Vasario 28 – kovo 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pat 25, 2–3; 26, 11–12; 1 Kor 1, 20–21; Pat 26, 13–16; 27, 5–6.
Įsimintina eilutė: „Nesiaukštink karaliaus akivaizdoje ir neužimk didžiūnų vietos“ (Pat 25, 6).
Už kerinčio žalčio, kuris tarė saldžius žodžius ir kuris, neva, buvo susirūpinęs Ievos laime, slėpėsi priešas, sumanęs kaip ją pražudyti (Pr 3, 1–6). Apsimetęs „šviesos angelu“, šėtonas rengia žmonijai pačius pavojingiausius spąstus (2 Kor 11, 14). Net pavojingesnis ir klastingesnis yra apsimetinėjimas: kai mes teigiame esantys kažkuo, kuo mes nesame, mes galų gale apgauname ir kitus, ir net save.
Apgavystės būdų yra įvairių. Vienas iš labiausiai paplitusių – kalba. Kai kurios patarlės, kurias tyrinėsime šią savaitę, yra susijusios su žodžiais, melagingais žodžiais, meilikavimu, gražiais žodžiais, kurie tariami maloniu tonu, žodžiais, kurie nusako nuostabius jausmus, tačiau po šiais žodžiais yra paslėptos bjaurios mintys ir ketinimai. Mes turime būti atsargūs ne tik dėl to, ką mes sakome kitiems, bet ir dėl to, kaip mes suprantame tai, ką kiti mums sako. Galbūt šios savaitės žinią galima apibendrinti šitaip: „Štai Aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16).
I. DIEVO PASLAPTIS
Gyvenimas yra kupinas paslapčių. Fizikas Deividas Doičas (David Deutsch) rašė, kad „kasdieniai reiškiniai yra stulbinančiai sudėtingi, kai išreiškiami esminiais fizikos dėsniais. Jei pripildysite virdulį vandens ir įjungsite jį, visi superkompiuteriai žemėje, veikdami milijardus metų, negalėtų išspręsti lygties, kuri parodytų, ką visos vandens molekulės darys, net jei kažkaip sugebėtume apibrėžti jų pirminę būklę ir jas veikiančias išorines jėgas, nors ir tai yra neįmanoma užduotis“ (David Deutsch (2011–07–21). The Beginning of Infinity: Explanations That Transform the World (Kindle Locations 1972–1975). Penguin Group. Kindle Edition).
Jei mus glumina žemiškos vandens molekulės, kaip galėtume net tikėtis suprasti Dievo paslaptį?
Perskaitykite Pat 25, 2–3. Ką autorius čia norėjo pasakyti, ir kaip mes galime taikyti šias eilutes platesnėms aplinkybėms?
Dievo garbė nuo karalių garbės skiriasi Jo paslaptingumu ir žmonių nesugebėjimu Jį suprasti. Hebrajiška šaknis str („nuslėpti“, „paslėpti“), iš kurios kyla išverstas žodis „paslaptys“, yra dažnai pavartotas hebrajų Raštuose apibūdinti tai, kas Dievą daro vieninteliu tikru Dievu (Iz 45, 14–15). Yra daug dalykų, susijusių su Dievu, kurių mes tiesiog negalime suprasti. Kita vertus, karaliams garbę teikia jų noras būti kruopščiai ištirtiems. Skaidrumas ir atskaitomybė turėtų būti svarbiausia vadovo savybė (Įst 17, 14–20). Karaliaus pareiga – rūpestingai ištirti reikalą, tai yra paaiškinti įvykius ir savo sprendimus.
Gyvenime apstu neatsakytų klausimų, ar ne? Iš pažiūros atrodantys atsitiktiniais, įvykiai per sekundės dalį gali nulemti gyvenimą ir mirtį. Kai kurie žmonės vieną po kitos patiria tragedijas, o kitiems viskas klostosi gerai. Visa tai moko, kad mums reikia gyventi tikėjimu. Kas dabar vyksta jūsų gyvenime, ką turite priimti tikėjimu, pasitikėdami Dievu? Kokį kitą pasirinkimą turite?
II. KVAILAS IR IŠMINTINGAS
Nors nenauja (ypač Vakarų pasaulyje), pastaraisiais metais įsivyravo nuomonė, kad tiesa yra santykinė. Tai, kas vienam asmeniui arba vienai kultūrai yra tiesa, gali būti netiesa kitiems. Nors viena prasme taip yra visada (kai kur važiuojama dešine kelio puse, kitur – kaire), kita prasme, tai pavojinga klaida, ypač moralės atveju. Tam tikri dalykai yra teisingi, o kiti ne, nepaisant mūsų gyvenamos vietos ar mūsų asmeninių pageidavimų. Galų gale savo nuomonę mes visada privalome taikyti prie Dievo Žodžio ir Jo tiesos. Dievo Žodis turi būti mūsų pagrindinis šaltinis, atskiriant tai, kas teisinga ir neteisinga, gera ir pikta.
Perskaitykite Pat 26, 11–12. (taip pat žr. Ts 21, 25; 1 Kor 1, 20–21; 2, 6–7; 2 Kor 1, 12) Ko mes visi turime saugotis ir nedaryti?
Skaitėme, kad elgtis taip, kaip kiekvienam patinka, nėra nauja idėja. Tačiau toks elgesys kaip anuomet taip ir dabar yra negeras. Mokėmės, kad nė vienas iš mūsų visko nesupranta; iš tiesų tai mes nieko nesuprantame iki galo. Tam tikrose srityse mums visiems reikia augti ir mokytis, todėl mes visada turėtume pripažinti, kad neturime atsakymų į visus klausimus.
Kvailio atveju, kaip moko ši patarlė, nerimauti dera dėl to, kad kvailio elgesys išplinta. Dabar jis jausis dar labiau užtikrintas savo išmintimi; todėl jis kartoja kvailystes. Kvailys gali būti toks įtikinantis, kad aplinkiniai pagalvos, jog jis yra išmintingas ir jį gerbs, prašys patarimo, kuris gali sukelti didelių problemų (Pat 26, 8). Kvailystė plis, ir kadangi pastaroji bus laikoma „išmintimi“, padarys daug daugiau žalos. Be to, kvailiai yra tokie neprotingi, kad jie patys to nesuvokia.
Kaip dažnai jūs linkę pasiduoti kompromisui, žinodami esmines vertybes, esmines tiesas? Tačiau kas atsitinka, kai tam tikras esmines vertybes sunku suderinti? Kaip žinoti, kurios vertybės viršesnės?
III. TINGINYS
„Tinginys kiša ranką į dubenį, bet per daug pavargęs, kad pakeltų jį prie burnos“ (Pat 26, 15).
Kaip studentai, kurie, užuot mokęsi, praleidžia daugiau laiko ir skiria daugiau jėgų rengdamiesi per egzaminą „nusirašinėti“, ironiška, kad tinginiai labai stengiasi rasti pateisinimų jų tinginystei!
Perskaitykite Pat 26, 13–16. Dėl ko mes čia įspėti?
Tinginys gali būti teisus: „Plėšrūnas ant kelio!“ (Pat 26, 13) Todėl išmintingiau likti namuose, užuot susidūrus su pavojumi. Tačiau taip darydami mes tik praleidžiame visas gyvenimo siūlomas galimybes. Mes niekada nepasimėgausime rožių grožiu, jei nesurizikuosime įsidurti spygliais. Mes negalėsime judėti į priekį, jei bijosime kliūčių. Nedrįstantys įsipareigoti žmonės niekada neparagauja gyvenimo pilnatvės.
Atkreipkite dėmesį į kitas šių eilučių mintis. Kaip durys sukinėjasi ant savo vyrių, bet niekur nejuda, taip tinginys vartosi savo lovoje; tai yra, jis tiesiog pakeičia padėtį, bet iš vietos nepajuda.
Kitos 15 eilutės mintys dar labiau stulbina. Tinginys gali kišti savo ranką į dubenį, bet yra per daug pavargęs, kad pakeltų jį prie burnos.
Bet dar blogiau yra jo protinė tinginystė, jo uždaros pažiūros ir užtikrintumas dėl savo pozicijos. Todėl jis visada galvos, kad yra teisesnis ir išmintingesnis net už septynis žmones, duodančius gerą patarimą (Pat 26, 16), ir nepriims kitų nuomonės, galbūt net išmintingesnės. Tie, kurie galvoja turį visus atsakymus, paprastai jų neturi.
„Per paskutinįjį teismą žmonės bus pasmerkiami ne dėl to, kad sąžiningai patikėjo melu, bet kad netikėjo tiesa, kadangi jie nepasinaudojo proga sužinoti, kas yra tiesa“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 35 p.). Kaip mes suprantame mūsų vaidmenį suteikiant kitiems asmeninę galimybę sužinoti, kas yra tiesa? Kur mūsų atsakomybė prasideda ir baigiasi?
IV. DRAUGAS KAIP PRIEŠAS
Jei mūsų draugai mus nuvilia labiau nei priešai, tai todėl, kad iš draugų mes tikimės gero, o blogo – iš mūsų priešų. Nors ne visada viskas susiklosto būtent taip, ar ne? Todėl Patarlių knyga perspėja mus, kad kartais draugas elgiasi kaip priešas, o priešas kaip draugas.
Perskaitykite Pat 27, 5–6. Kada priekaištas gali būti meilės ženklu?
Meilė – tai ne tik bučiniai ir saldūs žodžiai. Meilė kartais įpareigoja mus papriekaištauti savo draugui ar vaikui, o tai gali pasirodyti nemalonu, smerkiančiai ir kritiškai. Jei netylime, galime netgi prarasti draugus. Tačiau jei neperspėjame savo draugų dėl jų elgesio, ypač jei pastarasis jiems pakenks, tada kokie mes draugai?
Atviras priekaištas taip pat yra ženklas, kad mūsų meilė nėra pagrįsta iliuzija ir apsimetinėjimu, bet tiesa ir pasitikėjimu.
Perskaitykite Pat 27, 17. Koks gali būti akistatos tarp draugų poveikis?
Mintis, kad geležis paaštrina geležį, nusako abipusę naudą. Draugystė, patyrusi tikrą paprieštaravimą, padės pagerinti ne tik draugystės kokybę, bet taip pat skatins ir pastiprins abi asmenybes. Tinkamos priemonės taps efektyvios. Galų gale mes labiau pasiruošime ateities kovoms. Žmonės, kurie ieško prieglobsčio tik savyje ir tik savo idėjose ir niekada nesusiduria su skirtingų nuomonių iššūkiu, neaugs pažinimu, netobulės jų charakteris.
Ar jūs kada nors buvote baramas už tai, kas jums galėjo itin pakenkti? Įsivaizduokite, kad jūs nebūtumėte įspėtas dėl gręsiančio pavojaus? Turint tai omenyje, jei jūs privalėtumėte padaryti tą patį kitam žmogui, kaip tai padarytumėte maloningai, o ne teisdami ir kritikuodami?
V. PRIEŠAS KAIP DRAUGAS
Perskaitykite Pat 26, 17–23. Žemiau apibendrinkite, kas čia pasakyta.
Patarlių knyga vėl moko apie žodžių galią, šį kartą susijusią su žala dėl šmeižto ir kivirčų. Tie, kurie apkalba savo priešą jūsų akivaizdoje ir mėgina pasirodyti esantys jūsų pusėje, tikrai panašūs į „anglį“. Jie kursto kivirčą ir įžiebia dar didesnes problemas (eilutė 21).
Iškalbingai nusakytos ir „lipšnios piktaširdžio lūpos“ (Pat 28, 23). Politikas, norintis būti išrinktu, prekeivis, kuris stengiasi parduoti savo prekes, lėbautojas, trokštantis suvilioti moterį, visi jie žino apie iškalbos galią.
Perskaitytos Biblijos eilutės moko, kad mes būtume atsargūs ir netikėtume kiekvienu išgirstu gražiu žodžiu. Žodžiai gali būti pavojingi būtent todėl, kad jie yra gražūs. Kai kurie žmonės yra labai iškalbingi; jie gali būti labai įtikinantys, gali atrodyti nuoširdūs ir rūpestingi, tačiau viduje gali vykti kažkas priešinga. Nors mes visi esame nukentėję nuo tokių žmonių, kas nėra kaltas dėl to paties, t.y. sako žmogui viena, bet galvoja ar jaučia visai ką kita? Patarlių knyga čia griežtai pasisako prieš tokią klastą.
„Viskas, ką daro krikščionys, turi būti itin skaidru. Tiesa yra iš Dievo; apgaulė, visomis savo apraiškomis, yra iš šėtono. […] Nėra lengva ar paprasta kalbėti tikslią tiesą. Mes negalime sakyti tiesos, nebent žinome tiesą, bet kaip dažnai išankstinė nuomonė, šališkas nusistatymas, netikslios žinios, klaidingi sprendimai pastoja kelią teisingam tų dalykų supratimui, kuriuos mes turime daryti! Mes negalime sakyti tiesos, jei mūsų protui nuolat nevadovauja Tas, kuris yra Tiesa“ (E. Vait, „Reflecting Christ“, 71 p.).
Ar kalbėdamas esate atviras ir nieko neslepiate? Kiek, jei taip yra, jūsų žodžiai nutolę nuo jūsų minčių? Ar tikrai manote, kad toks dviveidiškumas gali išsilaikyti neribotą laiką? (žr. Mt 10, 26–27.)
Tolesniam tyrinėjimui: „Dievo Dvasia neatima iš mūsų būtinybės pasinaudoti savo gebėjimais ir talentais, bet moko mus, kaip naudoti kiekvieną sugebėjimą Dievo šlovei. Žmogaus sugebėjimai, kai pavesti Dievo malonei, gali būti panaudoti geriausiam tikslui žemėje. Nežinojimas nedidina Kristaus mokinio nuolankumo ar dvasingumo. Dievo Žodžio tiesas labiausiai brangina mąstantys krikščionys. Kristų geriausiai šlovina tie, kurie tarnauja Jam mąstydami. Ugdyme itin svarbu Dievo mums suteiktų sugebėjimų panaudojimas, kad atstovautume Biblijos religijai ir atskleistume Dievo šlovę.
Mes esame skolingi Tam, kuris užtikrino mums būtį, esame skolingi už mums patikėtus talentus, ir mūsų pareiga – ugdyti ir tobulinti šiuos talentus“ (E. Vait, „Counsels to Parents, Teachers, and Students“, 361 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite kasdienio gyvenimo paslaptis, ar gamtoje, ar žmonių santykiuose, ar klausimuose apie tikėjimą ir Dievo išganymą. Viena iš didžiausių gyvenimo ironijų yra tai, kad juo daugiau mes sužinome, tuo aiškiau suprantame, kiek mažai mes žinome. Kodėl tai ypač aktualu kalbant apie dvasines tiesas?
2. Kokios „tiesos“ yra santykinės, permainingos ir būdingos konkrečiai kultūrai? Kaip mes jas atskiriame nuo tiesos, kuri yra amžina, visuotinė ir nekintanti? Kodėl itin svarbu jas atskirti? Kodėl painiava tarp neapibrėžtos ir amžinos tiesos yra vienas iš didžiausių pavojų, su kuriuo mes susiduriame?
3. Sakoma, kad išmintingi žmonės laiko savo draugus arti, o savo priešus dar arčiau. Ką tai reiškia? Kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokį teiginį? Kuo čia pagelbėja Mt 10, 16?