Birželio 1–7 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ag 1; Jn 2, 19; Ezr 3, 1–6; Mt 1, 23; 12, 6; Ag 2; Lk 24, 13–27.
Įsimintina eilutė: „Mano yra sidabras ir Mano yra auksas, – tai Galybių Viešpaties žodis (Ag 2, 8).
Pagrindinė mintis: Agėjo žinia yra paprasta – kokie yra mūsų prioritetai, ir kodėl taip svarbu pirmąją vietą skirti tam, kas svarbiausia?
Agėjo knyga yra viena trumpiausių Biblijoje. Ji buvo parašyta kritiniu Judui laikotarpiu. Grįžę iš nelaisvės Babilone beveik prieš dvidešimt metų, tremtiniai, atrodo, pamiršo, ko jie grįžo. Jėgas jie atidavė statydamiesi sau namus, kai Dievo šventykla buvo – griuvėsiai.
Taigi pranašas ragino sugrįžusius tremtinius dėmesingai apsvarstyti aplinkybes. Jo žinia buvo paprasta ir logiška. Žmonės sunkiai dirbo, bet nauda buvo menka. Taip atsitiko todėl, kad jų prioritetai buvo klaidingi. Svarbiausia jiems turėjo būti Dievas. Juk pats Jėzus mokė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Kovojant už būvį ir šiandien paprasta pamiršti prioritetus, t.y. Viešpaties valios vykdymą.
I. SĖTA DAUG, NUVALYTA MAŽAI
1. Perskaitykite Agėjo 1, 1–11. Kas čia nutiko, nors svarbiau, kodėl tai nutiko? O svarbiausia, kaip tai gali pasireikšti šiandien mums? Kaip galėtume būti kalti dėl to paties?
„Jau daugiau nei metus šventykla buvo apleista ir beveik pamiršta. Žmonės gyveno savo namuose ir siekė laikinos gerovės, tačiau jų aplinkybės buvo apgailėtinos. Nors triūsė, jie neklestėjo. Atrodė, kad pati kūrinija buvo nusistačiusi prieš juos. Kadangi apleido šventyklą, Viešpats siuntė sausrą. Parodydamas palankumą Dievas apdovanojo juos laukais ir sodais, grūdais, vynu ir aliejumi, tačiau dėl to, kad jie šias dovanas naudojo savanaudiškai, Viešpats nebelaimino“ (E. Vait. Pranašai ir karaliai, 573 p.).
Agėjas pasipriešino žmonėms dėl juos ištikusių aplinkybių. Bergždžias triūsas buvo vienas iš prakeikimų, susijusių su Sandoros laužymu (Kun 26, 16. 20). Kol žmonės nepaisys šio prioriteto, tol nesulauks gerovės.
Agėjas degė uolumu dėl Viešpaties šventyklos ir norėjo, kad žmonės nedelsdami užbaigtų jos atstatymą. Jo troškimas prieštaravo tiems, kuriems nerūpėjo šventykla, o tik asmeninis patogumas. Kai Agėjui labiausiai rūpėjo šventykla, žmones labiausiai domino jų namai.
Viešpats panaudojo Agėją palenkti žmonių širdis ir parodyti, kas rūpėjo Dievui. Aukščiausiasis negalėjo būti deramai garbinamas, kol Jo Namai buvo sugriauti. Jeruzalės šventykla simbolizavo Dievo Artumą puolusiai žmonijai. Tai buvo matomas priminimas visam pasauliui, kad gyvasis Dievas yra dangaus ir žemės Dievas. Kaip izraelitai galėjo liudyti gyvąjį Dievą, kai Jo simbolis (žr. Jn 2, 19; Mt 26, 61) ir visas išganymo planas buvo – griuvėsiai? Įvairiais būdais jų požiūris į šventyklą atskleidė gilesnę dvasinę bėdą – kaip Viešpaties likutis jie pamiršo dangaus misiją.
Ar įžvelgiate čia perspėjimą mums?
II. DIDŽIAUSIAS DIEVO PAŽADAS
2. Perskaitykite Agėjo 1, 12–14. Atkreipkite dėmesį į vieningumą. Kodėl buvo taip svarbu, kad jie vykdytų tai, kam buvo pašaukti?
Šį kartą vadovai ir likutis pakluso nedelsiant. Surinkus ir suruošus medžiagas, po trijų savaičių buvo tęsiami atstatymo darbai. Po dar vienos savaitės buvo atstatytas aukuras ir pradėtos atnašauti deginamosios aukos (Ezr 3, 1–6). Per mažiau nei penkerius metus šventykla buvo baigta.
Nors Dievo karalystė negali būti tapatinama su pastatu, Agėjo knyga primena, kad kartais Dievas naudoja medžiaginius dalykus, pavyzdžiui, pastatus, dvasiniams tikslams.
Jei žinios priėmimas laikomas pranašiškos sėkmės matu, tada Agėjas išsiskiria kaip vienas sėkmingiausių pranašų. Jo skelbta žinia paskatino žmones imtis veiksmų. Per mėnesį buvo pradėti šventyklos atstatymo darbai ir Dievo pranašai užtikrino žmones, kad Viešpats padės.
Ag 1, 12–14 užrašyta vadovų ir žmonių reakcija į pranašo žinią. Visi pakluso Viešpačiui, nes pripažino, kad Agėjas buvo siųstas Dievo. Žmonės buvo apimti Viešpaties baimės (eilutė 12), todėl pagarbino Jį ir skyrė Jam tinkamą dėmesį. Tuomet Agėjas galėjo perduoti Viešpaties žodį: „Aš su jumis“ (eilutė 13). Žmonėms nusprendus paklusti Viešpačiui, priekaištą pakeitė padrąsinimas. Dievo Artumas užtikrino kitas palaimas. Žodžiai – „Aš su jumis“ primena Sandoros pažadus, kuriuos Dievas davė per patriarchus ir Mozę (Pr 26, 3; Iš 3, 12; Sk 14, 9).
Žinoma, didžiausia apraiška, kad Dievas yra su mumis – tai Jėzus (Iz 7, 14; Mt 1, 23; 28, 20). Apmąstykite tai, kad Jėzus, visatos Kūrėjas ir Išlaikytojas, gyvena tarp mūsų. Ką tai pasako apie mūsų svarbą milžiniškoje visatoje, kurioje save galime laikyti nereikšmingais? Paruoškite atsakymus pristatyti klasėje.
III. NEBIJOKITE!
Ag 2, 1–5 įdomiai aprašyta, kaip plėtojosi Dievo tautos didysis atgimimas. Praėjus apytiksliai mėnesiui po šventyklos darbų pradžios, Dievas per Agėją siuntė padrąsinantį žodį likučiui, nusprendusiam be pakankamų išteklių atstatyti Dievo Namus, kaip skelbė pranašai. Agėjas teiravosi vyresniųjų, kaip atrodė dabartinė šventykla palyginus su ankstesniąja. Akivaizdu, kad dabartinės šventyklos išvaizda neprilygo pirmykštei savo šlove. Žmonės galėjo nusivilti, nes neturėjo galimybės atstatyti didingos Saliamono šventyklos, kuri kadaise stovėjo toje pačioje vietoje.
Pranašo raginami žmonės nuolat dirbo, nes Dievo Dvasia buvo su jais. Jis kvietė visus likučio bendruomenės narius būti stipriais ir uoliai dirbti, nes Visagalis Dievas buvo tarp jų. Agėjo žodžiai vadovams – „Drąsos! Nebijokite!“, primena Viešpaties žodžius Jozuei po Mozės mirties (Joz 1, 5–9). Kuo menkesni buvo Izraelio ištekliai, tuo labiau jie turėjo pasitikėti Dievu. Pranašas pareiškė, kad, galiausiai, dabartinės Viešpaties šventyklos šlovė viršys pirmykštę šlovę. Tai buvo įgyvendinta, tačiau tik todėl, kad atėjo kažkas daugiau negu šventykla (žr. Mt 12, 6).
Dvasios Artumas patvirtino Dievo karalystės Izraelyje tęstinumą. Dievo Dvasia, vadovavusi Mozei, Izraelio vyresniesiems ir siųstiems skelbti įkvėptos žinios pranašams, buvo su likučiu. Pamaldi vadovų ir žmonių reakcija liudijo įvykus dvasinę reformą. Jie atsinaujino Dvasia ir priartėjo prie savo Dievo. Dvasios Artumas taip pat laidavo palaimų gausą. Pranašas paskatino bendruomenės narius dirbti, kad Dievo pažadai būtų įvykdyti.
Agėjas skelbė Dievo Žodį žmonėms, patyrusiems gyvenimo šiurkštumą ir nusivylimą. Pranašas kreipė dėmesį į Dievą, kuris yra ištikimas ir kuris pasitiki nauja bendruomene, kad jie bus atsakingi piliečiai Jo karalystėje, ištvermingai darydami gera ir tokiu būdu atras tikrąją gyvenimo prasmę ir tikslą.
35-metų vyras, išsižadėjęs tikėjimo Dievu, prieš nusišaudamas paliko 1900 puslapių savižudybės raštą: „Kiekvienas žodis, kiekviena mintis ir kiekvienas jausmas priveda prie tos pačios esminės problemos – gyvenimas yra beprasmis“. Kaip ne tik mūsų tikėjimas Dievu, bet ir noras paklusti Jam teikia mūsų gyvenimui prasmę?
IV. VISŲ TAUTŲ ILGESYS
3. Perskaitykite Agėjo 2, 6–9. Kas čia pažadėta, ir kaip mes suprantame šio pažado įvykdymą?
Per Agėją Dievas paskelbė tautų sudrebinimą Viešpaties dieną, kai šventykla bus pripildyta dieviškos šlovės. Pranašas ragino amžininkus nesureikšminti kančių ir skurdo, bet galvoti apie būsimąją Dievo karalystės šlovę, į kurią nurodė šventykla.
Pagrindinė priežastis didybei, kuri buvo pažadėta Jeruzalės šventyklai, buvo tai, kad ji turėjo būti verta Dievo Artumo. Tačiau, anot šio teksto, Viešpats buvo pasiruošęs apsigyventi mažiau šlovinguose Namuose ir vėliau padaryti juos šlovingus. Žmonėms nereikėjo pernelyg rūpintis šventyklos atstatymo finansais. Visi turtai priklauso Dievui, kuris pažadėjo gyventi šioje naujojoje šventykloje. Pats Viešpats darė šventyklą šlovinga.
„Žmonėms stengiantis atlikti savo vaidmenį ir ieškant Dievo malonės širdyje bei gyvenime, per Agėją ir Zachariją buvo teikiama žinia po žinios, užtikrinant juos, kad už tikėjimą jie bus gausiai apdovanoti ir kad Dievo žodis dėl šventyklos, kurios sienas jie atstatinėjo, šlovingos ateities nenuvils. Laiko pilnatvei atėjus šiame pastate apsireikš visų tautų ilgesys, žmonijos Mokytojas ir Išganytojas“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai“, 577 p.).
Dievas pažadėjo, kad šios šventyklos šlovė bus didesnė negu senoji. Šlovė bus kitokia, nes šventykla bus pagerbta Jėzaus kūnišku Artumu. Iš tiesų, Kristaus Aartumas naujojoje šventykloje viršija Saliamono šventyklos šlovę.
Perskaitykite Hbr 8, 1–5. Kokia šlovinga bebūtų žemiškoji šventykla, negalima pamiršti, kad tai buvo tik šešėlis, išganymo plano simbolis. Pagalvokite, ką reiškia, kad dabar Jėzus tarnauja vardan mūsų tikroje Padangtėje, statytoje Dievo, o ne žmogus. Kaip mes galime išmokti labiau vertinti šventyklos doktrinos svarbą išganymo plane?
V. VIEŠPATIES ANTSPAUDO ŽIEDAS
„`Tą dieną, – tai Galybių Viešpaties žodis, – paimsiu tave, Zerubabeli, Mano tarne, Šaltielio sūnau, – tai Viešpaties žodis, – ir padarysiu tave Savo antspaudo žiedu, nes Aš tave išsirinkau`, – tai Galybių Viešpaties žodis“ (Ag 2, 23).
Paskutiniosios Viešpaties žinios Agėjas sulaukė tą pačią dieną kaip ir ankstesniosios, kad ji būtų papildyta (žr. Ag 2, 22– 23). Viešpats perspėjo dėl artėjančio karalysčių bei tautų sunaikinimo Dievo teismo dieną. Tačiau tą pačią dieną, skelbė pranašas, Viešpaties tarnas įvykdys jam Dievo skirtą užduotį – išganymą. Tai turbūt galiausiai bus įvykdyta tik Antrojo atėjimo metu.
Tautos politinis vadovas ir šlovingos karalystės palikuonis čia sietinas su Izraelio karaliumi Dovydu. Zerubabelis buvo karaliaus Jehojachino anūkas ir teisėtas Dovydo sosto įpėdinis po Babilono tremties. Jis valdė Judą karaliaujant Darijui didžiajam ir buvo Jeruzalės šventyklos atstatymo „varomoji jėga“. Jozuė buvo vyriausiasis kunigas, kuris taip pat padėjo atstatyti šventyklą.
Pranašas sakė, kad Zerubabelis bus Viešpaties antspaudo žiedas. Tai karališkos valdžios ir nuosavybės įrodymas. Kaip karalius antspauduodavo teisinius dokumentus žiedu, Viešpats nustebins visą pasaulį Savo tarno darbu. Nors Zerubabelio vaidmuo atstatant šventyklą niekada neturėtų būti nuvertintas, jis neįvykdė visų Dievo per Agėją duotų pažadų. Įkvėpti ir rašę Evangeliją asmenys kreipė dėmesį į Jėzaus Kristaus, Dovydo ir Zerubabelio sūnaus, tarnystę kaip galutinį Mesijo pažadų, užrašytų Biblijoje, įvykdymą.
Perskaitykite Lk 24, 13–27 ir ypatingą dėmesį atkreikite į Kristaus žodžius. Kokią svarbią žinią Jis atskleidė ir kaip Jo žodžiai parodo, kad svarbu suprasti Senojo Testamento pranašystes, ir kodėl jos itin svarbios krikščionims net šiandien?
Papildomam tyrinėjimui: „Bet net šią tamsią valandą pasitikintys Dievu turėjo viltį. Pranašai Agėjas ir Zacharijas buvo pašaukti pasipriešinti krizei. Įkvepiančiais liudijimais šie paskirti pasiuntiniai atskleidė žmonėms rūpesčių priežastį. Gerovės trūkumą lėmė nesirūpinimas Dievo interesais, skelbė pranašai. Jei izraelitai būtų garbinę Dievą ir rodę Jam deramą pagarbą, pirmiausia rūpindamiesi Jo Namais, jie būtų sulaukę Jo Artumo ir palaimos“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 573 p.).
„Antroji šventykla nebuvo pagerbta Jehovos šlovės debesiu, tačiau buvo pagerbta dalyvavimu to Vienintelio, kuriame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė, – To, kuris pats buvo Dievas. Visu tautų Troškimas iš tiesų atėjo į Savo šventyklą kaip Vyras iš Nazareto, mokydamas ir gydydamas šventuosiuose kiemuose. Kristaus, ir tik Jo, asmeniško buvimo dėka antroji šventykla viršijo pirmąją savo šlove“ (E. Vait, Didžioji kova 19 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Klasėje aptarkite jūsų atsakymus į antros dalies, t.y. Jėzaus Artumo žemėje klausimą. Apmąstykite ne tik Jo Artumo, bet Jo pasiaukojimo už pasaulio nuodėmes reikšmę. Apmąstykite, ką tai sako apie mūsų vertę. Taip pat pagalvokite, kaip tai skiriasi ir prieštarauja ateistinės evoliucijos, kuri paplitusi tam tikrose pasaulio vietovėse, požiūriui į žmoniją.
2. Izaijas rašė apie išdidų Babilono karalių, kuris savo galybe „sudrebino žemę ir sunaikino karalystes“ (Iz 14, 16–17). Kuo toks sudrebinimas skiriasi nuo Viešpaties įsikišimo, kaip aprašyta Agėjo knygos 2 skyriuje?
3. Senovės izraelitai dažnai nepaklusdavo Dievo pranašų skelbiamai žiniai. Pasiruoškite aptarti klasėje, kaip šiandien Dievo žmonės priešinasi žiniai, kurią Viešpats siunčia Savo tautai.
4. Biblija moko labai aiškiai: Jėzui mirus, senoji šventykla ir jos aukojimo apeigos neteko prasmės kartą ir visiems laikams. Kas Hbr 8 ir 9 parašyta apie tai, ką Kristus padarė ir daro vardan mūsų, kas niekada nebūtų įmanoma žemiškoje šventovėje?