Spalio 17–23 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Jer 17, 5–10; Jer 17, 1–4; Jer 11, 18–23; Jn 3, 19; Jer 12, 1–6; 14, 1–16.
Įsimintina eilutė: „Gydyk mane, VIEŠPATIE, kad tikrai būčiau išgydytas; gelbėk mane, kad būčiau išgelbėtas, nes Tu – mano gyrius“ (Jer 17, 14).
„Kas buvo, tas vėl bus; kas įvyko, tai vėl įvyks. Po saule nieko nėra nauja!“ (Mok 1, 9)
Po saule nieko nėra nauja? Tai ypač aktualu kalbant apie Dievo pranašų, kurie dažnai buvo pašaukti perduoti įspėjimo ir priekaišto žodžius tiems, kurie žinojo, jog reikia elgtis geriau, gyvenimą ir darbą. Nors siekė būti ištikimi pašaukimui, didžiąja dalimi pranašai susidūrė su karšta priešprieša, net bausmėmis, dažnai iš dvasinių vadovų pusės, kurie turėjo pirmieji klausyti pranašų. Nestebina, kad Jėzus sakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju’“ (Mt 23, 29–30).
Šią savaitę mes pradėsime tyrinėti Jeremijo, kuris susidūrė su priekaištais ir bausmėmis, patirtus sunkumus: Jeremijui išsakant priekaištus, o vadovams už tai atlyginant bausmėmis.
I. DU KELIAI
Nuo pirmųjų Pradžios knygos iki paskutiniųjų Apreiškimo knygos skyrių, Šventajame Rašte mums pateiktos tik dvi galimybės, kaip gyventi: arba sekti Viešpačiu visa širdimi ir siela, arba ne. Kaip sakė Jėzus, ir šie žodžiai daugeliui kelia nerimą: „Kas ne su Manimi, tas prieš Mane, ir kas nerenka su Manimi, tas barsto“ (Lk 11, 23). Tai stiprus nedviprasmiškas pareiškimas apie dvasinę tikrovę, didesnę nei matoma plika akimi arba nei įmanoma suvokti protu. Tai didžioji kova pačiame elementariausiame lygyje. Ir vis dėlto, tam tikra prasme, Jėzus nepasakė nieko naujo ar kraštutinio. Taip buvo visada.
Perskaitykite Jer 17, 5–10. Kokie svarbūs dvasiniai principai čia užrašyti, ypač atsižvelgiant į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono?
Šių žodžių kontekstas greičiausiai atspindi Judo politinį „flirtą“, tačiau Viešpats norėjo, kad ši tauta suprastų, jog vienintelė jų pagalba buvo Dievas, o ne politinė ar karinė galia, ką jie vėliau supras, bet tik po to, kai bus per vėlu. Nors Viešpats gali ir naudoja kitus žmones mums padėti, galų gale mes turime visada kliautis tik Juo. Mes niekada nebūsime tikri dėl kitų žmonių motyvų; mums visada žinomi Dievo ketinimai dėl mūsų.
Ne be reikalo Jer 17, 9 įspėja dėl vylingos žmogaus širdies. Hebrajiškame tekste parašyta, kad širdis yra „už viską vylingesnė“. Kad ir koks baisus yra fizinis nuodėmės poveikis, pastarasis nėra baisesnis už moralinį ir dvasinį poveikį. Problema, kadangi mūsų širdys jau yra vylingos, mes negalime būti užtikrinti, kokios jos išties piktos. Jeremijas greitai pats įsitikins, kokie baisūs gali būti žmogiškieji ketinimai.
Kaip jūs galite išmokti pasitikėti Viešpačiu labiau nei anksčiau? Kaip jūs galite dabar parodyti tikėjimą, ir daryti tai, kas teisinga Viešpaties akyse?
II. JUDO NUODĖMĖ
Žinoma, Jeremijo tarnystė nebuvo lengva. Galbūt kai kurie žmonės mėgaujasi nurodydami kitų nuodėmes, tačiau daugeliui tai tikriausiai būtų labai nemalonus darbas, ypač dėl to, kokias reakcijas tai sukeltų. Nors kai kurie, išgirdę priekaištą, gali atgailauti ir pasikeisti, paprastai būna priešingai, ypač kai pats priekaištas yra labai tikslus ir stiprus. Iš tiesų, kaip ir visų pranašų, Jeremijo žodžiai buvo būtent tokie – tikslūs ir stiprūs!
Perskaitykite Jer 17, 1–4. Dėl ko Jeremijas įspėjo žmones?
Širdyje įrėžtos nuodėmės metafora yra ypač galinga, parodanti sugedimo gylį. Mintis ne tik ta, kad nuodėmė yra tik įrašyta širdyje plunksna, bet įrėžta deimanto antgaliu. Visa tai atrodo dar galingiau prisiminus šiuos Viešpaties žodžius Judo gyventojams: „nes, jau sugrįžęs pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela, tu klausysi VIEŠPATIES, savo Dievo, balso, vykdydamas Jo įsakymus ir įstatus, surašytus šioje Įstatymo knygoje“ (Įst 30, 10; palyginkite su Ps 40, 9 ir Jer 31, 33). Jie turėjo širdimi mylėti Dievą ir paklusti Jo Įstatymui; tačiau jų nuodėmė – šio Įstatymo laužymas (1 Jn 3, 4) – yra įrėžta jų širdyje.
„Tegul nė vienas, teigiantis esąs Dievo Įstatymo sergėtojas, nemano, kad išoriškai įsakymams parodoma pagarba apsaugos jį nuo dieviškojo teisingumo įvykdymo. Tegul niekas neatsisako būti pabaramas dėl pikto, nei kaltina Dievo tarnus pernelyg dideliu uolumu ir pastangomis apvalyti stovyklą nuo piktų darbų. Nuodėmės neapkenčiantis Dievas ragina tuos, kurie teigia vykdantys Jo Įstatymą, išsižadėti visų nedorybių“ (E. Vait, „Prophets and Kings“, 416 p.).
Nuodėmė įrėžta širdyje? Tai baisi mintis, ar ne? Ką tokia simbolika pasako apie tai, koks gilus ir įtemptas yra mūsų širdies apvalymo darbas? Koks yra vienintelis būdas tai atlikti?
III. ĮSPĖJIMAS JEREMIJUI
„Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19).
Pasakojimas apie Jeremiją liūdnas tuo, kad pranašui priešinosi tie, kuriuos per jį Viešpats mėgino išgelbėti. Dievas norėjo apsaugoti juos nuo tikrai ateisiančios nelaimės. Problema yra ta, kad žmonės dažnai nenori girdėti to, ką jie privalo išgirsti, nes žinia prieštarauja jų nuodėmingiems ir sugedusiems troškimams.
Perskaitykite Jer 11, 18–23. Kas vyko čia? Ką mums primena kai kurie simboliai?
Nors senovės Izraelyje tie, kurie melagingai pranašavo Viešpaties vardu, galėjo būti nubausti mirti, šiuo atveju nebuvo jokių požymių, kad Anatoto žmonės manė, jog Jeremijas klaidino. Vietoj to, atrodė, kad jie tiesiog norėjo pranašą nutildyti. Jie nenorėjo išgirsti, ką jis privalėjo pasakyti. Nors neparašyta, kaip jie planavo jį nužudyti, kai kurie mokslininkai mano, kad jie galėjo planuoti jį nunuodyti.
Anatotas buvo gimtas Jeremijo miestas, kurio gyventojai atmetė pranašo žinią, net buvo pasiruošę jį nužudyti. Tačiau tai buvo tik daug platesnio visų gyventojų atsimetimo pradžia, išskyrus jo tautos likutį.
Žinoma, visa tai, įskaitant skerdžiamo avinėlio simboliką, primena Jėzaus auką. Tam tikra prasme, Jeremijas yra Kristaus pirmavaizdis. Ne kaip atnašos (pavyzdžiui, aukojamo gyvulio), tačiau kaip tos priešpriešos, su kuria susidūrė ir Jėzus, nors Jis mėgino padėti tiems, kurie Jam priešinosi. Šios Jeremijo gyvenimo aplinkybės tikrai primena tai, ką Jėzus patyrė ankstyvoje Savo tarnystėje (Lk 4, 14–30).
Kada jūs paskutinį kartą girdėjote kažką, ką jūs žinojote esant tiesa, bet jūs tiesiog nenorėjote to girdėti? Kokia buvo jūsų pirminė reakcija? Tokiais atvejais kaip šis, kodėl mes turėtume išmokti nešti savo kryžių?
IV. RAUDA
Pirmuosiuose Jeremijo knygos skyriuose Viešpats įspėjo Savo tarną, kad jo darbas bus nelengvas. Pranašo pašaukimo metu apie Judo didžiūnus, karalius, kunigus ir liaudį Jeremijui buvo pasakyta: „su tavimi jie kovos“ (Jer 1, 19). Tačiau pranašas buvo užtikrintas, kad Viešpats gelbės jį ir jo priešininkai Jeremijo „neįveiks“ (Jer 1, 19). Aišku, įspėjimas, kad didžioji liaudies dalis su juo kovos, nebuvo džiugi žinia. Tačiau Jeremijas dar nežinojo net pusės to, kas įvyks, ir suprantama, kad sunkumams užklupus pranašas buvo piktas ir įskaudintas.
Nors Jeremijas kalbėjo apie savo aplinkybes, su kokiu visuotinu klausimu pranašas susidūrė Jer 12, 1–4? Koks buvo pranašo nusistatymas jį įskaudinusiųjų atžvilgiu? Ką tai pasako mums apie net Dievo ištikimiausių tarnų žmogiškumą?
Jer 12, 1 pavartoti Senojo Testamento teisiniai žodžiai: „teisus“, „ginčus“ „nusiskųsti“. Nusiminęs dėl to, su kuo jis susidūrė, pranašas buvo pasiruošęs „ginčytis“ (žr. Įst 25, 1) su Viešpačiu. Jeremijo skundas, žinoma, yra dažnas: kodėl blogis, atrodo, tarpsta, o Jeremijas, besistengdamas vykdyti tik Dievo valią, susiduria su itin dideliais sunkumais?
Čia akivaizdžiai parodyta ir Jeremijo žmogiška prigimtis. Pranašas norėjo, kad tie, kurie blogai su juo elgėsi, būtų nubausti. Jeremijas kalbėjo ne kaip teologas; jis kalbėjo kaip puolęs žmogus, kuriam reikėjo malonės, kuris, kaip Jobas ir daugelis Dievo ištikimų žmonių, nesuprato, kodėl jam nutiko šie dalykai. Kodėl Jeremijas, Dievo tarnas, pašauktas skelbti Dievo tiesą maištaujančiai tautai, turėtų patirti klastą savo gimtame mieste? Jeremijas pasitikėjo Viešpačiu, bet pranašas tikrai nesuprato, kodėl viskas vyko būtent taip.
Kaip mes galime išmokti pasitikėti Viešpačiu, nepaisant visų mums nutikusių dalykų, kurie mums tiesiog atrodo nesuvokiami?
V. BEVILTIŠKOS APLINKYBĖS
Perskaitykite Jer 14, 1–10. Kas čia vyko?
Sausra smogė visam kraštui; nukentėjo visi miestai, miesteliai ir kaimai. Nukentėjo ir paprasti, ir turtingi. Net laukinė gamta negalėjo pakelti vandens stygiaus. Didžiūnai laukė savo tarnų prie miesto vartų, tikėdamiesi, kad jie rado vandens, bet talpyklos buvo išdžiūvusios. Nebuvo vandens, o be vandens gyvenimas negalėjo tęstis. Vargas didėjo diena iš dienos. Žmonės apsirengė gedulo drabužiais ir vaikščiojo nuleidę akis. Tada jie staiga atsiklaupė ir pravirko malda.
Tokių gamtinių negandų metu buvo įprasta apsilankyti Jeruzalės šventykloje (Jl 1, 13–14; 2, 15–17) pasninkui ir ypatingoms atnašoms Dievui.
Jeremijas matė žmonių troškimą, bet pranašas gerai žinojo, kad jie ieškojo ne Viešpaties, o tik vandens. Tai dar labiau nuliūdino pranašą. Jis taip pat meldė, bet ne vandens, o Dievo malonės ir Artumo.
Jeremijas taip pat suprato, kad tai buvo tik išmėginimų pradžia. Dievas žino, kas yra žmonių širdyse ir kad pašalinus sausrą, išnyktų ir atgaila. Žmonės padarė viską, mėgindami pakeisti aplinkybes, įskaitant kelionę į Jeruzalę melstis, pasninkauti, apsivilkti ašutine ir atnašauti aukas, bet jie pamiršo tikrą atsivertimą, tikrą atgailą. Jie teieškojo kaip išspręsti problemos padarinius, o ne pačią problemą, t.y. jų nuodėmę ir nepaklusnumą.
Perskaitykite Jer 14, 11–16. Kaip tai suprasti?
Dievas sakė Jeremijui: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk!“ (Jer 14, 11) Nors anksčiau pranašas parodė puikų užtariančios maldos pavyzdį: „Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus, gelbėk, VIEŠPATIE, dėl Savo vardo!“ (Jer 14, 7) Nors parašyta be paliovos melstis (1 Tes 5, 17), šiuo atveju viską nuo pradžios iki pabaigos žinantis Viešpats apreiškė Jeremijui, kokia sugedusi ir puolusi yra ši tauta. Žinoma, Dievas pažįsta žmonių širdis, ir Dievas žino ateitį; mes – ne. Tad Naujojo Testamento mokymas nuolat melstis, net už mūsų priešus, dėl to čia nepraranda galios.
Tolesniam tyrinėjimui: Jeremijui iškilo tas pats klausimas, kuris aktualus mums visiems: kaip suprasti pikta? Gal mėginimas suprasti tai, kas nėra įprasminama, tai, ko net negalima palaikyti „nesąmone“, ir yra problema.
Atsižvelgiant į tai, E. Vait rašė: „Neįmanoma paaiškinti nuodėmės kilmės taip, kad būtų galima pagrįsti jos egzistavimo priežastį. […] Nuodėmė yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis, bandymas ją teisinti tolygus bandymui ginti. Jei galėtume rasti jos atsiradimo priežastį ir pateisinti jos egzistavimą, ji nustotų būti nuodėme“ (E. Vait, Didžioji kova, 461 p.). Pakeitus žodį nuodėmė žodžiu pikta, mintis nesikeičia. Neįmanoma paaiškinti pikto kilmės taip, kad būtų galima pagrįsti pikto egzistavimo priežastį. Pikta yra neprašytas svečias, kurio pasirodymo nepateisina jokia priežastis. Tai – nesuvokiama paslaptis, bandymas teisinti pikta tolygus bandymui pikta ginti. Jei galėtume rasti pikto atsiradimo priežastį ir pateisinti pikto egzistavimą, pikta nustotų būti nuodėme.
Ištikus tragedijai žmonės sako ar mes patys galvojame – nesuprantu. Tai beprasmiška. Tokioms mintims yra gera priežastis. Tam nėra paaiškinimo. Jei galėtume logiškai paaiškinti ar įprasminti pikta, tuomet pikta nebūtų blogis; tuomet pikta negalėtų būti tragiška, nes pikta tarnautų suprantamam tikslui. Mums itin svarbu tai atsiminti, kad pikto, pavyzdžiui, nuodėmės, dažnai neįmanoma paaiškinti. Tačiau mes turime Kryžių, kuris apreiškia mums Dievo meilę ir gerumą, nepaisant nepaaiškinamo pikto, kurį lėmė nuodėmės tikrovė.
Klausimai aptarimui:
1. Įsigilinkite į tai, kad pikta ir kančia neturi prasmės, kad pastariesiems nėra racionalaus arba gero paaiškinimo. Kodėl tai yra gerai? Pagalvokite, ištinka siaubinga tragedija. Galbūt nuo baisios ligos po metų kančių miršta mažametis. Ar mes tikrai norime tikėti, kad tam yra gera ir racionali priežastis? Ar ne geriau visa tai priskirti baisiems pikto padariniams puolusiame pasaulyje? Aptarkite.
2. Pagalvokite apie pranašišką E. Vait tarnystę. Kaip kai kurie iš mūsų gali būti kalti dėl panašaus nusistatymo jos atžvilgiu, kaip kai kurie Jeremijo amžininkai buvo nusistatę pranašo atžvilgiu?