Rugpjūčio 22–28 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 2, 5–21; 10, 1–8. 23–48; Rom 2, 14–16; Apd 10, 9–22; 11, 1–10; 15, 1–35.
Įsimintina eilutė: „Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas’“ (Apd 2, 38–39).
Petras buvo pirmasis apaštalas, skelbęs išgelbėjimą pagonims. Jis ir toliau keletą metų vadovavo Bažnyčiai po jos įkūrimo, net po to, kai Paulius, tikrąja šia žodžio prasme, tapo misionierium pagonims. Petras, kartu su Pauliumi, padėjo ankstyvajai Bažnyčiai ir jos vadovams, daugiausia žydams, suprasti Didžiojo priesako visuotinumą.
Petras darbavosi vardan jungtinės Bažnyčios, suvienydamas atsivertusius pagonis, kurie nebuvo visapusiškai susipažinę su žydų kultūra, ir Jėzų įtikėjusius žydus, kurių papročiai dažnai buvo sutapatinami su dangiškomis tiesomis. Kaip ir visi misionieriai pionieriai, Petras turėjo atskirti nekintančias dangiškąsias tiesas ir kultūrinius bei santykinius įpročius, ne itin svarbius tikinčiojo gyvenimui, ar izraelito, ar pagonio. Taigi apaštalų susirinkime Jeruzalėje būtent Petras pareiškė dėl pagonių, kad Dievas „nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis“ (Apd 15, 9), ir padėjo spręsti klausimus, kėlusius grėsmę ankstyvosios Bažnyčios vienybei.
I. PETRAS SEKMINIŲ DIENĄ
Prieš užžengimą į dangų paskutiniai Jėzaus žodžiai buvo misionieriško pobūdžio: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Čia vėl matome priesaką skelbti Evangeliją visame pasaulyje. Šis pašaukimas buvo pradėtas vykdyti praėjus vos 50 dienų, Petrui atliekant pagrindinį vaidmenį.
Perskaitykite Apd 2, 5–21. Kaip šis įvykis rodo Dievo ketinimus dėl Evangelijos skelbimo visame pasaulyje ir žydų vaidmens, kurį jie turi atlikti skelbdami Gerąją žinią?
Didysis priesakas buvo pradėtas vykdyti Sekminių dieną. Šventosios Dvasios išliejimo tikslas buvo pasaulinė evangelizacija. Šis Šventosios Dvasios išliejimas Sekminių dieną davė puikių rezultatų. Tačiau tai buvo tik ženklas daug geresniems ateities rezultatams.
Petro pamoksle buvo keli esminiai dalykai, kurie išlieka aktualūs ir šiandien.
Pirma, Senojo Testamento pranašystės ir pažadai buvo įvykdyti Kristuje (Apd 2, 17–21). Ši tiesa apsireiškė galingais darbais ir ženklais, kurie buvo būdingi Jo tarnystei, taip pat per Jo mirtį ir prisikėlimą (22–24 eil.).
Antra, Jėzus buvo išaukštintas, atsisėdo Dievo dešinėje ir dabar yra Kristus (Mesijas) ir visų Viešpats (33–36 eil.). Jame visi, kurie atgailauja ir yra pakrikštyti, gaus nuodėmių atleidimą (38–39 eil.).
Čia skaitome apie aktyvų ir iškalbingą mokinį Petrą, išpažinusį Savo tikėjimą Jėzumi. Jėzus pašaukė Petrą būti stipriu ankstyvosios Bažnyčios vadovu. Nors mažiau kosmopolitiškas (nepaisymas kultūrų ir tradicijų skirtumo), efektyvus ir prisitaikantis prie kitų kultūrų ir religijų nei apaštalas Paulius (žr. Gal 2, 11–14), Petras prisidėjo prie Evangelijos skelbimo maždaug penkiolikoje šalių, šiam apaštalui skelbiant išsklaidytiesiems žydams, susirinkusiems Jeruzalėje. Tokiu būdu Petras atliko labai svarbų darbą paskelbiant Gerąją žinią anuometiniame Artimųjų Rytų pasaulyje.
Ką Sekminių įvykiai apreiškia apie mums būtiną Šventosios Dvasios buvimą mūsų gyvenime? Kokius galime priimti sprendimus, kad geriau paklustume Dvasios vedimui?
II. KORNELIJAUS ATSIVERTIMAS. 1 dalis
Perskaitykite Apd 10, 1–8. 23–48. Ko šis pasakojimas apie pagonio tapimą Jėzaus sekėju mus moko apie išgelbėjimą ir liudijimą?
Kornelijaus, Romos karininko ir pagonio, atsivertimas buvo pavadintas pagonių Sekminėmis. Tai labai svarbus Apaštalų darbų knygos pasakojimas, kuriame nagrinėjamas didžiausią skilimą sukėlęs klausimas, ištikęs ankstyvąją Bažnyčią – ar pirmiau netapę judaizmo išpažinėjais pagonys gali būti krikščionimis?
Romos kariuomenės visai Judėjai, įskaitant Jeruzalę, būstinė buvo Cezarėjoje. Kornelijus galėjo būti vienas iš šešių šimtininkų 600 karių, sudariusių vadinamąją Italų kohortą. Jo vardas pasako, kad Kornelijus buvo kilęs iš garsios Romos karininkų šeimos, kuriai priklausė vadas, nugalėjęs sumaištį Romoje kėlusį kartaginiečių generolą Hanibalą. Svarbiau, Kornelijus buvo dievobaimingas vyras, mėgavęsis dvasine bendryste su savo šeima, nuolat meldęsis, dosnus skurstantiems. Dievas išgirdo jo maldas ir atsiuntė angelą su konkrečia žinia Kornelijui.
„Tikėdamas Dievą, kaip dangaus ir žemės Kūrėją, Kornelijus garbino Jį, pripažino Jo valdžią ir ieškojo Jo patarimo visuose gyvenimo reikaluose. Jis buvo ištikimas Jehovai ir savo namuose, ir atlikdamas visuomenines pareigas. Namuose jis turėjo pasistatęs aukurą Dievui, nes nedrįso vykdyti savo planų ar atlikinėti savo pareigas be Dievo pagalbos“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 100 p.).
Taip pat atkreipkite dėmesį, kas atsitiko, kai Kornelijus pagaliau sutiko Petrą. Jis nusilenkė ir pagarbino apaštalą. Toks poelgis Petrą turėjo išgąsdinti. Taigi mes matome, kad šis Dievo mėgtas pagonis, uolus žmogus, vis dar turėjo pažinti daug tiesos, net elementarių dalykų; tačiau neabejotina, kad jis greitai viską išmoks.
Kokios Kornelijaus savybės, nepaisant to, kad jis daug ko nežinojo, mums visiems praverstų mūsų pačių dvasiniame gyvenime?
III. KORNELIJAUS ATSIVERTIMAS. 2 dalis
„Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: ‘Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena’“ (Apd 10, 34–35). Nors mums šie žodžiai neatrodo itin stebinantys, tačiau Petrui tai buvo stulbinanti išpažintis. Reikia prisiminti, kas Petras buvo, iš kur jis kilęs, prisiminti jam vis dar būdingą nusistatymą, su kuriuo jis tebekovojo (žr. Gal 2, 11–16). Tačiau neabejotina, kad apaštalo patyrimas su Kornelijum padėjo Petrui dar aiškiau pamatyti savo klaidas ir susidaryti geresnį vaizdą apie tai, ką Dievas norėjo daryti su Evangelijos žinia.
Perskaitykite Apd 10, 33. Ką Kornelijus pasakė Petrui, kas aiškiai parodo, nepaisant to, kad jis daug ko nežinojo, jog jis suprato, kad sekimas Viešpačiu taip pat reiškia paklusimą Jam?
Perskaitykite Apd 11, 14. Kas šioje eilutėje mus moko, kad reikia skelbti Evangeliją net tokiam dievobaimingam žmogui kaip Kornelijus?
Kaip Rom 2, 14–16 padeda mums suprasti, kas vyko su Kornelijum?
Skaitėme, kad Kornelijus buvo pamaldus pagonis (Apd 10, 2), nors jam vis dar reikėjo daug ko išmokti (argi ne visiems to reikia?). Nepaisant to, jo pasninkavimas, maldos ir šalpa apreiškė atvirą Viešpačiui širdį; ir kai metas buvo tinkamas, Dievas stebuklingai veikė jo gyvenime.
Šiame pasakojime svarbu prisiminti, kad nors Kornelijui pasirodė angelas, jis neskelbė jam Evangelijos. Vietoj to, angelas padėjo Kornelijui susitikti su Petru, kuris pasakė jam apie Jėzų (žr. Apd 10, 34–44). Čia mes matome pavyzdį, kaip Viešpats panaudoja žmones kaip Savo pasiuntinius.
IV. PETRO REGĖJIMAS
Ankstesnėje dalyje tyrinėjome, kad iki susitikimo su Kornelijum Petras turėjo pakeisti požiūrį į pagonis, nors kiti įtikėję žydai to dar nesuprato (žr. Apd 10, 44–45). Kas pakeitė Petrą?
Perskaitykite Apd 10, 9–22; 11, 1–10. Ką šios eilutės pasako apie tai, koks tvirtas buvo apaštalo neteisingas nusistatymas, kad Petro mąstymui pakeisti prireikė tokio įvykio?
Kornelijaus atsivertimas ir Petro vaidmuo liudijant buvo toks svarbus Bažnyčios misijai, kad Dievas žinią perdavė antgamtiniu būdu ir pačiam misionieriui, ir misionieriaus laukiančiam asmeniui: angelas aplankė Kornelijų, o Petras patyrė regėjimą.
Be to, Petras liko Jopėje pas odininką (Apd 9, 43; 10, 6. 32). Būtina atkreipti dėmesį į šią detalę. Odų rauginimas ir odininkai žydams buvo pasibjaurėtini, nes proceso metu reikėjo liestis prie išskyrų ir lavonų. Odų raugyklos miestuose buvo uždraustos; atkreipkite dėmesį, kad Simono namai buvo „prie jūros“ (Apd 10, 6).
Petro apsistojimas pas odininką jau nurodė, kad prieš regėjimą apaštalas suprato, jog jo ankstesnis nusistatymas buvo nesuderinamas su Evangelija. Petrui ir Kornelijaus šeimai reikėjo šiek tiek atsikratyti nereikalingo kultūrinio „bagažo“. Regėjime visi žmonės, kuriuos simbolizavo įvairiausi žemės keturkojai ir ropliai bei dangaus paukščiai, yra Dievo vaikai.
Petrui paraginimas liudyti Kornelijui reiškė, kad, nors Dievui visi žmonės yra priimtini, ne visos religijos yra vienodai priimtinos. Kornelijus jau buvo „religingas“, kaip ir beveik visi žmonės senovėje. Būdamas kareiviu, Kornelijus turėjo būti susipažinęs su Mitros kultu, o kaip karininkas, jis turėjo dalyvauti imperatoriaus garbinime. Bet Dievui tai buvo nepriimtina.
Čia yra pamoka tiems, kurių požiūris į ne krikščionišką tikėjimą prilygsta požiūriui į krikščionybę. Nors kartais tai lemia politinis korektiškumas, toks požiūris menkina krikščionybės išskirtinumą ir baigtinumą.
Kaip mes parodome pagarbą žmonėms, kurių tikėjimą mes laikome klaidingu, nesudarant įspūdžio, kad mes patys gerbiame tuos įsitikinimus? Kuo skiriasi pagarba žmonėms nuo pagarbos jų įsitikinimams?
V. APAŠTALŲ SUSIRINKIMO SPRENDIMAS
Greita misijos pagonims sėkmė ankstyvajai Bažnyčiai iškėlė esminį klausimą dėl pagonių tapimo tikinčiaisiais Jėzų, t.y. dėl jų įskiepijimo į biblinį tikėjimą (Rom 11, 17). Kitų religijų ir kultūrų žmonėms prisijungus prie susiformavusios tikinčiųjų bendruomenės visada kyla įtampa. Šiuo atveju krikščionys žydai, itin paisę Senojo Testamento įsakų ir apeiginių nuostatų, manė, kad atsivertę pagonys priims ir laikysis minėtų įsakų ir apeigų. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas apipjaustymui, esminiam požymiui, simbolizuojančiam visų judaizmo reikalavimų laikymąsi, kada žmogus prisijungdavo prie žydų bendruomenės. Ar atsivertę pagonys turėjo būti apipjaustyti? Kai kurie krikščionys žydai Judėjoje buvo tuo užtikrinti, ir šį įsitikinimą grindė teologine kalba, mat jų supratimu tai buvo labai svarbu išgelbėjimui.
Kas įvyko Apaštalų susirinkime Jeruzalėje, kuris padėjo išspręsti šį svarbų klausimą? Apd 15, 1–35.
Nors Apaštalų susirinkimui Jeruzalėje apipjaustymas buvo esminis klausimas, pastarasis buvo susijęs su kultūriniu papročiu, kurio atsivertusiųjų Evangelija nereikalavo laikytis. Susirinkimo sprendimas (23–29 eilutės) numatė, kaip krikščionys žydai ir pagonys galėjo gyventi bendrystėje. Esminės žydų vertybės buvo gerbiamos, bet iš pagonių nebuvo reikalauta apipjaustymo. Susirinkimo sprendimas buvo ir praktiškas, ir teologiškas. Sprendimu buvo nustatytas pavyzdys, kaip Bažnyčiai spręsti klausimus ir bėdas, kol šie nesukėlė nesantaikos. Patyrę misionieriai išmoko atpažinti esminius krikščioniško tikėjimo klausimus ir dėmesį išlaikyti pastariesiems, užuot įklimpus į tai, kas nėra būtina tikėjimui.
Ko mes galime pasimokyti iš Apaštalų susirinkimo Jeruzalėje, kas galėtų padėti šiandienei bažnyčiai sprendžiant ginčytinus klausimus? Ką darė apaštalai, kas galėtų mums būti pavyzdžiu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 140-149 p.
„Petras prisipažino, jog buvo apstulbęs, kai kalbėdamas tiesos žodžius susirinkusiems Kornelijaus namuose pamatė, kaip Šventoji Dvasia užvaldo klausytojų – ir žydų, ir pagonių – širdis. Ta pati šviesa bei šlovė, kuri užliejo apipjaustytus žydus, švietė ir į neapipjaustytųjų pagonių veidus. Dievas perspėjo Petrą nelaikyti vienų prastesniais už kitus, nes Kristaus kraujas apvalo nuo nešvarumų kiekvieną. […]
Petro kreipimasis paruošė susirinkusiuosius kantriai išklausyti Pauliaus ir Barnabo, kurie išdėstė savąją darbo pagonims patirtį, pasakojimo“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 144 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Petrui duotas regėjimas yra aiškinamas kaip neva paneigiantis Senojo Testamento įsakymus, susijusius su mityba, siekiant pateisinti nešvarių gyvūnų mėsos valgymą. Regėjimo prasmę paaiškino pats Petras: „Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru“ (Apd 10, 28). Regėjimas buvo susijęs ne su mitybą, bet su kitų žmonių laikymu Dievo vaikais, nepaisant jų etninės kilmės, pilietybės, profesijos ar religijos. Tačiau kodėl žmonės šį regėjimą naudoja ginčijantis dėl mitybos? Ką tai turėtų pasakyti mums apie atsargumą aiškinant Raštą?
2. Įsigilinkite į Rom 2, 14–16. Kaip mes, kaip bažnyčia, turėtume suprasti šią mintį misijos kontekste? Tai yra, jei neturintieji rašytinio Įstatymo pastarąjį žino širdyje, kodėl jiems reikia skelbti?
3. Penktoje dalyje tyrinėjome, kad Apaštalų susirinkimas Jeruzalėje yra pavyzdys šiandienei bažnyčiai. Paskaitykite apie susirinkimą (Apd 15, 1–35). Ką konkretaus apaštalai padarė, kas šiandienei Bažnyčiai yra modelis? Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus: (1) asmeniniai liudijimai, (2) Evangelijos vaidmuo, (3) Šventojo Rašto vaidmuo, (4) misijų vaidmuo ir (5) kokie buvo susirinkusiųjų santykiai su vienas kitu.