Kovo 15–21 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jn 1, 40–46; 4, 28–30; Lk 24, 4–53; Apd 1, 6–8; Mt 9, 36–38; Lk 15.
Įsimintina eilutė: „Tuo bus pašlovintas Mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite Mano mokiniai“ (Jn 15, 8).
Daugeliu atžvilgių šios savaitės tyrinėjimas pratęsia ankstesnę temą. Kristus paskyrė dvasinius vadovus konkrečiam tikslui – skelbti Dievo karalystę. Principai ir metodika, kuriuos Jėzus naudojo, turi išlikti dvasiniu pagrindu rengiant krikščionis šiandien.
Kitaip tariant, šiuolaikinės vadovų ruošimo teorijos neturi pakeisti pamato, kurį paliko pats Kristus. Kai susižavėjimas ir viešumas pakeičia dvasinį augimą, padariniai yra paviršutiniškumas ir dvasinis bevaisiškumas. Kiekvieną kartą, kai uolus atsidavimas naujai teorijai ar naujoms žinioms išstumia atgailą, atsivertimą ir dvasinį pakeitimą, misija nebevyksta. Vadovų mokymas padidinti narystę, žiniasklaidos susidomėjimą ir rengti viešųjų ryšių akcijas, o ne rūpintis tikinčiųjų dvasine kova, lems katastrofą. Tikroji evangelizacija ir žmonių darymas Kristaus mokiniais yra susiję su (1) pripažinimu, kad esame nusidėjėliai, (2) tikra ir nuoširdžia atgaila, (3) neribotu dvasiniu pasišventimu ir (4) nesuvaldoma paskata skelbti Dievo žinią kitiems.
I. VARGŠO DUONA
Artėjant Kristaus užžengimui į dangų, Jo dėmesys buvo sutelktas į mokinius, kuriems Jis nesavanaudiškai tarnavo ir kuriuos labai mylėjo. Jie nebuvo apleisti. Nors Jėzus turėjo grįžti į dangų, Šventajai Dvasiai buvo pavesta patenkinti dvasinį Artumą, kuriuo mokiniai mėgavosi būdami su Juo. Kristaus mokymas dėl Šventosios Dvasios darbo buvo toks vertingas, kad Jonas tam nepagailėjo kelių skyrių. Vienas esminis elementas – Dvasios liudijimas apie Kristų, nors Šventoji Dvasia neliudija be žmonių. Dvasios padedami, Kristaus mokiniai taip pat liudys apie Jėzaus tarnystę. Dievas galėjo liepti angelams paskelbti Evangeliją, t.y. žmonėms nepadedant. Vietoj to šiam šventam tikslui Jis paskyrė nuodėmingus, klystančius, nenuspėjamus žmones.
1. Perskaitykite Jn 1, 40–46; 4, 28–30; 15, 26–27; 19, 35–36. Ko šie tekstai moko apie būdus, kuriais dangus ir žmonės kartu darbuojasi sielų laimėjimui?
Šnekamąja kalba evangelizacija apibrėžiama taip: „vieni vargšai pasakoja kitiems vargšams, kur yra duonos“. Šioje srityje Andriejus pranoko visus. Vieną dieną jo brolio Petro laiškai tapo Šventojo Rašto dalimi. Petro tarnystė buvo aprašyta Apaštalų darbų knygoje, o Kristus priskyrė Petrą trims artimiausiems bendradarbiams. Andriejus nesulaukė tokios garbės. Nepaisant to, jis buvo pripažintas dėl paprasto Kristaus būdo vesti žmones pas Jėzų.
Kiek rinktinių Dievo įrankių – sumanių evangelistų, administratorių, vadovų – buvo pristatyti Kristui ištikimų mokinių, kurių vardai, žmogiškai kalbant, jau seniai užmiršti? Nors šie žmonės nebuvo pernelyg žinomi, pagalvokite, kaip tai būtų pakenkę Dievo darbui, jei jie nebūtų ištikimai liudiję Jėzų. Kristus paruošė Savo mokinius svarbesnėms užduotims, pirmiausia pavesdamas jiems paprastesnius dalykus. Samarietė prie šulinio, Pilypas ir Andriejus parodė paprasto liudijimo ir nuoširdaus kvietimo galią. Mes visi esame pašaukti daryti tą patį.
II. JĖZAUS RAGINIMAS BŪTI KANTRIAIS
2. Perskaitykite Lk 24, 47–53; Apd 1, 6–8; 16, 6–10. Kodėl reikėjo laukti Dvasios? Koks buvo Dvasios vaidmuo ankstyvosios Bažnyčios evangelizacijai? Kaip Pauliaus patyrimas gali padėti šiuolaikiniams tikintiesiems, kai tenka nusivilti? Ko šios eilutės moko apie kantrybę ir laukimą?
Kalbėdamas ir rodydamas pavyzdį Jėzus mokė Savo mokinius kantrybės. Susidurdamas su fanatizmu, neišmanymu, nesupratimu ir akivaizdžia klasta, Kristus buvo kantrus ir atkaklus. Tokį atkaklumą lėmė visiška Kristaus priklausomybė nuo Dievo Dvasios. Jėzus suprato, jei Jo mokiniai nepatirs šios priklausomybės, Karalystės pažangai grės rimtas pavojus. Jei jie išmoks šią pamoką iš pradžių, jų ateities tarnystė pravers dangiškajam tikslui. Todėl Jis įsakė laukti.
Kristus nori, kad ir šiuolaikiniai tikintieji suprastų šią pamoką. Vedami gerų ketinimų, bet pernelyg pasitikintys savimi krikščionys, nenorintys kantriai laukti Dvasios vedimo, gali pridaryti gėdos sau ir Dievo karalystei.
Apaštalas Paulius parengė didelius planus vykti į Bitiniją, bet net užsispyręs Paulius buvo jautrus Dievo vedimui ir, užuot priešinęsis, pasidavė Dvasiai. Apaštalas noriai sutiko su Dvasios nurodymais, t.y. Dvasia siuntė jį į Makedoniją. Apaštalo pastangas ten lydėjo daug stebuklų. Jei Paulius būtų stačia galva puolęs vykdyti savo sumanymą, misija Europoje galėjo sustoti neribotam laikui.
Kaip mūsų nerimastingą dvasią gali nuraminti kantrus Šventosios Dvasios laukimas? Ką praktiškai šiuolaikiniai tikintieji turėtų daryti, stengdamiesi ugdyti kantrybę? Ką kantrus, maldingas pasitikėjimas parodo ryšium su mūsų santykiais su Dievu?
III. VALDŽIOS PANAUDOJIMAS
3. Palyginkite šias ištraukas: Mk 6, 7–13; Mt 16, 14–19; 18, 17–20; 28, 18–20; Jn 20, 21–23. Ką jos sako apie valdžią, kurią turėjo Jėzaus mokiniai? Ką tai reiškia mums šiandien?
„Petras išreiškė tiesą, kuri yra Bažnyčios tikėjimo pagrindas, todėl Jėzus pagerbė jį kaip viso tikinčiųjų kūno atstovą. Jis pasakė: `Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje`. `Dangaus karalystės raktai` – tai Kristaus žodžiai. Visi Šventojo Rašto žodžiai priklauso Jam ir čia numanomi. Šie žodžiai turi galią atverti ir uždaryti dangų. Jie skelbia sąlygas, kuriomis žmogus priimamas arba atstumiamas. Taigi darbas tų, kurie skelbia Dievo Žodį, yra išsigelbėjimas einantiems į gyvenimą ir reiškia mirtį einantiems į mirtį. Jų misija lemia amžinąjį likimą“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 383 p.).
Kaip Tėvas paskyrė Jėzų, taip Kristus paskyrė Savo mokinius. Per Dvasią Tėvas suteikė Kristui dieviškosios galios. Jėzus taip pat per Dvasią suteikė galios Savo mokiniams, kad jie galėtų atlikti užduotis. Joks Kristaus mokinys neturėtų baimintis, kad Jis jiems kažko pašykštėjo. Kiekvienas įgūdis, talentas, gebėjimas ir galia buvo parūpinti.
Kartais vadovams nepavyksta pripažinti šių principų. Kiekvieną kartą, kai vadovai paskiria užduotis nesuteikdami atitinkamos galios, teks nusivilti. Dažnai vadovų nesaugumo jausmas pasireiškia kontrole, minčių, Dievo suteikto kūrybiškumo ir individualumo pajungimu. Todėl suvaržytas mokinys negali būti veiksmingas. Toks elgesys primena dirigentą, kuris, užuot dirigavęs, mėgina pats groti visais instrumentais tuo pačiu metu.
Jėzaus pavyzdys čia daug pasako. Jei kas nors kada nors ir turėjo teisę apriboti valdžią ir nurodyti, kaip elgtis, tai buvo Kristus. Tačiau Jis suteikė valdžią kitiems, pavedė jiems darbą, išsiuntė juos tarnauti bei liudyti ir vienintelė Jo įtaka – Jo mokymas ir pavyzdžiai.
IV. DARBININKAI PJŪČIAI
4. „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė mokiniams: `Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į Savo pjūtį`“ (Mt 9, 36–38). Kokią svarbią žinią šiose eilutėse galime įžvelgti sau šiandien ir užduočiai, kuri mūsų laukia?
Dvasinė pjūtis buvo didelė, tačiau darbininkų buvo maža. Širdies dirva buvo paruošta, dvasinė sėkla pasėta; gausi drėgmė ir saulės šviesa lėmė neįtikėtiną augimą. Pribrendusios sielos laukė pjūties, bet kur buvo darbininkai? Naudojant paprastus, lengvai suprantamus palyginimus, Jėzus stengėsi įkvėpti užkrečiamo uolumo.
Kartais krikščionys trokšta draugystės tik su kitais tikinčiaisiais ir susiburia kartu, aklai aplenkdami ieškančius pasauliečius, kurie yra prinokę pjūčiai. Galbūt nesuvokdami savo atsakomybės už žūstančias sielas, jie imasi bažnytinės veiklos, pilietinių pareigų, pastatų priežiūros ir kitų sumanymų, kad išsaugotų esamą padėtį. Žinoma, tai yra gerai. Vedami gerų ketinimų nariai kartais abejoja evangelizacijos svarba arba sako: „Pastoriau, evangelizacija yra geras dalykas, tačiau argi neturime rengti programas žmonėms, kurie jau yra bažnyčioje?“
Tai geras klausimas, tačiau taip pat verta paklausti: „Ar Jėzus kada nors nerimavo dėl pjūties puoselėtojų?“ Vietoj to Jis mokė melsti darbininkų pjūčiai.
Kaip rasti tinkamą pusiausvyrą tarp tarnavimo bažnyčiai ir evangelizacijos?
V. PRAŽUVĘ IR RASTIEJI
Mokydamas ir asmeniniu pavyzdžiu Jėzus parodė Savo mokiniams, kaip bendrauti su nusidėjėliais, net su gerai žinomais nusidėjėliais, pavyzdžiui, prostitutėmis ir muitininkais. Kaip kitaip jie padarytų Kristaus mokiniais visą pasaulį? Tai, kad Jis dažnai apibūdindavo juos kaip pražuvusiuosius rodo, koks gailestingas buvo Kristus. Jis galėjo juos vadinti „maištautojais“ (nes jie tokie ir buvo) arba „nedorais“. Vietoj to Jis vadino juos pražuvusiais.
Žodžiui „pražuvę“ nebūdingas tas pats neigiamas priereikšmis, kaip kitiems žodžiams. Užuot griežtai kritikavę puolusias sielas, turėtume sekti Kristaus pavyzdžiu. Žodžiu „pražuvę“ puolusieji apibūdinami maloningai, nes atsakomybė tenka ieškantiesiems. Nepagarbios pastabos atstumia pražuvusiuosius. Neutralia kalba išreiškiamas priėmimas ir santykių galimybė. Todėl turime ne tik atsargiai rinkti žodžius, bet ir paistyti savo minčių, nes pastarosios labai paveiks mūsų požiūrį į kitus.
Evangelijose Jėzus ragino mokinius tapti ieškotojais. Jis nori, kad mes mylėtume ir laimėtume pražuvusiuosius, nepaisant to, kokie jie ar kaip gyvena.
„Dievas pasirinko tokį tarnavimą: `Atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, […] neatsukti nugaros saviesiems (Iz 58, 6–7). Kai jūs matote save kaip nusidėjėlius, kuriuos išgelbėjo tik jūsų dangiškojo Tėvo meilė, jūs pajusite gailestį kitiems, kurie kenčia nuodėmėje. Jūs daugiau nebeįtarinėsite ir nekritikuosite tų, kurie ryžtasi atgailai. Kai savanaudiškumo ledai ištirps jūsų širdyse, jūs visiškai pritarsite Dievo užuojautai ir pasidalysite Jo džiaugsmu gelbstint pražuvusius“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 181.182 p.).
Patyrinėkite Lk 15. Kokią esminę žinią galima įžvelgti visuose šiuose palyginimuose? Ką pastarieji turėtų pasakyti mums apie Dievo požiūrį į žūstančiuosius ir kokia yra mūsų atsakomybė jų atžvilgiu?
Tolesniam tyrinėjimui: E. Vait, Su meile iš Dangaus, 453–459 p; 404–409 p; Apaštalų darbai, 15–20 p; 21–27 p; 28–36 p; 37–44 p.
„Mokiniai žinojo savo dvasinius poreikius ir prašė Viešpatį šventojo patepimo, kad taptų tinkami sielų gelbėjimo darbui. Jie neprašė palaiminimų tik sau. Juos slėgė sielų gelbėjimo našta. Jie suprato, kad Evangelija turi būti nešama į pasaulį, ir reikalavo Kristaus pažadėtosios jėgos“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 29 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Kokius Kristaus mokymo principus turėtų naudoti šiuolaikiniai tikintieji, darantys žmones Kristaus mokiniais? Įsivaizduokite, kaip toks mokymas turėtų atrodyti jūsų bažnyčioje.
2. Penktoje dalyje aptarėme kalbą ir kaip pastaroji naudojama. Pagalvokite apie žodžius, kuriuos mes, kaip septintosios dienos adventistai, dažnai vartojame. Nors mes šiuos žodžius galime vartoti vienaip, pagalvokite, kaip tie, kurie nėra susipažinę su mums aiškiais terminais, gali suprasti tuos žodžius. Kaip galima atsargiau rinkti žodžius, ypač tų atžvilgiu, kuriuos siekiame laimėti?
3. Įsigilinkite į anksčiau minėtą Evangelizacijos apibrėžimą – vieni vargšai pasakoja kitiems vargšams, kur yra duonos. Kaip tai tiksliai nusako liudijimo ir evangelizacijos esmę? Kodėl svarbu nepamiršti šio apibrėžimo ir pastarojo reikšmės?
4. Jūsų bendruomenė labiau orientuota į save ir savo poreikius, ar į evangelizaciją? Kaip dėmesio sutelkimas į evangelizaciją gali padėti bažnyčiai? Kitais žodžiais, jei jūsų bendruomenė būtų labiau orientuota į liudijimą ir evangelizaciją, ar jai mažiau rūpėtų asmeniniai poreikiai? Kaip evangelizacija gali patenkinti šiuos poreikius?