Rugsėjo 14–20 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: 2 Tim 4, 11; Fm 1–25; 2 Kor 10, 12–15; Rom 5, 8–11; Mt 18, 15–17.
Įsimintina eilutė: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu Jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10).
Net po Sekminių pasitaikydavo, kad tikinčiųjų santykiai būdavo įtempti. Naujajame Testamente kartojasi pavyzdžiai, kaip Bažnyčios vadovai ir individualūs nariai aiškinosi tokius iššūkius. Šie principai yra labai vertingi šiandienei Bažnyčiai. Jie atskleidžia teigiamus padarinius, kuriuos lems biblinių principų panaudojimas sprendžiant nesutarimus.
Šią savaitę daugiausia dėmesio skirsime atkurtiems santykiams. Žinomi dvasiniai atgimimai praeityje puoselėjo santykius. Šventosios Dvasios išliejimas suteikia galimybes žmonėms priartėti prie Dievo ir vienas kito, įskaitant kliūčių tarp santykių su Dievu ir vienas kitu pašalinimą. Trumpai tariant, geriausiai Evangelijos galią atskleidžia ne tai, ką bažnyčia sako, bet kaip bažnyčia gyvena.
„Iš to visi pažins, kad esate Mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Be šios meilės visos mūsų kalbos apie atgimimą ir reformą bus bergždžios.
I. NUO IŠSISKYRIMO IKI DRAUGYSTĖS
Paulius ir Barnabas darbavosi kartu dėl Jėzaus, bet tarp jų buvo tam tikrų nesutarimų (Apd 15, 36–39). Paulius negalėjo pasitikėti baigščiu Jonu, vadinamu Morkumi. Galimi pavojai skelbiant Evangeliją paskatino Joną vieną dieną pasitraukti nuo Pauliaus ir Barnabo bei grįžti namo.
„Dėl tokio apsisprendimo Paulius kurį laiką nepalankiai, ir net griežtai, atsiliepė apie Morkų. Tačiau Barnabas buvo linkęs pateisinti šį žmogų dėl jo nepatyrimo. Jis nerimavo, kad Morkus visai neapleistų tarnavimo, nes įžvelgė jame savybes, dėl kurių Morkus būtų tinkamas ir naudingas Kristaus darbininkas“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 127 p.).
Nors Dievas naudojo visus šiuos žmones, tarp jų reikėjo išspręsti tam tikrus klausimus. Apaštalas, skelbęs malonę, turėjo parodyti malonę jaunam pamokslininkui, kuriuo Paulius buvo nusivylęs. Malonės apaštalas privalo atleisti. Morkus augo globojamas Barnabo, ir, matyt, galiausiai Pauliaus širdį palietė tam tikri pokyčiai.
1. Kaip Pauliaus laiškai iš kalėjimo Timotiejui ir bažnyčiai Kolosuose atskleidžia atnaujintus santykius su Morkumi ir naują pasitikėjimą šiuo jaunu pamokslininku? Kol 4, 10–11; 2 Tim 4, 11.
Nors nežinome, kaip Paulius susitaikė su Morkumi, biblinis įrašas yra aiškus. Morkus tapo patikimu apaštalo bendradarbiu. Bažnyčiai Kolosuose Paulius rekomendavo Morkų kaip bendradarbį. Gyvenimo pabaigoje Paulius primygtinai ragino Timotiejų atsivesti Morkų į Romą, nes jis bus naudingas padėjėjas. Jaunas pamokslininkas praturtino Pauliaus tarnystę, ir akivaizdu, kad apaštalas atleido Morkui. Kliūtys tarp jų buvo nugriautos ir jie galėjo kartu darbuotis dėl Evangelijos.
Kaip galima išmokti atleisti tiems, kurie mus įskaudino ar nuvylė? Tuo pačiu metu, kodėl atleidimas ne visada apima visišką ankstesnių santykių atkūrimą? Kodėl to ne visada reikia?
II. NUO VERGO IKI SŪNAUS
Kalėdamas Romoje Paulius sutiko pabėgusį vergą Onesimą. Jis bėgo iš Kolosų į Romą. Paulius asmeniškai pažinojo Onesimo šeimininką. Laiškas Filemonui yra Pauliaus raginimas savo draugui atnaujinti santykius su pabėgusiu vergu.
Pauliui santykiai buvo svarbūs. Apaštalas žinojo, kad sugadinti santykiai kenkia dvasiniam augimui. Filemonas buvo bažnyčios vadovas Kolosuose. Jei jis puoselėtų neapykantą Onesimui, tai pakenktų krikščioniškam liudijimui.
2. Perskaitykite Laišką Filemonui. Kokius svarbius principus, susijusius su atnaujintais santykiais, galima čia įžvelgti? Atminkite, kad esminis žodis – principai.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek keista, kad Paulius nekalbėjo ryžtingai prieš vergovės blogį. Bet Pauliaus strategija buvo daug efektyvesnė. Evangelija, idealiu atveju, panaikina visų klasių skirtumus (Gal 3, 28). Apaštalas siuntė Onesimą atgal pas Filemoną ne kaip vergą, bet kaip sūnų Jėzuje ir Filemono mylimą brolį Viešpatyje (Fm 16).
Paulius žinojo, kad pabėgusių vergų ateitis būdavo prasta. Jie galėjo būti sulaikyti bet kuriuo metu. Jie būdavo pasmerkti skurdui. Tačiau dabar, kaip Filemono brolis Kristuje ir uolus bendradarbis, Onesimas galėjo tikėtis puikios ateities. Filemonas galėjo užtikrinti maistą, nakvynę ir darbo vietą. Sugadintų santykių atkūrimas galėjo iš esmės pakeisti jo gyvenimą. Jis tapo ištikimu ir mylimu broliu bei Evangelijos bendradarbiu su Pauliumi (Kol 4, 9).
Paisant Evangelijos principų, kuriuos matome čia, ko pastarieji moko ir kaip padeda spręsti klausimus, susijusius su įtampa ir net susiskaldymais?
III. NUO RUNGTYNIAVIMO IKI TARNAVIMO
3. Ankstesnėje pamokoje tyrinėjome, kad bažnyčia Korinte turėjo gilių problemų. Kokius principus, kurie susiję su santykių gydymu, atkūrimu bei atgimimu ir reforma, Paulius užrašė 1 Kor 3, 5–11; 12, 1–11 ir 2 Kor 10, 12–15?
Šiose ištraukose apaštalas apibūdino svarbiausius principus, susijusius su Bažnyčios vienybe. Jis atkreipė dėmesį, kad Jėzus naudoja skirtingus tarnautojus atlikti įvairioms pareigoms Jo Bažnyčioje, nors kiekvienas darbuojasi išvien vardan Dievo karalystės (1 Kor 3, 9).
Dievas mus kviečia bendradarbiauti, o ne rungtyniauti. Kiekvienas tikintysis yra Dievo apdovanotas bendradarbiauti ir tarnauti Kristaus kūnui, tai yra Bažnyčiai (1 Kor 12, 11). Nėra svarbesnių ar menkesnių dovanų. Visos dovanos yra būtinos Kristaus Bažnyčiai (1 Kor 12, 18–23). Dievo suteiktos dovanos skirtos ne savanaudiškam pasirodymui. Šventoji Dvasia suteikia dovanas tarnystei.
Rungtyniauti su kitais yra neprotinga, nes dėl to neteksime drąsos arba tapsime arogantiški. Jei manome, kad kiti mus gerokai pranoksta, nusiviliame, lygindami save su tokiais žmonėmis. Jei manome, kad mūsų triūsas vardan Kristaus yra efektyvesnis nei kitų darbas, didžiuojamės. Abi šios nuostatos paralyžiuoja mūsų efektyvumą dėl Kristaus. Darbuojantis toje įtakos sferoje, kurią Kristus pavedė mums, rasime džiaugsmą ir pasitenkinimą liudydami Kristų. Mūsų darbas pasitarnaus kitų narių pastangoms, ir Kristaus Bažnyčią lydės milžiniška sėkmė.
Ar jūsų aplinkoje yra žmogus, kurio dovanos sukelia pavydą? Taip pat, kaip dažnai didžiavotės savo dovanomis, pastarąsias lygindami su kitų žmonių dvasinėmis dovanomis? Esmė yra tai, kad Paulius visada nerimavo dėl šių dalykų, nes tikrovė yra būtent tokia. Nepaisant to, kam pasiduosime, kaip mes galime ugdyti nesavanaudišką nusistatymą, kuris yra būtinas, siekiant išvengti spąstų?
IV. NUO TRINTIES IKI ATLEIDIMO
Kas yra atleidimas? Ar atleidimas pateisina elgesį to asmens, kuris siaubingai mums pakenkė? Ar atleidimas priklauso nuo kenkėjo atgailos? Ką daryti, jei tas, kuris man pakenkė, nenusipelno mano atleidimo?
4. Kaip šios ištraukos padeda mums suprasti biblinį atleidimą? Rom 5, 8–11; Lk 23, 31–34; 2 Kor 5, 20–21; Ef 4, 26–30.
Kristus ėmėsi iniciatyvos sutaikinti mus su Savimi. Dievo gerumas skatina atsiversti (Rom 2, 4). Kristuje buvome sutaikinti su Dievu, kai tebebuvome nusidėjėliai. Mūsų atgaila ir išpažintis nesukuria sutaikinimo. Pastarąjį atnešė Kristaus mirtis ant kryžiaus; mūsų dalis – priimti tai, kas buvo dėl mūsų padaryta.
Tiesa, kad mes negalime gauti atleidimo palaimų, kol neišpažįstame savo nuodėmių. Tai nereiškia, kad mūsų išpažintis sukuria atleidimą Dievo širdyje. Atleidimas buvo Jo širdyje visą laiką. Išpažintis leidžia mums priimti atleidimą (1 Jn 1, 9). Išpažintis yra gyvybiškai svarbi ne todėl, kad keičia Dievo požiūrį į mus, bet todėl, kad keičia mūsų požiūrį į Jį. Kai mes pasiduodame Šventosios Dvasios galiai ir atgailaujame bei išpažįstame savo nuodėmes, esame pakeičiami.
Atleidimas taip pat yra itin svarbus mūsų pačių dvasinei gerovei. Atsisakymas atleisti kenkėjui, net jei jis nenusipelno atleidimo, gali pakenkti mums daugiau nei tam, kuris mums pakenkė. Jei asmuo pakenkė jums ir skausmas „pūliuoja“ viduje, nes nepavyksta atleisti, tada kenkėjas daro jums dar didesnę žalą.
Atleidimas išlaisvina asmenį iš mūsų pasmerkimo, nes Kristus išlaisvino mus nuo pasmerkimo. Atleidimas nepateisina kito asmens elgesio mūsų atžvilgiu. Mes galime būti sutaikinti su asmeniu, kuris mums pakenkė, nes Kristus sutaikino mus su Savimi, kai mes pakenkėme Jam. Mes galime atleisti, nes mums atleista. Mes galime mylėti, nes esame mylimi. Atleidimas yra pasirinkimas. Mes galime pasirinkti atleisti nepaisant kito asmens elgesio ar požiūrio. Tai yra tikroji Jėzaus dvasia.
Kaip dėmesio sutelkimas į atleidimą Kristuje gali padėti išmokti atleisti kitiems?
V. NUO APMAUDO IKI ATKŪRIMO
5. Perskaitykite Mato 18, 15–17. Kokių trijų žingsnių Jėzus mokė ryšium su konfliktų sprendimu, kai mums pakenkė kitas Bažnyčios narys? Kaip taikyti šiuos žodžius šiuolaikinėmis aplinkybėmis?
Duodant patarimą (Mt 18) Jėzaus troškimas buvo – kad konfliktas paliestų kuo mažiau žmonių. Jo tikslas – kad du žmonės patys išspręstų bėdą. Štai kodėl Jėzus mokė: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“ (Mt 18, 15). Jei į dviejų asmenų konfliktą įsitraukia vis daugiau žmonių, ginčas tik didės.
Žmonės renkasi pusę ir susiformuoja kautynių rikiuotės. Bet kai krikščionys bando spręsti nesutarimus asmeniškai, ir tai daroma krikščioniškosios meilės ir abipusio supratimo dvasia, sukuriama susitaikinimo aplinka. Tada atmosfera tinkama Šventajai Dvasiai veikti tuos asmenis, kurie stengiasi išsiaiškinti nesutarimus.
Būna metas, kai asmeniški raginimai išspręsti konfliktą yra neefektyvūs. Tokiais atvejais Jėzus moko mus pasiimti vieną ar du brolius. Tai antras susitaikinimo proceso žingsnis, kuris visada turi būti žengiamas tik po pirmojo. Tikslas yra suartinti žmones, o ne atitolinti vieną nuo kito. Vienas ar du, kurie prisijungia prie nukentėjusios pusės, ateina ne įrodyti, kad jis yra teisus arba teisti ir kaltinti kitą asmenį. Jie ateina krikščioniškosios meilės ir užuojautos dvasia patarti ir kartu pasimelsti, kad tie du įsižeidę žmonės susitaikintų.
Pasitaiko atvejų, kai bandymai išspręsti problemą tiesiog neveikia. Tokiu atveju Jėzus mokė mus iškelti klausimą bažnyčioje. Jis tikrai nemokė, kad reikia nutraukti rytines pamaldas ir imtis spręsti konfliktą. Tinkama vieta šiai problemai spręsti, jei pirmi du žingsniai nepadėjo sutaikinti abiejų pusių, – bažnyčios taryba. Vėlgi, Kristaus tikslas yra sutaikinimas, o ne vienos pusės kaltinimas, o kitos užtarimas.
„Nekęskite apmaudo, kuris subręsta į įsiūtį. Neleiskite žaizdai pūliuoti ir nepratrūkite nuodingais žodžiais, kurie užteršia protus tų, kurie klausosi. Neleiskite karčioms mintims toliau užimti jūsų ir kito žmogaus protą. Eikite pas savo brolį ir su nuolankumu bei nuoširdumu pasikalbėkite su juo rūpimu klausimu“ (E. Vait, „Gospel Workers“ 499 p.).
Tolesniam tyrinėjimui: „Kai Kristus pasilieka darbininkų sieloje, kai savanaudiškumas visiškai miršta, kai nebėra varžymosi bei nesantaikos dėl aukštesnės vietos, kai įsivyrauja vienybė ir darbininkai pasišvenčia, o meilė vienas kitam tampa matoma ir jaučiama, tada Šventosios Dvasios malonės bus tikrai išlietos, ir Dievo pažadas niekada nenuvils“ (E. Vait, „Selected Messages“, 1 t., 175 p.).
„Jei Viešpaties dieną prieglobsčiu ir aukštu bokštu norime turėti Kristų, privalome išsižadėti nesantaikos ir aukštesnės vietos siekimo. Mes turime visiškai sunaikinti šių nešventų dalykų šaknis, kad jie negalėtų ir vėl želti. Mes turime visiškai pavesti save Viešpačiui“ (E. Vait, „Last Day Events“, 190 p.).
Klausimai aptarimui:
1. Perskaitykite Kol 3, 12–17. Aptarkite krikščioniškas savybes, kurias Paulius ragino ugdyti krikščionis Kolosuose. Kodėl šios savybės yra pagrindas visų konfliktinių aplinkybių sprendimui? Kaip jos padeda mums įgyvendinti Jėzaus principus, užrašytus Mt 18, 15–18?
2. Dar kartą patyrinėkite Kol 3, 12–17 ir mokymus, užrašytus šiose eilutėse. Kodėl šie dalykai būtini atgimimui ir reformai, kurios žūtbūt reikia bažnyčioje?
3. Jei pažvelgsime į visą Septintosios dienos adventistų bažnyčią, kas mus labiausiai sulaiko nuo atgimimo ir reformos, kuri bus būtina norint laimėti pasaulį? Ar tai mūsų mokymas ir doktrinos? Žinoma, ne. Būtent šiuos dalykus Dievas ir pavedė mums skelbti pasauliui. Problema slypi tik mumyse, mūsų tarpasmeniniuose santykiuose, mūsų smulkmeniškame pavyde, mūsų rietenose, mūsų savanaudiškume, mūsų nore būti pranašesniais ir daugybė kitų dalykų. Kodėl jūs, taip, jūs, o ne asmuo šalia jūsų, ne pastorius, bet jūs, privalote melsti Šventosios Dvasios galios, kad įvyktų pokyčiai, kurie privalo pasireikšti jumyse, nes tik tada pamatysime atgimimą ir reformą visoje bažnyčioje?