Rugsėjo 21–27 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Mt 28, 18–20; Jok 5, 7–8; Zch 10, 1; Mt 3, 11; Apr 18, 1; 19, 11–16.
Įsimintina eilutė: „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 7–8).
Iššūkis skelbti Evangeliją visam pasauliui trijų angelų žinios kontekste gali atrodyti neįmanomas. Nors Septintosios dienos adventistų bažnyčia sparčiai auga, ji atsilieka nuo bendro gyventojų skaičiaus augimo. Yra daug pasaulio vietovių, kur pavadinimas „Septintosios dienos adventistai“ (neminint mūsų skelbiamos žinios) nėra žinomas.
Tokia nemaloni tikrovė veda prie rimtų klausimų. Ar įmanoma šiai kartai paskelbti Evangeliją visame pasaulyje? Galbūt įvyks kažkoks neįprastas proveržis ir žymiai paspartins trijų angelų žinios skelbimą? Aptariant šį klausimą, būtina visada prisiminti viena: misija yra Dievo, ir Jis ją įvykdys. Tačiau tuo pačiu metu turime prisiminti, kad mes buvome pašaukti atlikti lemiamą vaidmenį.
I. PAŽADĖTOJI GALIA
1. Mt 28, 18–20 užrašytas Kristaus priesakas yra kartu ir pažadas. Koks tai pažadas, ką jis reiškia praktiškai ir kokią jame galime įžvelgti paguodą? Kodėl šis pažadas mums yra itin svarbus?
Mokiniai skelbė Evangeliją ne savo, bet Kristaus galia. Anot Pauliaus, Evangelija buvo paskelbta visai Kūrinijai vos per keletą trumpų metų (Kol 1, 23). Kai kas gali suabejoti tikslia Pauliaus žodžių reikšme, tačiau neginčytina yra tai, kad Evangelija galingai veikė pirmojo amžiaus visuomenę. Evangelija pakeitė pasaulį. Kristus sakė Savo mokiniams: „atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs Mano Tėvas“, t.y. jie bus „apgaubti jėga iš aukštybių“ (Lk 24, 49). Išgelbėtojas pridūrė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Kad ir koks būtų iššūkis, Dievo pažadai mus patikina. Jėzaus žodžiai, kad „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24, 14), yra pažadas. Evangelijos paskelbimas visam pasauliui gali atrodyti neįmanomas, bet Dievo galia įveikia visas kliūtis. Kiekvienas žmogus žemėje turės galimybę išgirsti ir suprasti Dievo meilę bei tiesos žinią iki mūsų Viešpaties sugrįžimo (žr. Apr 18, 1).
„Aš mačiau skubančius angelus, kurie tai pakildavo į dangų, tai nusileisdavo žemėn, ir tada vėl pakildavo dangun. Jie ruošėsi svarbiam įvykiui. Tada aš pamačiau dar vieną galingą angelą, kuriam buvo pavesta nusileisti į žemę ir skelbti vieningu balsu su trečiuoju angelu, taip suteikiant galią ir jėgą žiniai. Didi jėga ir šlovė buvo suteikta angelui. Jam nusileidus žemė buvo apšviesta jo šlovės. Šviesa, gaubusi šį angelą, skverbėsi visur“ (E. Vait, „Ankstyvieji raštai, 277 p.).
Dievas baigs Savo darbą. Jis didžiule galia išlies Savo Dvasią ir atliks tai, kas žmogišku supratimu atrodo neįmanoma.
Kaip jūs, savo asmeninėje srityje, galite būti efektyvesnis Viešpaties liudytojas? Tai yra, ką jūs galite daryti, kad būtų įvykdyta tai, kas parašyta Mt 24, 14?
II. ANKSTYVASIS IR VĖLYVASIS LIETUS
Senajame ir Naujajame Testamente vandens simbolis naudojamas nusakyti Šventąją Dvasią. Pranašas Izaijas citavo mūsų Viešpaties žodžius: „Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę,.. išliesiu Savo Dvasią ant tavo palikuonių…“ (Iz 44, 3). Izaijas vartojo gerai žinomą hebrajų literatūrinę priemonę, vadinamą paralelizmu (kūrinio dalių, elementų lygiagretumas, panašumas, pasikartojimas). Antrasis eilutės posakis paaiškina pirmąjį. Pranašas Joelis taip pat aprašė vandens simboliką. Dievas pažadėjo vandens Izraelio kraštui ir tada pareiškė: „Paskui išliesiu Savo Dvasią ant visos žmonijos“ (Jl 3, 1). Jėzus taip pat vartojo vandens simboliką, nusakančią Šventąją Dvasią (Jn 7, 37–39).
2. Kokie du simboliai pateiktose eilutėse susiję su Šventosios Dvasios išliejimu? Jl 2, 21–24; 3, 1–5; Jok 5, 7–8. Kaip mes galime suprasti, ką šios eilutės reiškia?
Bibliniais laikais sėjama ir ariama buvo nuo spalio vidurio, netrukus po ankstyvojo lietaus. Šitie ankstyvieji lietūs padėjo sėklai sudygti ir augti. Vėlyvasis lietus ateidavo pavasario pabaigoje, kad būtų galima nupjauti sunokusį derlių. Miežių ir grūdų derliaus pjūtis vyko pavasarį, o vėliau buvo pjaunamas vasarinis ir rudeninis derlius.
Dievas naudojo ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus simboliką dviem būdais. Ankstyvasis Dvasios lietus buvo išlietas ant mokinių per Sekmines, siekiant pradėti krikščionišką misiją. Vėlyvasis lietus bus išlietas ant Dievo Bažnyčios laikų pabaigoje, siekiant užbaigti misiją žemėje. Terminas „ankstyvasis lietus“ taip pat nurodo į kasdienį Dievo Dvasios darbą patikinant, pamokant, vedant ir įgalinant kiekvieną tikintįjį. Terminas „vėlyvasis lietus“ yra vartojamas apibūdinti ypatingą dovaną – Dievo Dvasios išliejimą ant Kristaus Bažnyčios prieš Jėzaus atėjimą.
„Panaudodami Ankstyvojo ir Vėlyvojo lietaus, krintančio Rytų šalyse sėjos bei derliaus brendimo metu, simboliką, žydų pranašai kalbėjo apie neįtikėtino masto dvasinės malonės atnaujinimą Dievo Bažnyčioje. Dvasios išliejimas apaštalų laikais buvo Ankstyvojo, arba pirmojo, lietaus pradžia, atnešusi šlovingų vaisių. […] Tačiau artėjant žemės pjūčiai, yra pažadėta ypatinga malonė, kuri parengs Bažnyčią Žmogaus Sūnaus atėjimui. Šis Dvasios išsiliejimas palygintas su Vėlyvuoju lietumi; ir būtent dėl šios papildomos jėgos krikščionys turi melsti Pjūties Viešpatį `vėlyvojo lietaus`“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 42 p.).
III. BŪTINOS SĄLYGOS VĖLYVAJAM LIETUI
3. Ką šie tekstai pasako mums apie būtiną pasirengimą, kad gautume pažadėtą Šventosios Dvasios galią? Apd 1, 14; Zch 10, 1; Apd 3, 18–20; 4, 31; Ps 119, 25; Jn 6, 63.
Šventasis Raštas moko mus prašyti Dievo Šventosios Dvasios (Lk 11, 13). Mokiniai tikėjo Kristaus pažadu, laukė vienybėje ir meldė Šventosios Dvasios išliejimo (Apd 1, 8. 14). Dievas moko melsti Šventosios Dvasios ne todėl, kad Jis nenori Jos išlieti, bet todėl, kad mes nesame pasirengę Ją priimti. Meldžiant Šventosios Dvasios išliejimo, Dievas veikia mūsų širdį ir veda mus į gilesnę atgailą. Meldžiantis nedidelėse grupėse su kitais bažnyčios nariais sustiprėja tarpusavio vienybės ir draugystės ryšys. Malda ir Biblijos tyrinėjimas paruošia mūsų protą ir būname jautresni Šventosios Dvasios tarnystei mūsų gyvenime.
4. Koks yra dvasinio atnaujinimo mūsų gyvenime natūralus padarinys? Kur veda dvasinis atgimimas ir reforma? Ps 51, 12–15; Apd 4, 13. 20; 5, 33; 8, 4.
Dvasinis atgimimas ir tikra reforma sukelia karštą troškimą liudyti. Kai mūsų širdis būna kupina gilaus dėkingumo už tai, ką Jėzus padarė dėl mūsų, tada kaip Petras ir Jonas „mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Šventosios Dvasios išliejimas ankstyvuoju lietumi Sekminių dieną įgalino mokinius veiksmingai liudyti. Jų liudijimas buvo toks galingas, kad maištinga minia šaukė iš baimės: „Tie žmonės, kurie visame pasaulyje kelia suirutę, atvyko čionai“ (Apd 17, 6).
Kaip Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną įgalino mokinius galingai liudyti savajai kartai, Šventosios Dvasios išliejimas vėlyvuoju lietumi įgalins Dievo Bažnyčią skelbti Evangeliją paskutinei pasaulio kartai. Dievo misijai žemėje užbaigti prireiks ne kažko mažiau, bet vėlyvojo lietaus, ir Dievas siūlo pastarąjį išlieti. Dangaus brangiausia dovana siūloma neribotu kiekiu, kad Jo Bažnyčia įgyvendintų neatidėliotiną ir svarbiausią užduotį.
Skelbdami ir liudydami ankstyvieji mokiniai „apvertė pasaulį aukštyn kojom“. Kodėl taip nepasakyta apie mus?
IV. UGNIES KRIKŠTAS
Senajame ir Naujajame Testamente pavartoti įvairūs simboliai, nusakantys Šventosios Dvasios darbą, pavyzdžiui, vanduo, vėjas, aliejus. Jonas Krikštytojas nurodė ir kitą Šventosios Dvasios simbolį – ugnį (Mt 3, 11; Lk 3, 16).
Yra daug žmonių, kurie neteisingai supranta Jono žodžius. Ištraukoje neparašyta, kad Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia arba ugnimi. Parašyta: „Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Žodžiai „ir ugnimi“ paaiškina pirmuosius žodžius – „krikštys Šventąja Dvasia“. Šventosios Dvasios krikštas yra ugnies krikštas. Žodis krikštas (visiškai panardinant asmenį į vandenį) Naujajame Testamente yra pavartotas 80 kartų.
5. Perskaitykite pateiktas ištraukas ir paaiškinkite, ką Biblijoje simbolizuoja ugnis. Iš 3, 2–4; 24, 17; 1 Kar 18, 24; Mal 3, 2–3; Apd 2, 1–4; Hbr 12, 29.
Ugnis simbolizuoja Dievo šlovę, Artumą ir galią, veikiančią per Šventosios Dvasios tarnystę. Būti pakrikštytiems ugnimi reiškia būti panardintiems į Dievo Artumo šlovę per Šventąją Dvasią, kad galėtume liudyti Jo galią. Mozė matė Dievą degančiame krūme, bet pasišalino nuo Jo Artumo, kad liudytų faraonui. Elijas liudijo Izraeliui šlovingame ir ugningame Dievo Artume ant Karmelio kalno. Kai ugnies liežuviai pasirodė per Sekmines, mokiniai liudijo jiems anksčiau nemokėtomis kalbomis. Šventosios Dvasios krikštas – tai panardinimas į Dievo Artumą ir galią, kad mes galėtume veiksmingai liudyti Jo šlovę. Dar kartą, paskutinėmis Žemės istorijos dienomis Dievo tauta bus panardinta į Jo Artumą, pripildyta Jo jėgos ir išsiųsta į pasaulį liudyti Jo šlovę.
„Juk žemė bus kupina Viešpaties šlovės pažinimo, kaip jūra kupina vandenų“ (Hab 2, 14). Apaštalas Jonas regėjo nužengiantį iš dangaus angelą ir „žemė nušvito nuo jo skaistumo“ (Apr 18, 1).
Dievo šlovė ir Jo meilė bus apreikšta Šventosios Dvasios galia laukiančiam pasauliui ir stebinčiai visatai. Kiekvienas žmogus žemėje turės galimybę išgirsti ir suprasti Dievo siųstą paskutiniųjų laikų žinią.
Dievo šlovė, Jo meilė bus apreikšta pasauliui. Kaip jūs dabar, savo srityje, apreiškiate šią šlovę savo gyvenime? Ko tam reikia?
V. DIDŽIOSIOS KOVOS PABAIGA
Visą Apreiškimo knygą galima apibendrinti vos keliais žodžiais: Jėzus laimi, šėtonas pralaimi.
6. Perskaitykite Apr 12, 17; 17, 13–14; 19, 11–16. Kokia yra pagrindinė žinia šiose eilutėse?
Štai geroji žinia: pats Jėzus, kuris nugalėjo šėtoną ant kryžiaus, sugrįš ir triumfuos prieš pragaro jėgas bei visiškai sunaikins blogį (Apr 19, 19–21; Ez 28, 18–9). Nei blogis, nei skurdas ar negandos, nei ligos, nei kančios, nei chaosas, nei nusikalstamumas, nei mirtis netars paskutiniojo žodžio. Paskutinįjį žodį tars Dievas.
Iki tol Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia daro visa, kas įmanoma, kad laimėtų kiekvieną žmogų. Dievui skauda širdį dėl žūstančio pasaulio. Greitai Jo tauta liudijimu, žodžiais ir darbais apreikš pasauliui nuostabią Jėzaus malonę ir tiesą.
Žinoma, šėtonas kaip išmanydamas priešinsis šiam liudijimui. Šį pasaulį ištiks paskutinė krizė. Jėzus išlies Savo Dvasią vėlyvojo lietaus galia, ir Dievo darbas žemėje bus baigtas.
„Nušvitusiais veidais, spindinčiais šventu pasišventimu, Dievo tarnai skubės iš vienos vietos į kitą skelbti dangiškąją žinią. Perspėjimas bus perduotas tūkstančiais balsų visoje žemėje. Bus daromi stebuklai, bus išgydomi ligoniai ir tikinčiuosius lydės įvairūs ženklai ir stebuklai“ (E. Vait, Didžioji kova, 570 p.).
Dievo darbas žemėje bus baigtas. Jėzus ateis. Visas dangus ir žemė džiūgaus. Mūsų gyvenime nėra svarbesnio prioriteto nei kasdien patirti atgaivinančią Dievo malonę mūsų širdyje ir kviesti Šventąją Dvasią, kad darytų mus panašius į Jį (1 Jn 3, 1–3).
Mūsų pasaulis griūva. Kas to nemato? Ar yra kas nors svarbiau už mūsų širdies atvėrimą Jėzui, už mums būtiną atgimimą ir reformą, ir ne tik kiekvienam iš mūsų asmeniškai, bet kaip bažnyčiai? Kas nutiktų, jei mūsų širdis būtų visiškai pavesta Jam ir mes būtume visiškai pasišventę skelbti šią žinią pasauliui?
Tolesniam tyrinėjimui: „Žinia bus skelbiama ne įrodinėjant tiesą, bet Dievo Dvasia galingai įtikins žmones. Įrodymai buvo pateikti. Sėkla buvo pasėta, dabar ji sudygs ir duos vaisių. Išaugo misionierių išdalintų leidinėlių įtaka, nors daugeliui, kurių mąstymą jie jau buvo paveikę, kliudyta visiškai suvokti tiesą ir nuolankiai paklusti jai. Dabar šviesos spinduliai prasiskverbia visur, tiesa aiškiai matoma, ir Dievo vaikai sutrauko raiščius, kurie juos varžė. Šeimos santykiai, bažnyčios ryšiai dabar yra bejėgiai juos sulaikyti. Tiesa yra brangesnė už visa kita. Nepaisant jėgų, susivienijusių prieš tiesą, daug žmonių stoja Viešpaties pusėn“ (E. Vait, Didžioji kova, 571 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Ankstesnėje ištraukoje iš E. Vait knygos parašyta: „Žinia bus skelbiama ne įrodinėjant tiesą, bet Dievo Dvasia galingai įtikins žmones“. Klasėje aptarkite, ką, jūsų nuomone, tai reiškia ir ko tai nereiškia? Galiausiai, mūsų žinia yra labai logiška, suvokiama ir grindžiama labai galingais argumentais. Tada kaip mes galime suprasti, ką ji mums sako?
2. Kaip taikyti pažadus, užrašytus Dievo tautai Senajame Testamente, šiandienei Bažnyčiai? Įst 11, 13–18; Oz 6, 1–3; 10, 12.
3. Dr. Stivenas Hokingas (Stephen Hawking), vienas didžiausių pasaulio mokslininkų, vadina pomirtinio gyvenimą sampratą „močiutės pasakomis žmonėms, kurie bijo tamsos“. Kodėl toks pareiškimas parodo, kad mūsų žinia pasauliui, nežinančiam nei Dievo, nei Jo meilės, yra itin svarbi ir teikia viltį?
4. Nors nežinome, kada Jėzus sugrįš, mes norime, kad Jis sugrįžtų, mes norime, kad šis puolęs ir ligotas pasaulis baigtųsi ir būtų sukurtas naujas pasaulis. Todėl tikime, kad atgimimas ir reforma yra mums labai svarbūs, ir todėl mūsų vadovai ragina mus atgimimui ir reformai. Tačiau visa tai lems tik Šventosios Dvasios veikimas mūsų širdyje. Atgimimas ir reforma nevyks tol, kol mes asmeniškai sąmoningai neapsispręsime pavesti save visa savo širdimi, siela ir protu Viešpačiui. Kaip mes galime, neteisdami kitų, nerungtyniaudami vieni su kitais, įnešti savo indėlį padrąsinant vienas kitą pasiruošti Šventosios Dvasios darbui mūsų gyvenime?