Rugpjūčio 31 – rugsėjo 6 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 1 Jn 2, 1–9; Fil 2, 12–14; Mt 26, 31–35; Jn 20, 24–29; Lk 15, 11–21; Jn 5, 1–14.
Įsimintina eilutė: „Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sakoma: Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę. Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“ (Jok 4, 6–7).
Iki Sekminių mokiniai turėjo didelių dvasinių poreikių. Jų supratimas apie Dievo planą buvo miglotas. Jie nesugebėjo suvokti Jėzaus misijos. Tačiau, kai Dievo malonė palietė juos, Kristaus meilė sudaužė jų širdį. Jie patyrė atgimimą ir reformą.
Atgimimas yra gilesnių dvasinių troškimų atgaivinimas, kai pastarieji stiprėja, o mūsų širdys, raginamos Šventosios Dvasios, priartėja prie Dievo. Atgimimas nereiškia, kad neturėjome ankstesnio patyrimo su Jėzumi; greičiau atgimimas skatina patirti Jį giliau. Reforma ragina mus augti, keistis ir nesitenkinti esama padėtimi. Reforma ragina mus ištirti savo gyvenimą biblinių vertybių šviesoje, kad Šventoji Dvasia galėtų įgalinti mus priimti sprendimus, būtinus tam, kad gyventume paklusdami Dievo valiai.
Šią savaitę tyrinėsime apie tuos Naujojo Testamento tikinčiuosius, kurie savo dvasiniame gyvenime patyrė augimą ir pokyčius.
I. MALONĖ AUGIMUI
Mokinių gyvenime pastebimas nuolatinis dvasinis augimas, kai jie vaikščiojo su Jėzumi. Kai Kristus pašaukė Savo mokinius, jų požiūris ir elgesys tikrai neatspindėjo Jo charakterio grožio.
1. Perskaitykite Lk 9, 51–56 ir Mt 20, 20–28. Kaip šios ištraukos atskleidžia Jokūbo ir Jono mąstymą?
Jokūbas ir Jonas turėjo rimtų charakterio trūkumų. Jie nebuvo pasirengę parodyti Kristaus meilę pasauliui. Jie nebuvo kompetentingi skelbti malonės žinią kitiems, nes jų pačių gyvenimas dar nebuvo pakeistas.
Nepaisant jų rimtų charakterio trūkumų, Jokūbas ir Jonas norėjo išsamiau atskleisti Jėzaus charakterį. Jie norėjo pakeisti savo požiūrį. Augimas ir keitimasis yra krikščioniško patyrimo dalis.
2. Perskaitykite 1 Jn 2, 1–9. Ką šios eilutės sako apie didelius Jono charakterio pokyčius, kurie tapo pastebimi prabėgus metams po Jėzaus mirties? Ko šie pokyčiai moko mus apie tai, ką reiškia būti Jėzaus mokiniu?
Lengva nusivilti pažiūrėjus į mūsų dvasinį augimą, ypač tuo atveju, jei iš tiesų norime patirti atgimimą ir reformą savo gyvenime. Nusivylus ir jaučiantis taip, tarsi patyrėme visišką dvasinę nesėkmę ir kad pražūsime, kokį galima prisiminti pažadą, kuris parodytų, kodėl negalima pasiduoti, ir kodėl, nepaisant klaidų, galima būti užtikrintiems dėl išganymo?
II. PASIRINKIMO GALIA
Pasikeitimai įvyksta tada, kai reikia rinktis. Reforma prasideda tuomet, kai mes nusprendžiame pasiduoti įtikinančiai Šventosios Dvasios galiai ir pavesti savo valią Dievo valiai. Dievas niekada nevers mūsų ir nemanipuliuos mumis. Jis gerbia mūsų laisvę. Jo Dvasia daro įtaką mūsų protui, patikina mūsų širdį ir ragina mus daryti tai, kas gera, bet pasirinkti, ar reaguosime į Šventosios Dvasios raginimą, visada reikia mums patiems.
3. Perskaitykite Fil 2, 12–14. Kaip ši ištrauka rodo būtinybę bendradarbiauti su Dievu, kad augtume malone? Ką reiškia Pauliaus žodžiai – „savo išganymui“? Ką reiškia – „nes Dievas iš Savo palankumo skatina jus“?
Mums neįmanoma darbuotis, jei Dievas nepadeda. Jam veikiant mumyse Savo antgamtine galia, mes galime apsispręsti darbuotis savo išganymui ta malone ir galia, kurią Jis parūpino.
„Kai ribotas, nuodėmingas žmogus darbuojasi savo išganymui su baime ir drebėdamas, jame veikia Dievas, skatinantis ir trokšti, ir veikti. Tačiau Dievas neskatins, jei žmogus nebendradarbiaus. Jis turi stengtis iš visų jėgų; jis turi parodyti save tinkamu, uoliu Kristaus mokyklos mokiniu; ir priėmus malonę, kuri siūloma dovanai, Kristaus Artumas mintyse ir širdyje padės apsispręsti išsižadėti visų nuodėmių naštos, kad širdį pripildytų visa Dievo pilnatvė ir meilė“ (E. Vait, „Fundamentals of Christian Education“, 134 p.).
Reforma įvyksta tuomet, kai mes bendradarbiaujame su Dievu, pasirinkdami pavesti Jam viską, kas, Šventosios Dvasios nurodymu, nedera su Jo valia. Jei nepriimsime tokio sprendimo (kartais tai padaryti labai skausminga), nebus teigiamo dvasinio pokyčio.
Dievas neišplėš savanaudiškos minties iš mūsų proto. Jis stebuklingai neatims nenaudingų įpročių arba slaptų silpnybių. Jis įtikina mus dėl nuodėmės. Jis įtikina mus dėl to, kas teisu, bet apsispręsti turime mes. Tai padarius, Jis įgalina mus rinktis, bet mes patys kasdien, net kiekvieną akimirką, priimame šiuos sprendimus.
Ką reiškia ir ko nereiškia bendradarbiavimas su Dievu, kai darbuojamės savo išganymui? Kada paskutinį kartą jautėtės giliai patikinti dėl kai ko, ir Dievo malone pasiekėte pergalę, nepaisant to, kad kova buvo nuožmi?
III. PASITIKĖJIMAS IR ABEJONĖS
4. Dėl ko Petro požiūris iki kryžiaus buvo netinkamas? Mt 26, 31–35.
Petras buvo bejėgis prieš piktojo gudrybes. Jis bandė pats pasipriešinti šėtono gundymams. Pasitikėdamas ir patenkintas savimi, mokinys nenutuokė, kokia artinosi krizė. Likęs vienas teismo rūmų kieme Petras išsigando tarnaitės ir išsigynė savo Viešpaties (Mt 26, 69–75). Jėzus įspėjo Petrą anksčiau: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Lk 22, 31–32). Jėzaus žodžiai padeda ištirti Petro dvasinę būklę. Pasitikėdamas savo jėgomis, Petras išsigynė savo Viešpaties. Štai kodėl Jėzus sakė: „o tu sutvirtėjęs“. Petrui reikėjo dvasinio atgimimo, pakeisto požiūrio, reformos.
5. Perskaitykite Jn 20, 24–29. Ką ši ištrauka atskleidžia apie Tomą? Kokias pamokas čia galime įžvelgti sau?
Petras ir Tomas buvo panašūs. Jų požiūris į tikėjimą buvo labai žmogiškas. Petras pasitikėjo tuo, ką jis galėjo padaryti, o Tomas, – ką jis galėjo pamatyti. Jie kliovėsi ribota žmogiška nuovoka. Bet Sekminės tai pakeitė. Pakeistas Petras drąsiai pamokslavo ir trys tūkstančiai buvo pakrikštyti (Apd 2, 41). Petras tikrai suprato, kad jis negalėjo išgydyti luošio, bet Jėzus turėjo tą galią ir stebuklas įvyko (Apd 3, 2–9). Kai žydai bandė nutildyti apaštalą, Petras atsakė: „Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję“ (Apd 4, 20). Petras buvo pakeistas žmogus. Tomas taip pat buvo pakeistas. Manoma, kad jis išplaukė į Indiją skelbti Evangelijos. Nors apie jį parašyta nedaug, galime būti tikri, kad po Sekminių ir jis tapo nauju žmogumi.
Ar jūsų temperamentas panašus į Petro ar Tomo? Ko galite pasimokyti iš jų patyrimų, kad nedarytumėte panašių klaidų?
IV. PATIKINIMAS GRĮŽTI
6. Perskaitykite Lk 15, 11–21. Koks požiūris ir elgesys paskatino sūnų palaidūną grįžti namo? Kokius atgimimo ir reformos principus įžvelgiate šioje ištraukoje?
Atgimimą galima apibrėžti įvairiai, tačiau vienas veiksnys neturėtų būti praleistas: atgimimas – tai grįžimas namo. Tai širdies troškimas pažinti Tėvo meilę giliau. Reforma – tai apsisprendimas atsiliepti į Šventosios Dvasios raginimą keistis ir augti. Tai apsisprendimas atsisakyti visko, kas kenkia glaudesniems santykiams su Dievu. Palaidūnas negalėjo turėti ir ankščių jovalo, ir puotauti pas tėvą.
Paprasčiau tariant, jaunuolis pernelyg ilgėjosi namų, kad pasiliktų ten, kur jis buvo. Širdyje jis norėjo sugrįžti. Būtent Dievo Artumo troškimas skatina mus atgimimui ir reformai. Šilto Tėvo apkabinimo ilgesys skatina mus priimti būtinus sprendimus savo gyvenime.
7. Kai jaunuolis nusprendė grįžti namo, jis iš anksto suplanavo atsiprašymą. Pastarąjį jis turbūt vis kartojo. Perskaitykite jo žodžius Lk 15, 18–19 ir jo tėvo įsiterpimą 20–24 eilutėse. Ką šis įsiterpimas atskleidžia apie tėvo požiūrį į sūnų ir Dievo požiūrį į mus?
Nors sūnus buvo toli nuo jo akių, jis buvo šalia jo širdies. Tėvo akys ieškojo sūnaus kiekvieną dieną. Didžiausia paskata pokyčiams mūsų gyvenime yra noras nebeskaudinti To, kuris mus labai myli. Kai sūnus ganė kiaules, tėvui skaudėjo labiau nei jo sūnui. Atgimimas įvyksta tada, kai Dievo meilė sudaužo mūsų širdį. Reforma įvyksta tada, kai mes apsisprendžiame reaguoti į meilę, kuri mūsų nepaliks. Tai įvyksta, kai mes apsisprendžiame, nors tai daryti nelengva, atsikratyti to požiūrio, įpročių, minčių ir jausmų, kurie atskiria mus nuo Jo.
Kaip žodžiai „mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo“ tiksliai apibrėžia tikrą atgimimą? Ką reiškia būti mirusiu ir vėl atgyti?
V. TIKĖJIMAS VEIKIMUI
Jėzus apreiškė Tėvo gailestingumą ir meilę per padarytus stebuklus. Jis gydė paralyžiuotus, siekdamas atskleisti dar didesnį gebėjimą išgydyti paralyžiuotas sielas. Jis išgydydavo išsuktas rankas ir kojas, siekdamas parodyti didesnį troškimą išgydyti iškreiptas širdis ir protus. Jėzaus stebuklai moko mus, kaip naudoti tikėjimą. Jie moko mus apie augimą ir pokyčius.
Vienas Jėzaus galingiausių tikėjimo galios pavyzdžių yra stebuklas Betzatoje. Vargšas luošys gulėjo prie baseino trisdešimt aštuonerius metus. Jis neturėjo jokios vilties. Atrodė, jo gyvenimas pasmerktas vargui, skurdui ir kančioms tol, kol Jėzus ateis.
8. Perskaitykite Jn 5, 1–14. Jūsų nuomone, kodėl Jėzus paklausė žmogaus: „Ar norėtum pasveikti?“ (Jn 5, 6). Argi neakivaizdu, kad taip ilgai kentėjęs žmogus norėtų pasveikti? Koks čia buvo Jėzaus motyvas? Ką žmogus atsakė? (Jn 5, 7)
Jėzus neklausė žmogaus pasiteisinimų. Jis nereagavo į pasiteisinimo argumentus. Jis tiesiog tarė: „Kelkis, imk savo gultą ir eik!“ (Jn 5, 8) Esminis klausimas buvo tai, ar ligonis tikės Kristaus žodžiu ir imsis veiksmų, nepaisant to, ką jis išgyveno? Apsisprendęs veikti pagal Kristaus žodį, jis pasveiko. Jėzaus gydymo dovana buvo Jo žodyje. Kristaus žodis teikia Šventosios Dvasios galios atlikti tai, ką Kristus pasako.
„Jei tik jūs patikėsite tuo pažadu, patikėsite, kad jums yra atleista ir esate apvalytas, – Dievas tai įvykdys. Jūs būsite išgydyti taip pat lengvai, kaip kad Kristus išgydė paralyžiuotąjį, patikėjusį savo galia vaikščioti. Taip bus, jei tikėsite tuo. Nelaukite, kol pasijusite pasveikę, bet sakykite: `Aš tikiu tuo, taip ir yra, ir ne todėl, kad tai jaučiu, bet todėl, kad Dievas pažadėjo`“ (E. Vait, Kelias pas Kristų, 53 p.).
Kodėl itin svarbu tikėti Dievo pažadu atleisti, ypač tuo atveju, kai jaučiamės smerktini ir kalti dėl savo nuodėmių? Kodėl prieš reformą mūsų gyvenime reikia atleidimo? Kodėl svarbu tikėti, kad galime nugalėti Kristaus galia mūsų gyvenime, net ir dabar?
Tolesniam tyrinėjimui: „Tegul niekas neteigia, kad žmogus turi daryti mažai arba nieko nedaryti dideliame pergalės darbe, nes Dievas nieko nedaro dėl žmogaus jam nebendradarbiaujant. Taip pat nesakykite, kad Jėzus padės jums po to, kai jūs padarėte viską ką galite iš savo pusės. Kristus sakė: `Nuo Manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti` (Jn 15, 5). Ir pirmasis, ir paskutinysis žmogus turi bendradarbiauti su Dievu. Jei Šventoji Dvasia neveikia žmogaus širdies kiekviename žingsnyje, žmogus klups ir puls. Atsiskyrusio nuo Jėzaus žmogaus jėgos yra menkavertės, o bendradarbiavimas su Kristumi reiškia pergalę. […] Niekada negalvokite, kad žmogus gali daryti mažai arba nieko nedaryti; verčiau mokykite žmones bendradarbiauti su Dievu, kad žmogus galėtų būti nugalėtoju“ (E. Vait, „A New Life“, 38 p.).
„Visas tikras paklusnumas kyla iš širdies. Tai širdis darbuojasi su Kristumi. Ir jeigu mes leisime, Jis taip susitapatins su mūsų mintimis bei tikslais, taip susies mūsų širdis ir protus su Savo valia, kad paklusdami Jam mes tesielgsime pagal savo pačių impulsus. Valia, apvalyta ir pašventinta, jaus didžiausią malonumą tarnaudama Jam. Kai pažįstame Dievą pagal mums duotą privilegiją Jį pažinti, mūsų gyvenimas bus nuolatinis paklusnumas. Kai įvertinsime Kristaus charakterį ir nuolatos bendrausime su Dievu, nuodėmė mums taps bjauri“ (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 620 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Augimas krikščioniškame gyvenime ateina tada, kai meldžiame Dievo pažadų įvykdymo, tikint, kad Jis padarys tai, ką yra pasakęs. Kas pažadėta mums čia? (1 Jn 1, 7–9; Fil 4, 13; Jok 1, 5–8; Rom 8, 31–39). Kaip jūs galite išmokti patikėti šiais pažadais asmeniškai? Svarbiau, kokius galite priimti sprendimus, kurie padės šiems pažadams būti įvykdomais jūsų gyvenime?
2. Įsigilinkite į šiuos Pauliaus žodžius: „darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“. Aptarkite, ką tai reiškia, ypač kalbant apie išganymą tikėjimu. Ko mes turėtume bijoti ir dėl ko turėtume drebėti?
3. Kada buvo paskutinis kartas, kai jūs, kaip Petras, nuoširdžiai pasižadėjote Dievui, tačiau nesugebėjote įvykdyti pažado? Ko pasimokėte iš šios klaidos? Kokius principus galima įžvelgti Biblijoje, kurie leis mums pasiekti pažadėtas pergales?