Rugpjūčio 24–30 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Met 20, 17–20; 1 Kor 6, 19–20; Apr 2, 1–6; Rom 1, 16–17; Apr 14, 6–7. 12.
Įsimintina eilutė: „Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl Jis nesigėdija juos vadinti broliais“ (Hbr 2, 11).
Atgimimas yra nuolatinis procesas. Viešpats kasdien kviečia mus į Savo Artumo džiaugsmą. Lygiai taip pat, kaip Izraelis buvo maitinamas mana iš dangaus, Jėzus parengia dvasinę puotą mums kiekvieną dieną. Mūsų sielos yra kasdien maitinamos, atnaujinamos, o širdys atgaivinamos, kai mes tyliai atsiklaupiame prieš Jo sostą ir mąstome Jo Žodį. Tikras dvasinis atgimimas keičia mūsų mąstymą, įpročius ir gyvenseną; tai ir vadiname „reforma“.
„Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen“ (2 Pt 3, 17–18). Žodis reforma tiesiog nurodo į augimą malone. Tai leidimas Šventajai Dvasiai suderinti kiekvieną mūsų gyvenimo pusę su Dievo valia. Tose srityse, kuriose mes nuklysdavome nuo paklusnumo, atgimimas sužadina mūsų troškimą patikti Dievui. Reforma veda mus prie sunkių pasirinkimų atsisakyti to, kas atskiria mus nuo Dievo.
I. PRANAŠO RAGINIMAS REFORMAI
Dievas dažnai siųsdavo pranašus, kad šie vestų Izraelį į atgimimą. Atgimimo laikotarpiais paprastai pasireikšdavo reforma. Svarbu pastebėti, kad net tada, kai Dievo žmonės pasitraukdavo nuo Jo, jie vis tiek likdavo Jo išrinktoji tauta. Daug kartų Jis siuntė Savo pranašus, kad jie padėtų izraelitams atsigręžti. Atgimimo ir reformos pavyzdžiams, užrašytiems Senajame Testamente, dažnai būdingi panašumai.
Senojo Testamento laikais atgimimas ir reforma pasireikšdavo tuomet, kai izraelitai atnaujindavo pasišventimą paklusti Dievo valiai. Kai Izraelis paisydavo tik savo valios ir kiekvienas elgdavosi, kaip jam patiko (Ts 21, 25), Dievas atsiimdavo palaimą, ir tautą ištikdavo nelaimės bei pralaimėjimas.
Vienu atveju, kai Dievo tauta susidūrė su vienu didžiausių iššūkių – karas su amonitais ir moabitais – karalius Juozapatas parodė nepaprastas dvasinio vadovo savybes. Krizės metu karalius stengėsi išlaikyti viso Izraelio akis nukreiptas į Dievą (2 Met 20, 12).
Karalius suprato atgimimo ir reformos palaikymo svarbą. Ką jis patarė savo tautai? Kokį dvasinį pavyzdį įžvelgiame šiame atgimime ir reformoje?
1. Perskaitykite 2 Met 20, 1–20 ir apibendrinkite Judo karaliaus Juozapato nurodymus.
„Dievas buvo Judo jėga sunkią akimirką, Jis yra Savo žmonių jėga ir šiandien. Mes neturime pasitikėti kunigaikščiais ir išstatyti žmones Dievo vietoje. Mes turime prisiminti, kad žmonės yra silpni ir klystantys, o Jis, turintis visą jėgą, yra mūsų apsauga. Kiekvienu kritiniu atveju mes turime jaustis, jog kova yra Jo. Jo ištekliai yra neriboti, o tai, kas atrodo neįmanoma, pergalę padarys tik šlovingesnę“ (E. Vait, Kova ir drąsa, 213 p.).
Juozapato patyrimas parodo atgimimo ir reformos esmę. Jis vedė Izraelį į vieningą pasninką, maldą, pasitikėjimą ir klusnumą Dievui.
Kaip jūs galite išmokti įtampos ir iššūkių metu taikyti čia atskleistus dvasinius principus? Koks yra vienintelis būdas iš tiesų panaudoti tikėjimą?
II. PAULIAUS RAGINIMAS REFORMAI KORINTE
Laiške korintiečiams Paulius išreiškė didelį susirūpinimą dėl jų dvasinės būklės. Daug narių nutolo nuo Dievo idealo. Situacija buvo rimta, įskaitant seksualinį amoralumą, kurio, anot Pauliaus, nepasitaikydavo net pas pagonis (1 Kor 5, 1). Iškilo daugybė problemų, kurias Paulius turėjo spręsti. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, nesunku suprasti, kodėl Korinto bažnyčiai reikėjo atgimimo ir reformos.
2. Ką Paulius patarė korintiečiams ryšium su jų dvasiniu gyvenimu? Kokia yra pagrindinė mintis pateiktuose tekstuose? 1 Kor 6, 19–20; 9, 24–27; 13, 13; 15, 1–2. 27–28.
Apaštalas Paulius ragino juos tvirtai stovėti tikėjime ir Dievo šlovę laikyti pagrindiniu jų gyvenimo tikslu. Apaštalas patikino korintiečius, kad Dievas yra ištikimas, ir kad Jo galia viršija išmėginimus (1 Kor 10, 13).
3. Kaip Korinto bažnyčia reagavo į Pauliaus patarimus? 2 Kor 7, 8–12.
Paulių džiugino korintiečių reakcija. Nors jie vis dar abejojo, apaštalas rašė: „Aš tik džiaugiuosi, kad visais atžvilgiais galiu jumis pasikliauti“ (2 Kor 7, 16). Koks pokytis! Pirmajame savo laiške korintiečiams Paulius barė juos ir vadino kūniškais. Antrajame savo laiške Paulius išreiškė visišką pasitikėjimą nauju korintiečių patyrimu su Dievu. Šventoji Dvasia atnešė korintiečiams dvasinį atnaujinimą. Šis atgimimas lėmė atitinkamą pertvarką. Reforma paskatino keisti įpročius, gyvenimą ir santykius. Nors korintiečiai vis dar susidurdavo su dvasinėmis problemomis ir išmėginimais, jie padarė didelę pažangą. Atgimimas ir reforma nėra kažkokia panacėja, padedanti išspręsti visas mūsų dvasines bėdas, bet nuolatinės tikėjimo kelionės dalis.
III. APREIŠKIMO KNYGOS RAGINIMAS REFORMAI EFEZE
Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuje aprašytos septynios Bažnyčios simbolizuoja krikščionių Bažnyčią per šimtmečius. Biblijos tyrinėtojai šios nuomonės laikėsi daugelį amžių. Septintosios dienos adventistų Biblijos komentatoriai taip pat laikosi istorinės pozicijos.
Angelas sakė Jonui: „Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti“ (Apr 1, 19). Septynių Bažnyčių regėjimas susijęs su praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Regėjime nusakytos Dievo Bažnyčios pergalės ir nesėkmės, laimėjimai ir pralaimėjimai. Nors septynios Bažnyčios gali simbolizuoti ir krikščioniško tikėjimo istorinį tęstinumą per šimtmečius, kiekviena paminėta Bažnyčia moko itin svarbios pamokos Dievo žmones šiandien.
Pavyzdžiui, Efezo Bažnyčiai išsakytas dangaus raginimas ryšium su atgimimu ir reforma.
4. Perskaitykite Apr 2, 1–6. Kas gero pasakyta apie šią Bažnyčią? Kokių yra problemų?
Efezas čia yra tapatinamas su Naujojo Testamento Bažnyčia maždaug nuo 31-ųjų iki 100 metų po Kristaus. Šie ankstyvieji krikščionys buvo uolūs tikintieji. Jie be paliovos dirbo vardan Evangelijos pažangos. Mokiniai kruopščiai išlaikė Bažnyčios doktrinos grynumą. Jie netoleravo erezijos ir buvo uolūs tiesos gynėjai.
Tačiau laikui bėgant nariai pradėjo palikti savo pirmąją meilę. Pasišventimą pakeitė pareiga. Jėzaus darbas tapo svarbesnis nei santykiai su Juo. Palaipsniui ir beveik nepastebimai jų patyrimas su Jėzumi pradėjo blėsti. Jie sunkiai triūsė gindami tikėjimą, bet dvasiniam patyrimui trūko kažko gyvybiškai svarbaus. Desperatiškai stigo meilės Jėzui ir vienas kitam.
Prisiminkite, kai pirmą kartą pažinote Jėzų? Kaip galite išlaikyti tą pirmąją meilę? Kodėl tai padaryti yra itin svarbu? Kokie dalykai gali paskatinti jus nusisukti nuo tos meilės?
IV. LIUTERIO RAGINIMAS REFORMAI
Apmąstant žodį reforma, savaime prisimename protestantų reformaciją ir Martyną Liuterį. Iki tol Vakarų krikščionybė didžiąja dalimi buvo apsupta tradicijų. Bažnyčios dogmos nustelbė Jėzaus mokymą. Tradicija buvo cituojama daugiau nei Raštas. Minią valdė baimė. Žmonės buvo mažai arba visiškai neužtikrinti dėl išganymo. Susipainioję ir sumišę, jie sunkiai tikėjo tuo, kad Dievas tikrai nori juos išgelbėti.
Šiuo lemiamu religinės istorijos laikotarpiu Dievas pašaukė Martyną Liuterį bei kitus vesti Savo tautą į nuodugnią reformą. Daugelį metų Liuteris kovojo su kalte dėl savo nuodėmių, kol nušvito Evangelijos šviesa.
5. Perskaitykite šias ištraukas iš Laiško romiečiams. Kodėl šie tekstai galingai paveikė Liuterio gyvenimą? Kodėl šie tekstai tokie svarbūs vedimui į atgimimą ir reformą? Rom 1, 16–17; 3, 21–25; 5, 6–11; 8, 1–4.
„Nusidėjėliai gali būti nuteisinami Dievo tik tada, kai Jis atleidžia jų nuodėmes, dovanoja pelnytą bausmę, ir elgiasi su jais taip, lyg jie nebūtų nusidėję, priimdamas juos ir rodydamas dieviškąjį palankumą bei laikydamas juos teisiais. Jie yra nuteisinami tik priskiriamu Kristaus teisumu. Tėvas priima Sūnų, ir per atperkančią Sūnaus auką priima nusidėjėlį“ (E Vait, „Selected Messages“, 3 knyga, 194 p.).
Malonės supratimas yra keičiantis gyvenimą. Tai krikščionybės esmė. Neužtarnauta Dievo malonė yra mūsų tikėjimo pagrindas. Per Jėzaus gyvenimą, mirtį, prisikėlimą ir kunigiškąją tarnystę mums suteikiama amžinojo gyvenimo dovana. Priimdami ją tikėjimu, turime išganymo užtikrinimą.
Atgimimas yra susijęs su kasdieniu malonės suvokimu. Niekas nepakylėja dvasiškai labiau nei kasdienis džiaugimasis Dievo gerumu ir malone. Reforma – tai tiesiog gyvenimas malone visame, ką darome.
Apmąstykite didžią viltį, kad išgelbėjimą užtikrina tik tai, ką Kristus padarė dėl jūsų. Kodėl būtina, kad ši tiesa būtų pagrindas bet kokiam atgimimui ir reformai jūsų gyvenime?
V. DANGAUS RAGINIMAS PASKUTINIŲJŲ LAIKŲ REFORMAI
Septintosios dienos adventistų bažnyčia yra reformacinis judėjimas, kurį Dievas pradėjo, kad būtų prisimintos prieš daugelį šimtmečių užmirštos biblinės tiesos. Nors Šventoji Dvasia galingai veikė per reformatorius, buvo itin svarbių tiesų, kurių jie nesuprato iki galo. Dievas vis dar turėjo apreikšti žmonėms daugiau tiesos.
Dievui nėra svarbiausia tai, kad kauptume daugiau religinių žinių. Biblinės tiesos yra langai į Jo širdį. Jos atskleidžia Jo charakterį. Kuo aiškiau suvokiame Jo Žodžio tiesas, tuo labiau suprasime, kokia gili yra Jo meilė. Klaidinančios doktrinos iškreipia Jo charakterį. Tiesa demaskuoja velnio melą ir apreiškia, kas jis yra iš tikrųjų (pavyzdžiui, amžina kančia pragare yra puikus pavyzdys, kas slypi šėtono širdyje).
Danguje kilus didžiajai kovai, šėtonas piktybiškai bandė iškreipti Dievo charakterį. Piktasis šmeižė Dievą ir Jo sumanymus Savo kūriniams. Tačiau gyvenimu, kurį Jis gyveno, tiesa, kurios Jis mokė, ir Savo mirtimi Jėzus apreiškė Savo Dangiškąjį Tėvą.
6. Atidžiai perskaitykite Dievo paskutiniųjų laikų žinią ryšium su atgimimu ir reforma (Apr 14, 6– 7. 12). Ko šios eilutės moko apie Dievo charakterį?
Dievo žinia paskutinėmis dienomis – amžinoji Evangelija – yra susijusi su paklusnumu Dievo valiai teismo valandą. Teismas apreiškia visatai Dievo teisingumą ir gailestingumą. Evoliucijos amžiuje reformacijos žinia taip pat ragina Dievo tautą garbinti Kūrėją tikrąją sabatos dieną. Pastaroji yra priekaištas Darvino evoliucijos sukeltam paklydimui ir žiauraus bei smurtaujančio Dievo vaizdavimui, kuris būdingas evoliucijai.
Ką reiškia tai, kad visų šių žinių pagrindas yra amžinoji Evangelija? Kaip galite kasdien įsitikinti, kad ši Evangelijos žinia yra skirta jums, nepaistant jūsų klaidų? Kodėl svarbu, kad jūs kasdien prisimintumėte Evangelijos žinią?
Tolesniam tyrinėjimui: „Atgimimas ir reforma turi vykti vadovaujant Šventajai Dvasiai. Atgimimas ir reforma yra du skirtingi dalykai. Atgimimas – tai dvasinio gyvenimo, proto ir širdies atnaujinimas, prikėlimas iš dvasinės mirties. Reforma – tai reorganizacija, idėjų ir teorijų, įpročių pasikeitimas. Reforma atneš gerus teisumo vaisius tik tuo atveju, jei ji susijusi su atgimimu Dvasia. Atgimimas ir reforma turi atlikti savo darbą, ir tai darant jie turi derintis“ (E. Vait, „The Advent Review and Sabbath Herald“, vasario 25, 1902).
„Tie, kurie širdies gilumoje tarnauja pasauliui, nepriklausomai nuo savo tikėjimo, vadovausis tik pasaulio dvasia, o ne tiesos principais. Mes turime pasirinkti tai, kas yra teisinga dėl to, kad tai yra teisinga, o pasekmes palikti Dievui. Už didžiąsias reformas pasaulis turi būti dėkingas principingiems, drąsiems žmonėms – tikėjimo vyrams. Tokie žmonės padeda vykdyti reformą ir mūsų laikais“ (E. Vait, Didžioji kova, 431 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Siekiant atgimimo ir reformos, kas turi įvykti pirmiausia, atgimimas ar reforma, ir kodėl?
2. Kodėl atgimimas ir reforma yra daugiau širdies dalykas? Kodėl jie turi prasidėti atskirai, kiekvienam iš mūsų sąmoningai apsisprendžiant naujai vaikščioti su Viešpačiu, prisiartinti prie Jo ir siekti dar uoliau vykdyti Jo valią? Koks kyla pavojus, jei lauksime, kol tai padarys šalia sėdintis asmuo ar kol tai inicijuos pastorius? Kodėl privalote dabar asmeniškai apsispręsti visiškai pasišvęsti Viešpačiui, kad Jis veiktų jumyse?
3. Labiausiai kenkia atgimimui ir reformai tie, kurie parodo griežtą ir kritišką dvasią nesugebantiems gyventi pagal mūsų jiems nustatytą matą. Kaip mes galime išvengti tų pavojingų spąstų ir tuo pačiu metu išlaikyti mums patikėtas tiesas?