Lapkričio 8–14 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jok 3, 1–12; Įst 6, 6–7; Lk 9, 51–56; Pat 16, 27; Mt 7, 16–18.
Įsimintina eilutė: „Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 37).
Žodžių galia yra milžiniška. „Mintis, šmaikščiai laiku išreikšta“ (Pat 25, 11), pavyzdžiui, pagyrimas, poezija, pasakojimai, gali giliai paveikti gyvenimą. Tai, ką mes pasakome, gali išlikti kelias dienas ar net metus. Vaikai, pavyzdžiui, sugeria žodžius kaip kempinės. Todėl jie greitai pradeda laisvai kalbėti ta kalba, kurią girdi augdami. Būtent todėl vaikų girdimos pastabos apie juos gali paveikti jų sėkmę ar nesėkmę ateityje. Arba geram, arba blogam, tėvų bendravimo būdas yra pakartojamas ir papildomas vaikų.
Rašytinis žodis yra dar galingesnis ir dar tvaresnis. Galingiausias iš visų yra Dievo Žodis. Apsvarstykite: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105); „Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau“ (Ps 119, 11). Jėzus kreipė mokinių žvilgsnį nuo laikinų palaiminimų į kažką daug svarbesnio: „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63).
Žodžiai gali nuraminti ir patikinti arba užnuodyti ir užteršti. Kaip dažnai jūs esate pasakę kažką, ką vėliau norėjote atsiimti?
Šią savaitę mokysimės, kad Jokūbas turėjo keletą svarbių žodžių apie… tiesiog žodžių.
I. ATSAKOMYBĖ
Perskaitykite Jok 3, 1. Ką svarbaus ir susijusio su atsakomybe apaštalas čia užrašė?
Bažnyčios ir krikščioniškų mokyklų mokytojams tenka ypač didelė atsakomybė, nes jie daro mūsų protams ir širdims tokią įtaką, kuri išliks daugelį metų. Šis poveikis klausytojams palies ir daugelį kitų žmonių, kurie nėra tiesioginėje krikščionių įtakos sferoje. Juo daugiau žinome, tuo labiau atsakingi tampame panaudojant ir skleidžiant šias žinias.
Kembridže, Anglijoje, virš įėjimo į Tindeilo namų biblioteką yra užrašas, primenantis kiekvienam pro duris žengiančiam mokslininkui: „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Pat 9, 10). Dievas, o ne žmogus yra visa ko matas, ir visas tikras ugdymas prasideda ir baigiasi Juo. Deja, žinioms augant, priklausomybė nuo Dievo yra linkusi mažėti. Dažnai mokoma, kad, pavyzdžiui, mokslas veikia nepriklausomai nuo Dievo. Kai kurie teologijos dėstytojai, siekdami patikimumo, taip pat gali panaudoti metodus, kurie palieka mažai arba apskritai nepalieka vietos tikėjimui. Taip ir mokytojai, ir mokiniai gali palaipsniui atsisakyti tikėjimo. Tačiau, kol mokomasi dėl amžinybės, o ne tik dėl šio pasaulio, ir mokytojams, ir mokiniams mokymasis bus brangi ir net įkvepianti veikla.
Paulius taip pat suprato šią atsakomybę, nes jis mokė ir skyrė bažnyčių vadovus (Apd 14, 23; palyginkite su Tit 1, 5). Jis net nurodė Timotiejui saugoti Dievo kaimenę nuo nepatyrusių ir neišmanančių ganytojų (žr. 1 Tim 1, 3–7; 3, 2–6; 6, 2–5; 2 Tim 2, 14–15), perspėjo apie „nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos“ avis (2 Tim 3, 7).
Tėvams tenka svarbi atsakomybė mokant vaikus, kurie, savo ruožtu, daro įtaką kitiems. Tiesą sakant, visi mes savo pavyzdžiu galime smarkiai paveikti aplinkinius. Todėl svarbu, kad mes siektume Dievo išminties, kurią Jis pažadėjo mums (Jok 1, 5), kad atspindėtume Jį ir darytume dievišką įtaką. Nes mes visi darome arba gerą, arba blogą įtaką kitiems.
Pagalvokite apie tuos, kurie paveikė jus teigiamu būdu. Ką jie padarė? Kaip jie paveikė jus? Svarbiausia, kaip jūs galite padaryti tą patį kitiems?
II. ŽODŽIŲ GALIA
„Juk mes visi dažnai nusižengiame“ (Jok 3, 2). Koks įdomus pripažinimas, ypač atsižvelgiant į Jokūbo dėmesį elgesiui! Vis dėlto tai, kad mes pripažįstame „tikrovę“, neturėtų temdyti mūsų tikėjimo Dievo idealu mums kaip Jo pasiuntiniams žemėje.
„Kas nenusideda kalbėdamas, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną“ (eilutė 2). Graikų kalboje šios formos sąlyga reiškia, jog nenusižengti žodžiu yra reali galimybė. Vargu ar galima pervertinti žodžių reikšmę. Mintys veda prie žodžių, kurie savo ruožtu veda prie elgesio. Žodžiai taip pat sustiprina tai, ką mes mąstome. Taigi žodžiai paveikia ne tik tai, ką mes darome, bet ir tai, ką daro kiti. Kalba sieja mus visus.
Šią savaitę ne kartą užsiminta apie liežuvio galią. Pirmos trys eilutės pabrėžia, kaip kažkas mažas gali turėti didžiulę įtaką: žąslais suvaldomas arklys, vairas pasuka laivą, o maža ugnelė gali padegti didžiausią girią.
Kokia teigiama „žodžių galia“ paminėta Šventajame Rašte? Žr. Įst 6, 6–7; 23, 23; Ps 40, 4; Pat 10, 20–21; 12, 25; Mal 2, 6–7; Lk 4, 22; Rom 10, 6–8.
Maži vaikai yra jautrūs, bet kaip medžiai augdami pasidaro nelankstūs, vaikai su amžiumi vis labiau priešinasi pokyčiams. Tam tikra prasme mes visi esame mokytojai, ar namuose, ar bažnyčioje. Kadangi mūsų žodžiai turi didelę galią, svarbu persmelkti mūsų mintis Dievo Žodžiu anksti rytą. Galų gale, kas maitina mūsų mintis ir žodžius: Dievo Dvasia ar kitas šaltinis? Nedera nuvertinti didžiulių pokyčių, kurie yra įmanomi per Dievo Žodį (Ps 33, 6; palyginkite su 2 Kor 4, 6), priešingai kitam šaltiniui.
Žodžiai yra tokie galingi, kad vos keliais sakiniais galite suniokoti asmenį, galimai visam jo gyvenimui. Kita vertus, teigiami žodžiai gali pakylėti, galbūt taip pat visam gyvenimui.
Jei savo rankose laikytumėte dinamitą, ar būtumėte atsargūs? Ką jūsų atsakymas turėtų pasakyti apie tai, kaip reikia elgtis su kažkuo, kas galingesnis net už dinamitą?
III. „MAŽI“ DALYKAI YRA SVARBŪS
Perskaitykite Jok 3, 3–5. Kas bendra šiems dviem pavyzdžiams, ir kaip jie susiję su liežuviu?
Palyginus su tuo, ką valdo, ir žąslai arklio nasruose, ir laivo vairas yra labai maži. Tačiau šių pagalba galima lengvu rankos judesiu pakeisti arklio ar laivo kryptį. Dėl tos pačios priežasties, „ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais“ (eilutė 5). Kitaip tariant, žodis, net žvilgsnis ar gestas gali atrodyti nereikšmingas, bet kiekvienas šių gali draugą padaryti priešu arba pakeisti blogą į kažką gero. „Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį“ (Pat 15, 1). Įsivaizduokite visu greičiu šuoliuojantį arklį ir vandenį skrodžiantį laivą, bet netinkama linkme. Juo greičiau lėktų, tuo labiau toltų nuo savojo tikslo. Tokiu atveju, geriausia yra kuo greičiau sustoti ir apsisukti. Tas pats pasakytina apie mūsų žodžius. Jei pokalbis krypsta vis blogesne linkme, turime kuo greičiau liautis kalbėję.
Perskaitykite Lk 9, 51–56. Ką Jėzus atsakė į mokinių pasiūlymą? Koks buvo rezultatas, ir ko šis pasakojimas turėtų mus pamokyti?
Nors mokiniai savo pasiūlymą grindė Biblija (2 Kar 1, 10–12), Jėzus jį atmetė. Jo priekaištas dramatiškai pakeitė aplinkybes. Pasakojimas baigiasi tiesiog nurodant, kad „jie pasuko į kitą kaimą“ (Lk 9, 56). Samariečių kaimo nesvetingumą Jėzus padarė pamokančiu patyrimu Savo mokiniams. Įkarščio akimirką, kai sukilę jausmai paskatina mus gintis, mes galime prisiminti Jėzaus pavyzdį ir, vaizdžiai tariant, „pasukti į kitą kaimą“.
„Kaip vandens lašai sudaro upę, taip smulkmenos sudaro gyvenimą. Gyvenimas yra upė, rami ir maloni, arba nerami upė, nuolat išmetanti dumblą ir purvą“ (E. Vait, „That I May Know Him“, 209 p.).
Kokie „maži“ dalykai jūsų gyvenime, kai pastaruosius apmąstote giliau, pasirodo esantys ne tokie jau „maži“?
IV. APSISAUGOJIMAS NUO PAKENKIMO
Mes visi tai patyrėme. Mūsų žodžiai yra taip „išpučiami“, galbūt net perdėtai, kad mes net nebeprisimename kažką panašaus sakę. Kaip rašė Jokūbas: „Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią“ (Jok 3, 5).
Pamaldžiai ir atidžiai perskaitykite Jok 3, 6. Ką apaštalas rašė apie mūsų liežuvio, mūsų žodžių galią, suteršiančią visą kūną? Kodėl prieš mums prakalbant ši eilutė turėtų priversti mus drebėti?
Nors simboline prasme ugnis gali reikšti apvalymą (Iz 4, 4; Zch 13, 9), ugnimi dažniau nusakomas sunaikinimas (žr., pavyzdžiui, Joz 6, 24; 11, 9. 11; 1 Sam 30, 3; Mt 7, 19), įskaitant neapgalvotų žodžių galią (Pat 16, 27; 26, 21).
Nuo mažos ugnelės gali užsidegti ne tik didžiulė giria, bet maža ugnis taip pat gali išplisti ir sunaikinti neįtikėtinu greičiu. Tokiu pačiu būdu žodžiai gali sugriauti draugystę, santuoką ir reputaciją. Žodžiai gali persmelkti vaiko psichiką ir pakenkti jo savivokai ir vystymuisi.
Atrodo, nuodėmė atsirado žemėje dėl nekalto klausimo (žr. Pr 3, 1). Ir danguje nuodėmė prasidėjo panašiu būdu. „Pasitraukęs iš Tėvo Artumo Liuciferis ėmė skleisti nesantaikos dvasią tarp angelų“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 19 p.). Tad žodžiai, kad liežuvis yra „pragaro padegtas“ (Jok 3, 5), nėra perdėtas.
Nors tiesa, kad kartą ištarti žodžiai išnyksta amžiams ir kad mes negalime visiškai atitaisyti to, ką pasakėme, mes turime padaryti viską, kas įmanoma, kad sumažintume žalą ir ištaisytume tai, ką galime. Tokios pastangos taip pat padės mums nekartoti tų pačių klaidų. Pavyzdžiui, po Dievo apreiškimo, pranašas Natanas grįžo ir nedelsiant patikslino Dovydui pasakytus žodžius (žr. 2 Sam 7, 1–17). Išsigynęs Kristaus, Petras graudžiai pravirko ir vėliau atvirai parodė, kad jo atgaila buvo nuoširdi (Jn 21, 15–17).
Nors „liežuvio joks žmogus nepajėgia suvaldyti“ (Jok 3, 8), esame pamokyti: „saugok liežuvį nuo pikta ir lūpas nuo apgaulės“ (Ps 34, 14). Tik Dievo Dvasia gali padėti mums išlaikyti mūsų žodžius „pažabotus“ (žr. Ef 4, 29–32).
Perskaitykite Jok 3, 6–8. Kodėl ši eilutė turėtų paskatinti mus atsargiai rinktis žodžius? Kaip mes galime išmokti deramai vertinti mūsų lūpų galią, geram ar piktam?
V. LAIMINIMAS IR PRAKEIKIMAS
Perskaitykite Jok 3, 9–12. Kokią tiesą Jokūbas iliustravo naudodamas šaltinio, figmedžio ir vynmedžio pavyzdį?
Švelniai tariant, mintis, kad krikščionys lūpomis galėtų ir laiminti, ir prakeikti, kelia nerimą. O nešvankių televizijos programų ar filmų žiūrėjimas visą savaitę ir Dievo Žodžio klausymasis sabatą? O žmogus, kuris kalba tiesą ir nuostabius žodžius apie Jėzų, tačiau vėliau pasako nepadorų pokštą? Tai turėtų sukelti dvasinį nerimą, nes toks elgesys prieštarauja tam, ką mes laikome deramu elgesiu. Tos pačios lūpos, kuriomis pašlovinamas Dievas, vėliau pasakoja nepadorius pokštus? Kodėl tai nevykęs kontrastas?
Jokūbas naudojo šaltinio pavyzdį. Vandens kokybė priklauso nuo šaltinio, o šaknis lemia vaisių (plg. Mt 7, 16–18). Panašiai, jei mumyse yra pasėtas Dievo Žodis, jo darbas bus akivaizdus mūsų gyvenime. Šios tiesos supratimas išlaisvina mus nuo tikėjimo „įrodinėjimo“ naštos. Tyra religija yra įsišaknijusi tikėjime, kuris pats paliudija savo tikrumą, kaip tyram šaltiniui nereikia jokių įrodymų, išskyrus tai, kad iš šaltinio trykšta tyras vanduo.
Tuo pačiu metu žmogus gali paklausti: jei mes būtume nufilmavę tam tikrus ištikimus Dievo sekėjus jų puolimo metu (pavyzdžiui, kai Mozė nužudė egiptietį, Dovydą su Batšeba ir t.t.), ar tuomet negalėtume pagrįstai abejoti jų tikėjimo išpažinimu?
Aišku, Dievo valia – kad mes nedarytume nuodėmių (1 Jn 2, 1). Tačiau po Adomo ir Ievos nuopuolio Dievas parūpino atleidimą, jei mes padarytume nuodėmę, atsižvelgiant į nusidėjėlio tikėjimą auka (plg. Ps 32, 1–2). Tačiau faktas išlieka, nuodėmė atneša liūdesį, o paklusnumas – palaiminimą. Mozė praleido 40 metų ganydamas avis ir pamiršdamas mokymą, kuris paskatino jį nužudyti; Dovydas iškentė vaiko, kurį jam pagimdė Batšeba, mirtį; be to, Dovydą iki gyvenimo pabaigos kankino grėsmė dėl padalintų jo namų ir karalystės. Žinoma, mums padarius nuodėmę, ji gali būti atleista; tačiau bėda ta, kad labai dažnai tų nuodėmių pasekmės gali išlikti, neretai sukeldamos baisius padarinius ne tik mums, bet ir kitiems. Daug geriau klūpėti ant kelių ir prašyti pergalės prieš nuodėmę, o ne atleidimo, ir tada aiškintis žalą, kurią teks suvaldyti.
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Paslėpti lobiai, 299–303 p. Klasėje pasidalykite mintimis, kurios jums padarė įspūdį.
„Jei mes esame draugijoje, kuri leidžia sau kvailai kalbėti, mūsų pareiga yra pakeisti, jei įmanoma, pokalbio temą. Padedami Dievo malonės, mes turėtume tyliai įterpti žodžius arba pasiūlyti temą, kuri kreiptų pokalbį tinkama linkme. …
Žymiai daugiau, nei esame įpratę, turime kalbėti apie savo brangius patyrimus. Mes turėtume pasakoti apie Dievo gailestingumą ir gerumą, apie neištiriamas Išgelbėtojo meilės gelmes. Mūsų žodžiai turi būti padėkos ir pagyrimo žodžiai. Jei protas ir širdis yra kupini Dievo meilės, tai atsiskleis pokalbyje. Nebus sunku perteikti to, kas glūdi mūsų dvasiniame gyvenime. Didingos mintys, kilnūs siekiai, aiškus tiesos suvokimas, nesavanaudiški tikslai, pamaldumo ir šventumo troškimas duos žodžių vaisių, kurie atskleis širdies lobyno pobūdį. Kai Kristus taip atskleidžiamas mūsų kalba, žodžiai turės galios laimėti Jam sielų“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 302 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Bėda yra ta, kad dauguma iš mūsų labai lengvai ištariame žodžius. Dažnai žodžiai pasigrista anksčiau, nei turime galimybę pagalvoti, ką mes sakome. Kadangi tai tiesa, kaip mes galime išmokti atidžiai pamąstyti prieš išsižiojant?
2. Pagalvokite apie savo žodžių galią jums patiems. Padarykite šį eksperimentą: kiek tik galite, sąmoningai kalbėkitės su kitais apie tai, ką Dievas padarė jūsų gyvenime, kaip Jis laimino jus, kaip Jis padėjo jums išmėginimuose ir t.t. Darykite tai tik vieną ar dvi dienas, o tada paklauskite savęs, kaip tai paveikė mano tikėjimą?
3. Jūsų manymu, ką jūsų žodžiai atskleidžia kitiems apie tai, kas vyksta jūsų širdyje? Galbūt žodžiai atskleidžia daugiau nei norėtumėte? Jeigu įrašytumėte visus jūsų per vieną dieną ištartus žodžius ir tada paklausytumėte įrašo, ką žodžiai pasakytų apie jus?