Kovo 2–8 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Ps 8; Pr 2, 15; Apr 4, 11; Iš 20, 8–11; 1 Kor 3, 16.
Įsimintina eilutė: „Dievas palaimino juos, tardamas: `Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams`“ (Pr 1, 28).
Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra mylinčio Kūrėjo ir Dievo, sutvėrusio dangų ir žemę, jūrą ir vandens šaltinius (Apr 14, 7), dovana. Kūrinijai valdyti Jis sukūrė žmones, turinčius palaikyti santykius su Dievu, kitais žmonėmis ir supančiu pasauliu. Kaip septintosios dienos adventistai tikime, kad aplinkos išsaugojimas ir puoselėjimas yra glaudžiai susiję su mūsų tarnavimu Jam.
„Kadangi žmogiškasis skurdas ir aplinkos niokojimas yra susiję, įsipareigojame pagerinti gyvenimo kokybę visiems žmonėms. Mūsų tikslas – tvarioji išteklių plėtra patenkinant žmonių poreikius. […] Šiuo įsipareigojimu patvirtiname mūsų prievaizdavimą ir rūpinimąsi Dievo kūrinija, tikint, kad visiškas atkūrimas bus tik tada, kai Dievas visa padarys nauja.“ (Ištrauka iš pareiškimo, paruošto Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos, dėl rūpinimosi kūrinija.)
I. PAVESTA VALDYTI KŪRINIJĄ
Anot Pr 1, 26, Adomui buvo pavesta valdyti jūros žuvis ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Valdymas apima viešpatavimą arba galią virš šių būtybių. Neparašyta apie gamtos jėgų valdymą, bet tik apie būtybių. Ir, pasak teksto, šis valdymas buvo visuotinis: Adomas iš esmės buvo žemės valdovas.
1. Perskaitykite Ps 8. Kaip Dovydas reagavo į žmogui Dievo suteiktą garbę? Ką reiškia, kad mums buvo suteikta garbė ir šlovė, ypač dėl žemės valdymo?
Anot Pr 2, 19, viena pirmųjų užduočių Adomui buvo pavadinti gyvūnus. Vardai Biblijos laikais turėjo didelę reikšmę. Vardas neretai atspindėdavo asmenybę ir padėtį. Tai, kad Adomas pavadino paukščius bei žvėris, parodo jo kaip valdovo padėtį.
2. Perskaitykite Pr 2, 15. Kaip čia atsiskleidžia prievaizdavimo principas?
Adomui buvo skirta dirbti, rūpintis ir prižiūrėti sodą. Žodžio rūpintis šaknis (hebrajiškai – SMR), dažnai reiškia priežiūrą arba apsaugą. Sodas buvo dovana Adomui, Dievo meilės išraiška, ir Adomui teko atsakomybė rūpintis sodu, dar vienas valdymo pavyzdys.
Kaip Dievo Kūrėjo arba pasakojimo apie pasaulio sukūrimą samprata veikia tai, kaip elgiamės su aplinka? Kodėl supratimas apie šiuos dalykus turėtų apsaugoti mus nuo arba abejingumo aplinkai, arba fanatiško atsidavimo jai?
II. RŪPINIMASIS KITOMIS BŪTYBĖMIS
3. „Juk Man priklauso visi gyvūnai miške, galvijai ant tūkstančio kalvų“ (Ps 50, 10). Kas šiame tekste susiję su mūsų prievaizdavimu žemėje?
4. Perskaitykite Apr 4, 11. Kaip šis tekstas iš esmės prieštarauja ateistinei sąvokai, kad kūrinija atsirado atsitiktinai?
Gyvūnų sukūrimas nebuvo atsitiktinumas arba pavėluotai atėjusi mintis. Dievas tikslingai sukūrė juos. Tai buvo Jo valia, kad jie egzistuotų, ir šis principas turėtų lemti mūsų požiūrį į gyvūnus (taip pat žr. Iš 23, 5. 12; Pat 12, 10; Lk 14, 5).
Iš tiesų, žiaurus elgesys su gyvūnais ir abejingumas jiems yra vertinamas kaip asmenybės sutrikimo simptomas. Daugelis organizacijų buvo įsteigtos, siekiant skatinti gerą elgesį su gyvūnais, ir to reikia.
Tačiau tuo pačiu metu kai kurie žmonės nuėjo taip toli, jog teigia, kad žmonės iš esmės nėra svarbesni negu gyvūnai ir kad žmonėms neturėtų būti teikiama pirmenybė. Taip daugeliu atžvilgių pasireiškia logika, pagrįsta evoliuciniu žmogaus kilmės modeliu. Galiausiai, jei mes ir gyvūnai skiriamės tik dėl laiko ir atsitiktinumo, kodėl mes turėtume būti ypatingesni nei jie? Vienas filosofas teigė, kad net višta ar žuvis pasižymi didesne „asmenybe“, nei įsčių vaisius ar net naujagimis. Nors tokios mintys gali pasirodyti juokingos, jos gali būti pagrįstos logiškai, jei tikima evoliuciniu žmogaus kilmės modeliu.
Žinoma, tokios idėjos nepagrįstos Šventuoju Raštu. Priešingai nei gyvūnams, Dievas žmonėms skyrė ypatingą padėtį (žr. Pr 3, 21; Iš 29, 38; Kun 11, 3).
Įsivaizduokite esantys ateistai bei evoliucionistai ir pagalvokite, kodėl su gyvūnais turėtų būti elgiamasi taip pat, kaip ir su žmonėmis. Ką tai pasako apie prielaidų, lemiančių mūsų mąstymą, svarbą?
III. SABATA IR APLINKA
Kaip matėme, prievaizdavimo samprata, rūpinimosi planeta kontekste, yra tiesiogiai susijusi su pasaulio sukūrimu. Tai veikia mūsų požiūrį ir santykius su kūrinija.
Kai kurie žmonės yra pasiruošę išnaudoti kūriniją, net apiplėšti ją, jei tai būtina įgyvendinant troškimus ir norus. Kiti, priešingai, garbina pačią kūriniją (žr. Rom 1, 25). Tačiau yra biblinis požiūris, užtikrinantis darną ir mūsų santykį su pasauliu, kurį Viešpats sukūrė mums.
5. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Kas šiame įsakyme susiję su prievaizdavimu?
„Dievas atskyrė septintąją dieną kaip amžiną ženklą, primenantį, kad pasaulį sukūrė Jis. Švęsdami šią dieną, septintosios dienos adventistai ypatingai pabrėžia santykius su Kūrėju ir Jo kūrinija. Sabatos laikymasis pabrėžia mūsų susiliejimo su aplinka svarbą.“ (Ištrauka iš pareiškimo, paruošto Septintosios dienos adventistų Generalinės konferencijos, dėl rūpinimosi kūrinija.)
Sabata nuolat primena, kad Dievas sukūrė mus ir visą pasaulį, kad nesame savavaldžiai kūriniai, galintys daryti ką panorėję kitiems ir pasauliui. Sabata turėtų mokyti mus, kad esame prievaizdai, o prievaizdavimas numato atsakomybę. Pačiame įsakyme taip pat įžvelgiama atsakomybė, susijusi su tuo, kaip mes elgiamės su mums pavaldžiais asmenimis.
Pagalvokite, kaip elgiatės su žmonėmis, ypač tais, kurie privalo jums paklusti. Ar elgiatės su jais pagarbiai, teisingai ir maloniai? Gal naudojatės savo galia jų atžvilgiu? Jei taip, atminkite, kad vieną dieną ir jums teks atsakyti už savo elgesį.
IV. SVEIKATOS PRIEVAIZDAI
Šį ketvirtį mokėmės, kad sukūrus pasaulį Dievas matė, jog visa buvo gera, net labai gera. Kūrėjo rankos visa padarė tobula. Nebuvo jokių ligų, mirties. Priešingai nei teigia evoliucija, neva ligos ir mirtis yra gyvybės formavimosi dalis, Biblija moko, kad ligos ir mirtis atėjo po nuopuolio, po nuodėmės. Taigi tik pasakojimo apie pasaulio sukūrimą kontekste galima geriau suprasti biblinį mokymą apie sveikatą ir gydymą.
6. Perskaitykite 1 Kor 6, 19–20. Kokia mums pavesta pareiga, ryšium su rūpinimusi kūnu?
Mūsų kūnai yra priemonė mūsų smegenims palaikyti, o Šventoji Dvasia bendrauja su mumis būtent per smegenis. Jei norime bendrauti su Dievu, turime rūpintis savo kūnu ir smegenimis. Piktnaudžiaujant kūnu, naikiname save tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pasak šių tekstų, sveikatos klausimas, kaip mes rūpinamės savo kūnu, Dievo šventykla, yra moralės klausimas, susijęs su amžinomis pasekmėmis.
Rūpinimasis sveikata yra gyvybiškai svarbi mūsų santykių su Dievu dalis. Žinoma, kai kurie dalykai, susiję su mūsų sveikata, mums nepavaldūs. Visi turime sugadintų genų, visi susiduriame su nežinomomis cheminėmis medžiagomis ar kitais žalingais veiksniais, ir nesame apsaugoti nuo fizinės žalos, kuri gali pakenkti mūsų sveikatai. Dievas žino visa tai. Tačiau tiek, kiek tai įmanoma, privalome daryti viską ir prižiūrėti savo kūną, padarytą pagal Dievo paveikslą.
„Tie, kas nori būti panašūs į Dievą, tenesiteisina abejingumu kūno sveikatai, neva nesusivaldymas nėra nuodėmė ir neturi įtakos dvasingumui. Fizinė ir moralinė prigimtys yra glaudžiai susijusios. Dorybės matas arba išaukštinamas, arba menkinamas fizinių įpročių. […] Bet koks įprotis, nepalaikantis sveikatos žmogaus organizme, pablogina aukštesnius ir kilnesnius sugebėjimus.“ (E. Vait, „The Review and Herald“, sausio 25, 1881.)
V. PRIEVAIZDAVIMO PRINCIPAI
7. „Kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra jokių atmainų ir jokių sambrėškų“ (Jok 1, 17). Kaip šis tekstas padeda nustatyti Biblija pagrįstus prievaizdavimo principus?
Esame linkę galvoti, kad prievaizdavimas yra susijęs su pinigais. Tačiau šios savaitės tema parodė, kad prievaizdavimas apima daug daugiau nei pinigus. Tačiau, ar turint reikalą su pinigais, ar su aplinka, ar mūsų sveikata, yra tam tikri principai, susiję su geru prievaizdavimu. Šie principai yra pagrįsti tikėjimu, kad pasaulį sukūrė Dievas, kaip aprašyta Pradžios knygoje. Kadangi Dievas yra Kūrėjas ir visa, ką mes turime, yra Jo dovana, esame įpareigoti būti geri prievaizdai, kad ir kas būtų patikėta mums.
8. Perskaitykite Mt 25, 14–30. Kaip šis palyginimas parodo atlygį už gerą prievaizdavimą. Kas pasakyta šiuo palyginimu ryšium su prievaizdavimo principais?
„Kristus Savo tarnams paveda Savo turtą – tas turtas turi būti panaudotas Jam. Jis skiria kiekvienam žmogui jo darbą. Kiekvienas turi savo vietą amžinajame dangaus plane. Kiekvienas turi bendradarbiauti su Kristumi sielų gelbėjimo darbe. Mums yra užtikrinta vieta dangaus buveinėse taip pat, kaip užtikrinta ypatinga vieta žemėje, kur mes turime dirbti Dievui.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 290 p.)
Ką darote su jums patikėtais talentais (prisiminkite, kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo)? Kokius galite priimti sprendimus ir ką galite rinktis, kad geriau panaudotumėte dovanas, atliekant Viešpaties darbą?
Papildomam tyrinėjimui: „Kristaus sekėjai atpirkti tam, kad tarnautų. Mūsų Viešpats moko, kad tikrasis gyvenimo tikslas yra tarnavimas. Pats Kristus buvo veiklus, ir visiems Savo pasekėjams Jis duoda tarnavimo įstatymą – tarnavimo Dievui ir artimiesiems. Kristus pateikė kilnesnę gyvenimo prasmę, nei pasaulis iki tol žinojo. Gyvendamas, kad tarnautų kitiems, žmogus yra susiejamas su Kristumi. Tarnavimo įstatymas tampa jungiančia grandimi, kuri sujungia mus su Dievu ir artimaisiais.“ (E. Vait, Paslėpti lobiai, 290 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Kai kurie sekuliaristai (pasauliečiai) teigia, kad gyvenimo vertė turėtų būti matuojama ne kažkuo kitu, bet galimybe gyventi maloniai. Jie gali jauną, sveiką šimpanzę vertinti labiau, negu seną, sergantį žmogų.
2. Pavyzdžiui, perskaitykite šiuos Piterio Singer (Peter Singer) iš Australijos žodžius. Jis teigia, kad tam tikrais atvejais žmonėms neturėtų būti užtikrinamos didesnės teisės nei kai kuriems gyvūnams: „Užuot rūpinęsi visa gyvybe arba pabrėžę tam tikrą susirūpinimą kažkokia gyvybės forma, prieštaraujantys abortams, bet reguliariai valgantys vištieną, kiaulieną ir veršieną, rodo tik šališką susirūpinimą mūsų rūšies atstovų gyvybe. Atsižvelgiant į moralines savybes, pavyzdžiui, racionalumą, savimonę, sąmoningumą, savarankiškumą, malonumą, skausmą ir t.t., veršiukas, kiaulė ir visaip išjuokta višta gerokai pranoksta embrioną bet kokiame nėštumo etape. Lyginant trijų mėnesių nesulaukusį embrioną su žuvimi, pastaroji rodo daugiau sąmonės požymių.“ (Peter Singer, Writings on an Ethical Life (New York, N.Y.: The Ecco Press, 2000), 156 p.)
Piteris, žinoma, yra evoliucionistas, todėl jis mano, kad nėra akivaizdaus skirtumo tarp mūsų ir gyvūnų. Priešingai nei gyvūnai, mes tiesiog išsivystėme į kažką kita, ir viskas.
3. Kas iš esmės negerai su tokiu požiūriu? Kaip mes, kaip krikščionys, turėtume reaguoti į tokį mąstymą?
4. Jei rasite, atsineškite į klasę visą Generalinės konferencijos pareiškimą dėl rūpinimosi kūrinija. (Pastarąjį galima rasti – adventist.org/beliefs/statements/main-stat5.html) Priešingu atveju, naudokitės šios savaitės temos ištraukomis. Dėmesį sutelkite į tai, kaip pareiškimas susijęs su pasakojimu apie pasaulio sukūrimą Pradžios knygoje. Įsigilinkite, kaip tinkamas požiūris į kūriniją gali apsaugoti mus nuo kraštutinių įsitikinimų.