Rugsėjo 26 – spalio 2 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Iz 1, 19; Jer 7, 5–7; 1 Kar 2, 26; Jer 1, 1–5; Iz 6, 5; Jer 1, 6–19; Mt 28, 20.
Įsimintina eilutė: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau“ (Jer 1, 5).
Apie Jeremijo gyvenimą žinoma daugiau nei apie kokio kito Senojo Testamento pranašo. Biografinė informacija šioje knygoje padeda mums geriau suprasti jo pranašišką tarnystę. Jeremijas padarė didelę įtaką istorijai. Net Jėzaus laikais seminarai ir mokyklų programos buvo grindžiamos pranašiška Jeremijo tarnyste.
Tuo pačiu metu, pranašo darbo sėkmė, žmogiškuoju požiūriu, atrodo nežymi. Nepaisant to, kad Jeremijas dešimtmečius užsidegusiai įspėjo ir prašė, didžiąja dalimi žmonės neklausė jo skelbtos žinios iš Dievo.
Vis dėlto, nepaisant priešpriešos, Jeremijas liko ištikimas; jis stovėjo kaip sutvirtintas miestas, geležies stulpas ir vario siena (Jer 1, 18), ne savo jėgomis, bet Viešpaties galia.
Jeremijui gyvenime laimės buvo lemta mažai. Jo pašaukimas atnešė jam kančią, vargą, atmetimą, net įkalinimą. Dar blogiau buvo tai, kad daugybė šių bėdų kilo dėl pačių žmonių, kuriems pranašas stengėsi padėti, žmonių, kuriuos jis stengėsi nukreipti tinkama linkme. Taigi Jeremijas yra savotiškas pirmavaizdis to, su kuo pats Jėzus susidūrė šimtmečiais vėliau tame pačiame krašte.
I. PRANAŠAI
Pranašai, pagal jų pašaukimą, buvo ryžtingi Dievo Įstatymo sergėtojai. Jie laikėsi Sandoros ir Dešimties Dievo įsakymų (Jer 11, 2–6). Mch 3, 8 užrašyta vieno pranašo tarnystės santrauka – „skelbti Jokūbui apie jo nusikaltimą ir Izraeliui apie jo nuodėmę“. Žinoma, atskirta nuo Įstatymo, nuodėmės samprata yra beprasmiška (žr. Rom 7, 7).
Kokia buvo pranašų žinia žmonėms? Kaip mums šiandien žinia yra tokia pat? Iz 1, 19; Jer 7, 5–7; Ez 18, 23 (taip pat žr. Mt 3, 7–11).
Dievo teismas nebuvo neišvengiamas, bet tai lems, ar žmonės nepasuks iš savo piktų kelių. Tačiau keistis nėra taip paprasta, ypač kai žmonės įpratę daryti pikta. Kas nematė, kaip žmonės pripranta prie pikto, kuriuo jie kadaise buvo pasibaisėję? Pranašų žinia turėjo leisti žmonėms pamatyti, koks piktas buvo jų blogis, ir kokie laukia padariniai, jei žmonės nenusigręš nuo pikto. Žinoma, tai buvo ne pranašų, bet Viešpaties žinia.
Pranašai neminėjo, kaip Dievo Žodis buvo jiems apreikštas arba kaip jie Jį išgirdo. Kartais Dievas kalbėjo jiems tiesiogiai; kitais atvejais, Šventoji Dvasia palietė juos sapnuose ar siųsdavo jiems regėjimų, arba per „sąžinę“ (1 Kar 19, 12). Kad ir kaip žinia juo pasiekė, pranašai turėjo misiją, ne tik perduoti Dievo valią paprastiems žmonėms, bet taip pat, jei reikia, žinią pristatyti karaliams, imperatoriams ir karvedžiams.
Ši užduotis tekdavo su didele atsakomybe: pranašams sakant tiesą, šie galingi žmonės galėtų juos nužudyti; nesakant tiesos, pranašus galėtų ištikti Dievo teismas. Būti pranašu – tai sunkus pašaukimas. Tyrinėjant Šventąjį Raštą akivaizdu, kad pranašai rimtai paisė šio pašaukimo.
Mes galime džiaugtis, kad pranašai buvo pasišventę, nes jų žinia pasiekė mus per Šventąjį Raštą. Šia prasme, jie vis dar kalba ir šiandien. Kaip ir Jeremijo laikais, išlieka tas pats klausimas: ar mes klausysime?
Net praėjus daugybei metų, ką pranašai vis dar mums sako? Kokia yra jų esminė žinia Dievo tautai?
II. JEREMIJO ŠEIMOS BIOGRAFIJA
Perskaitykite 1 Kar 1 ir 1 Kar 2, 26. Kas lėmė Abjataro tremtį į jo ūkį Anatote?
Sutvirtinęs savo sostą, Saliamonas, nesutardamas su Adonijumi dėl įpėdinystės, nušalino kunigą Abjatarą iš pareigų ir ištrėmė jį į jo gimtąjį miestą Anatotą, kuris galimai buvo apie penki kilometrai į šiaurės rytus nuo Jeruzalės. Jeremijo tėvas Hilkijas buvo iš kunigo šeimos, kuri gyveno Anatote. Kai kurie spėlioja, kad Jeremijo šeima galėjo būti kilusi iš Abjataro. Bet kokiu atveju, Jer 1, 1 parašyta, kad jaunuolis buvo kilmingas. Paaiškėja, kad per visą pranašišką istoriją tarnystei Viešpats pašaukdavo įvairiausius žmones: piemenis, rabinus, žvejus, kunigus.
„Kilęs iš levitų giminės, nuo pat vaikystės Jeremijas buvo mokomas šventos tarnystės. Tais laimingais pasiruošimo metais jis mažai suvokė, kad nuo gimimo yra paskirtas ‘pranašu tautoms’; pasigirdus dieviškajam pašaukimui Jeremiją apėmė nevertumo jausmas. ‘Ak, Viešpatie DIEVE! – sudejavau. – Aš juk nemoku kalbėti! Esu tik vaikas!’ (Jer 1, 5–6)“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 47 p.).
Kunigai turėjo būti moraliniai ir dvasiniai tautos vadovai; jiems buvo skirtas svarbus vaidmuo, kuris paliesdavo kiekvieną tautos dvasinio gyvenimo pusę. Kai kurie buvo ištikimi šiam pašaukimui; kiti padėtimi piktnaudžiavo mums neįsivaizduojamu būdu. Netrukus tyrinėsime Jeremijo knygoje, kad pranašas kalbėjo labai kietus žodžius šiems neištikimiems kunigams, kurie įrodė esantys neverti jiems patikėtų pareigų ir pašaukimo.
Kokia jums teko dvasinė atsakomybė, namie ar bažnyčioje, ar bet kur kitur? Jei pranašas dabar jums prabiltų apie šią atsakomybę, ką jis pasakytų?
III. PRANAŠIŠKAS JEREMIJO PAŠAUKIMAS
Perskaitykite Jer 1, 1–5. Ką šios eilutės mums pasako apie Jeremijo pašaukimą?
Kaip ir kiti Senojo Testamento pranašai (ir kaip Paulius, žr. Gal 1, 1; Rom 1, 1), Jeremijas nedvejojo dėl savo pašaukimo. Pasak šių eilučių ir visos Jeremijo knygos, pranašas labai aiškiai suvokė, kad tai, ką jis kalbėjo, buvo „Viešpaties žodis“. Be abejo, būtent šis aistringas įsitikinimas leido pranašui eiti tik pirmyn, nepaisant didelės priešpriešos ir triūso, kančių ir išmėginimų.
Jeremijas buvo pašauktas tryliktaisiais Jošijo karaliavimo metais, apie 627/626 m. pr. Kr. Tiksli pranašo gimimo ir jo tarnystės pradžios data nežinoma. Tačiau pats Jeremijas, tai tyrinėsime, laikė save vaiku, per jaunu jam pavestai užduočiai.
Perskaitykite Jer 1, 4–5. Kokį patikinimą ir paguodą turėtume įžvelgti šiuose žodžiuose?
Jeremijas buvo pašauktas iki jo gimimo. Pranašiškam jo vaidmeniui Dievas jį atskyrė dar įsčiose. Žodžiai tave pašventinau (5 eilutė) kyla iš veiksmažodžio, reiškiančio „būti šventu“, be kitų dalykų. Pastarasis tikrai turi šventą, religinį atspalvį ir yra susijęs su šventyklos apeigomis. Iš tiesų, žodis šventykla yra kilęs iš tos pačios šaknies žodžio. Mintis ta, kad šis žodis nusako kažką „atskirtą šventam tikslui“. Būtent tai Dievas buvo sumanęs Jeremijui dar iki jo gimimo. Šios eilutės nemoko preegzistencijos (būties, ankstesnės už esamą) arba predestinacijos (lemties dogmos); vietoj to, jos moko Dievo numatymo.
Dievas žino pabaigą nuo pradžios. Kokią paguodą čia galime įžvelgti net esant išmėginimams, su kuriais mes neišvengiamai susiduriame?
IV. NENORINGI PRANAŠAI
Nepaisant Viešpaties patikinimo, kad tarnystei Jeremiją pasirinko Dievas, jaunuolis išsigando ir jautėsi nekompetentingas. Galbūt suprasdamas negerą dvasinę anuometinę būklę ir tai, ką reikia atlikti, Jeremijas nenorėjo imtis šio darbo.
Palyginkite Jer 1, 6; Iz 6, 5 ir Iš 4, 10–15. Kas bendra visuose šiuose įvykiuose?
Kad ir kokios priežastys, nė vienas iš šių vyrų nesijautė kompetentingas atlikti užduotį. Galbūt tai buvo esminė sąlyga pranašiškai tarnystei – asmeninis nevertumas ir nesugebėjimo atlikti itin svarbią užduotį jausmas. Atstovas Kūrėjui? Tad nestebina, kad jie visi vengė šios užduoties, bent jau iš pradžių.
Taip pat atkreipkite dėmesį į pirmąją Jeremijo reakciją po to, kai buvo pašauktas. Jis iš karto pasakė, kad nemoka kalbėti, kaip Mozė. Atsakydamas, Izaijas minėjo savo lūpas. Visais atvejais jie žinojo, kad pašauktajam teks kalbėti ir bendrauti. Jie būtų atsakingi paskelbti iš Dievo gautą žinią kitiems. Skirtingai nei šiandien, kai galima sukurti internetinį tinklalapį arba nusiųsti tekstinį pranešimą, anuomet žinia iš Dievo turėjo būti perduodama asmeniškai. Įsivaizduokite, stovėti priešiškų valdovų ar nepaklusnių žmonių akivaizdoje ir sakyti jiems kietus priekaišto ir įspėjimo žodžius. Šių būsimų pranašų nenoras yra suprantamas.
Perskaitykite Jer 1, 7–10. Ką Dievas atsakė Jeremijui? Kodėl šis atsakymas turėtų teikti vilties ir mums, kad ir kam mes būtume Dievo pašaukti?
V. MIGDOLMEDŽIO ŠAKA
Pranašas yra Dievo liudytojas; jo darbas yra kalbėti ne kažką iš savęs, bet tai, ką pasakė Dievas. Jeremijas nebuvo pašauktas spręsti tautos bėdas, arba tapti puikia asmenybe ar charizmatišku vadovu, kurį žmonės sektų. Jeremijas turėjo atlikti vienintelę misiją – perduoti Dievo žodžius žmonėms ir jų vadovams. Dėmesys čia yra sutelktas ne į žmogų ar žmogaus galimybes, bet į aukščiausiąją Dievo valdžią ir tik Jo galią. Pranašas turėjo atgręžti žmones į Viešpatį, kuris vienintelis galėjo išspręsti jų bėdas. Žinoma, mums šiandien svarbu tas pat.
Koks buvo pirmas Jeremijo regėjimas? (žr. Jer 1, 11–19)
Daugumoje Šventojo Rašto vertimų hebrajiškas žodis 11 eilutėje yra „migdolmedžio šaka“. Deja, toks vertimas čia neatspindi hebrajiškų žodžių žaismo. Žodis migdolmedis turi tą pačią šaknį kaip veiksmažodis budėti, kuris užrašytas 12 eilutėje, kurioje Viešpats sako: „Aš budžiu, kad įvykdyčiau Savo žodį“.
Galima teigti, kad esminė visos Jeremijo knygos žinia yra užrašyta 11 ir 12 eilutėse. Dievas yra maloningas ir atleidžia. Jei Jo tauta nusigręžia nuo savo nuodėmės, Jis yra ištikimas, kad jiems atleistų ir juos pagydytų; kitu atveju, Jis tiesiog ištikimai įvykdys teismą ir bausmę.
Taip pat aišku, kad Dievo žodžiai čia buvo skirti ne tik Jo tautai. Viešpats tiesiogiai kalbėjo pačiam Jeremijui, įspėdamas jį pasiruošti priešpriešai, su kuria pranašas susidurs. Kad ir kas nutiktų, Jeremijas buvo Dievo patikintas: „Aš esu su tavimi“. Tyrinėsime, kad to pranašui reikės.
Argi ne mums visiems reikia tokio patikinimo?
Perskaitykite Mt 28, 20. Kokį patikinimą mes galime įžvelgti sau šiuose žodžiuose mums, gyvenantiems mūsų metu?
Tolesniam tyrinėjimui: Jeremijo knygos komentarų įvade Martynas Liuteris rašė: „Jeremijas buvo liūdnas pranašas, gyvenęs apgailėtinu ir sunkiu laikotarpiu, negana to, jo pranašiška tarnystė buvo labai sunki, Jeremijui kovojant su ūmaus būdo ir užsispyrusiais žmonėmis. Akivaizdu, pranašas nepasiekė didelės sėkmės, mat patyrė, kaip jo priešai tapo vis blogesni. Jie kelis kartus bandė jį nužudyti. Itin jam priešinosi, kelis kartus nuplakė. Vis dėlto, Jeremijas savo akimis pamatė, kaip jo kraštas buvo nuniokotas, o tauta ištremta“.
„Keturiasdešimt metų Jeremijas savo tautai liudijo tiesą ir teisumą. Neprilygstamo atsimetimo laikotarpiu jis gyvenimo pavyzdžiu ir charakteriu garbino vienintelį gyvąjį Dievą. Per siaubingas Jeruzalės apgultis jis turėjo būti Viešpaties lūpos. Jis išpranašavo Dovydo namų žlugimą ir Saliamono pastatytos šventyklos sunaikinimą. Įkalintas dėl bebaimio pranašavimo, jis vis tiek atvirai aukštuomenėje kalbėjo apie nuodėmę. Paniekintas, nekenčiamas, žmonių atmestas, galiausiai jis pamatė tiksliai įvykdytas jo paties pasakytas artėjančios bausmės pranašystes ir dalijosi liūdesiu bei vargu, kurį lėmė miesto sunaikinimas“ (E. Vait, Pranašai ir karaliai, 48 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Vienas iš liūdniausių dalykų, kuris, vis dėl to, turėtų mus visus, kaip septintosios dienos adventistus, šiandien priversti susimąstyti, kad Dievas įspėjo Jeremiją dėl susidūrimo su didžiule savo tautos priešprieša. Dar kartą perskaitykite Jer 1, 17–19. Kas kovojo prieš Jeremiją?
2. Kokią gąsdinančią pamoką čia turėtume įžvelgti sau? Tai yra, koks yra mūsų nusistatymas pranašiško žodžio mums atžvilgiu, ypač girdint tai, kas mums nepatinka?
3. Kaip ištrauka iš E. Vait knygos išreiškia gąsdinančią tiesą, kad tie, kurie turėjo apreikšti gyvąjį Dievą pasauliui, patys plūsdami ir užsipuldami Jo pasiuntinį, kovojo prieš pranašą? (taip pat žr. Mok 1, 9)