Rugpjūčio 29 – rugsėjo 4 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Kor 4, 18; Apd 2, 44–47; 4, 34–37; 6, 1–7; 8; 21, 7–10.
Įsimintina eilutė: „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Pasaulinė misija buvo pagrindinis prisikėlusio Kristaus rūpestis per 40 dienų po Jo nukryžiavimo ir prisikėlimo. Naujajame Testamente bent penkis kartus užrašytas Jėzaus didysis priesakas: Mt 28, 18–20; Mk 16, 15; Lk 24, 47–49; Jn 20, 21; Apd 1, 5–8. Kartu šie sudaro didžiausią užduotį krikščionims. Tarp paliepimų buvo geografinė misijos strategija, nuo būstinės Jeruzalėje į Judėją ir Samariją, o paskui iki pat žemės pakraščių. Šio paliepimo mokiniai iš tiesų rimtai paisė ir pastarąjį vykdė.
Ši geografinė strategija buvo svarbi misijos darbą dirbusiam evangelistui Pilypui. Pasak Apaštalų darbų 8, jo darbas plito nuo Jeruzalės išorėn. Tai reiškia, kad su laiku darbas plėtėsi vis toliau.
Kas buvo šis evangelistas Pilypas? Ko Dievo Žodis mus moko apie jį ir jo atliktą darbą ankstyvosios Bažnyčios laikotarpiu? Galiausiai, kokias pamokas mes galime įžvelgti sau iš įkvėptų šio ankstyvojo misionieriaus užrašų?
I. PILYPAS EVANGELISTAS
„Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4, 18). Pagalvokite apie tai, ką Paulius čia užrašė, ypač mums šią savaitę tyrinėjant apie evangelistą Pilypą, apie kurį mes nedaug žinome, išskyrus keletą užuominų Biblijoje. Tyrinėsime, kad Pilypas atliko gerą darbą, nors apie tai mažai žinoma. Kokie jums žinomi žmonės dėl Dievo yra padarę didžių dalykų, tačiau nesulaukė didelio viešo pripažinimo?
Kodėl visada svarbu prisiminti Pauliaus žodžius, ypač tuo atveju, jei mūsų atliktas darbas nesulaukia didelio pripažinimo ar dėmesio? Taip pat žr. 1 Kor 4, 13.
Pilypas buvo populiarus graikiškas vardas, reiškiantis „arklių mylėtoją“. Naujajame Testamente šiuo vardu yra žinomi keturi asmenys. Du asmenys turėjo papildomą vardą – Erodas. Šie priklausė karališkai Erodo šeimai, kuri atšiauriai valdė Izraelį Naujojo Testamento laikais. Kiti Pilypai atliko ypatingą misijos vaidmenį.
Pirmasis Pilypas buvo iš Betsaidos. Tai mokinys, atvedęs Natanaelį pas Jėzų (Jn 1, 43–46). Vėliau šis Pilypas pas Jėzų atvedė graikus (Jn 12, 20–21).
Antrasis Pilypas buvo paskirtas evangelistu (Apd 21, 8). Pastarąjį reikia atskirti nuo Pilypo Jėzaus mokinio. Šis antrasis Pilypas Jeruzalės bažnyčioje pirmiausia tarnavo „prie stalų“ (Apd 6, 2–5), bet vėliau tapo evangelistu ir misionieriumi (Apd 8, 12). Jo misionieriška tarnystė, trukusi ilgiau nei dvidešimt metų, kartu su jo keturiomis pranašavusiomis dukterimis, paminėta Apaštalų darbų knygoje. Daugiau apie jį žinoma mažai.
„Samariečiams Evangeliją skelbė Pilypas; būtent jis išdrįso pakrikštyti etiopą. Kurį laiką šių dviejų Evangelijos tarnų [Pilypo ir Pauliaus] istorija buvo glaudžiai susijusi. Fariziejaus Sauliaus surengtas žiaurus persekiojimas išblaškė Jeruzalės bažnyčią ir pakenkė septynių diakonų organizacijos efektyvumui. Dėl to, kad buvo priverstas bėgti iš Jeruzalės, Pilypas pakeitė savo tarnystės pobūdį ir tai lėmė jo pasišventimą tam pačiam pašaukimui, kuriam savo gyvenimą paskyrė Paulius. Tos valandos, kurias Paulius ir Pilypas praleido vienas kito bendrijoje, buvo itin brangios; jaudinantys yra tų dienų prisiminimai, kai Stepono veidą nušvietusi dangiškos šlovės šviesa, jam patiriant kankinystę, taip pat palietė ir persekiotoją Saulių, taip šį bejėgį maldautoją atvedant prie Jėzaus kojų“ (E. Vait, „Sketches From the Life of Paul“, 204 p.).
II. TARNAVIMAS PRIE STALŲ
Perskaitykite Apd 2, 44–47; 4, 34–37. Koks čia pateiktas ankstyvosios Bažnyčios vaizdas?
Nekyla klausimų, kad kažkurį laiką tarp ankstyvųjų tikinčiųjų viskas klostėsi gerai. Tačiau visi yra puolę, ir su laiku įtampa pradėjo didėti.
Perskaitykite Apd 6, 1–7. Kokios iškilo bėdos ir kaip pastarąsias Bažnyčia sprendė?
Spartus Jeruzalės bažnyčios augimas lėmė ir socialinę įtampą. Pastarajai spręsti buvo paskirtas Pilypas su komanda. Iš atsivertusiųjų buvo vargšų ir kenčiančių ekonominį nepriteklių, kurių dalyvavimas kasdieniame aprūpinime iš bažnyčios vadovų reikalavo vis daugiau pastangų. Kilo nepasitenkinimas, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos graikiškai kalbančiųjų našlės. Tai buvo ypač jautrus klausimas, nes, pasak žydų pranašų, privaloma rūpintis našlaičiais ir našlėmis.
Norėdami išspręsti šį rimtą klausimą, apaštalai subūrė tikinčiuosius ir pasiūlė paskirti septynis vyrus, kupinus Šventosios Dvasios ir išminties, kurie tiesiog būtų diakonais (graikiškai – „tarnautojais“) prie stalų, o Dvylika galėtų skelbti Dievo Žodį (žr. Apd 6, 3–4). Visi septyni turėjo graikiškus vardus, galbūt parodant pusiausvyrą ir pasirūpinimą aplenktomis graikiškai kalbančiųjų našlėmis. Tarp septynių buvo Pilypas. Tai pirmasis Pilypo paminėjimas Šventajame Rašte.
Apaštalai teigė, jog reikėjo daugiau vadovų, kad jie nebūtų pernelyg užimti išteklių, reikalingų bendruomenės gyvenimui, skirstymu. Apaštalai pabrėžė, kad jų pašaukimas buvo atsidėti maldai ir Žodžio tarnybai.
Kokių yra galimai nesantaiką keliančių klausimų jūsų vietinėje bendruomenėje, ir kaip jūs galite leisti, kad Dievas jus panaudotų, sprendžiant minėtus klausimus?
III. PILYPAS SAMARIJOJE
Saulius, būsimas apaštalas ir misionierius, pirmą kartą Šventajame Rašte paminėtas diakono Stepono, pirmojo krikščionių kankinio, užmėtyme akmenimis. Tačiau ši persekiojimo banga prisidėjo prie tolimesnio Evangelijos skelbimo.
Perskaitykite Apd 8, 1–6. Kokie buvo bažnyčios Jeruzalėje persekiojimo padariniai?
Krikščionybei plintant, Samarija buvo pirmoji geografinė stotelė. Samariečiai laikė save užmirštais izraelitų palikuonimis, kai 722 metais prieš Kristų asirai ištrėmė daugumą izraelitų. Tačiau žydai samariečius laikė svetimtaučių, kuriuos asirai prievarta apgyvendino Izraelyje, palikuonimis. Izraelitų ir samariečių santykius Naujojo Testamento laikotarpiu ženklino įtampa ir smurto protrūkiai. Tačiau tyrinėjome, kad Jėzus jau nutiesė kelią misijos darbui, kalbėdamas su samariete prie šulinio, kuri, savo ruožtu, pradėjo evangelizuoti tarp savų žmonių.
Po tarnystės prie stalų, Pilypas tapo misionieriumi evangelistu Samarijoje. Kaip religinio persekiojimo Jeruzalėje pabėgėlis, jis nešvaistė laiko veltui. Jis skelbė, kad Mesijas, kurio laukė ir izraelitai, ir samariečiai, atėjo (Apd 8, 5. 12).
Perskaitykite Apd 8, 6–15. Ar Pilypo tarnystė Samarijoje buvo sėkminga?
Pilypas buvo Viešpaties galingai panaudotas šios ankstyvos misijos laikotarpiu kitame krašte. Samarietės prie šulinio žodžiai, kad „žydai nebendrauja su samariečiais“ (Jn 4, 9), tapo atgyvena.
Kokius priešiškumus, nepasitenkinimą ir išankstinį nusistatymą, kurie nuodija sielą, būtina pamiršti? Ar ne laikas tai padaryti?
IV. SU ETIOPU
Pasak Apd 8, 26–39, kita Pilypo pažintis buvo su Etiopijos iždo valdytoju, misijai plečiantis „ligi pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8). Pilypas buvo jungtis tarp misijos Samarijoje ir Gazoje. Iš Samarijos, į šiaurę nuo Jeruzalės, Pilypas buvo pašauktas į Gazą, kuri plyti į pietus nuo Jeruzalės. Šiaurėje jo pagrindinis darbas buvo sutelktas į grupę; pietuose jis dėmesį sutelkė į konkretų asmenį. Samarijoje Pilypas galėjo skelbti Kristų tik iš penkių Mozės knygų, nes samariečiai paisė tik šių knygų; pietuose jis taip pat galėjo naudotis ir Izaijo knyga, tikriausiai graikišku šios knygos variantu.
Perskaitykite Apd 8, 26–39 ir atsakykite į šiuos klausimus:
a) Kokias Izaijo knygos eilutes (Izaijo 53) etiopas perskaitė, ir kodėl pastarosios Pilypui suteikė puikią progą evangelizuoti?
b) Skirtingai nuo Pilypo darbo Samarijoje, kur jis padarė stebuklų (Apd 8, 6), su etiopu jis tik tyrinėjo Šventąjį Raštą. Ką mes čia galime įžvelgti sau, kai tarnaujame kitiems?
Viešpaties Dvasia pašaukė Pilypą kitur, jam vos išaiškinus „gerąją žinią apie Jėzų“ ir pakrikštijus etiopą. Pilypas neturėjo galimybės perduoti savo įsitikinimų ir mokymo naujam atsivertėliui. Etiopui teko priimti krikščioniškąjį tikėjimą jo, t.y. Afrikos kultūros kontekste, vadovaujantis Senuoju Testamentu ir Dievo Dvasia, kuri jau jame veikė, nes etiopas jau buvo Viešpaties garbintojas ir tikintysis Jo Žodžiu.
Pilypas paaiškino etiopui svarbiausias Senojo Testamento eilutes, susijusias su Jėzaus mirtimi. Kodėl Jėzus, Jo mirtis ir prisikėlimas, turi būti pasauliui skelbiamos žinios esmė? Kas yra mūsų žinia be Jėzaus?
V. PILYPAS – EVANGELISTAS, TĖVAS IR NAMŲ ŠEIMININKAS
Pilypas, be abejo, buvo pateptas atlikti Viešpaties darbą. Nėra vieningos nuomonės, ką reiškia „Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą“ (Apd 8, 39), ar jam buvo tiesiog liepta eiti į Azotą (40 eilutė), ar jis buvo ten stebuklingai nugabentas. Bet kokiu atveju, mums svarbu yra tai, kad Pilypas klausė Šventosios Dvasios; todėl Dievas galėjo jį panaudoti atliekant dėl Jo didelį darbą.
Perskaitykite Apd 8, 40. Ką ši eilutė mums pasako apie Pilypą ir padeda suprasti, kodėl jis buvo pavadintas evangelistu?
Perskaitykite Apd 21, 7–10. Ką mes galime sužinoti apie Pilypą iš šių eilučių?
Šiame pasakojimo etape paaiškėja, kad Pilypas turėjo šeimą – keturias netekėjusias dukteris. Dėl Pilypo pašaukimo evangelizuoti jam teko nuolat keliauti. Mes žinome apie kelionę iš Jeruzalės į Samariją, tada į Gazą, įskaitant „visus miestelius“ apie 80 kilometrų pakrantės ruože tarp Azoto ir Cezarėjos. Tikriausiai yra ir neužrašytų kelionių. Kaip ir visi pirmieji misionieriai, Pilypas turėjo susidurti su persekiojimais, nepatogumais ir su „pakilimais bei nuosmukiais“, kurie būdingi įsipareigojimams Evangelijai. Vis dėlto jis sugebėjo pasirūpinti savo šeima tiek, kad Šventoji Dvasia keturias jo dukteris laikė tinkamas gauti pranašystės dovaną. Tai liudija apie gerą auklėjimą ir tikrą pamaldumą šioje krikščionių misionierių šeimoje.
Tekstas moko, kad apaštalas Paulius pasiliko su Pilypu „kelias dienas“ (10 eilutė). Dvidešimt penkeriais metais anksčiau, Paulius, anuomet vadintas Sauliumi, buvo agresyvus ir žiaurus krikščionių persekiotojas (Apd 9, 1–2). Dėl šio tikinčiųjų persekiojimo Jeruzalėje Pilypas buvo priverstas bėgti į Samariją (Apd 8, 1–5). Praėjus metams, persekiotojas ir persekiojamieji susitiko Pilypo, kuris priėmė ir Paulių, namuose. Koks įdomus brolių ir bendradarbių Kristuje susitikimas dėl didžiojo darbo skelbiant Evangeliją pagonių pasaulyje!
Tarnaujant kitiems, kodėl itin svarbu niekada nepamiršti svarbiausios mūsų pareigos – mūsų šeimos?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Apaštalų darbai, 78–84 p.
„Išblaškyti persekiojimų, jie keliavo kupini misionieriško užsidegimo. Jie suprato, kokia atsakinga jų misija. Jie žinojo, kad jų rankose – gyvybės duona badaujančiam pasauliui, ir buvo įpareigoti Kristaus laužyti šią duoną bei dalyti stokojantiems. […]
Kai Kristaus mokiniai buvo išvaryti iš Jeruzalės, kai kurie saugų prieglobstį rado Samarijoje. Samariečiai šiltai priėmė šiuos Evangelijos pasiuntinius, ir žydų atsivertėliai surinko brangų derlių tarp tų, kurie kitados buvo jų nuožmiausi priešai“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 80 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Tyrinėjome, kad Evangelija šalina tarp žmonių esančias kliūtis. Idealiu atveju taip turėtų būti; tikrovė kartais visiškai skiriasi. Kodėl žmonės, net krikščionys, suprantantys, kad Dievo akivaizdoje mes visi esame vienodi, kad Kryžiaus šviesoje visi yra lygūs, vis tiek leidžia kultūrinėms, socialinėms ir kitoms kliūtims mus smarkiai padalyti? Kaip Septintosios dienos adventistų bažnyčia, kuri yra itin universali, neskatina tokio išankstinio nusistatymo?
2. Tyrinėjome, kad ankstyvosios Bažnyčios persekiojimas privertė tikinčiuosius bėgti ir dėl to Evangelija pradėjo itin plisti, ko be persekiojimo nebūtų buvę. Nors Dievas tai išvedė į naudą, turime nepamiršti, kad religinis persekiojimas niekada nėra gerai, niekada nėra teisingas, pateisinamas. Koks turėtų būti mūsų nusistatymas susiduriančių su religiniu persekiojimu atžvilgiu, net jei mes nesutinkame su persekiojamųjų religiniais įsitikinimais? (žr. Lk 6, 31)