PAŽADAI PERSEKIOJAMIEMS

Rugsėjo 8–14 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tes 1, 1–12; Jn 1, 18; Rom 2, 5; 12, 19; Apr 16, 4–7; 20, 1–6; Jn 14, 1–3.

Įsimintina eilutė: „Todėl mes nuolat meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir Savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą“ (2 Tes 1, 11).

Pagrindinė mintis: Jėzaus antrasis atėjimas yra krikščioniškos vilties kulminacija.

Palaikyti ryšį su Pauliumi buvo sudėtinga. Jei bažnyčia norėjo pasikalbėti su juo, reikėdavo jį surasti ir perduoti jam žinią, o tai ne visada buvo lengvas procesas. Užmezgus ryšį, apaštalas padiktuodavo atsakymą, ir jis būdavo pristatomas į bažnyčią. Toks procesas gali užtrukti mėnesius. Per tokį laiko tarpą atsiranda galimybė sklisti klaidingiems įsitikinimams.

Atrodo, kad būtent tai ir atsitiko Tesalonikoje. Bažnyčioje iškilo naujų bėdų. Pastarosios galėjo net labiau pakenkti aplinkybėms dėl klaidingo Pirmo laiško tesalonikiečiams aiškinimo. Antruoju laišku tesalonikiečiams Paulius mėgino ištaisyti padėtį.

Šios savaitės pamokoje svarbiausi Pauliaus žodžiai yra šie: Kristaus antrojo atėjimo metu tikintieji bus išgelbėti dėl Dievo įspūdingo įsikišimo Kristuje. Ši ištrauka pateikia daugiau informacijos apie Jo sugrįžimą.

I. NAUJI SVEIKINIMAI (2 Tes 1, 1– 2)

„Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių Bažnyčiai Dieve, mūsų Tėve, ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (2 Tes 1, 1–2).

1. Kokią viltį ir pažadą įžvelgiate net tokiame paprastame pasveikinime? Kiek jame teologijos ir vilties? Kaip galime išmokti pritaikyti šią viltį ir pažadą sau?

Paulius dažnai rašė apie malonę ir ramybę. Tam tikra prasme jos yra susijusios. Dievo malonė ir atleidimo Jėzuje pažadas turėtų atnešti mums ramybę. Svarbu, kad nepaisant aplinkybių, mes visi gilintumės į mums parūpintą išganymą ir malonę, nors ir nepelnytai. Turbūt nėra geresnio būdo patirti pažadėtą ramybę. Dėmesį turime kreipti ne į save, bet Jėzų ir tai, kas Jame suteikta.

2. Palyginkite 1 Tes 1, 1 ir 2 Tes 1, 1–2. Formuluotė truputį skiriasi. Kodėl tai gali būti svarbu?

Yra vienas skirtumas tarp 1 ir 2 Tesalonikiečiams. Dieve Tėve (1 Tes 1, 1) pakeista Dieve, mūsų Tėve (2 Tes 1, 1). Antrasis variantas atspindi santykius. Yra žmonių, kurie jaučia artimą ryšį Jėzui, bet bijo Dievo Tėvo. Paulius patikino tesalonikiečius, kad jie gali visiškai pasitikėti Tėvu, kaip ir Jėzumi. Jėzus atėjo į žemę parodyti mums Tėvą.

Perskaitykite Jn 1, 18 ir 14, 7–11. Kokį patikinimą ir viltį galima įžvelgti šiuose tekstuose, ypač atsižvelgiant į 2 Tes 1, 1–2?

II. PAULIAUS PADĖKA (2 Tes 1, 3–4)

Paulius mėgo labai ilgus sakinius. 2 Tes 1, 3–10 yra vienas sakinys (originale), daugiausia pabrėžiantis įvykius, susijusius su Jėzaus antruoju atėjimu. Tačiau sakinio pradžioje dėmesys kreipiamas ne į Antrąjį atėjimą (2 Tes 1, 3, perfrazuota autoriaus): „Jaučiame pareigą visada dėkoti Dievui už jus“. Pauliaus komentaras apie Jėzaus grįžimą (2 Tes 1, 6–10) yra dalis priežasties, kodėl jis dėkojo Dievui už tesalonikiečius.

3. Perskaitykite 2 Tes 1, 3–4. Kokį svarbų dvasinį principą, susijusį su tikėjimu, įžvelgiate šiose eilutėse? Kas nutinka tikėjimui, jei jis neauga?

Žodis giriamės yra pagrindinis veiksmažodis 2 Tes 1, 3–10. Paulius jautėsi įpareigotas padėkoti Dievui už tesalonikiečius, nes jų tikėjimas vis stiprėjo. Jų meilė vienas kitam taip pat didėjo, ir abu veiksmažodžiai originale yra pavartoti esamuoju laiku. Tai reiškia, kad jų augimas tikėjimu ir meile buvo nuoseklus ir nuolatinis. Toks augimas yra pagrindas sveikai bažnyčiai. Kaip augalas, jei bažnyčia neaugs dvasiškai, ji mirs.

Paulius pakritikuos bažnyčią antrame ir trečiame šio laiško skyriuose. Bet jis žinojo, kad prieš žmonėms pateikiant pagrįstą kritiką, jiems reikia pasakyti daug teigiamų dalykų. Tai apaštalas padarė pirmame skyriuje.

Viena iš priežasčių, kodėl Paulius taip palaikė bažnyčią Tesalonikoje, buvo tai, kad jie kentė persekiojamus. Jis ypač palankiai vertino jų kantrybę kančioje. Užuot kalbėjęs apie tikėjimą, viltį ir meilę, Paulius minėjo tikėjimą, meilę ir kantrybę. Pastaroji čia yra pakaitalas vilčiai, kuri padėjo Pauliui pereiti prie Antrojo atėjimo temos toliau skyriuje.

Jie augo tikėjimu ir meile todėl, kad jų tvirtumas kančioje virto gyriumi tarp visų apaštalų aplankytų bažnyčių. Tesalonikiečiai tapo krikščioniškojo įsipareigojimo kančioje pavyzdžiu.

Kaip sunkumai ir kančia gali auginti mūsų tikėjimą? Tuo pačiu metu, kam nėra buvę sunku išlaikyti tikėjimą būtent dėl išmėginimų?

III. KANČIA KAIP PABAIGOS ŽENKLAS  (2 Tes 1, 5–6)

2 Tes 1, 5–10 graikų kalboje primena Senąjį Testamentą (daugumai Naujojo Testamento krikščionių Biblija buvo Septuaginta, ikikrikščioniškasis graikų Senojo Testamento vertimas). 2 Laiške tesalonikiečiams yra daug daugiau nuorodų į Senąjį Testamentą, nei 1 Laiške tesalonikiečiams.

4. Perskaitykite 2 Tes 1, 5–6. Ką Paulius čia užrašė? Kokie pažadai yra užrašyti tekste?

Žodis požymis reiškia įrodymą, tai, kas akivaizdu. Ką įrodo krikščionių persekiojimai (4 eilutė)? Tai tikrai nėra Dievo teismo įrodymas Savo žmonių nenaudai. Priešingai, žodis nurodo į būsimą teismą, kuriame Dievo žmonės bus apginti, o engėjai susilauks to paties, ką darė engiamiems.

Čia yra užrašyta žinia mums. Smurtas gimdo smurtą, ir tie, kurie naudoja smurtą prieš kitus, turi priežasčių bijoti ateities. Dievo teismo metu bus priimti teisingi nuosprendžiai. Tie, kurie persekiojo Dievo žmones, vieną dieną susidurs su Dievo teisumu. Bet tie, kurie patiria neteisybę dėl tikėjimo šiandien, gali su pasitikėjimu laukti Dievo teismo. Tą dieną bus akivaizdu, kad jie buvo Dievo malonės objektai.

Naujajame Testamente tikintieji yra skatinami rodyti kitiems malonę, gailestingumą ir atlaidumą. Tačiau, kai už tai atsilyginama keiksmu ir įkalinimu, viltį teikia žinojimas, kad neteisybė netruks amžinai. Taigi Dievo šventieji yra raginami būti kantriais (taip pat žr. Apr 14, 12).

Todėl 2 Tes 1, 5–6 Paulius priminė persekiojamiems tesalonikiečiams, kad ateityje Dievas atlygins engėjams priespauda. Dar daugiau, kantrybė ir tikėjimas išbandymų metu patvirtina, kad Dievas pasirinko tesalonikiečius. Todėl kančioje krikščionys gali džiaugtis (1 Tes 1, 6. 7). Tai tikras įrodymas, kieno pusėje būsime, kai Jėzus ateis.

5 eilutė rodo, kad Dievas palaiko tesalonikiečius. 6 eilutė nurodo į engėjų priespaudą. Abiem atvejais teismo sprendimą lemia elgesys.

Ar buvote neteisingumo auka, kai kaltieji nesulaukė akivaizdžios bausmės už savo veiksmus? Jei taip, kokią paguodą gali teikti Dievo teismo pažadai? Arba pažvelkite į tai taip: galbūt jūs netinkamai ir nesąžiningai elgėtės su žmonėmis, bet nesulaukėte pelnytos bausmės (bent jau kol kas)? Jei taip, koks yra jūsų požiūris į Dievo teismo pažadus?

IV. UGNIS IR SUNAIKINIMAS (2 Tes 1, 7–9)

5. Perskaitykite 2 Tes 1, 7–9. Kokia yra pagrindinė priežastis, dėl kurios nedorėliai bus sunaikinti Jėzaus antrojo atėjimo metu? Kaip tai suderinti su mylinčio ir maloningo Dievo samprata?

Šios eilutės daug žmonių verčia jaustis nesmagiai. Jiems atrodo, kad atpildo, keršto, bausmės ir kančios sukėlimas nedera su Dievo meile, malone ir gailestingumu. Bet bausmės ir atlygio tema yra dažna Pauliaus laiškuose (Rom 2, 5; 12, 19). Apaštalas nėra dviprasmiškas šiuo klausimu: Dievo teisingumas vieną dieną bus galingai apreikštas.

Ir kodėl ne? Net šiandieniame pasaulyje vyriausybė turi tam tikru metu panaudoti jėgą, siekiant apriboti blogį. Nors jėga ne visada žiauri (pavyzdžiui, jei jus sustabdė už kelių eismo taisyklių pažeidimą arba patikrinus mokesčių inspekcijai). Kai kuriais atvejais, ypač tuomet, kai smurtą naudoja patys nusikaltėliai, jie turi susilaukti to paties. Gera vyriausybė užtikrina, kad mes visi galėtume taikiai gyventi kartu. Dažnai akivaizdus blogis nepasitraukia savanoriškai. Todėl didesniam ir žiauresniam blogiui reikia didesnės galios, kad būtų panaikinta žala.

Paveikslas šiose eilutėse nėra gražus, tačiau jos patikina mus, kad Dievas padarys viską ir sunaikins smurtą bei priespaudą.

6. Perskaitykite Apr 16, 4–7 ir Dan 7, 21–22. Ko šios eilutės moko apie tai, kas dera su tuo, ką Paulius rašė 2 Laiške tesalonikiečiams?

Asmenine patirtimi Jėzus supranta kančios kainą. Jam galima patikėti dieviškojo teisingumo vykdymą. Dieviškasis teisingumas sukels kančių, bet ne daugiau nei būtina. Galime pasitikėti Dievo teisingumu. Jis apreikš išmintį ir teisingumą, kurių šiuo metu mes negalime suprasti.

Šios eilutės tikslas – ne džiaugtis kerštu, bet padrąsinti engiamuosius. Teismo diena artėja. Mums nereikia perimti teisingumo vykdymą į savo rankas.

V. KRISTAUS GARBINIMAS (2 Tes 1, 10–12)

7. Perskaitykite 2 Tes 1, 10–12. Ką tai reiškia, kad Jėzus Kristus pasirodys garbingas Savo šventuosiuose?

Šios savaitės tekstas (2 Tes 1, 3–10) suteikia nemažai svarbios informacijos apie Jėzaus antrąjį atėjimą. Sugrįžęs Jėzus atmokės prispaudėjams, o engiamiesiems suteiks atilsį (žr. 2 Tes 1, 6–7). Jis nužengs iš dangaus galingų angelų draugijoje (2 Tes 1, 7), apsireikš liepsnojančioje ugnyje, įvykdys teisingumą ir atmokės tiems, kurie atmetė Dievo ir Jėzaus Kristaus Evangeliją (2 Tes 1, 8). Nepažįstantieji Dievo bus sunaikinti (2 Tes 1, 8–9), o teisieji pašlovins Kristų (2 Tes 1, 10).

Antrojo atėjimo įvykiai „ruošia dirvą“ tūkstantmečiui, kurio metu žemėje niekas negyvens (Apr 20, 1–6). Nors šios savaitės ištraukoje nepasakyta, kas nutiks teisiesiems, 1 Tes 4, 16–17 parašyta, kad gyvieji bus pagauti debesysna pasitikti Viešpaties. Jn 14, 1–3 taip pat parašyta, kad Jėzus teisiuosius pasiims su Savimi į dangų.

8. Kaip Paulius mokė tikinčiuosius pasirengti Jėzaus antrajam atėjimui? 2 Tes 1, 11.

Baigęs rašyti apie tuos, kurie nepažįsta Dievo, 10 eilutėje Paulius vėl kalba apie teisiųjų likimą Antrojo atėjimo metu. 10–12 eilutėse parašyta, kad Jėzaus garbė pasirodys tuose, kurie tiki. Paulius džiaugėsi, kad jo maldos ir pastangos dėl tesalonikiečių apsireikš Jėzui sugrįžus (žr. 1 Tes 2, 19– 20).

Čia Paulius „paruošė dirvą“ antram skyriui, kuriame jis teigė, kad Viešpaties diena dar neatėjo. Priešingu atveju būtų apsireiškusi liepsnojanti ugnis, nepažįstantys Dievo būtų sunaikinti, o Jėzus būtų pagarbintas visų akivaizdoje.

Šiandieniame tekste Paulius lengvai pereina nuo Dievo prie Jėzaus, vartodamas du panašius terminus. Anot įkvėpimo, Jėzus yra Dievas. Šis mokymas yra labai svarbu mums. Kuo Jėzus didingesnis, tuo galingesnis yra Jo išganymas, tuo aiškiau suprantame Dievą, apmąstydami Kristaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir sugrįžimą. Jei Jėzus tikrai yra Dievas, tada Tėvas yra toks pat, koks yra Kristus.

Kaip galime išmokti gyventi kasdienį gyvenimą, laukiant Jėzaus antrojo atėjimo? Kodėl paprasta, laikantis kasdienio gyvenimo ritmo, pamiršti Jo atėjimą? Kaip galime išmokti nepamiršti šio nuostabaus pažado kasdienybėje, suteikiant jam laiko, dėmesio ir rimtumo, kurių jis nusipelno?

Toliau tyrinėkite: „Biblija yra parašyta įkvėptų žmonių, bet ji nėra Dievo minties ir išraiškos būdas. Biblijoje Dievas neapreikštas kaip rašytojas. Žmonės dažnai sako, kad tokia išraiška nedera Dievui. Tačiau Dievas nepavedė Savęs teismui dėl biblinių žodžių, logikos ar retorikos. Bibliją rašę buvo Dievo įkvėpti, o ne Jo plunksna… Ne bibliniai žodžiai yra įkvėpti, bet Bibliją rašę žmonės. Įkvėpimas veikia ne žodžius ar žmogišką išraišką, bet patį žmogų, kuris, veikiamas Šventosios Dvasios, buvo pripildytas minčių. Tačiau žodžiams suteikiama asmeninė nuomonė. Dieviška mintis yra išskleista. Dieviška mintis ir valia susijungia su žmogaus protu; tokiu būdu žmogaus mintys tampa Dievo žodžiu“. (E. Vait, „Selected Messages“, knyga 1, 21 p.)

„Nurodymai, kuriuos Paulius nusiuntė tesalonikiečiams savo pirmame laiške apie Kristaus antrąjį atėjimą, visiškai atitiko jo ankstesnį mokymą. Tačiau kai kurie broliai tesalonikiečiai jo žodžius suprato neteisingai… Antrajame laiške Paulius stengėsi paaiškinti, kad jo mokymą jie neteisingai suprato, bei išdėstyti savo tikrąją poziciją.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 196 p.)

Klausimai aptarimui:

1. Ar Šventojo Rašto tiesa atsiskleidžia aiškiau įntensyviai tyrinėjant kiekvieną žodį, ar skaitant plačias temas? Galbūt yra laikas bei vieta ir tam, ir kitam? Aptarkite.

2. Perskaitykite ištrauką apie įkvėpimą iš E. Vait knygos. Kaip ji padeda mums suvokti „žmogiškąjį veiksnį“, kuris kartais pasirodo Biblijoje?

3. Ar mintis apie Kristaus antrąjį atėjimą baugina jus, ar teikia viltį? Ką jūsų atsakymas pasako apie jūsų santykius su Dievu arba apie jūsų asmeninį Evangelijos supratimą? Arba apie abu?

4. Kokia teisinga bebūtų mintis, kad sunkumai gali sustiprinti mūsų tikėjimą ir charakterį, ką pasakytumėte žmonėms, kuriuos sunkumai ne tik apkartino, bet verčia būti pagiežingais ir piktais (kitaip tariant, nepadeda ugdyti charakterį), net netekti tikėjimo?

Santrauka: Įžanginiame Antro laiško tesalonikiečiams skyriuje Paulius džiaugėsi, kad tikintieji Tesalonikoje liko ištikimi nepaisant sielvarto. Apaštalas skatino juos kreipti dėmesį į permainas, kurios įvyks Jėzaus antrojo atėjimo metu. Kad ir kas nutiktų dabar, mums pažadėta, kad Dievas įvykdys teisingumą.