliotas išnaikinti krikščionišką tikėjimą (Apd 26, 12), tačiau Dievas buvo jam suplanavęs ką kita. Saulius turėjo nešti Evangeliją pagonims, mintis, kuri turbūt buvo labiau sukrečianti nei Sauliaus atsivertimas.
Ten, kur Saulius siekė užkirsti kelią krikščionybės plitimui, dabar Dievas panaudos jį skleisti ją ten, kur žydai to net nesitikėtų.
Perskaitykite 1 Sam 16, 7; Mt 7, 1; 1 Kor 4, 5. Kas čia pasakyta, kodėl turime būti atsargūs vertindami kitų žmonių dvasinį patyrimą? Kokias klaidas padarėte spręsdami apie kitus, ir ko pasimokėte iš tų klaidų?
IV. Evangelija skelbiama pagonims
3. Kur buvo įkurta pirma įtikėjusiųjų pagonių bendruomenė? Kokie įvykiai paskatino tikinčiuosius joje apsilankyti? (Apd 11, 19–21. 26). Ką tai primena iš Senojo Testamento laikų? (Žr. Dan 2)
Po Stepono mirties Jeruzalėje prasidėjęs persekiojimas privertė daug įtikėjusiųjų žydų bėgti į šiaurę, į Antiochiją. Pastaroji buvo romėniškos Sirijos srities sostinė, ir savo reikšme nusileido tiktai Romai bei Aleksandrijai. Antiochijos gyventojai, apie penki šimtai tūkstančių, buvo nepaprastai kosmopolitiški (pagarba savo ir kitų tautų tradicijoms ir kultūrai), todėl tai buvo ideali vieta ne tiktai įtikėjusių pagonių bendrijai, bet ir gera pradinė vieta pasaulinei ankstyvosios Bažnyčios misijai.
4. Kas įvyko Antiochijoje, dėl ko Barnabas atvyko čia ir nusprendė pakviesti Paulių prisijungti prie jo? Kaip Bažnyčia ten pristatyta? (Apd 11, 20–26).
Sudaryti Pauliaus gyvenimo chronologiją labai sudėtinga, bet atrodo, kad praėjo apytiksliai penkeri metai nuo jo atsivertimo iki apsilankymo Jeruzalėje (Apd 9, 26–30) ir Barnabo kvietimo prie jo prisijungti Antiochijoje. Ką Paulius darė per tuos metus? Sunku pasakyti. Bet atsižvelgiant į jo komentarus Gal 1, 21, galbūt jis skelbė Evangeliją Sirijos ir Kilikijos srityse. Kiti spėja, kad, galbūt, būtent šiuo metu iš jo buvo atimta paveldėjimo teisė (Fil 3, 8 ), ir jis kentėjo sunkumus, paminėtus 2 Kor 11, 23–28.
Bažnyčia Antiochijoje suklestėjo Dvasiai vadovaujant. Apd 13, 1 rodo, kad kosmopolitišką miesto prigimtį atspindėjo etninė ir kultūrinė Bažnyčios įvairovė. (Barnabas buvo iš Kipro, Lucijus – Kirėnės, Paulius – Kilikijos, Simonas – matyt iš Afrikos, taip pat pagalvokite apie visus atsivertusius pagonis.) Dvasia nusprendė nunešti Evangeliją pagonims už Sirijos ir Judėjos, panaudojant Antiochiją kaip misijos centrą.
Dar kartą perskaitykite Apd 11, 19–26. Ko galime pasimokyti iš Antiochijos bendruomenės, kurioje buvo įvairiausių kultūrinių ir etninių grupių žmonių, kas padėtų bažnyčiai šiandien sekti geru jos pavyzdžiu?
V. Ginčas su bažnyčia
Žinoma, tai, kas žmogiška – netobula, ir tai buvo aišku iki ankstyvoje tikinčiųjų bendrijoje prasidėjusių bėdų.
Ne visi buvo patenkinti į Bažnyčią ateinančiais įtikėjusiais pagonimis. Nesutariama buvo ne dėl misijos pagonims sampratos, bet dėl to, kokiu pagrindu pagonims leidžiama prisijungti prie tikinčiųjų? Kai kurie manė, kad tikėjimo Jėzumi nepakako. Buvo ginčijamasi, kad tikėjimą turi papildyti apipjaustymas ir Mozės Įstatymo laikymasis, jei pagonys nori būti tikri krikščionys. (Apd 10, 1–11. 18 pastebime susiskaldymo mąstą iš Petro ir Kornelijaus patyrimo bei jo padarinių.)
Oficialūs vizitai iš Jeruzalės, skirti stebėti Pilypo darbą tarp samariečių (Apd 8, 14) ir Antiochijos pagonių (Apd 11, 22), rodo, kad pagonių įtraukimas į krikščionių bendruomenę kėlė nerimą. Vis dėlto reakcija į Kornelijaus krikštą ir neapipjaustytą romėnų kareivį yra akivaizdus pavyzdys, kad ankstyvosios Bažnyčios tikintieji nesutarė pagonių klausimu. Atsitiktinio pagonio, pavyzdžiui, Kornelijaus įtraukimas į krikščionišką bendriją galėjo kai kuriuos žmones priversti pasijusti nejaukiai, tačiau apgalvotos Pauliaus pastangos atverti pagonims Bažnyčios duris tik tikėjimo Jėzumi pagrindu paskatino kai kuriuos tyčia kenkti Pauliaus tarnystei.
5. Kaip kai kurie Judėjos tikintieji mėgino neutralizuoti Pauliaus darbą tarp įtikėjusių pagonių Antiochijoje? Apd 15, 1–5.
Nors apaštalų susirinkime (Apd 15) galiausiai buvo pritarta Pauliui dėl apipjaustymo, apaštalo tarnystei vis dar buvo prieštaraujama. Praėjus apytiksliai septyneriems metams po Pauliaus apsilankymo Jeruzalėje, daugelis vis dar įtariai vertino jo skelbiamą Evangeliją. Apsilankymo šventykloje metu Paulius vos nežuvo, kai žydai iš Azijos sušuko: „Izraelitai, gelbėkit! Šitas žmogus visur visus moko prieš tautą, Įstatymą ir šią šventyklą“ (Apd 21, 28; taip pat žr. Apd 21, 20–21).
Pamėginkite įsivaizduoti save šių žydų vietoje, kuriems Pauliaus mokslas kėlė nerimą. Kodėl jų nerimas ir priešprieša iš dalies suprantama? Ko galime iš to pasimokyti? Kaip mūsų pačių iš anksto susidaryta nuomonė bei kultūra gali išvesti mus iš kelio? Kaip galime apsisaugoti, kad nedarytume tų pačių klaidų, net jei būtume skatinami tik gerų ketinimų?
Toliau studijuokite: Norėdami suprasti atsivertimo ir Bažnyčios santykį, skaitykite E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 3430–434 p. Apie ankstyvą Pauliaus gyvenimą ir apaštalo atsivertimą žr. SDA Biblijos Komentarai, t. 6, 226–234 p.
„Paulius anksčiau buvo žinomas kaip karštas žydų religijos gynėjas bei nepailstantis Jėzaus sekėjų persekiotojas. Šio drąsaus, nepriklausomo, ištvermingo, talentingo ir išsilavinusio žmogaus tarnavimas buvo itin veiksmingas. Jis galėjo mąstyti neįtikėtinai įžvalgiai, o jo geliantis sarkazmas pastatydavo priešininką į nepavydėtiną padėtį. Ir štai žydai išvydo šį jauną daug žadėjusį žmogų susivienijusį su tais, kuriuos jis ką tik persekiojo, ir be baimės skelbiantį Jėzaus vardą.
Mūšyje žuvęs generolas savo kariuomenei yra prarastas, bet jo mirtis papildomų jėgų priešui nesuteikia. Tačiau kai talentingas žmogus stoja priešininko pusėn, ne tik nukenčia jo buvę pavaldiniai, bet ir laimi tie, prie kurių jis sąmoningai prisijungė. Saulius iš Tarso pakeliui į Damaską galėjo būti lengvai nutrenktas Viešpaties mirtinai, ir tai persekiotojams būtų buvęs galingas smūgis. Tačiau Dievas per Savo apvaizdą ne tiktai pagailėjo Sauliaus gyvybės, bet atvertė jį, taip perkeldamas jį iš priešo pusės į Kristaus pusę. Iškalbingas oratorius ir griežtas kritikas Paulius, turintis aiškų tikslą ir nepalenkiamą drąsą, pasižymėjo būtent tomis savybėmis, kurių reikėjo ankstyvajai Bažnyčiai.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 93 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Ko galime pasimokyti iš fakto, kad kai kurie iš atšiauriausių Pauliaus priešininkų buvo įtikėję Jėzų žydai?
2. Kaip galite palaikyti tikėjimo principus ir tuo pačiu metu būti užtikrintas, kad nekovojate prieš Dievą?
Santrauka: Sauliaus susidūrimas su Jėzumi pakeliui į Damaską buvo esminė akimirka jo gyvenime ir ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Dievas pakeitė Bažnyčios persekiotoją ir padarė jį rinktiniu apaštalu skelbti Evangeliją pagonims. Pagonių įtraukimas į Bažnyčią tik tikėjimo pagrindu buvo sudėtinga sąvoka kai kuriems Bažnyčios nariams, o tai galingas pavyzdys, kaip išankstinė nuomonė ir nusistatymas gali kenkti misijai.