Trylikta tema
Kovo 24–30
Šią savaitę skaitykite: 2 Pt 3, 1–10. 13; Jn 14, 2–3; Dan 2, 44; Hbr 9, 28; 11; Apr 6, 9–11; Lk 12, 42–48.
Įsimintina eilutė: „Štai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“ (Apr 22, 12).
Pagrindinė mintis: Kada Jėzus grįš? Kas žino? Kita vertus, tai neturi reikšmės. Svarbu tai, kad Jis grįš.
1990-ųjų pabaigoje daugelis norėjo žinoti, ar baigiantis tūkstantmečiui bus pasaulio pabaiga. Atėjo 2000 m. Tada buvo teigiama, kad laikas apskaičiuotas neteisingai, kad 2001 iš tikrųjų buvo pirmieji naujo tūkstantmečio metai. Deja, mes vis dar čia.
Bet kuriuo atveju septintosios dienos adventistai, skirtingai nuo daugelio kitų krikščioniškų tradicijų, tiki, kad Kristaus antrasis atėjimas artėja. Net pasaulio žurnalistai kartais aptaria tai, kad, atrodo, artėja didelė krizė, gal politinė, ekologinė, ekonominė, karinė ar kažkas panašaus. Nebūtina tikėti Biblijoje apibūdinta apokalipse, kad pastebėtume, jog pasaulis atrodo sverdėja nuo vienos prie kitos katastrofos.
Tai neturėtų stebinti. Beveik visose Biblijos pranašystėse, susijusiose su pasaulio pabaiga, prognozė pasauliui prieš Kristaus antrąjį atėjimą yra gana baisi.
Kada Jėzus sugrįš? – Nežinome. Tačiau tikrai žinome, kad Jis sugrįš, o tai ir yra svarbu.
I. Pradžia ir pabaiga
Apgailėtina žmonijos padėtis apibūdinta Šventajame Rašte nuoširdžiai ir teisingai. Tačiau rašę Bibliją ne visada būdavo nusivylę, nes jie žinojo, kas laukia pabaigoje. Paskutiniai Izaijo ir Apreiškimo knygos skyriai užtikrina mus, kad nuodėmė bus sunaikinta ir kad Dievo karalystė bus atkurta. Dievas apreiškė Savo pranašams pabaigą, kai tamsi pasaulio istorija baigsis. Šitie pranašai tinkamai įvertino situacijos rimtumą, bet jie gyveno su viltimi, nes jiems buvo apreikštas sprendimas.
Jei tikime, kad pasaulis prasidėjo atsitiktinai, labiausiai tikėtina, jog manysime, kad jis taip ir užbaigs. Tokia samprata iš tikrųjų neteikia vilties, ar ne?
Tačiau Biblijoje nuolat nurodoma į Pr 1 ir 2 skyrius, ir šie įvykiai apibūdinami kaip istoriniai. Kuriant pasaulį atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Todėl nestebina tai, kad Dievo Žodyje aprašoma šio pasaulio pabaiga. Pastarojoje atsitiktinumų taip pat nebus.
1. Perskaitykite 2 Pt 3, 1–10. Kaip apaštalas sieja ankstyvuosius žmonijos istorijos įvykius su paskutiniaisiais? Kokią viltį galime įžvelgti šiame tekste?
Pirminis sukūrimas ir paskutinis atkūrimas yra iš esmės susiję, nes vienas padidina kito reikšmę. Tyrinėdami paskutinių laikų doktriną (eschatologiją), aiškinamės galutinius Dievo aktus, susijusius su kūrinija ir vedančius tiesiai prie Jo karalystės atkūrimo.
Jėzus aiškiai siejo pradžią ir pabaigą su Savimi. Tris kartus Apreiškimo knygoje (Apr 1, 8; 21, 6; 22, 13) Jėzus vadino Save Alfa ir Omega (alfa – pirmoji graikų abėcėlės raidė, omega – paskutinioji). Kad ir ką Jis turėjo galvoje, tai parodo, kad Jėzus yra visagalis, kad Jis yra visur, kad Jėzus buvo, kai visa buvo kuriama pradžioje, ir Jis bus pabaigoje. Galime pasitikėti Juo, kad ir kokiu laikotarpiu gyventume. Tai yra būdas pasakyti mums, kad ir kokie chaotiški atrodytų įvykiai, Jis visada rūpinasi mumis.
Kai kurie krikščionys nebetiki, kad Jėzus sugrįš, kad Dievas atkurs Savo karalystę žemėje. Vietoj to jie tiki, kad mes patys turime sukurti karalystę. Aptarkite pastangas padaryti kažką panašaus praeityje. Kodėl turime tikėti, kad tokios pastangos ateityje susilauks daugiau sėkmės?
II. Pažadas ir laukimas
Kadangi paskutiniųjų laikų centras yra Dievo karalystės įkūrimas, septintosios dienos adventistams paskutiniųjų laikų įvykiai visada buvo labai svarbūs. Net mūsų pavadinimas tai atskleidžia ir rodo, kad tikime, jog Jėzus sugrįš.
2. Kaip Petras išreiškė šią viltį? 2 Pt 3, 13. Kodėl ši viltis yra itin svarbi mūsų tikėjimui? Ar be jos apskritai turime kokią nors viltį?
Asmeniniai lūkesčiai dažnai nuvilia, nes nevaldome ateities įvykių. Net didžiausios viltys dažnai nueina perniek. Nevaldome ateities, kad ir kaip stengtumės tai daryti. Žmonėms tenka tik galimybės ir tikimybės. Visi mūsų sumanymai yra negalutiniai. Istorija yra sudėtinga, neapskaičiuojama ir priklausoma nuo pernelyg didelio skaičiaus įvairių veiksnių, kad galėtume tikėti tuo, ką apie ją nuspręstume. Tai sukelia nerimą.
Bet Bibliją rašę asmenys užtikrino mus, kad turėtume viltį; Viešpats valdo viską, ir mes turime Jo pažadą sugrįžti ir tai, ką Jis padarys sugrįžęs.
3. Perskaitykite pateiktas eilutes. Kokią viltį ir patikinimą įžvelgiate jose? Kas pabrėžiama kiekvienoje jų?
Jn 14, 2–3 Dan 2, 44 Apd 3, 20–21
Visose šiose eilutėse, ir daugybėje kitų, užrašytas ne tiktai Kristaus sugrįžimo, bet iš esmės skirtingo naujo pasaulio ir būties pažadas. Pabandykite tai įsivaizduoti. Esame tiek pripratę prie nuodėmės, ligų, mirties, baimės, smurto, neapykantos, skurdo, nusikalstamumo, karo ir kentėjimų, kad nėra paprasta įsivaizduoti pasaulį kitokį. Vis dėlto būtent tokio pasaulio tikimės, būtent toks jis mums pažadėtas.
III. Didis patikinimas
Kaip krikščionys septintosios dienos adventistai gyvename tikėdami, kad Kristus sugrįš į šią žemę. Kai kurios krikščioniškos grupės nebetiki šiuo mokymu arba taip jį „atskiedė“ ir sudvasino, kad Kristaus antrasis atėjimas iš esmės tampa tik asmeniniu dalyku. Jie teigia: Kristaus antrąjį atėjimą priimame širdimi, kai išmokstame vykdyti pareigas mūsų bendruomenėje arba išmokę tinkamai mylėti kitus, tada Kristus ateina į mūsų gyvenimą. Žinoma, turime mylėti kitus ir būti vaisingi savo bendruomenės nariai, tačiau tai ne antrasis Jėzaus atėjimas.
Suvokiant mirusiųjų būklę, sunku įsivaizduoti tai, ką mūsų tikėjimas reikštų be Kristaus sugrįžimo, kai Jis prikels mirusius Jame. Tai yra esminė mūsų tikėjimo dalis (mūsų pavadinimas tai atspindi). Be jos visa sistema subyrėtų, nes viskas, kuo mes tikime ir viliamės, pasieks kulminaciją, kai Kristus pasirodys dangaus debesyse (Mt 24, 30); kitu atveju mūsų mokymas nuvestų mus į aklagatvį.
4. Iš visų Kristaus antrojo atėjimo patikinimų, kuris yra svarbiausias? Koks įvykis daugiau negu kiti garantuoja Jo sugrįžimą ir kodėl? Hbr 9, 28; 1 Kor 15, 12–27.
Žinoma, Kristaus antrojo atėjimo viltį nulemia tai, kas buvo atlikta pirmojo atėjimo metu. Ko būtų vertas antrasis atėjimas be pirmojo? Tam tikra prasme būtų galima teigti, kad pirmasis Kristaus atėjimas ir visa, ką Jėzus atliko dėl mūsų, yra neužbaigta, jei Jis neateis antrą kartą. Kartais Biblijoje naudojama išpirkos metafora, siejant pastarąją su Kryžiumi. Pats Jėzus sakė: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28). Mirdamas ant kryžiaus Jėzus sumokėjo išpirką už visus žmones. Išpirka nėra istorijos pabaiga. Kaip tėvas atvyktų ir pasiimtų išpirktą vaiką, taip pat ir Jėzus grįš, kad pasiimtų tai, už ką Jis sumokėjo didelę kainą. Taigi pirmasis Kristaus atėjimas yra didžiausias patikinimas, kad Jis ateis antrą kartą.
IV. „Kur Jo pažadėtas atėjimas?“
Nuo ankstyviausių Septintosios dienos adventistų bažnyčios dienų adventistai tikėjo, kad Kristus ateis greitai, „greičiau negu tikėjomės“. Tačiau esame vis dar čia, daug ilgiau negu daugelis mūsų manė. Kaip turime suprasti šį „delsimą“?
Pirmiausia, nesame vieninteliai, kurių viltys, susijusios su tuo, kada Viešpats veiks, nebuvo įvykdytos taip, kaip buvo tikėtasi.
Pavyzdžiui, Ieva manė, kad Atpirkėjo pažadą (Pr 3, 15) įvykdys jos vyriausias sūnus. Perskaitykite Pr 4, 1. Ji klydo; gimęs vaikas buvo Kainas, ne Atpirkėjas. Viešpats atėjo po tūkstančių metų.
„Gelbėtojo atėjimas buvo išpranašautas dar Edeno sode. Kai Adomas ir Ieva pirmą kartą išgirdo šį pažadą, jie tikėjosi jo greito išsipildymo. Jie su džiaugsmu pasveikino savo pirmaginį sūnų, manydami, jog jis ir esąs Išvaduotojas. Tačiau pažadas vis nesipildė. Jį gavusieji taip ir numirė neišvydę to įvykstant. Nuo Henocho laikų per patriarchus ir pranašus pažadas buvo kartojamas ir Jo atėjimo viltis puoselėjama, bet Jis vis nesirodė.“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, orig. 31 p.)
5. Perskaitykite Hbr 11. Kas šiame skyriuje svarbiausia, ir kaip tai susiję su „delsimo“ klausimu? Ypatingą dėmesį atkreipkite į 13. 39. 40 eilutes.
Visoje Biblijoje apstu pavyzdžių, kai žmonės laukė. Pažiūrėkite, kaip ilgai Abraomas laukė pažadėto sūnaus; kaip ilgai Izraelis laukė išvadavimo iš Egipto. Ne sykį Psalmėse kartojasi klausimas – kaip ilgai, Viešpatie? Atsižvelgdami į prieš beveik du tūkstančius metų užrašytus Petro žodžius, neturėtume stebėtis, kad Kristus „delsia“: „Kur Jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios“ (2 Pt 3, 3–4).
Ar jūs tikėjotės, kad Viešpats jau turėjo sugrįžti? Ar kartais jaučiate, kad dėl „delsimo“ netenkate drąsos, net abejojate Kristaus antruoju atėjimu? Įsigilinkite į visas priežastis, padedančias tikėti, kad Kristus sugrįš, atsižvelgdami į tai, kad žmogiškas supratimas gali iš esmės skirtis nuo dieviškojo.
V. „Štai aš veikiai ateinu“
6. Tai, kad Viešpats dar neatėjo, yra neabejotinas pagrindas daliai Pauliaus patarimo tesalonikiečiams. Ką Paulius patarė bažnyčiai Tesalonikoje, laukiančiai pažadėto Kristaus atėjimo? 2 Tes 2 sk.
Prieš Jėzui sugrįžtant turėjo išaiškėti tam tikri įvykiai žmonijos istorijoje, nors ateities viltis buvo šlovinga.
7. Apreiškimo knyga, „kulminacinių akimirkų“ knyga, taip pat liudija apie „delsimą“. Nuplėšus penktą antspaudą, ko klausė sielos po aukuru? Apr 6, 9–11. Kaip tai padeda suprasti „delsimo“ klausimą?
8. Perskaitykite Lk 12, 42–48. Kaip šis tekstas padeda mums suprasti „delsimą“? Kokį įspėjimą turime įžvelgti čia asmeniškai sau, kad nepradėtume jaustis panašiai?
O kaip suprasti eilutes, kuriose parašyta, kad Jėzus grįžta veikiai ar netrukus? Pavyzdžiui: „Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!“ (Apr 22, 7).
Viena vertus, Jėzaus antrasis atėjimas yra „greitas“ ta prasme, kad žmogaus gyvenimas yra trumpas. Mirus, nepaisant, kiek laiko miegosime kape, ar du šimtus, ar du tūkstančius metų, atmerkę akis pamatysime Jėzų. Todėl galima teigti, atsižvelgiant į asmeninį patyrimą, kad Kristaus antrasis atėjimas neužtrunka ilgiau negu asmens gyvenimas. Nors pats Antrasis atėjimas yra suprantamas paraidžiui, t.y. visuotinis įvykis, paveiksiantis visą žemę, mes patiriame jį tiktai asmeniškai.
Ar pastebite, kad bėgant metams atsipalaiduojate ir jaučiatės patogiai pasaulyje bei vis mažiau paisote Jėzaus antrojo atėjimo tikrovės? Jei taip, turbūt nesate vienas. Kaip galime kovoti su tuo natūraliu ir potencialiai pavojingu polinkiu? Paruoškite atsakymą pristatyti klasėje sabatoje.
Toliau tyrinėkite: „Beveik baigėsi dar vieneri metai. Vos kelios dienos ir – Naujieji. Broliai ir seserys, naudokite išmintingai likusias senųjų metų valandas. Jei nepaisėte savo pareigos, atgailaukite ir sugrįžkite į teisingą kelią. Atsiminkite, koks trumpas yra jums duotas gyvenimas. Nežinote, kada baigsis malonės metas. Nesakykite pernelyg pasitikėdami savimi: ‘Šiandien arba rytoj mes keliausime į tą ir tą miestą, tenai prabūsime metus, versimės prekyba ir pasipelnysime“, – jūs juk nežinote, kas jūsų rytoj laukia!‘ Dievas gali būti numatęs kažką kita. ‚Esate garas, kuris trumpam pasirodo ir paskui išnyksta.’ Nežinote, kada rankose ir kojose pristigs jėgų. Delsimas gali būti pavojingas. ‘Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis savo kėslus!‘“ (E. Vait, „Review and Herald“, 1902 m. gruodžio 23.)
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite savo atsakymus į paskutinį penktos dalies klausimą. Taip pat aptarkite ironiją, kad kuo ilgiau esame čia, tuo lengviau užmiršti, jog Kristus sugrįš, nors kuo ilgiau esame čia, tuo arčiau yra Kristaus sugrįžimas.
2. Dėl kokių priežasčių Jėzus iki šiol negrįžo? Ar esame atsakingi už „delsimą“? Ar galvotumėte „taip“, ar „ne“, kuo grindžiate savo atsakymą?
3. Jūsų manymu, kokia priežastis tikėti Kristaus antrojo atėjimo pažadu yra svarbiausia?
4. Nors mokslininkai nesutaria dėl žmogaus kilmės, nemažai jų teigia, kad ilgalaikė žmonijos, žemės ir net visatos perspektyva nėra gera. Numatoma, kad visata sudegs ar sprogs, nepalikdama jokios gyvybės. Kaip septintosios dienos adventistai tikime priešingai, kad ilgalaikė visatos perspektyva yra gera, t.y. viskas bus puiku. Jei mokslas taip neteisingai suvokia visatos pabaigą, kodėl turėtume tikėti tuo, kaip mokslas aiškina visatos atsiradimą? Tai ypač aktualu dėl to, kad moksliniu visatos pradžios supratimo centru yra įvairios jėgos, įskaitant evoliuciją, neigiančią Kūrėją ar kokį nors kūrinijos tikslą. Ar gali būti klaidingesnė nuomonė?
Santrauka: Priežasčių tikėti, jog Kristus sugrįš, yra itin daug, ir jos svarios, kad ir kas įvyktų.