Dešimta tema
Vasario 26 – kovo 4 d.
PAVYDAS
Šią savaitę skaitykite: Iz 14, 12–14; Jok 3, 16–17; Iš 20, 17; Pr 37; 1 Sam 18; Mt 12, 14.
Įsimintina eilutė: „Pyktis nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali atsispirti pavydui?“ (Pat 27, 4).
Vienas iš žalingiausių jausmų yra pavydas. Pastarasis yra seniausias nuodėmės tipas (Iz 14, 14), kuris gali pakenkti ne tiktai tarpasmeniniams santykiams (2 Kor 12, 20), bet ir mūsų fizinei sveikatai (Pat 14, 30).
Pavydas dažniausia yra susijęs su asmeniniais veiksniais, nukreiptas į žmogų, kuris laikomas varžovu ir grėsme. Todėl pavydas dažnai sukelia psichologinį (piktnaudžiavimas žodžiais, apkalbos, kritika) arba fizinį smurtą. Kas nėra jautęs kančios, kurią sukelia šis jausmas?
Šioje pamokoje yra pristatyti asmenys, kurie leido pavydui veikti jų elgesį: šėtonas, Juozapo broliai, karalius Saulius ir vyriausieji Naujojo Testamento laikų dvasininkai. Rezultatas visada buvo pražūtingas. Įdomu ir tai, kad visi šitie pavydūs asmenys mėgavosi aukšta padėtimi ir privilegijomis. Vis dėlto jie papuolė į neapykantos spąstus, t.y. neapkentė tam tikrų žmonių dėl to, kas jie buvo ar ką jie turėjo.
Viešpats įspėja mus dėl pavydo ir moko Savo vaikus mylėti artimą, džiaugtis su juo dėl jo talentų ir pasiekimų, tarytum jie būtų mūsų.
I. BLOGIO ŠAKNIS
1. Kodėl šėtonas buvo pašalintas iš dangaus? Iz 14, 12–14. Ko šios eilutės moko apie laisvę, kad net tobuloje aplinkoje, danguje, šis baisus bruožas iškilo?
Liuciferiui, didingiausiam Dievo kūriniui, buvo duota aukščiausia vieta danguje, po Dievo Trejybės. Jo garbė, grožis ir intelektas buvo aukščiausi. Vis dėlto jo širdyje įsišaknijo nuodėmė (Ez 28, 12–15). Jo savanaudiškumas ir pavydas sutrikdė tobulą ramybę ir visų kūrinių laimę.
„Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!“ (Iz 14, 14). Ši mintis sukėlė nesantarvę, maištą, smurtą ir daug skausmo visiems dangaus gyventojams, o vėliau visai žmonijai. „Šėtonas pavydėjo Jėzui. Jis norėjo patarinėti kuriant žmogų, bet todėl, kad jam to daryti nebuvo leista, jis prisipildė pavydo ir neapykantos. Jis troško būti garbinamas danguje kaip Dievas.“ (E. Vait, „Early Writings“, 145 p.)
Pažiūrėję į Jėzų, matome visišką priešingybę. Nuodėmės kilmė pavyde ir savanaudiškume yra atremiama Jėzaus pasiruošimu nusižeminti ir būti nužudytam kaip nusikaltėliui, kad visi galėtų būti išgelbėti nuo amžinos pragaišties (2 Tes 1, 9).
2. Perskaitykite Jok 3, 16–17. Kas čia priešpastatoma? Ką tai turi pasakyti mums, koks žalingas ir velniškas yra pavydas?
Mūsų nuodėminga prigimtis yra tokia, kad kartą pasielgus blogai paskui tai daryti lengviau. „Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai“ (16 eilutė). Gera žinia yra tai, kad galime rinktis kita, t.y. iš aukštybių kilusią išmintį, kuri „yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi“ (17 eilutė). Šis pasirinkimas yra meilė.
Liuciferis nematė, ką jis turėjo. Vietoj to jis nusprendė galvoti apie tai, ką turėjo Kristus. Ar mes esame linkę elgtis panašiai? Kiek pavydite tiems, kurie turi „daugiau“ negu jūs? Kaip galite įveikti šį pavojingą jausmą?
II. JUOZAPO BROLIAI
Pavydas dažnai būna artimų žmonių problema, todėl pavydo pasekmės gali būti itin žalingos. Iš tikrųjų daugiausia agresijos (fizinės ar psichologinės) šiandien aptinkama vidiniame šeimos rate. Dažna agresijos priežastis – pavydas ir varžymasis tarp šeimos narių.
3. Perskaitykite Pr 37. Kokios yra pasakojimo detalės? Kas paskatino šį nusikaltimą? Kokį vaidmenį jame atliko pavydas?
Sunku patikėti, kad broliai galėjo būti tokie žiaurūs. Nejaugi jie nepagalvojo apie tai, kaip jų elgesys paveiks tėvą? Jie taip pavydėjo, kad nepaisė ne tiktai sveikos nuovokos, bet ir bendro padorumo bei moralės. Tai turi būti pamoka mums visiems, koks pavojingas yra šis jausmas! Todėl nestebina tai, kad yra atskiras įsakymas, skirtas įspėti mus dėl pavydo (žr. Iš 20, 17).
Be to, kad jų elgesys skaudino juos pačius ir tėvą, jie taip pat bijojo to, ką Juozapas padarys jiems po Jokūbo mirties (Pr 50, 15).
Juozapo požiūris negalėjo būti kilnesnis, jis sakė: „Nebijokite! Nejau aš esu Dievo vietoje?“ (19 eilutė). Juozapas suprato, kad jo pareiga – atleisti skriaudėjams ir pasitikėti Dievo malone bei teisingumu.
Juozapo gyvenimą galima palyginti su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Pavydas paskatino Juozapo brolius parduoti jį kaip vergą. Kai kurie kunigai pavydėjo Jėzui, ir pavydas nuteikė kunigus prieš Jį. Juozapas buvo parduotas pagonims. Jėzus buvo parduotas Jo priešams. Juozapas buvo melagingai apkaltintas ir įkalintas dėl jo dorybės. Jėzus buvo melagingai apkaltintas ir atmestas dėl Jo teisumo. Juozapas rodė kilnų geranoriškumą savo broliams. Jėzus taip pat atleido Savo priešams. Pasakojime apie Juozapą priešiškas elgesys galų gale išėjo į gera. Tas pat atsitiko pasakojime apie Jėzų, tai yra prieš Jį padarytas blogis išėjo į gera.
Kokį skausmą ir kančią pavydas – ar jūsų, ar kieno kito – sukėlė jūsų gyvenime? Ko pasimokėte iš šio patyrimo? Taip pat, kaip dažnai jūs jautėte pavydą dėl to, kas šiandien atrodo nereikšminga ir beprasmiška? Ko iš to turėtumėte pasimokyti?
III. Sauliaus pavydas Dovydui: 1 Dalis
Klasikinį pavydo atvejį galima įžvelgti pasakojime apie Saulių ir Dovydą. Saulius buvo karalius, tautos vadovas. Jis turėjo viską, ir vis dėlto įsivyravo pavydas, kuris, atrodo, iš esmės pakeitė Saulių.
O gal pavydas paprasčiausiai išryškino tai, kas buvo Sauliaus širdyje?
4. Koks buvo pirminis Sauliaus požiūris į Dovydą? 1 Sam 18, 1–5.
Sauliaus elgesys rodė, kad pirminis jo požiūris į Dovydą buvo labai teigiamas. Saulius padarė jį kariuomenės vadu. Taip pat, atsižvelgiant į Sauliaus sūnaus požiūrį į Dovydą, buvo aišku, kad karališkoji šeima buvo jam palanki.
5. Kas pakeitė Sauliaus požiūrį? 1 Sam 18, 6–9. Kodėl Sauliaus požiūris yra dažnai pasitaikanti žmogiška reakcija?
Likusi 1 Sam 18 skyriaus dalis parodo, koks žalingas tapo Sauliaus pavydas. Jis paskatino Saulių būti suktu ir apgaudinėti, nors tai nepadėjo. Išryškėjo būtent tie dalykai, kurių Saulius bijojo!
Pavydas sukelia daugybę neigiamų jausmų: menką savigarbą, neapykantą, įtarumą, baimę, kaltę ir pyktį. Skyriuje kelis kartus paminėta, kad Saulius bijojo Dovydo. Galbūt jis bijojo prarasti karališką sostą arba to, kad Dovydas taps neabejotinas Izraelio didvyris. Nors labiausiai „Saulius bijojo Dovydo, nes su juo buvo Viešpats, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs“ (1 Sam 18, 12).
Jei Dievas pasitraukia, tai pakankama priežastis bijoti, bet Sauliaus baimę didino ir tas faktas, kad Viešpats buvo su Dovydu (12 eilutė). Saulius nesugebėjo vadovautis paprasta Gamalielio logika: „Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti“ (Apd 5, 38–39). Kai Viešpats laimina žmones, nėra prasmės pavydėti ar stengtis juos pražudyti, nes Dievas ir toliau laimins juos.
Nors Sauliaus požiūris buvo netikęs, kodėl jį suprasti yra palyginus lengva? Ar jūsų požiūris į žmogų, kuriuo jūs tikite, gali būti grėsmė jūsų padėčiai? Ar viską patikite Viešpačiui, ar galvojate apie atsakomuosius veiksmus?
IV. Sauliaus pavydas Dovydui: 2 dalis
6. Perskaitykite 1 Sam 19. Kokiu keliu Saulius pasuko? Ko galime pasimokyti iš šios pasakojimo dalies?
Pirma, Saulius veikė slapta ir subtiliai, ieškodamas būdų pašalinti jaučiamą grėsmę. Kai tai nesuveikė, jis ėmėsi viešai įgyvendinti savo žmogžudišką sumanymą. Labiausiai tikėtina, kad jis nesitikėjo nueisiąs taip toli. Tačiau atvėrus kelią nuodėmei niekas nežino, kaip toli tas kelias gali mus nuvesti.
Siekis nužudyti Dovydą virto apsėdimu. Sauliaus neigiami jausmai, kuriuos jis puoselėjo, kai moterys dainavo ir šoko, pagerbdamos Dovydą, netrukus pasiekė tokį lygį, kad jis panoro nužudyti kitą žmogų. Vien 18 ir 19 skyriuose yra užrašyti aštuoni pasikėsinimo į Dovydo gyvybę atvejai, ar kažką įpareigojus, ar pačiam Sauliui bandant įgyvendinti sumanymą.
Likusi pasakojimo dalis yra liūdna, kadangi Sauliaus aplinkybės pablogėjo. Neapykantai ir pavydui augant, jis tapo neprotingai įtarus, apsėstas siekiu nužudyti Dovydą ir įbaugintas supančių filistinų. Teisindamasis neva jie prisijungė prie Dovydo, jis užmušė 85 Viešpaties kunigus ir daug vyrų, moterų, vaikų, kūdikių ir gyvulių Nobe (1 Sam 22, 17–19). Pažiūrėkite, kur jis buvo vedamas!
Apimtas siaubo, kad filistinai įsibrovė, jis prašė Viešpaties patarimo. Bet Saulius buvo pernelyg nutolęs nuo Dievo, atmesdamas Jo patarimus, todėl nesulaukė atsakymo. Jis nusprendė kreiptis į žynę, nors pats buvo išnaikinęs „vėlių iššaukėjus ir žynius“. Jis net nusilenkė ir puolė kniūbsčias prieš piktąją dvasią, kuri apsimetinėjo Samueliu (1 Sam 28, 14). Kitą dieną Saulius ir jo sūnūs žuvo mūšyje prieš filistinus (1 Sam 31), kaip jį įspėjo piktoji dvasia.
Saulius, leisdamas pavydui įsišaknyti, ėjo atsimetimo ir pražūties keliu. Blogiau tai, kad jo nuodėmė privertė kentėti ne tiktai jį patį, bet visą jo šeimą. Pakanka to, kad nuodėmė skaudina mus asmeniškai, nors taip būna retai. Dauguma atvejų netinkamas elgesys neigiamai paveikia ir aplinkinius.
Pažiūrėkite į visus pateiktus atvejus. Kiekviename pavyzdyje pavydas ir jo padariniai siekė toli, ko puoselėjantis pavydą turbūt nesitikėjo. Svarbu, kad Dievo padedami stengtumės mirti sau vos pajutę šį bjaurų jausmą.
V. PAVYDAS JĖZUI
„Mat jis žinojo, kad Jėzų jie buvo išdavę iš pavydo“ (Mt 27, 18 ).
7. Perskaitykite pirmus vienuolika evangelijos pagal Matą skyrius, atkreipdami dėmesį į tai, ką Jėzus darė. Tada perskaitykite Mt 12, 14. Kuo Jėzus buvo ypatingas ir ką Jis darė, kas privertė vadovus taip reaguoti? Kaip jų elgesys atskleidė tai, kas buvo jų širdyje? Galvodami apie savo atsakymą, apmąstykite tai, kaip jūs galbūt reaguotumėte jų vietoje.
Kunigai ir vyresnieji išmanė Įstatymą ir reikalavo, kad jo būtų griežtai laikomasi. Tačiau jie taip smulkmeniškai analizavo religiją, kad nebematė esmės. Jėzus parodė naują pamaldumą, ir izraelitai (įskaitant religinius vadovus) išgirdo gerąją išgelbėjimo naujieną. Tačiau užuot dėkoję Jėzui, kad Jis įspėjo juos dėl pražūtingo kelio, jie norėjo nužudyti Jį.
Žmonės dažnai leidžia pavydui apakinti juos, kad jie nebemato to, kas akivaizdu. Po visų Jėzaus padarytų stebuklų, išgydymų, demonų išvarymų sunku įsivaizduoti, kad kažkas abejotų, jog Jis buvo nuo Dievo. Jo pateikti įrodymai buvo daugiau nei įtikinami (žr. Mt 11, 4–5).
Galbūt todėl, kad jie suvokė savo poreikius, liaudis buvo atviresnė Jėzui, negu daugelis religinių vadovų, kurie bijojo, kad Jėzus pakeis status kvo (troškimą išsaugoti esamą padėtį) ir tokiu būdu kels grėsmę jų padėčiai. Jėzaus mokslas daug kuo skyrėsi nuo jų, o žinia žavėjo tiek, kad jie turėjo rimtą pagrindą bijoti Jo įtakos. Deja, bet jiems labiau rūpėjo išsaugoti galią ir įtaką negu žinoti tiesą.
Tai, kad pavydas motyvavo juos, nebuvo paslaptis. Anot Mt 27, 18 net Pilotas žinojo jų motyvus, jie buvo akivaizdūs. Deja, bet šie vadovai buvo taip apakinti pavydo, kad jie manė gynę tikėjimą nuo kažkokio apsišaukėlio, kuris klaidino žmones. Jei jie būtų nuolankiai tikėdami pasidavę Viešpačiui, užuot leidę pavydui atmesti protingą mąstymą, jie būtų išvengę amžinos pražūties. Kokios bebūtų mūsų aplinkybės, turime pasimokyti iš jų klaidų.
Toliau studijuokite: „Kadaise šėtonas buvo gerbiamas angelas, artimiausias Kristui. Jo veidas, kaip kitų angelų, buvo švelnus ir išreiškiantis laimę. Jo kakta buvo aukšta ir plati, didžiulio intelekto ženklas. Jo sudėjimas buvo tobulas, laikysena kilni ir didinga. Bet kai Dievas tarė Savo Sūnui: ‚Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą‘, šėtonas ėmė pavydėti Jėzui. Jis norėjo patarti kuriant žmogų, bet kadangi su juo tartasi nebuvo, jis prisipildė pavydo ir neapykantos. Jis troško būti garbinamas danguje kaip Dievas.“ (E. Vait, „Early Writings“, 145 p.)
„Labai svari Sauliaus būdo yda buvo gyriaus troškimas. Šis bruožas turėjo lemiamą poveikį jo veiksmams ir mintims, – visur jis norėjo būti giriamas ir siekė save išaukštinti. […] Saulius siekė būti pirmuoju žmonių akyse; ir kai jis išgirdo šią liaupsių giesmę, karaliaus sąmonę užvaldė įsitikinimas, kad Dovydas patrauks žmones į save ir valdys vietoj jo.
Saulius įsileido į širdį pavydo dvasią, kuri apnuodijo jo sielą.“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 532 p.)
Aptarkite:
1. Už ką jūs turite būti dėkingi? Kodėl svarbiau gilintis į tai, už ką turite dėkoti, užuot gilinusis į problemas?
2. Ar pavydas gali būti naudingas, pavyzdžiui, kaip paskata tobulėti? Pagrįskite savo atsakymą.
3. Prisiminkite kai kuriuos šios savaitės pamokoje minėtus Biblijos veikėjus, kurie rodė pavydą: aukščiausias angelas danguje, Izraelio karalius, vadovai. Jie visi užėmė aukštą padėtį, turėjo labai daug. Vis dėlto jie leido pavydui įsigalėti ir niokoti. Ką tai sako apie pavydą, kodėl tai vidinė arba širdies problema, o ne kažkas, ką lemia išorinės aplinkybės? Kodėl galintis turėti daugelį dalykų, kuriuos siūlo šis pasaulis, asmuo vis tiek gali pavydėti?
4. Knygoje „Patriarchai ir pranašai“ E. Vait rašė: „Labai svari Sauliaus būdo yda buvo gyriaus troškimas.“ Viena yda, ir pažiūrėkite, kas įvyko. Ką tai sako apie pavojų nesistengti nugalėti mūsų charakterio trūkumus, kol jie neįveikė mūsų? Kokie Biblijos pažadai gali suteikti jums viltį ir padrąsinimą, kad įmanoma nugalėti ydas?