Spalio 10–16 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Met 34; Jer 22, 1–19; Jer 29; 1–14; 2 Met 36, 11–14; Jer 23, 2–8.
Įsimintina eilutė: „Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras Manęs pažinimas?“ (Jer 22, 16)
1800-aisiais garsus rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis praleido ketverius metus Sibiro kalėjime už ardomąją politinę veiklą. Vėliau, aprašydamas savo patyrimą, jis paminėjo kai kurių, kartu su juo kalėjusiųjų visišką sąžinės trūkumą dėl jų baisaus elgesio. „Per keletą metų, tarp šių žmonių aš nemačiau nei vieno atgailos ženklo; nei pėdsako savų nusikaltimų apmastymo, ir dauguma jų save laikė visiškai teisiais“ (Joseph Frank, Dostoevsky[sic], the Years of Ordeal, 1850–1859, 95 p.).
Išskyrus Jošiją, Dostojevskio žodžiai tiktų penkiems karaliams, valdžiusiems Judą Jeremijo tarnystės laikotarpiu. Vienas po kito, jie, atrodė, visiškai neatgailavo dėl savo elgesio, net paaiškėjus, kad pastarasis lėmė Viešpaties siųstas nelaimes, dėl kurių Jeremijas įspėjo.
Dievas niekada neketino duoti Izraeliui karalių; šios savaitės tyrinėjimo pabaigoje mes geriau suprasime, kodėl. Taip pat išsiaiškinsime, kokį spaudimą Jeremijas patyrė dėl jo neįvertintos tarnystės.
I. VALDANT JOŠIJUI
Jošijas buvo šešioliktas karalius, valdęs Pietinę karalystę 640-609 metais prieš Kristų. Jis tapo karaliumi aštuonerių, po daugiau nei pusės šimtmečio moralinio ir dvasinio nuosmukio, kai valdė jo tėvas (Amonas) ir senelis (Manasas), du nedoriausi Judo karaliai. Jošijas valdė trisdešimt vienerius metus. Tačiau skirtingai nuo savo protėvių, Jošijas „darė, kas dora VIEŠPATIES akyse“ (2 Kar 22, 2), nepaisant priešiškos aplinkos.
„Nedoro karaliaus sūnus, apsuptas pagundų sekti savo tėvo keliu, su vos keliais patarėjais, kurie galėtų paskatinti jį rinktis dorą kelią, Jošijas vis dėlto buvo ištikimas Izraelio Dievui. Pasimokęs iš ankstesnių kartų klaidų, jis pasirinko daryti gera, užuot puolęs į nuodėmę ir pasidavęs nuosmukiui, kaip jo tėvas ir senelis. Jis nenukrypo ‘nei į dešinę, nei į kairę’. Kaip tas, kuris užėmė patikėtinio padėtį, jis nusprendė paklusti Izraelio valdovams duotiems pamokymams, ir dėl jo paklusnumo Dievas galėjo jį panaudoti kaip įrankį garbei“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 384 p.).
Perskaitykite 2 Met 34. Kokios buvo Jošijo reformos sudedamosios dalys, ir kodėl pastarosios turėtų būti esminės bet kokiai dvasinei reformai, ar bendrai, ar asmeniškai?
Jošijo reformas sudarė dvi pagrindinės dalys: pirma, kiek įmanoma atsikratyti bet kokios stabmeldystės. Jis pašalino blogio apeigas, kurios išplito tautoje.
Tačiau tai buvo tik pirmas žingsnis. Pikto ar blogio nebuvimas savaime nereiškia, kad įsivyraus tik gėris. Antra, išklausęs jam perskaitytą Įstatymo knygą, karalius „sudarė sandorą VIEŠPATIES akivaizdoje – sekti VIEŠPATĮ, laikantis Jo įsakymų, įsakų ir įstatų visa širdimi bei visa gyvastimi ir vykdant šioje knygoje įrašytus Sandoros žodžius“ (2 Met 34, 31).
Perskaitykite 2 Met 34, 32–33. Ką šios eilutės pasako apie gero pavyzdžio galią, ypač tarp tų žmonių, kurie užima galios ir įtakos padėtį? Ilgai ir atidžiai pamąstykite: kokią įtaką jūsų žodžiai ir elgesys daro aplinkiniams?
II. JEHOAHAZAS IR JEHOJAKIMAS. DAR VIENAS PUOLIMAS
Jehoahazas (taip pat žinomas kaip Šalumas) buvo 23 metų, kai paveldėjo savo tėvo sostą. Jo valdymas truko tik tris mėnesius. Faraonas jį pakeitė jo broliu, nes Jehoahazas nebuvo palankus Egipto politikai. Jehoahazas buvo nugabentas į Egiptą ir ten mirė (žr. 2 Met 36, 4; 2 Kar 23, 31–34).
Po Jehoahazo karaliavo Jehojakimas (609-598 metais prieš Kristų). Jis buvo Jošijo sūnus. Kai Nebukadnecaras užėmė Jeruzalę, Jehojakimas buvo nugabentas į Babiloną kartu su reikmenimis iš šventyklos. Jeremijas vėl perspėjo tautą, kad jų naujas karalius vedė žmones klaidingu keliu.
Perskaitykite Jer 22, 1–19. Kokie su Jehojakimu susiję klausimai lėmė tokį griežtą Viešpaties priekaištą?
Kalbėdamas per Jeremiją, Viešpats pasakė labai kietų žodžių šiam sugedusiam ir klastingam valdovui. Jehojakimas buvo engiantis ir godus karalius, sunkiai apmokestinęs Judą (žr. 2 Kar 23, 35), kad įvykdytų faraono reikalavimą. Blogiau tai, kad priverstiniu darbu jis statėsi sau rūmus, nepaisydamas Toros, kuri aiškiai mokė sumokėti žmonėms už jų darbą: „Neengsi savo artimo, neapiplėši. Neužlaikysi darbininko atlygio ligi ryto“ (Kun 19, 13). Be to, skirtingai nei Jošijas ir jo tėvas, Jehojakimas leido Jude klestėti pagoniškoms apeigoms.
Jer 22, 16 yra galinga eilutė. Palygindamas sugedusį Jehojakimą su tėvu Jošiju, Viešpats jam tarė: „Jis gynė vargšų ir skurdžių teises, todėl jam ir sekėsi. Ar tai nebuvo tikras Manęs pažinimas?“ Kitaip tariant, tikras Dievo pažinimas ateina iš to, kaip žmogus elgiasi su turinčiaisiais poreikių; pažinimas ateina, kai mes padedame tiems, kurie tikrai nieko negali padaryti mums mainais. Čia vėlgi, kaip visoje Biblijoje, matome Viešpaties rūpestį vargšais ir bejėgiais; taip pat įžvelgiame mūsų pareigą padėti tiems, kurie negali padėti sau.
Įsigilinkite į mintį, kad gindami „vargšų ir skurdžių teises“ mes pažįstame Viešpatį. Ką tai reiškia?
III. TRUMPAS JUDO KARALIAUS JEHOJACHINO VALDYMAS
Devynioliktuoju Judo karaliumi tapo Jehojachinas, Jehojakimo sūnus. Dovydo soste jis valdė vos tris su puse mėnesio. 598 metais prieš Kristų Nebukadnecaras atvedė savo pajėgas į Jeruzalę ir paėmė nelaisvėn 18-metį karalių su jo motina, žmona ir daugeliu kitų dvariškių. 561 metais prieš Kristų, trisdešimt septintaisiais jo nelaisvės metais, Jehojachinas sulaukė Evil Merodacho, Nebukadnecaro įpėdinio, malonės. Jam buvo suteikta teisė valgyti prie Babilono karaliaus stalo ir apsivilkti karališkuosius drabužius (žr. 2 Kar 25, 27–30; Jer 52, 31–34). Jo sūnūs taip pat buvo su juo Babilone, tačiau Jeremijas išpranašavo, kad jie neteks Dovydo sosto.
Perskaitykite Jer 29, 1–14, Viešpaties per Jeremiją pasakytus žodžius po karaliaus Jehojachino, jo šeimos ir dvariškių paėmimo į nelaisvę ir ištrėmimo. Net šioje tragedijoje, kaip apreikšta Dievo meilė ir malonė?
Vienos iš labiausiai žinomų Šventojo Rašto eilučių yra šios: „Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį“ (Jer 29, 11). Žinoma, čia svarbus esamas kontekstas: Viešpats per Jeremiją kalbėjo Judo tremtiniams, kurių gyvenimas buvo visiškai sugriautas babiloniečių užkariautojų. Vis dėlto, net ir tuomet, kai jų aplinkybės atrodė itin prastai, Viešpats norėjo, kad jie žinotų, jog Jis vis dar juos myli ir trokšta jiems tik gero. Neabejotina, atsižvelgiant į itin baisias aplinkybes, jie turėjo su džiaugsmu priimti tokius viltingus žodžius. Taigi, net pasigirdus visiems skaudiems įspėjimams, žmonės vis tiek sulaukė pažado – vilties sklidinos ateities. Toks patikinimas jiems turėjo būti itin svarbus, ypač anuomet!
Vilties sklidina ateitis? Kokių pažadų, susijusių su vilties sklidina ateitimi, įvykdymo galite melsti Viešpaties net dabar, nepriklausomai nuo jūsų aplinkybių?
IV. AKLAVIETĖS PABAIGA
Perskaitykite 2 Met 36, 11–14. Ką šios eilutės pasako apie paskutinį Judo karalių prieš galutinį tautos sunaikinimą? Kokie dvasiniai atsimetimo principai atskleisti šiose eilutėse?
Zedekijas (taip pat žinomas kaip Matanijas) atsisėdo į sostą 21 metų, tačiau jis tebuvo Nebukadnecaro marionetė. Deja, kaip tekste parašyta, jis nepasimokė iš to, kas nutiko ankstesniems karaliams, todėl dar labiau pakenkė tautai.
2 Met 36, 14 užrašyta kažkas labai gilaus, užrašyta mintis, daugeliu atžvilgių itin giliai paveikusi jų atsimetimą. Tarp viso to blogio, kuris buvo padarytas valdant Zedekijui, parašyta, kad Judas sekė „bjauriaisiais tautų papročiais“.
Šimtai metų po Išėjimo, šimtai metų, kai Sandoros tauta, turėjusi būti šviesa tautoms (Įst 4, 5–8), vis dar neišsižadėjo vyraujančios kultūros, mėgdžiojo kultūrinę ir religinę savo kaimynų aplinką, ir darė „vis daugiau nusižengimų“.
Ar čia galime įžvelgti žinią mums?
Perskaitykite Jer 38, 14–18. Ko karalius klausė ir kodėl?
Viešpats daug kartų paaiškino, kad tauta turėjo pasiduoti Babilonui, jog šis užkariavimas buvo bausmė už jų kaltę. Tačiau Zedekijas atsisakė paklusti ir sudarė karinę sąjungą prieš Nebukadnecarą. Izraelis labai priklausė nuo vilties, kad Egiptas pasieks karinę pergalę. Bet Nebukadnecaras įveikė faraono kariuomenę 597 metais prieš Kristų. Šis pralaimėjimas užantspaudavo Jeruzalės ir tautos likimą. Nepaisant daugybės galimybių atgailauti, reformuotis, būti atgaivintiems, Judas to atsisakė.
Mes kaip bažnyčia buvome pašaukti skelbti pasauliui žinią, kurios niekas kitas pasaulyje neskelbia. Daugeliu atvejų tai primena Judo pašaukimą. Ko mes galime ir turėtume pasimokyti iš jų klaidų?
V. LIKUTIS
Kas liko iš Izraelio ir Jeruzalės, atmetus Dievo žinią? Jer 39, 8–9.
Viskas, dėl ko Dievas juos įspėjo, būtent tai jiems ir nutiko. Kad ir kaip jie nenorėjo tikėti įspėjimais, pastaraisiais jie tikrai patikėjo, kai galų gale viskas išsipildė. Kas nėra patyręs kažko panašaus, net asmeniškai? Mes esame Viešpaties įspėti nesielgti panašiai, kad įvykiai nepasikartotų, tačiau mes vis tiek taip elgiamės, ir tikrai įvyks tai, kas mums buvo pasakyta.
Kokia žinia užrašyta Jer 23, 2–8? Kokia viltis žmonėms buvo duota?
Žmogiškuoju požiūriu, viskas atrodė prarasta: tauta buvo išnaikinta, šventykla sugriauta, valdovai ištremti ir nelaisvėje, o Jeruzalės miestas buvo akmenų krūva. Tuo metu žydų tauta ir patys žydai turėjo išnykti iš istorijos, kaip daugybė kitų tautų, patyrusių tą patį.
Tačiau Viešpats turėjo kitų planų ir anksčiau skaitytose eilutėse (ir kitose) užrašyta Dievo jiems duota viltis, kad ne viskas buvo prarasta, kad bus ir sugrįš likutis, per kurį bus įvykdyti pažadai. Tai reiškia, kad net pasigirdus pasmerkimui, sunaikinimui ir įspėjimams, pranašai taip pat suteikė tautai vienintelę viltį.
„Tamsieji sunaikinimo ir mirties metai, žymintys Judo karalystės galą, būtų privertę netekti vilties net drąsiausią širdį, jeigu ne pranašiški Dievo pasiuntinių paguodžiantys žodžiai. Per Jeremiją Jeruzalėje, per Danielių Babilono rūmuose, per Ezechielį ant Kebaro krantų, iš Savo gailestingumo Viešpats apreiškė Savo amžinąjį tikslą ir užtikrino norintis įvykdyti Jo išrinktai tautai Mozės užrašytus pažadus. Tai, ką Jis pažadėto įvykdyti tiems, kurie įrodys Jam savo ištikimybę, Jis tikrai įvykdys. Dievo žodis yra gyvas ir pasilieka (1 Pt 1, 23)“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 464 p.).
Tolesniam tyrinėjimui: „Paskutiniaisiais Judo atsimetimo metais pranašų raginimai matyt buvo mažai naudingi; chaldėjų kariuomenei trečią ir paskutinį kartą apgulus Jeruzalę, kiekviena širdis neteko vilties. Jeremijas pranašavo visišką sugriovimą; ir dėl jo reikalavimo pasiduoti pranašas galiausiai buvo įkalintas. Tačiau Dievas nepaliko mieste buvusio likučio be vilties. Net niekinusiems pranašo žodžius akylai stebint Jeremiją, jį pasiekė apreiškimai dėl dangaus noro atleisti ir išgelbėti, o tai buvo paguodos šaltinis Dievo bažnyčiai nuo ano meto iki šių dienų“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 466 p.).
Įsigilinkite į šiuos žodžius: dangaus noras atleisti ir išgelbėti. Pagalvokite, kaip mums buvo parodytas dangaus noras atleisti ir išgelbėti. Vien Kryžius turėtų apreikšti šį norą. Mes turime Dievo Žodį, kuris atskleidžia mums išganymo planą. Mums buvo suteikta Pranašystės dvasia, nuostabi dovana. Kaip dar mums buvo parodytas dangaus noras atleisti ir išgelbėti?
Klausimai aptarimui:
1. Žmonės kreipėsi į pranašą Jeremiją: „Prašom išgirsti mūsų maldavimą! Melsk už mus VIEŠPATĮ, savo Dievą, už visą šį likutį, nes likome tik keletas, o kadaise, kaip pats savo akimis matei, buvo daug!“ (Jer 42, 2) Ką ši eilutė ir Jer 23, 3 turėtų pasakyti apie likučio temą Jeremijo knygoje?
2. Mūsų požiūriu, paprasta žvelgti į šventą istoriją matant sugedimą, kaltę ir dvasinius senovės Dievo tautos trūkumus. Taip ir turi būti, nes parašyta, kad šie pasakojimai mums buvo užrašyti kaip pavyzdys (1 Kor 10, 11). Liūdniausia yra tai, jog daugelis tų žmonių anuomet, jų pačių kontekste ir kultūroje, galvojo, kad jie darė tai, ką reikia, galvojo, kad jų santykiai su Viešpačiu buvo geri. Kaip tai turėtų įspėti mus, kokie akli mes galime būti ir nematyti mūsų tikrosios dvasinės būklės? Kaip mes galime rimtai imtis darbo dėl savo tikrosios dvasinės būklės? Kodėl šio proceso metu esminiu būtina išlaikyti Kryžių? Kas mums nutiktų, jei mūsų dvasiniame gyvenime Kryžiaus nelaikytume esminiu?