Balandžio 16–22 d.
PUOŠNUS APDARAS
Šią savaitę skaitykite: Pr 29, 21–30, 24; 34; 37; 42, 13; 1 Kor 9, 24–26.
Įsimintina eilutė: „Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką, nes šis buvo jam gimęs senatvėje. Jis buvo jam pasiūdinęs puošnų apdarą su rankovėmis“ (Pr 37, 3).
Šis pasakojimas prasidėjo Pr 29, su Jokūbu, jo žmonomis ir sugulovėmis. Vienas tėvas, keturios motinos ir apie tuzinas vaikų. Nereikia būti pranašu, kad iš anksto žinotume, jog ši šeima bus nedarni.
Būtų geriau, jei Jokūbas būtų paisęs Edeno šeimos pavyzdžio: vienas vyras, viena žmona. Tai buvo idealus modelis visiems namams visais laikais.
Bet Dievas sukūrė mus laisvus, turinčius galimybę priimti netinkamus sprendimus. Galbūt didžiausia Jokūbo padaryta klaida – tai puošnus apdaras. Štai kaip viena klaida gali privesti prie antros, trečios ir t.t., ir sukelti nevaldomas pasekmes.
Būtų geriau, kad užgniaužtume nuodėmę pačioje pradžioje, kad ji nepražudytų mūsų pačių ir mūsų artimųjų.
I. ŠEIMYNINĖ KATASTROFOS KILMĖ
Visi žinome, kad gyvenimas nėra suskirstytas į kategorijas ar skyrius. Vienos gyvenimo sritys paveikia kitas. Einšteino bendroji reliatyvumo teorija moko, kad visi kūnai visatoje traukia vieni kitus. Tai yra, jūsų kūnas traukia ne tiktai jūsų kaimyną, bet saulę ir visa kita, kas tik yra sukurtame pasaulyje.
Aišku, nereikia fizikos pamokos, kad suprastume tai, kaip vieno asmens elgesys gali iš esmės ir net tragiškai paveikti aplinkinius, net praėjus kelioms kartoms. Kas mes esame ir kodėl esame tai, kas esame, kur esame – tai iki tam tikro lygio paveikė kitų žmonių veiksmai, kurie visiškai nepriklausė nuo mūsų. Todėl turime būti atsargūs, įvertini tai, ką sakome ir darome. Kas žino mūsų veiksmų ir žodžių aplinkiniams poveikį, trumpalaikį ir ilgalaikį, geram ar blogam?
1. Perskaitykite Pr 24 ir 29, 21–30. Kokia šeima yra kuriama čia? Ko tai moko mus, kaip sekimas pasauliu, ypač, kai jis prieštarauja tiesos principams, gali privesti prie katastrofos?
„Natūralu, kad Jokūbo nuodėmė ir jos nulemta įvykių grandinė turėjo blogą poveikį – poveikį, kurio kartūs vaisiai subrendo jo sūnų charakteryje ir gyvenime. Bręstant sūnums, išryškėjo rimtos jų ydos. Poligamijos pasekmių Jokūbo šeima neišvengė. Šis baisus blogis palaipsniui išdžiovina meilės šaltinius, ir jo įtaka susilpnina švenčiausius saitus. Kelių motinų pavydas apsunkino šeimos santykius, vaikai augo vaidingi ir sunkiai valdomi, ir tėvo gyvenimą temdė nerimas ir sielvartas.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 163 p.)
Kas jums buvo duota, kam jūs neturėjote įtakos? Daug, ar ne? Pagalvokite apie svarbius sprendimus, kuriuos ketinate priimti. Paklauskite savęs, kaip jie galėtų paveikti aplinkinius? Ar jūs iš tikrųjų norite tokio poveikio?
II. JUOZAPAS IR JO BROLIAI
Brolių konkurencija, net tradiciniuose namuose, gali pakenkti. Tačiau šiame mišinyje viskas virto pūliuojančia žaizda, nes neapykanta, pavydas, šališkumas ir pasididžiavimas galų gale privedė prie katastrofos. Pirmiausia, Juozapo broliai nebuvo grupė meilių jaunų berniokų, ar ne?
2. Perskaitykite Pr 34. Kas šioje knygoje parašyta apie brolių charakterius?
Taip pat buvo ir Juozapo sapnų klausimas (Pr 37, 5–11), kuriame visa šeima nusilenkia pagerbti jį. Jei broliai nemėgo jo, tokie sapnai tiktai pakenkė aplinkybėms. Iš tikrųjų, tai ir parašyta Pr 37, 8. Bet yra dar šis tas.
3. Perskaitykite Pr 37, 2. Kaip toks elgesys tiktai pakenktų Juozapo ir jo brolių santykiams?
Niekas nemėgsta būti skundžiamas, ir nepaisant to, koks blogas buvo brolių elgesys, jie tikrai nebuvo dėkingi Juozapui. Nors konkrečiai neparašyta, ką jie darė, atsižvelgiant į jų elgesį praeityje, labiausiai tikėtina, kad derėjo kažką daryti, kol broliai neužtraukė didesnės gėdos sau ir šeimai.
Galbūt didžiausia problema buvo tai, kad, kaip parašyta: „Izraelis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką […]“ (Pr 37, 3). Broliai nebuvo kvaili. Jie tikrai pastebėjo tėvo požiūrį, ir tai galbūt pakenkė aplinkybėms. Nors brolių elgesys su Juozapu buvo nedovanotinas, bendras vaizdas padeda mums geriau suprasti, kas paskatino juos taip elgtis.
Mes visi, iki tam tikro lygio, esame aplinkybių spąstuose. Kartais įvyksta tai, ko nevaldome. Todėl turime visada užduoti sau šį klausimą: kaip aš reaguoju į tokias aplinkybes? Ar jos valdo mane ir aš einu į kompromisą bei nepaisau principų, ar esant nepalankioms aplinkybėms vadovaujuos principais?
III. PUOŠNUS APDARAS
Blogas brolių charakteris skyrėsi nuo Juozapo būdo.
„Vis dėlto vienas iš sūnų buvo visiškai skirtingo būdo – vyresnis Rachelės sūnus Juozapas, kurio kaip reta graži išvaizda tarytum atspindėjo vidinį proto ir sielos grožį. Būdamas tyras, veiklus ir džiaugsmingas, šis vaikinas taip pat pasižymėjo tvirta dora. Jis klausė savo tėvo pamokymų ir mielai pakluso Dievui. Savybės, kurios vėliau jam leido iškilti Egipte, – švelnumas, ištikimybė ir teisingumas – atsiskleidė jo kasdieniame gyvenime. Kadangi motina buvo mirusi, todėl meilė tėvui buvo dar stipresnė. Ir Jokūbo širdžiai labai brangus buvo šis senyvame amžiuje sulauktas vaikas. Jis mylėjo Juozapą labiau už bet kurį kitą savo vaiką.“ (E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 163 p.)
4. Perskaitykite Pr 37, 3–4. Kaip šis tėvo veiksmas pablogino aplinkybes?
Brangus, gražiai išaustas, puošnus drabužis, kurį Juozapui davė itin jį mylintis tėvas, tikrai buvo gražesnis už jo brolių apsiaustus. Tokį drabužį paprastai dėvėjo išskirtiniai žmonės. Broliai be abejo manė, kad jų tėvas suteiks dar didesnę pagarbą Juozapui, ir tai galėjo reikšti, kad jis gaus prigimtinę teisę. Jie savaip suprato tokias aplinkybes ir galėjo manyti, kad Juozapas gaus didesnį palikimą. Kad ir ką tėvas norėjo pasakyti, duodamas Juozapui puošnų apdarą, tai galbūt buvo meilės, o ne kažko kito simbolis. Tai buvo didelė klaida. Dovana įžiebė net didesnę neapykantą brolių širdyse.
Tam tikra prasme apdaras simbolizuoja žemišką garbę ir išskirtinumą, todėl šios savybės laikinos ir paviršutiniškos. Vis dėlto, užrašydamas šį pasakojimą, Mozė paminėjo apdarą Jokūbo, mylinčio Juozapą labiau už kitus vaikus, kontekste ir tokiu būdu apdaras atliko svarbiausią vaidmenį brolių neapykantos Juozapui ir prie ko ji privedė kontekste.
Ar jums kada nors buvo suteikta pasaulietinė garbė? Ar tą akimirką jautėtės gerai? Ar greitai praėjo euforija, pasitenkinimas ar koks kitas jausmas, ir suteikta garbė nublanko, tapo nereikšminga arba mažai reikšminga? Ko galite iš to pasimokyti? Žr. 1 Kor 9, 24–26.
IV. ATIMTAS APDARAS
5. Perskaitykite Pr 37, 12–25. Kokį kontrastą tarp gėrio ir blogio įžvelgiate čia, tarp tyrumo ir klastos?
Juozapo broliai ne tiktai sumanė jį nužudyti, bet taip pat suplanavo iš anksto, ką sakyti tėvui. Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras ar ne.“ Tėvas pažino ir tarė: „Mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį prarijo!“ (Pr 37, 32–33 ). Sunku įsivaizduoti, kad žmonės gali taip neapkęsti savo brolio ir taip pasielgti.
6. Perskaitykite Pr 37, 23. Kas reikšminga čia įvyko?
Pamatę Juozapą iš toli, broliai pradėjo kalbėti apie jo sapnus: „Tuomet pamatysime, kas išeis iš jo sapnų“ (Pr 37, 20). Taip jų neapykanta Juozapui augo. Įdomu, kad pirmas užrašytas poelgis prieš Juozapą buvo tai, kad jie atėmė iš jo apdarą. Iš hebrajiško teksto aišku, kad jie kalbėjo apie labai neapkenčiamą apdarą, kurį tėvas buvo pasiūdinęs Juozapui. Tekste pabrėžta „kuriuo buvo apsivilkęs“ (Pr 37, 23 ). Tai, kad Juozapas dėvėjo puošnų apdarą, turbūt tik dar labiau juos pykino.
Toliau skaitant galime pamatyti, kaip broliai mėgino atsikratyti visko, kas sukėlė didelę neapykantą. Apdaras jiems simbolizavo viską, dėl ko jie neapkentė brolio, visus gerus dalykus ryšium su Juozapu ir blogus su jais pačiais. Turbūt broliai jautė didelį džiaugsmą ir pasitenkinimą, atimdami puošnųjį apdarą. Staiga, be to puošnaus apdaro, kuris simbolizavo tai, ko jie bijojo, t.y. Juozapo pranašumo, jis buvo bejėgis prieš tuos, kurie, anot jo sapno, vieną dieną nusilenks jam.
Pažiūrėkite, koks neapgalvotas buvo brolių elgesys dėl jų jausmų. Ar dažnai leidžiame savo jausmams versti mus elgtis neapgalvotai? Kaip Dievo padedami galime išmokti valdyti jausmus ir taip apsisaugoti (dažnai apsaugoti ir kitus) nuo dažnai baisių nuodėmės sukeltų pasekmių?
V. TAVO SŪNAUS APDARAS
Tuomet jie paėmė Juozapo puošnųjį apdarą, papjovė ožiuką ir pamirkė tą apdarą jo kraujyje. Puošnųjį, ilgomis rankovėmis apdarą nunešdino tėvui, sakydami: „Mes radome jį. Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras ar ne“ (Pr 37, 31–32).
Kaip galėjo mylinčio tėvo sūnūs pulti taip žemai ir paduoti tėvui kraujyje pamirkytą apdarą, kurį jis pasiūdino savo sūnui, ir paprašyti atpažinti jį? Kai atveriame kelią nuodėmei, kas žino, kur ji nuves?
7. Perskaitykite Pr 37, 26–36. Ką atskleidžia brolių kalba?
Atkreipkite dėmesį į brolių prašymą: Prašom pasižiūrėti, ar tai tavo sūnaus apdaras ar ne. Jie neprašė pažiūrėti, ar tai brolio apdaras. Šaltumas ir šiurkštumas stebina. Galbūt čia pasireiškė nesąmoningas apsaugos mechanizmas. Sakydami, kad tai buvo ne brolio, o Jokūbo sūnaus apdaras, galbūt broliai norėjo sumažinti padarytą blogį.
Tokiu būdu apdaras atliko vaidmenį ir pradžioje, ir pabaigoje. Jokūbo ir Juozapo santykių simbolis dabar buvo suteptas krauju, Juozapo „baigties“, kaip visi manė, ir brolių priešiškumo jam simbolis. Neabejotina, kad šis poelgis, „išspręsdamas“ vieną problemą, tiktai sukėlė virtinę kitų. Tėvo širdgėla turbūt skaudino sūnus. Tikrai kasdien matydami, kaip Jokūbas gedi, šitie vyrai turbūt jautė kaltę ir sąžinės graužimą.
8. Perskaitykite Pr 42, 13. 21–23. 32; 44, 28. Ką šios eilutės sako mums apie tai, kaip brolių elgesys paveikė juos pačius ir jų šeimą?
Galiausiai Viešpats iš blogo padarė gera, tačiau tai nepateisina brolių elgesio. Nors šis brolių elgesys buvo kraštutinis, pasakojimas turi priminti mums, kaip greitai nuodėmė gali virsti nevaldoma, apakinti mus ir versti daryti tai, kas dažniausia priveda prie tragedijos ir kančių.
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 163–189; 342–346 p.; SDA Biblijos Komentarai, 1 t.
„Nieko neįtardamas, Juozapas atėjo pas brolius džiugia širdimi, kad pasveikintų juos po ilgos ir varginančios kelionės. Jo broliai šiurkščiai atstūmė jį. Jis papasakojo apie tėvo pavedimą, bet jie nieko neatsakė. Juozapas matė pavojų jų piktuose žvilgsniuose… Jie apkaltino jį veidmainiavimu. Išsakydami savo pavydžius jausmus, jie buvo valdomi šėtono ir nejautė jokio gailesčio, jokios meilės broliui. Jie atėmė iš jo puošnų apdarą, kurį jis dėvėjo, kuris buvo jo tėvo meilės simbolis, kuris sukėlė brolių pavydą.“ (E. Vait, „Spirit of prophecy“, 1 t., 128, 129 p.)
Aptarkite:
1. Kokių dar yra „puošnių apdarų“, t.y. pasaulietiškų dalykų, kurių mes trokštame, kurių anksčiau ar vėliau galime lengvai netekti? Kokie pasaulietiški dalykai atrodo reikšmingi, nors iš tikrųjų jie apskritai nieko nereiškia?
2. Pagalvokite apie šios savaitės pamokos kontekstą ir perskaitykite Pr 45, 22. Kokią ironiją čia įžvelgiate?
3. Juozapas dažnai simbolizuojamas kaip Kristaus provaizdis. Apžvelkite pasakojimą apie Juozapą ir pamėginkite surasti paraleles tarp jo ir Kristaus. Pasidalykite savo atsakymais klasėje.
4. Turbūt neabejotina, kad broliai jautė sąžinės graužimą. Nežinome, ką tėvas padarė su kraujyje pamirkytu apdaru. Galbūt pasiliko jį mylimo sūnaus atminimui. Įsivaizduokite, ką broliai jautė kiekvieną kartą pamatę apdarą, kuris kadaise simbolizavo jų pavydą, o dabar kaltę. Kaip galime išmokti galvoti prieš darydami vieną ar kitą ir nesielgti neapdairiai? Koks būtų šis pasakojimas, jei broliai būtų pažinę Viešpatį, kuriam tarnavo jų tėvas! Jei broliai būtų žinoję, kaip melstis, mirti sau, patikėti save Viešpačiui ir paklusti, nieko nebūtų įvykę ir būtų išvengta daug skausmo. Kaip galime išmokti nepatekti į tuos pačius spąstus kaip šie vyrai?