Sausio 7–13 d.
Šią savaitę skaitykite: Mt 19, 4; Job 38, 4–7; Įst 32, 10–11; Ps 19; Jn 1, 1–13; Rom 5, 12; Iz 66, 22.
Įsimintina eilutė: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kol 1, 15–16).
Pagrindinė mintis: Mokymas, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas, yra viso mūsų tikėjimo pamatas.
Sunku įsivaizduoti du skirtingesnius gyvybės kilmės aiškinimus, t.y. biblinį ir ateistinį arba evoliucinį. Pirmasis moko, kad kūrinija buvo planuota, apgalvota, apskaičiuota, atsitiktinumui vietos palikta nebuvo. Evoliucijoje priešingai, viskas yra atsitiktinumas. Antra, bibliniame pasakojime viskas buvo sukurta tikslingai; Dievas kūrinijai buvo sugalvojęs galutinį tikslą (gr. – telos). Evoliucionistai teigia priešingai ir vadovaujasi prielaida, kad besivystanti gyvybė neturi jokio galutinio tikslo, kad apskirtai nėra jokios kūriniją skatinančios jėgos. Atsitiktinė kaita ir natūralioji atranka dirba išvien aklai, išlaikydamos tai, kas funkcionuoja, ir atmesdamos, kas neveiksnu. Galiausiai biblinis pasakojimas moko, kad žmonės buvo sukurti pagal Dievo paveikslą. Evoliucionistai moko, kad jie primato atvaizdas, atsitiktinai išsivystęs į homo sapiens.
Šią savaitę pažiūrėsime į biblinę doktriną apie pasaulio sukūrimą ir pamatysime, kaip ji formuoja pamatą visai biblinei tiesai. Nesupratę šio mokymo, beveik visa kita suprasime klaidingai. Štai koks svarbus yra šis mokymas, kurio laikomės kaip septintosios dienos adventistai.
I. Pasaulio sukūrimo savaitė
1. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Kaip ši eilutė daro Bibliją ir evoliuciją nesuderinamomis?
Pradžios knyga prasideda Dievo kaip Kūrėjo apibūdinimu. Nėra jokio paaiškinimo ar įžangos apie Dievą. Nei vienas iš rašiusiųjų Bibliją nemanė, kad Dievui reikėjo įžangos. Labiausiai primenantis įrodymą, kad Dievas yra, tai psalmisto požiūris: „Kvailys sau sako širdyje: ‚Dievo nėra!‘“ (Ps 14, 1).
Mokslininkai pastebi meistriškumą ne tik pačioje kūrinijoje, bet ir jos bibliniame pristatyme. Pr 1, 2 yra apibūdintos kai kurios detalės, kaip Dievas kūrė materiją: žemė buvo padrika ir dyka. Pirmas tris dienas Jis suteikė „formą“ tam, kas buvo padrika. Kitas tris – pripildė tai, kas buvo dyka.
Kitaip tariant šviesa, sukurta pirmą dieną, buvo užbaigta ketvirtą dieną, kai buvo padaryti šviesuliai (saulė, mėnulis, žvaigždės ir pan. (Pr 1, 16). Oras ir vanduo, ketvirtos dienos dėmesio centras, buvo pripildyti paukščių ir vandens gyvūnų penktą dieną (Pr 1, 6–8. 20–23). Sausuma, atskyrusi vandenis, buvo apželdinta augmenija trečią dieną (Pr 1, 9–13), o atbaigta sukūrus gyvūnus ir žmones šeštą dieną. Galiausiai viskas buvo apibūdinta žodžiais: labai gera. Po visų darbų Dievas karališkai šventė septintą dieną (Pr 2, 1–3).
Mintis ta, kad, anot teksto, vietos atsitiktinumui palikta nebuvo. Priešingai, viskas buvo iki smulkmenų apskaičiuota.
2. Anot kitų tekstų, kas taip pat tikėjo bibliniu pasakojimu apie pasaulio sukūrimą?
Mt 19, 4 Iš 20, 8–11 1 Tim 2, 13 Iz 40, 26
Viskas Biblijoje nurodo į tai, kad Viešpats sukūrė pasaulį žodžiu, kaip aprašyta Pr 1 ir 2 sk. Šventasis Raštas nepalieka vietos svarstymams šiuo klausimu. Rinktis galima arba sukūrimą, arba evoliuciją, bet sąžiningumas neleidžia jų susieti. Pats tekstas nepalieka pasirinkimo.
II. Kūrėjo širdis
Pasaulio sukūrimo savaitė yra nepaprasta. Diena po dienos Kūrėjas žodžiu padarė gyvybę užtikrinančias sistemas ir gyvybės formas, iki šiol stebinančias mokslininkus. Apie tą džiugų metą kalbėjo net Dievas.
3. Kaip Dievas išreiškė Jobui jaudulį, susijusį su žemės sukūrimu? Job 38, 4–7.
Nežymią užuominą apie džiaugsmą Kūrėjo širdyje taip pat galima įžvelgti Pr 1, 2: „[…] ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“. Biblijos tyrinėtojai vis labiau vertina Penkiaknygėje (pirmos penkios Biblijos knygos) pastebimą Mozės literatūrinį meistriškumą. Apibūdindamas viršum vandenų dvelkiančią dvasią iš Dievo, Mozė sąmoningai pasirinko žodį, kuris Penkiaknygėje pavartotas tik du kartus (Įst 32, žodis – plazdena). Šis skyrius yra dalis atsisveikinimo pamokslo Izraeliui.
4. Kaip Mozė vartojo šį žodį antrą kartą? Įst 32, 10–11 (taip pat žr. Mt 23, 37).
Pagalvokite, kaip kruopščiai ruošiamas lizdas jaunikliams. Tada įsivaizduokite virš jų plazdenančius paukščius, atnešančius maisto ir mokančius skristi. Mozė, 40 metų ganydamas avis, turbūt šį reginį matydavo kiekvieną pavasarį, ir tai priminė jam Dievo rūpestį. Įkvėptas Mozė įsivaizdavo, kad tą patį širdyje jautė ir Šventoji Dvasia, kai buvo ruošiamas „lizdas“ žmogui.
Pasakojimas apie pasaulio sukūrimą iš esmės skiriasi nuo įvairių evoliucinių modelių, vaizduojančių, kad pasaulis susikūrė įvairioms jėgoms varžantis tarpusavyje. Biblijoje yra apreikštas mylintis Kūrėjas, kuris rūpinasi tuo, ką sąmoningai ir rūpestingai sumanė. Pasaulio sukūrimas nėra beasmenis, bejausmis ir beprasmis reiškinys. Meilė gaubė pasaulį nuo pirmos jo sukūrimo dienos. Kokia priešingybė evoliucijai, mokančiai, kad meilė kažkaip išsivystė po milijardų metų savanaudiškumo ir smurto. Meilė paskatino kurti, ir meilė bus apreikšta, kai ši sugadinta kūrinija bus atnaujinta.
Pagalvokite apie nuostabą keliančią gamtą. Kaip įžvelgiate joje apreikštą nuostabią Dievo meilę?
III. Dangūs skelbia
Psalmės – tai giesmių, šlovinančių Kūrėją, rinkinys. Nuolat ir džiaugsmingai psalmistai nurodo į didžius Dievo darbus. Ps 19 mintis vystoma drąsiai. Pirmiausia Dovydas apibūdina dangus ir dangaus skliauto šlovę, paminėdamas saulę. Pastaroji prilyginta nuotakai, einančiai į jungtuves, ir galiūnei (1–6 eil.). Tada saulė siejama su tobulu Dievo Įstatymu ir Jo įsakų galia. Įstatymas taip pat yra susietas su didinga Dievo galia kurti (7–11eil.).
Ps 92 prasideda pagarbinimu dėkinga širdimi. Tas, kas pastebi Dievo rankų darbą, apibūdintą visose Psalmėse (ir kitose Biblijos knygose), bus patrauktas tokio šlovinimo. Kuo daugiau asmuo sužino apie Dievo darbus, ar tai būtų tik mikroskopu matoma detalė, ar tolimiausia žvaigždė, ar planeta, matoma teleskopu, ar gyvūnas (plaukiojantis, skraidantis ar vaikščiojantis), tuo aiškiau pastebi nuostabią Dievo galią. Mokslininkai vis daugiau sužino ne tiktai apie skirtingus augalus ir gyvūnus, bet ir apie tai, kaip visos gyvybės sistemos sąveikauja. Kuo daugiau jie sužino, tuo didesnę nuostabą visa tai kelia.
„Aišku, kad žandikaulis nėra mąstantį Kūrėją atskleidžiantis pavyzdys. Greičiau tai netobulas prisitaikymo dėl natūralios atrankos pavyzdys. Dėl čia pat esančių medžiagų žinduolio snukis sutrumpėjo iki veido.“ (Owen Gingerich, God’s Universe (Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 2006), 98, 99 p.)
5. Ką svarbaus šis krikščionis, bergždžiai mėginantis susieti evoliuciją ir krikščionišką pasaulėžiūrą, praleido?
Neabejotina, sukurtas pasaulis apreiškia Kūrėjo meilę ir galią. Bet mūsų pasaulį taip pat nuniokojo nuodėmė, sukėlusi didžiąją kovą. Aplink save matome siaubingas jos pasekmes: ligos, mirtis, stichinės nelaimės ir pan. Nei kūrinijai, nei žmogui nepavyko to išvengti. Vis dėlto vis dar galime pamatyti Kūrėjo meilę ir galią. Svarbu nesutelkti dėmesį į blogį, bet – gėrį. Galima pamatyti, pavyzdžiui, amaro nuniokotą vyšnią, tačiau tai negali sunaikinti meilės ir gerumo, apreikšto pačiame medyje, meilės ir gerumo, apibūdinančių Kūrėjo charakterį.
IV. Kryžius ir pasaulio sukūrimas
6. Perskaitykite Jn 1, 1–13. Kaip Jonas sieja pasaulio sukūrimą ir Kristaus kryžių? Kokie du mokymai yra neatskiriami?
Daugelyje Biblijos vietų Viešpats Kūrėjas yra siejamas su Viešpačiu Atpirkėju. Tokios sąsajos įrodo, kad evoliucija ir Biblija yra nesuderinamos, ypač su mokymu apie Kristaus kryžių. Kitu atveju, argi Viešpats nebūtų įsikūnijęs šimpanzėje, išsivysčiusioje natūraliosios atrankos būdu, kad sunaikintų mirtį, paskutinį priešą (1 Kor 15, 26)? Tačiau, argi mirtis galėtų būti priešu, jei tai būtų viena iš Dievo pasirinktų priemonių žmonėms sukurti, anot evoliucinio modelio? Nejaugi Viešpats eikvojo daugybę homo erectus, homo heidelbergensis ir homo neanderthalensis, kad pagaliau sukurtų žmogų pagal Savo atvaizdą (homo sapiens). Tai reikštų, kad Jėzus atėjo išgelbėti žmoniją iš paties proceso, kurį Jis, kaip Kūrėjas, naudojo kuriant žmoniją. Jei tokios mintys atrodo juokingos, tai todėl, kad taip yra.
7. Perskaitykite Rom 5, 12. Kaip ši eilutė padeda mums suprasti, koks svarbus išganymui yra pasakojimas apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje?
Kaip biblinę mintį apie puolimą aiškina norintys susieti evoliuciją ir Bibliją? Neva Dievas panaudojo žiaurų procesą, t.y. stipriųjų dominavimą silpnųjų atžvilgiu, kad sukurtų moraliai nepriekaištingą ir nesavanaudišką žmogų, kuris vėliau puolė ir tapo smurtaujantis, savanaudis ir dominavo silpnųjų atžvilgiu, žmogų, kuris galiausiai turėjo būti atpirktas arba prisiimti bausmę.
Dėl situacijos absurdiškumo ji yra atmestina. Vienintelis būdas suprasti Kristaus kryžių – tai pripažinti, kad Išgelbėtojas privalėjo atpirkti puolusią žmoniją. Jei pastaroji puolė, vadinasi ji smuko iš aukštesnio lygmens į žemesnį, tarsi išsigimė. Visiškai logiška tikėti Pradžios knyga, kad joje užrašyti tikri įvykiai, visiškai nesuderinami su evoliucija. Iš tikrųjų evoliucija išjuokia puolimą ir Kristaus kryžių.
V. Pasaulio sukūrimas ir poilsis
8. Kokie nuostabūs pažadai yra užrašyti šiuose tekstuose? Iz 65, 17; 66, 22; 2 Pt 3, 13; Apr 21, 4. Kaip jie susiję su pasaulio sukūrimu, atskleistu įžanginiuose Pradžios knygos skyriuose?
Visa krikščioniška viltis yra pagrįsta pažadais apie naują dangų ir naują žemę, be nuodėmės sukeltų pasekmių. Be to pažado apskritai nėra jokios vilties. Amžino gyvenimo pažadas yra nuostabus, bet mes norime gyventi amžinai be skausmo ir liūdesio. Kas galėtų būti blogiau už amžiną mirtį, jei ne amžinas gyvenimas pasaulyje, kuriame kančia yra dažniau taisyklė, o ne išimtis?
Visa tai nurodo į labai įdomius klausimus, susijusius su gyvybės kilme ir tuo, kaip Viešpats kūrė pasaulį. Ar naujas dangus ir nauja žemė bus sukurti Dievo paliepimu, kaip tai apibūdinta Pradžios knygoje: Dievas tarė ir žemėje atsirado gyvybė, visiškai suformuota ir išsivysčiusi? Nei kaprizams, nei smurtui, nei atsitiktinumui vietos nebus?
O gal tai reiškia, kad gyvybei vėl teks milijardus metų kęsti natūraliosios atrankos „džiaugsmą“, kol naujas pasaulis, kuriame gyvena teisumas (2 Pt 3, 13), galiausiai bus sukurtas?
Jei Dievas nusprendė panaudoti evoliuciją kurdamas pasaulį pirmą kartą, kodėl Jis to nepadarytų vėl? Jei tai buvo Jo pasirinkta priemonė, galbūt bus antras „raundas“?
Mintis, kad Dievas panaudotų evoliuciją kuriant naują dangų ir žemę yra tiesiog absurdiška. Neabejotina, kad Kristaus kryžius, atpirkimas ir naujo dangaus bei naujos žemės pažadas yra neatskiriamai susieti su Pradžios knygos pasakojimu.
Pabandykite įsivaizduoti, koks buvo mūsų pasaulio pirminis grožis ir koks jis bus atnaujintas. Kodėl niekas šiame pasaulyje negali prilygti tam, kas pažadėta?
Toliau tyrinėkite: E. Vait buvo nepalenkiama atmetant evoliucijos teoriją. Žinianešė rašė, kad „tai baisiausios neištikimybės pavyzdys. Daug žmonių tik apsimeta tikį pasaulio sukūrimo aprašymu.“ („The Signs of the Times“, 1879 m. kovo 20.)
„[…] nejaugi mes dėl privilegijos atsekti savo kilmę iš bakterijų, moliuskų ir skruzdėlių, atmesime Šventojo Rašto teiginį, tokį didingą savo paprastumu: ‘Dievas sukūrė žmogų pagal Savo paveikslą, pagal Savo paveikslą sukūrė jį‘ (Pr 1, 27).“ (E. Vait, Ugdymas, 149 p.)
„Skelbdamas, kad Jis sukūrė pasaulį per šešias dienas ir ilsėjosi septintą dieną, Viešpats turi galvoje dvidešimt keturias valandas. Parašyta: atėjo vakaras ir išaušo rytas.“ („Testimonies to Ministers and Gospel Workers“, 136 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kita problema, stengiantis susieti evoliuciją ir Bibliją, tai mirusiųjų prisikėlimas. Tai truks akimirką (1 Kor 15, 52). Kai kurie žmonės yra negyvi tūkstančius metų. Jei Dievas gali prikelti juos akimirksniu, kam reikia evoliucijos?
2. Priešingai populiariai nuomonei, Čarlzas Darvinas evoliucijos teoriją rašė remdamasis teologine prielaida. Jis išreiškė tai tokiais žodžiais: „Man atrodo, kad pasaulyje per daug kančių. Aš negaliu įtikinti savęs, kad geradariškas ir visagalis Dievas sukurtų [parazitinius plėviasparnius], tyčia dedančius kiaušinėlius ant ar šalia kito vikšro kūno, kuriuo išsiritę parazitai vėliau minta, arba tai, kad katė turi žaisti su pele“. Žinoma, Dievas nesukūrė parazitinių plėviasparnių. Kodėl Darvino prielaida neteisinga, ir, jūsų nuomone, kaip tai paveikė jį, kad jis sugalvojo tokį žmogaus kilmės paaiškinimą?
3. Kartu su klase pabūkite gamtoje ir pasigrožėkite įvairiais sukurto pasaulio stebuklais. Tai darydami nevenkite pastebėti, kaip nuodėmė pakenkė, ir pasistenkite atskirti tai, kas buvo sukurta ir ką nuodėmė padarė kūrinijai. Kodėl visada svarbu atminti šį skirtumą?
Santrauka: Nepaisant didelių pastangų sumaišyti biblinę pasaulėžiūrą su evoliucijos mokymu, pastarieji yra visiškos priešingybės. Krikščionys turi tvirtai tikėti bibliniu pasaulio sukūrimo pasakojimu. Priešingu atveju atmesime ir išganymo planą.