PERMALDAVIMAS – AUKA UŽ NUODĖMĘ

Spalio 26 – lapkričio 1 d.

Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Met 33, 12–13; 2 Sam 14, 1–11; Kun 4, 27–31; Jer 17, 1; Kun 10, 16–18; Mch 7, 18–20.

Įsimintina eilutė: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1, 18–19).

Aukojimas, ko gero, yra geriausiai žinoma šventyklos apeigų dalis, nes pastaroji tiesiogiai nurodė į Kristaus auką. Aukojamojo gyvūno kraujas, pralietas už nusidėjėlį, simbolizavo Kristaus, kuris mirė už mus, kraują.

Šią savaitę tyrinėsime keletą sąvokų, susijusių su aukomis už nuodėmę (arba „apvalančiomis aukomis“), kurios buvo Dievo paskirtas būdas padėti mums geriau suprasti kaip Jis sutaikė mus su Savimi per vienintelę tikrąją auką – Jėzų Kristų. Kartais vietoje termino auka už nuodėmę vartosime kitą apibrėžimą – apvalančioji auka, kad išvengtume įspūdžio, jog, pavyzdžiui, gimdymas yra laikomas moraline kalte, nes mama po gimdymo turėjo atnašauti auką už nuodėmę (Kun 12, 5–8). Ši auka yra geriausiai suprantama kaip apeiginio nešvarumo atnaša, o ne kaip auka už nuodėmę.

I. NUODĖMĖ IR GAILESTINGUMAS

Visi, pažįstantys Viešpatį, gali paliudyti, kad nuodėmė atskiria mus nuo Dievo. Gera žinia yra tai, kad Viešpats įsteigė apeigas, kurios panaikina tą nuodėmės prarają ir gražina mus Jam. Aišku, šios sistemos centras yra auka.

Iš esmės Senajame Testamente yra apibūdintos trijų rūšių nuodėmės, kurių kiekviena atitinka nusidėjėlio sąmoningumo lygį, kai žmogus padarė nuodėmę, t.y. nusidėjo netyčia, nusidėjo suvokdamas, ką daro, arba nusidėjo maištaudamas ar savivaliaudamas. Aukos už nuodėmę arba „apvalančios aukos“, aprašytos Kun 4, 1–5, 13, buvo atnašaujamos netyčinės nuodėmės atvejais, o kartais ir sąmoningos nuodėmės atveju (Kun 5, 1). Taigi atnaša už netyčinę ir sąmoningą nuodėmę buvo parūpinta, tačiau neparašyta, ką daryti savavališko nusidėjimo atveju, t.y. bjauriausios nuodėmės atveju. Savavališka nuodėmė daroma Dievo akivaizdoje, aukštai pakelta ranka, todėl maištautojas nusipelno būti pašalintas (Sk 15, 29–31), tačiau atrodo, kad net ir šiais atvejais, pavyzdžiui, Manaso atveju, Dievas atleido (žr. 2 Met 33, 12–13).

1. Perskaitykite Įst 25, 1–2 ir 2 Sam 14, 1–11. Ką 2 Sam 14, 9 pasako apie gailestingumą, teisingumą ir kaltę?

Ar nuteisindamas nusidėjėlį Dievas yra teisus? Argi nusidėjėlis nėra neteisus, todėl vertas būti pasmerktu (žr. Įst 25, 1)?

Pasakojimas apie tekojietę moterį gali atskleisti atsakymą. Apsimesdama našle, ji nuėjo pas karalių Dovydą sprendimo. Ji išgalvojo pasakojimą apie savo du sūnus, neva vienas nužudė kitą. Pagal Izraelio įstatymą, tokiu atveju žudikas turėjo būti nubaustas mirti (Sk 35, 31), nepaisant to, kad jis buvo vienintelis vyras šeimoje. Moteris maldavo Dovydo (kuris atliko teisėjo vaidmenį), kad kaltas sūnus būtų paliktas gyvas.

Įdomu tai, ką ji pareiškė: „Mano viešpatie karaliau, tekrinta kaltė ant manęs ir mano protėvių namų! Karalius ir jo sostas tebūna nekalti!“ (2 Sam 14, 9) Moteris ir Dovydas suprato, jei karalius nuspręstų palikti žudiką gyvą, tada pats karalius būtų kaltas dėl žmogžudystės, o jo teisiam sostui (t.y. jo kaip teisėjo reputacijai) galėtų kilti pavojus. Teisėjas buvo moraliai atsakingas už priimtą nuosprendį. Todėl moteris pasisiūlė prisiimti šią kaltę.

Panašiai Dievas prisiima nusidėjėlių kaltę, kad galėtų paskelbti juos esančius teisiais. Kad mums būtų atleista, pats Dievas turi prisiimti mūsų bausmę. Todėl Kristus turėjo mirti, kad mes būtume išgelbėti.

II. RANKŲ UŽDĖJIMAS

2. Perskaitykite Kun 4, 27–31. Kokios apeigos buvo atliekamos kartu su aukojimu?

Atnašos tikslas – nusidėjėlio nuodėmės atleidimas ir kaltės panaikinimas bei atsakomybės į šventyklą perkėlimas, kad nusidėjėlis galėtų išeiti iš šventyklos nuteisintas ir apvalytas. (Labai retais atvejais kaip auką už nuodėmę arba „apvalomąją auką“ buvo galima atnašauti tam tikrą kiekį geriausių miltų. Nors atnašaujant miltus nebuvo praliejamas kraujas, buvo aišku, kad „be kraujo praliejimo nėra atleidimo“ [Hbr 9, 22]).

Apeigą sudarė rankų uždėjimas, gyvūno mirtis, kraujo panaudojimas, taukų deginimas ir gyvūno kūno valgymas. Nusidėjėliui, atnešusiam auką, buvo suteikiamas atleidimas, bet tik po kraujo apeigos.

Svarbi šio proceso dalis buvo rankų uždėjimas (Kun 1, 4; 4, 4; 16, 21). Tai buvo daroma, kad atnaša „būtų priimta jo [atnašaujančiojo] labui kaip permaldavimas už jį“ (Kun 1, 4). Atnaša būdavo tik už tą asmenį, kuris uždėdavo savo rankas ant gyvūno galvos. Pasak Kun 16, 21, rankos buvo uždedamos kartu išpažįstant nuodėmes; taip nuodėmės buvo perkeliamos nuo nusidėjėlio ant nekalto gyvūno.

Aišku, atnašaujant gyvūno papjovimas buvo pagrindas. Papjovus gyvūną, išsiliejęs kraujas buvo naudojamas ant aukuro kaip permaldavimas (Kun 17, 11). Kadangi rankų uždėjimu nuodėmės buvo perkeltos ant gyvūno, pastarojo mirtį turime suprasti kaip mirtį vietoje kažko kito. Gyvūnas mirė vietoje nusidėjėlio. Tai gali paaiškinti, kodėl gyvūną turėjo papjauti nusidėjėlis, t.y. kaltasis dėl nuodėmės, o ne kunigas.

Kai kitą kartą kils pagunda nusidėti, prisiminkite ant kryžiaus mirštantį Jėzų, o tada įsivaizduokite, kaip uždedate ant Jo galvos savo rankas ir išpažįstate savo nuodėmes. Kaip tai gali padėti jums suprasti atleidimo kainą? Kaip tai gali padėti jums atsispirti pagundai?

III. NUODĖMĖS PERKĖLIMAS

„Judo nuodėmė įrašyta geležine plunksna, įrėžta deimanto antgaliu jų širdies plokštėje ir jų aukurų  raguose“ (Jer 17, 1).

Po rankų uždėjimo ir gyvūno papjovimo, kita apeigos dalis buvo – aukos kraujo panaudojimas. Aukos krauju kunigas patepdavo aukuro ragus. Kadangi buvo naudojamas kraujas, ši apeigos dalis buvo susijusi su permaldavimu (Kun 17, 11). Jei nusidėjo nekilmingas žmogus arba vadovas, kraujas buvo naudojamas prie deginamųjų aukų aukuro (Kun 4, 25. 30); jei nusidėdavo vyriausiasis kunigas arba visa bendrija, kraujas buvo naudojamas prie kvapiojo smilkalų aukuro, esančio Susitikimo Palapinėje (Kun 4, 7. 18).

3. Ką reiškė aukuro ragų vilgymas krauju?

Ragai buvo aukščiausia aukuro vieta, todėl galėjo simbolizuoti vertikaliąją išganymo dimensiją arba pusę. Kraujas buvo atnešamas Dievo akivaizdon.

Jer 17, 1 yra ypač svarbi eilutė, nes padeda suprasti, kas vyksta. Judo nuodėmė yra įrėžta „jų širdies plokštėje ir jų aukurų raguose“. Nors tekste nurodoma, kad aukuras buvo įtrauktas į stabų garbinimą, principas išlieka tas pats – aukuras atspindi žmonių moralinę būklę. Per kraują buvo perkeliama nuodėmės kaltė. Aukuro ragų vilgymu krauju nuodėmė būdavo perkeliama nuo nusidėjėlių į šventyklą. Tai itin svarbi tiesa, padedanti suprasti išgelbėjimo planą, atskleistą žemiškosios šventyklos apeigose, kurios simbolizuoja Kristaus tarnystę danguje vardan mūsų.

Kadangi per kraują būdavo susitepama nuodėme, tai reiškė, kad būdavo užteršiama ir šventykla. Tokio susitepimo pavyzdys – tai atvejai, kai atnašos už nuodėmę arba „apvalomosios atnašos“ kraujas užtikšdavo ant drabužių. Pastarieji turėjo būti apvalyti ne bet kur, bet tik „šventoje vietoje“ (Kun 6, 20).

Galiausiai, taukų deginimas ant aukuro nurodė, kad visa, kas susiję su atnaša už nuodėmę arba „apvalomąja atnaša“, priklausė Dievui (Kun 3, 16).

Dėka Jėzaus aukos, kurią simbolizuoja atnašos, mūsų nuodėmės buvo paimtos iš mūsų, uždėtos ant Jo ir perkeltos į dangiškąją šventyklą. Tai yra išgelbėjimo plano centras.

Kaip šventyklos apeigos padeda suprasti visišką mūsų priklausomybę nuo Dievo ir Jo teikiamo atleidimo už mūsų nuodėmes? Kokią paguodą jums teikia ši tiesa? Tuo pačiu metu, kokios svarbios pareigos mums tenka? (žr. 1 Pt 1, 22).

IV. KALTĖS NUVALYMAS

4. Perskaitykite Kun 6, 17–19; 10, 16–18. Kokia svarbi tiesa atskleista šiose eilutėse?

Valgydamas auką šventoje vietoje kunigas nuvalydavo nusidėjėlio kaltę. Atnašos mėsa buvo ne tik atlygis už kunigų tarnystę (kitu atveju Mozė nebūtų supykęs ant Aarono sūnų, kad jie nevalgė atnašos už nuodėmę), bet tai buvo labai svarbi permaldavimo dalis.

Kaip atnašos valgymas prisidėjo prie permaldavimo proceso? Valgyti buvo reikalaujama tik tas atnašas, kurių kraujas nebuvo nešamas į šventąją vietą, t.y. vadovų ir paprastų žmonių aukos. Biblijoje aiškiai parašyta, kad valgydami atnašą kunigai nuvalydavo kaltę ir atlikdavo permaldavimą nusidėjėlio labui. Kaltės nuvalymas reiškia, kad nusidėjėlis galėjo pasišalinti, nes buvo sutaikytas su Dievu.

Laiške hebrajams, Iš 34, 7 parašyta, kad Dievas „atleidžia kaltę“. Tie patys du hebrajiški žodžiai pavartoti Kun 10, 16. Dėl to aišku, kad kunigo aktas nuvalant nuodėmes ir teikė atleidimą nusidėjėliui. Kitu atveju, jei nuodėmė nebūtų perkelta, nusidėjėlis užsitrauktų kaltę (Kun 5, 1) ir, žinoma, turėtų mirti (Rom 6, 23).

Kunigo darbas apvalant nusidėjėlį nuo nuodėmės yra tai, ką Kristus padarė dėl mūsų. Jis mirė vietoj mūsų. Tuomet galima daryti išvadą, kad kunigo darbas žemiškoje šventykloje simbolizuoja Kristaus darbą vardan mūsų, nes Jis prisiėmė mūsų kaltę už nuodėmes.

„Palaiminimas teikiamas dėl malonės; pastaroji ateina per tikėjimą, kad nuodėmė, kuri buvo išpažinta ir dėl kurios buvo atgailauta, tenka didžiajam Apvalytojui nuo nuodėmės. Taigi, visos palaimos ateina iš Kristaus. Jo mirtis yra permaldaujanti auka už mūsų nuodėmes. Jis yra didysis Tarpininkas, per kurį mes gauname iš Dievo gailestingumą ir malonę. Todėl Kristus iš tiesų yra mūsų tikėjimo Vadovas ir Ištobulintojas“ (E. Vait, „Manuscript Releases“, t. 9, 302 p.).

Įsivaizduokite, kad teismo metu stovite Dievo akivaizdoje. Kuo pasitikėtumėte – gerais darbais, tuo, kad laikėtės sabatos, visais gerais dalykais, kuriuos padarė, ir visais blogais, kurių nepadarėte? Ar iš tiesų manote, kad to pakaktų nuteisinimui prieš šventą ir tobulą Dievą? Jei ne, tuomet kas yra vienintelė jūsų viltis teisme?

V. ATLEIDIMAS

5. Perskaitykite Mch 7, 18–20. Kaip Dievas apibūdinamas šiose eilutėse?

Paskutinėse Michėjo knygos eilutėse dėmesys skiriamas Dievo santykiams su Jo likučiu. Tekste gražiai aprašyta, kodėl Dievui niekas neprilygsta dėl Jo meilės ir malonės. Išskirtinė Dievo savybė, apreikšta Michėjo knygoje (ir kitur), yra Jo noras atleisti. Michėjas pabrėžė tai įvairiai aprašydamas Dievo savybes (eilutė 18) ir darbus (eilutės 19–20). Jo savybės ir darbai paaiškina Izraelio tikėjimo išpažinimą Iš 34, 6–7, vieną iš labiausiai mėgstamų Dievo charakterio aprašymų Biblijoje.

Įdomu tai, kad keli esminiai Mch 7, 18–20 žodžiai taip pat pavartoti Tarno giesmėje Iz 53, nurodant į tai, kad atleidimą parūpina Tas, kuris kenčia dėl žmonių.

Deja, ne visi galės mėgautis išganinga Dievo malone. Dievo atleidimas nei pigus, nei automatiškas. Pastarajam būtina ištikimybė. Patyrę Jo malonę reaguoja taip, kaip parašyta Mch 6, 8; tai pagrindinė knygos eilutė. Kadangi Dievui „malonu būti gailestingam“, Jis ragina Savo likutį mylėti ištikimai. Jo tauta turi sekti Dievo charakteriu, tada tikinčiųjų gyvenimas atspindės Jo meilę, malonę ir gerumą.

Biblijoje, Mch 7, 18–20, ypatingas dėmesys skiriamas atleidimui, ir iš karto po to, Nah 1, 2–3, pabrėžiamas teismas. Tai atskleidžia Dievo santykių su mumis dvi puses: malonė atgailaujantiems ir bausmė nedorėliams. Abi pusės priklauso Dievui. Jis yra Išgelbėtojas ir Teisėjas. Šios dvi Dievo charakterio savybės papildo viena kitą, o ne prieštarauja. Gailestingas Dievas taip pat gali būti teisingas. Žinant tai, galime pasikliauti Jo meile, malone ir Jo visišku teisingumu.

Perskaitykite Mch 6, 8. Ko vertas tikėjimo išpažinimas be šių principų, kurie parodo, kad tikėjimas yra tikras? Kas lengviau, pasikliauti tikėjimu Jėzuje ar gyventi tikėjimu, kuris aprašytas Mch 6, 8? Kaip galima geriau gyventi tikėjimu?

Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 270-281 p.

„Kaip Kristus, įžengęs Dangun, stojo priešais Dievą, Savo kraujo kaina prašydamas atleidimo atgailaujantiems tikintiesiems, taip ir kunigas, atlikdamas kasdienes apeigas, šventojoje vietoje šlaksto aukos kraują nusidėjėlio labui. Kristaus kraujas turėjo išlaisvinti pasmerktą pagal Įstatymą nusidėjėlį, tačiau jis nenuplovė nuodėmės. Ji liks užregistruota Dangaus šventykloje iki galutinio permaldavimo. Taip ir žemiškoje šventykloje aukos kraujas pašalindavo nuodėmę nuo atgailaujančiojo, bet ji likdavo šventykloje iki Permaldavimo dienos“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 281 p.).

Klausimai aptarimui:

1. Kai kurie teigia, kad visa pakaitalo samprata yra neteisinga. Kodėl nekaltas turėtų mirti vietoje kalto? Tačiau, kadangi Biblija ne tik aiškiai moko šios tiesos, bet pastaroji yra neatsiejama nuo esminės Šventojo Rašto temos, ką galima atsakyti į tokį pareiškimą? Galbūt tokia „neteisybė“ padeda mums suprasti apreikštą malonę, atnešusią mums atleidimą? T.y., kaip tokia „neteisybė“ gali parodyti, koks iš tiesų didis, gailestingas ir mylintis yra mūsų Dievas?

2. Klasėje perskaitykite Mch 6, 8. Kas mums čia liepta? Svarbiau, kaip mes galime išmokti vykdyti šį aiškų įsaką? Kaip išmokti daryti visus šiuos dalykus, įskaitant nuolankų ėjimą su Dievu? Ką tai reiškia? Kaip nuolankus vaikščiojimas su Dievu pasireiškia nuolankiame vaikščiojime su kitais?

3. Pagalvokite, ką reiškia tai, kad galime būti išgelbėti tik per Jėzaus mirtį. Ko ši nuostabi tiesa moko apie tai, kokia pikta yra nuodėmė, ir kodėl visos pastangos išsigelbėti mūsų pačių darbais prilygsta kiaulės šveitimui, mėginant padaryti ją švarią, t.y. tinkamą maistui?

4. Klasėje aptarkite šį klausimą: kas yra vienintelė jūsų viltis teisme? Aptarkite atsakymus ir pastarųjų reikšmę Evangelijos kontekstui bei tam, ką Dievas padarė mūsų labui, kad išgelbėtų mus