Lapkričio 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Kun 16; Kun 23, 27–32; Įst 19, 16–21; Mt 18, 23–35; Iz 6, 1–6.
Įsimintina eilutė: „Kur yra toks Dievas, kaip Tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą Savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes Jam malonu būti gailestingam. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes“ (Mch 7, 18–19).
Permaldavimo diena, arba Jom Kipur, aprašyta Kun 16, buvo iškilmingiausia apeiga Senajame Testamente. Ši diena tikslingai aprašyta Kunigų knygos centre, o ir pati Kunigų knyga yra Mozės Penkiaknygės centre, siekiant parodyti švenčiausią šios apeigos pobūdį. Permaldavimo dieną, kuri taip pat vadinama visiško šabo poilsiu (Kun 16, 31), buvo draudžiama imtis bet kokio darbo, ir tai unikalu kasmetinei izraelitų šventei. Dėl to ši diena neatsiejama nuo sabatos laikymosi sampratos. Sabatos diena skirta ilsėtis tame, ką Dievas kaip Kūrėjas ir Atpirkėjas padarė (ir padarys) mūsų labui.
Šią savaitę tyrinėsime, kas vykdavo Permaldavimo dieną žemiškoje šventykloje, ypač apeigas su dviem ožiais, kurios padeda mums geriau suprasti gilias tiesas, susijusias su išgelbėjimu ir galutiniu nuodėmės sunaikinimu.
I. METINIS APVALYMAS
1. Perskaitykite Kun 16, 16. 30. Nuo ko būdavo apvaloma Permaldavimo dieną?
Per metus šventykla buvo užteršiama visokiomis nuodėmėmis ir apeiginiais nešvarumais, todėl Permaldavimo diena buvo apvalymo laikas. Permaldavimo dieną sudarė trys pagrindinės dalys:
1. Auka už kunigo nuodėmę. Vyriausiasis kunigas atnašaudavo jautį už savo nuodėmes, kad eidamas į šventyklą būtų švarus ir galėtų atlikti apvalymo apeigą.
2. Ožys, paskirtas Viešpačiui, kaip auka už nuodėmę (Kun 16, 8). Per metus visos izraelitų nuodėmės buvo atnešamos į šventyklą. Permaldavimo dieną šios nuodėmės buvo pašalinamos iš šventyklos; tai buvo atliekama per ožio, paskirto Viešpačiui, kraują.
3. Apeiga su gyvu ožiu Azazeliui. Dievas norėjo pašalinti Savo tautos nuodėmes iš šventyklos ir stovyklos, todėl į dykumą buvo išsiųstas kitas, t.y. gyvasis ožys.
2. Perskaitykite Kun 16, 15. Kas nutikdavo Viešpačiui paskirtam ožiui ir ką tai simbolizuoja?
Kadangi ant ožio, paskirto Viešpačiui, nebuvo dedamos rankos ir išpažįstamos nuodėmės, šio ožio kraujas nebuvo suteptas, todėl jis ne teršė, bet apvalė. Šis poveikis yra aiškiai aprašytas 16 ir 20 eilutėse. Vyriausiasis kunigas atlikdavo permaldavimą ožio, paskirto Viešpačiui, krauju, ir apvalydavo visą šventyklą. Ta pačia apeiga būdavo apvalomi žmonės, nes kai šventykla buvo apvaloma nuo visų žmonių nuodėmių, taip pat buvo apvalomi ir patys žmonės. Šia prasme Permaldavimo diena buvo unikali, nes tik šią dieną buvo apvalomi ir šventykla, ir žmonės.
Permaldavimo diena buvo dviejų permaldavimo apeigos dalių antrasis etapas. Pirmajame etape, metų bėgyje, izraelitams buvo atleidžiamos nuodėmės. Jų nuodėmės nebuvo išdildomos, bet buvo patikimos pačiam Dievui, kuris pažadėjo jomis pasirūpinti. Antrasis etapas buvo ne itin susijęs su atleidimu; žmonėms jau buvo atleista. Tiesą sakant, žodis „atleista“ apskritai nepavartotas Kun 16 arba Kun 23, 27–32. Tai parodo, kad visas išganymo planas susijęs su daug daugiau nei tik mūsų nuodėmių atleidimu. Tai tampa dar aiškiau, kai suprantama didžiosios kovos kontekste.
II. DAUGIAU NEI ATLEIDIMAS
3. Perskaitykite Kun 16, 32–34. Kokia buvo pagrindinė vyriausiojo kunigo užduotis Permaldavimo dieną?
Pagrindinė vyriausiojo kunigo pareiga buvo tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Šventykloje vadovavo jis, atlikdamas įvairias apeigas, aukodamas ir atnašaudamas (Hbr 8, 3). Permaldavimo dieną jam tekdavo milžiniška užduotis. Jis atlikdavo beveik visas apeigas, išskyrus ožio Azazeliui paleidimą į dykumą, nors ožį išsiųsti liepdavo kunigas.
Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas buvo gyvas Kristaus pavyzdys. Kaip Dievo tautos dėmesys buvo sutelktas į vyriausiąjį kunigą, taip Jėzus yra išskirtinis mūsų dėmesio centras. Kaip vyriausiojo kunigo veikla žemėje atnešdavo žmonėms apvalymą, taip dangiškoje šventykloje Jėzus atlieka tą patį mūsų labui (Rom 8, 34; 1 Jn 1, 9). Kaip Permaldavimo dieną vienintelė izraelitų viltis buvo vyriausiasis kunigas, taip mūsų vienintelė viltis yra Kristuje.
„Kristaus kraujas turėjo išlaisvinti pasmerktą pagal Įstatymą nusidėjėlį, tačiau jis nenuplovė nuodėmės. Ji liks užregistruota Dangaus šventykloje iki galutinio permaldavimo. Taip ir žemiškoje šventykloje aukos kraujas pašalindavo nuodėmę nuo atgailaujančiojo, bet ji likdavo šventykloje iki Permaldavimo dienos“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 281 p.).
Kun 16, 16–20, vyriausiasis kunigas turėjo eiti į šventų švenčiausiąją vietą ir pastarąją apvalyti nuo apeiginio nešvarumo, nusižengimų ir nuodėmių. Tada jis perkeldavo visus nusižengimus, pažeidimus ir visas Izraelio nuodėmes ant gyvojo ožio, kurį išsiųsdavo į dykumą. Taigi visi Izraelio nusižengimai buvo panaikinami. Taip Permaldavimo dieną buvo pasiekiamas unikalus tikslas – moralinis apvalymas, kuris buvo daugiau nei atleidimas. Tą dieną nereikėjo kito atleidimo. Dievas jau buvo atleidęs jų nuodėmes.
Net Dievui padedant sunku išsižadėti visų nuodėmių, todėl kaip mes galime išmokti visiškai pasikliauti Kristaus nuopelnais, kurie yra vienintelė mūsų išganymo viltis?
III. AZAZELIS
4. Perskaitykite Kun 16, 20–22. Kas nutikdavo gyvajam ožiui?
Gyvojo ožio apeiga buvo ne atnaša. Vienas iš dviejų ožių turėjo būti burtu paskirtas Viešpačiui, o kitas – Azazeliui (šis ožys dažnai vadinamas „atpirkimo ožiu“), tačiau tik ožys Jahvei [Viešpačiui] vadinamas auka už nuodėmę (eilutės 9 ir 15). Ožys Azazeliui buvo vadinamas „gyvuoju ožiu“. Pastarasis niekada nebuvo papjaunamas. Tikriausiai todėl, kad būtų išvengta idėjos, jog tai aukojimo apeiga. Gyvasis ožys buvo atvedamas tik po to, kai vyriausiasis kunigas baigdavo permaldavimą už šventyklą (eilutė 20). Šiai minčiai neįmanoma suteikti pernelyg didelės reikšmės: apeiga su gyvuoju ožiu neturėjo nieko bendra su šventyklos ar žmonių apvalymu. Pastarieji jau buvo apvalyti.
Kas yra Azazelis? Ankstyvieji hebrajų vertėjai Azazelį tapatindavo su pirmuoju puolusiu angelu ir pikto autoriumi, net puolusių angelų vadovu. Mes tikime, kad tai mums žinomo Liuciferio simbolis.
Apeiga su gyvuoju ožiu simbolizavo galutinį nuodėmės sunaikinimą. Nuodėmė bus uždėta jos pradininkui ir pašalinta nuo žmonių amžiams. „Permaldavimas“ buvo atliekamas baudžiama prasme (Kun 16, 10), t.y. ožiui teks galutinė atsakomybė už nuodėmę.
Ar tai reiškia, jog šėtonas atlieka kažkokį vaidmenį mūsų išganymui, kaip kai kurie klaidingai teigia, kad mes to mokome? Žinoma, ne. Šėtonas niekada neprisiims mūsų nuodėmių kaip mūsų pakaitalas. Tai galėjo padaryti tik Jėzus. Teigti, kad šėtonas galėjo prisidėti prie mūsų atpirkimo, yra piktžodžiavimas.
Pakartoto Įstatymo 19, 16–21, kur parašyta apie nedorą liudijimą, yra paralelė apeigai su gyvuoju ožiu. Kaltintojas ir kaltinamasis turėjo pasirodyti prieš Viešpatį, kuriam atstovavo kunigai ir teisėjai. Jei tyrimo metu buvo nustatyta, kad kaltintojas liudijo melagingai, jis susilaukdavo bausmės, kurios troško nekaltam asmeniui (kaip, pavyzdžiui, Hamano, pastačiusio kartuves ištikimam Mordechajui, atveju).
Dar kartą ačiū Dievui už Jo gailestingumą ir tai, kad Jis daugiau neatmins mūsų nuodėmių (Jer 31, 34). Kaip mes galime neatminti savo nuodėmių, kai jos atleidžiamos? Kodėl tai padaryti yra itin svarbu?
IV. PERMALDAVIMO DIENA
„Vadinasi, apeigomis, vykstančiomis Padangtėje, po to – ir šventykloje, žmonės kasdien būdavo mokomi didžiųjų tiesų, susijusių su Kristaus mirtimi ir tarnyste, o kartą per metus jų mintys buvo perkeliamos į ateitį, į didžiosios Kristaus kovos prieš šėtoną pabaigą, į galutinį Visatos apvalymą nuo nuodėmės ir nusidėjėlių“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 281 p.).
5. Perskaitykite Kun 16, 29–31 ir Kun 23, 27–32. Ko Dievas tikėjosi iš izraelitų Permaldavimo dieną? Kaip šie principai taikytini mums šiandien, gyvenantiems taip vadinamos „šešėlinės Permaldavimo dienos“ laikotarpiu?
Jei senovės Izraelyje kažkas nesilaikydavo šių nurodymų, toks asmuo turėjo būti pašalinamas iš tautos (Kun 23, 29–30). Permaldavimo diena buvo susijusi su ne kažkuo kitu, bet gyvenimu ir mirtimi. Tądien iš tikinčiojo būdavo reikalaujama visiškos ištikimybės Dievui.
Įsivaizduokite, kad kažkas išpažino savo nuodėmes pirmajame permaldavimo etape, t.y. per metus, atnašaudamas kasdienes aukas, bet tada nerimtai atsižvelgdavo į Permaldavimo dieną. Dėl tokio nepaisymo to, ką Dievas buvo sumanęs parodyti tą dieną, toks asmuo pasirodydavo esantis neištikimas Dievui.
Tai reiškia, kad asmuo, išpažįstantis tikėjimą Dievu, vis tiek gali netekti išganymo. Septintosios dienos adventistai netiki samprata, kad kartą išgelbėtas asmuo nebegali pražūti, nes Biblija to nemoko. Esame saugūs Kristuje, kol gyvename tikėjimu, pavedame save Jam, melsdami Jo galios pergalei, kai esame gundomi, ir Jo atleidimo, kai puolame.
Perskaitykite Mt 18, 23–35. Kokią pamoką turėtume įžvelgti šiame galingame palyginime?
V. ASMENINĖ IZAIJO JOM KIPUR
Iz 6, 1–6 parašyta, kad pranašas regėjo Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste. Šventyklą buvo pripildęs Jo apdaras. Tai simbolizuoja Dievą kaip ateinantį teisti (Iz 5, 16). Izaijas regėjo tikrąjį Karalių, kuris Evangelijoje pagal Joną vadinamas Jėzumi Kristumi (Jn 12, 41).
Net Dievo pranašas Izaijas, raginęs kitus atgailauti, suprato, kad Dievo akivaizdoje jis yra pasmerktas. Dievo šventumo ir šlovės akivaizdoje Izaijas suprato savo nuodėmingumą ir jo tautos nešvarumą. Šventumas ir nuodėmė yra nesuderinami. Kaip Izaijas, mes visi turime prieiti išvados, kad negalime asmeniškai išsilaikyti Dievo teisme. Mūsų vienintelė viltis – Pavaduotojas.
6. Kokias įžvelgiate paraleles Permaldavimo dienai Iz 6, 1–6?
Šventykla, pripildyta dūmų, aukuras, teismas, permaldavimas už nuodėmę ir susitepimas, visa tai primena Permaldavimo dieną. Izaijas tarsi patyrė „asmeninę Permaldavimo dieną“.
Panašiai kaip kunigas, serafas (pažodžiui – tas, kuris dega) paėmė nuo aukuro žėruojančią žariją, tarsi atnašą, ir apvalė pranašą nuo nuodėmių. Tai tinkamas apvalymo, kuris įmanomas tik per Jėzaus auką ir Jo kaip kunigo bei tarpininko tarnystę, nuo nuodėmės simbolis. Izaijas suprato, kad tai apvalymo apeiga, ir jis nejudėjo, kai anglis palietė jo lūpas. Taigi jo kaltė buvo panaikinta, o nuodėmė nuvalyta (Iz 6, 7). 7 eilutėje užrašyti serafo žodžiai rodo, jog atleidimą suteikia Sėdintysis soste. Teisėjas taip pat yra ir Išgelbėtojas.
Dėka Dievo apvalančio darbo, užuot sakę – „vargas man“, galime sakyti – „štai aš, siųsk mane!“ Dangiškojo darbo Permaldavimo dieną supratimas veda prie pasirengimo skelbti, nes teisingas supratimas veda prie patikinimo ir pasitikėjimo. Juk žinome, kad teisme turime Pavaduotoją – Jėzų Kristų, kurio vienintelio teisumas (simbolizuojamas krauju) leis mums nebijoti pasmerkimo (Rom 8, 1). Dėkingumas skatina skelbti. Nuteisinti nusidėjėliai yra geriausi Dievo pasiuntiniai (2 Kor 5, 18–20), nes jie žino, iš ko Dievas juos išlaisvino.
Tolesniam tyrinėjimui: „Dabar įvyks tai, kas išpranašauta paskutinei iškilmingai Permaldavimo dienai. Kai šventų švenčiausioje tarnavimas baigdavosi ir aukos už nuodėmes kraujas pašalindavo iš šventyklos visas Izraelio nuodėmes, tada Dievo akivaizdon būdavo atvedamas atpirkimo ožys ir prieš visą bendruomenę vyriausiasis kunigas išpažindavo virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos (Kun 16, 21). Panašiai permaldavimo darbui pasibaigus dangiškoje šventykloje, Dievo dangiškųjų angelų ir atpirktųjų minios akivaizdoje Dievo tautos nuodėmės bus sukrautos ant šėtono, jis bus paskelbtas kaltas už visą blogį, kurį kitus skatino daryti“ (E. Vait, Didžioji kova, 613 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kodėl išganymo plano supratimas būtų nepilnas, jei Kristaus, mūsų Vyriausiojo kunigo, darbas būtų arba sumenkintas, arba būtų neminimos kažkurios šio darbo pusės? Ko šventykla moko apie tai, kad tarpininkavimas, arba užtarimas šventykloje yra centrinis ir būtinas išganymo planui? Didžioji Laiško hebrajams dalis yra skirta Kristaus darbui dangiškoje šventykloje. Atsižvelgiant į tai, koks svarbus yra šis darbas!?
2. Kažkas kartą rašė, kad Kristaus darbas, nuo Jo mirties iki Jo tarnystės dangiškoje šventykloje, yra tiesiog „Dievo tvarkingo metodo“, susijusio su nuodėmės problema, dalis ir kad tai tik padeda atsakyti į visus klausimus, ryšium su Jo teisingumu, teisumu ir meile. Įsigilinkite į šios minties reikšmę, ypač atsižvelgiant į didžiosios kovos kontekstą ir ko ji moko mus apie didžius klausimus, susijusius su nuodėmės tragedija.
3. Daug septintosios dienos adventistų buvo mokomi apie Permaldavimo dieną taip, kad ėmė dvejoti išganymo užtikrinimu. Tokį požiūrį lemia klaidinga Permaldavimo dienos samprata. Pagalvokite apie žodį – permaldavimas. Ką jis reiškia? Kaip permaldavimas pasiekiamas? Kas ir kaip atlieka permaldavimo darbą? Kaip šie atsakymai padeda suprasti, kad Permaldavimo diena iš tiesų yra gera žinia?