Liepos 9–15d.
Sabata ir garbinimas
Šią savaitę skaitykite: Iš 20, 11; Įst 5, 15; Iz 44, 15–20; Mt 11, 28–30; Rom 6, 16–23.
Įsimintina eilutė: „Ateikime, pagarbinkime ir pulkime kniūbsti, klaupkimės prieš Viešpatį, mūsų Kūrėją! Juk Jis mūsų Dievas, o mes – tauta, kurią Jis gano, kaimenė, kurią Jis veda“ (Ps 95, 6–7).
Šio ketvirčio įžanga leidžia suprasti, kad pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra pirmojo angelo žinios ir garbinimo temos centras. Pirmas angelas skelbė amžinąją Evangeliją, gerąją naujieną apie išgelbėjimą Jėzuje, išgelbėjimą iš nuodėmės vergijos. Evangelija – tai naujas gyvenimas Kristuje, pašventinimo pažadas, kuris yra išgelbėjimo ir atpirkimo dalis (Jn 17, 17, Apd 20, 32; 1 Tes 5, 23).
Pirmas angelas priminė, kad turime garbinti Sutvėrėją, Tą, kuris sukūrė mus, dangų ir žemę, kurioje mes gyvename.
Taigi garbinimas yra susijęs su sukūrimu, atpirkimu ir pašventinimu. Nestebina tai, kad šios trys temos atsiskleidžia įsakyme švęsti sabatą, kuri yra svarbi Apr 14 apibūdintų įvykių dalis. Visiems teks apsispręsti, ar garbinti Kūrėją, Atpirkėją ir Tą, kuris pašventina, ar žvėrį ir jo atvaizdą. Trečio pasirinkimo tekste nėra.
Šią savaitę pažiūrėsime į įsakymą švęsti sabatą ir kaip jis susijęs su garbinimu, atpirkimu ir pašventinimu. Tyrinėdami paklauskime savęs, kaip galime šias temas padaryti garbinimo centru?
I. Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas –
garbinimo pagrindas
„Atmink ir švęsk šabo dieną“ (Iš 20, 8 ). Žodžiai atminti ir paminklas hebrajų kalboje turi tą pačią šaknį – zkr. Pasakęs atmink, Dievas paliko žmonėms paminklą, turintį priminti du svarbius įvykius.
1. Anot ketvirto įsakymo, kokius du įvykius turime prisiminti, ir kaip jie yra vienas su kitu susiję? Iš 20, 11; Įst 5, 15.
Kristaus kaip Kūrėjo vaidmuo yra neatsiejamas nuo Jo kaip Atpirkėjo vaidmens, ir kiekvieną sabatą abu šie vaidmenys yra pabrėžiami. Ne kas mėnesį, ne kasmet, bet kas savaitę, be išimčių. Tas, kuris mus sukūrė yra Tas pats, kuris išvedė Izraelį iš Egipto ir kuris išvaduoja mus iš nuodėmės vergovės.
2. Perskaitykite Kol 1, 13–22. Kaip Paulius sieja Kristaus kaip Kūrėjo ir Atpirkėjo vaidmenis?
Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra visos biblinės tiesos pamatas, kuris yra toks svarbus, jog mums liepta švęsti sabatą, kad nepamirštume šios tiesos. Nuo Edeno, kur septintoji diena buvo pašventinta pirmą kartą, iki šios dienos yra žmonių, kurie garbina Viešpatį laikydamiesi sabatos.
Pagalvokite, kokios svarbios turi būti Viešpačiui šios dvi tiesos, kad Jis paliko mums savaitinį jų priminimą. Kaip sabatos šventimas gali padėti jums labiau vertinti Kristų kaip Kūrėją ir Atpirkėją?
II. Atminsi savo Kūrėją
Biblija prasideda gerai žinomais žodžiais: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Žodis sukūrė (hebrajiškai – bara) yra vartojamas apibūdinti tik Dievo veiksmus. Žmonės gali statyti, daryti, gaminti, bet tik Dievas gali bara. Tiktai Dievas gali sukurti erdvę, laiką, materiją ir energiją – medžiaginį pasaulį, kuriame mes egzistuojame.
Žinoma, kaip Jis viską sukūrė, lieka paslaptimi. Mokslas vos gali paaiškinti, kas yra materija, nekalbant apie tai, kaip ji buvo sukurta ir kodėl ji yra būtent tokia. Tačiau svarbu tai, kad mes nė minutei neužmirštume, iš kur visa atsirado. „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs […] Juk Jis tarė, ir pasaulis pasidarė, Jis įsakė, ir visa atsirado“ (Ps 33, 6–9).
Įgyvendinus kokį nors svarbų sumanymą, žmonės paprastai mėgsta švęsti. Pavyzdžiui, pastačius bažnyčią, ji paskiriama Dievui. Panašiai ir Dievas, sukūręs dangų ir žemę, įamžino šį įvykį pašvęsdamas ypatingą dieną – sabatą.
3. Palyginkite Iz 40, 25-26; 45, 12–18; Kol 1, 16–17; Hbr 1, 2; Iz 44, 15–20; 46, 5–7. Kas šiose eilutėse priešpastatoma?
Kai žemėje prasidėjo didžioji kova tarp Kristaus ir šėtono, priešas pabandė priversti žmones abejoti ar paneigti tikrojo Dievo, Kūrėjo egzistavimą. Nepaisydamas Jo Žodžio ir amžinosios galybės bei dievystės, žmogus mėgino protu paaiškinti mūsų kilmę. Buvo pateiktos įvairiausios teorijos. Populiariausia šiandien, žinoma, yra evoliucija, kurios šalininkai be įrodymų tvirtina, kad visa gyvybė ir intelektas egzistuoja dėl atsitiktinės kaitos ir natūralios atrankos. Neseniai buvo pateikta teorija, neva mes esame tik kompiuterinė projekcija, kad mes iš tikrųjų neegzistuojame, o esame paprasčiausias pranašesnės ateivių rasės kūrinys. Daugeliu atvejų galima būtų teigti, kad Izaijo apibūdinti žmonių rankomis padaryti stabai, kuriuos garbino patys gamintojai, prilygsta daugeliui kitų gyvybės kilmės teorijų, dažnai pristatomų kaip alternatyva Biblijos Dievui.
Jei iš tikrųjų tikime, kad sabata yra paminklas Dievo sukurtam pasauliui, kaip tai gali mus apsaugoti nuo melagysčių apie mūsų kilmę? Taip pat, kas norėtų garbinti Dievą, kuris panaudojo žiaurų vystymosi procesą mums sukurti, kaip kai kurie moko?
III. Išvaduoti iš vergovės
Sabata nurodo ne tiktai į pasaulio sukūrimą, kas svarbu garbinimui, bet taip pat ir į atpirkimą. Įst 5, 15 parašyta: „Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl Viešpats, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną.“ Šitie žodžiai aidi svarbioje pirmo angelo žinioje, t.y. atpirkimo ir išgelbėjimo. Ir šį atpirkimą simbolizuoja tai, ką Viešpats padarė dėl Izraelio išvesdamas juos iš Egipto. Joks Egipto dievas negalėjo sutrukdyti pavergtai tautai išeiti. Tiktai Izraelio Dievas, kuris apsireiškė galingais stebuklais ir akinančioje šlovėje, galėjo išvesti izraelitus galingai pakelta ranka (Įst 5, 15). Dievas norėjo, kad izraelitai atsimintų, jog Viešpats yra Dievas ir šalia Jo nėra kito (Įst 4, 35). Todėl Jis davė jiems sabatą, kad ji primintų išvedimą iš Egipto ir tai, jog Kristus išvadavo mus iš nuodėmės vergovės.
4. Perskaitykite Rom 6, 16–23. Koks čia užrašytas pažadas ir kaip jis susijęs su tuo, ką Viešpats padarė dėl Izraelio Egipte?
Naujasis Testamentas aiškiai moko, kad išvadavimui iš nuodėmės vergijos reikia galingo Išgelbėtojo, panašiai kaip senovės Izraeliui reikėjo, kad Dievas juos išvestų iš Egipto. Būtent tokį Viešpatį turėjo Izraelio vaikai ir būtent tokį Viešpatį turi šiandien krikščionys. Tas pats Dievas, kuris išvadavo izraelitus iš vergovės, vaduoja mus iš nuodėmių, kurioms mes vergaujame.
Išvadavimas iš nuodėmės vergijos – štai priežastis garbinti Viešpatį! Išvaduoti izraelitai giedojo giesmę (žr. Iš 15), o mums džiaugsmą už Dievo suteiktą malonę turi teikti sabatos patyrimas. Juk Jis panaikino ne tiktai teisėtą atpildą už nuodėmę, kuris krito ant Jėzus, bet ir išvadavo iš pavergiančios nuodėmės galios.
Ką reiškia daugiau nevergauti nuodėmei? Ar tai, kad esame be nuodėmės, kad net kartais nenusidedame? Svarbiausia, kaip galima išmokti melsti Evangelijoje duotų iš nuodėmės vergijos išlaisvinančių pažadų įvykdymo?
IV. Atsiminkite Tą, kuris pašventina
5. Perskaitykite Iš 31, 13. Ką, jūsų manymu, tai reiškia? Kaip tai mums aktualu šiandien? Ką reiškia turėti mus pašventinantį Dievą? Kaip mes galime patirti šį procesą asmeniškai?
Pasaulio sukūrimas, atpirkimas, pašventinimas – visi tai susiję. Sukūrimas, žinoma, yra visko pagrindas (be jo nebūtų ką atpirkti ar pašventinti). Tačiau puolusiojo būklėje sukūrimo neužtenka. Mums reikėjo atpirkimo, pažado atleisti mūsų nuodėmes. Kitu atveju susidurtume su amžina mirtimi.
Žinoma, nuo atpirkimo neatsiejamas yra pašventinimas, t.y. augimas šventume ir malonėje. Iš 31, 13 žodžio pašventinu šaknis yra tokia pat, kaip Iš 20, 8 pavartoto žodžio švęsk. Ta pati šaknis pavartota Iš 20, 11, kur pasakyta, kad Dievas pašventino septintąją dieną (taip pat žr. Pr 2, 3 ). Visais šitais atvejais šaknis – qds reiškia būti šventu, atskirtu arba paskirtu kaip šventu.
Dievas pašaukė Izraelį ir atskyrė kaip Jo šventus žmones, kad būtų šviesa pasauliui. Kristus pašaukė mokinius skelbti Evangeliją pasauliui. Šios užduoties centras yra šventumas ir skelbiančiųjų Evangeliją charakteris. Evangelijos žinia yra susijusi ne tik su tuo, kad mes daugiau nesmerktini už mūsų nuodėmes. Evangelijos žinia taip pat susijusi su išlaisvinimu iš nuodėmės vergovės, naują gyvenimą Kristuje, liudijimą, ką Dievas gali padaryti dėl mūsų čia ir dabar.
Perskaitykite 2 Kor 5, 17. Ką Paulius sako čia, ir kaip mes galime susieti šią eilutę su pasaulio sukūrimu, atpirkimu ir sabatos tema? Kaip garbinimas sabatoje gali padėti mums sutelkti dėmesį į šias temas?
V. Atilsis atpirkime
Esame sukurti, atpirkti ir pašventinami Kristuje, ir tai simbolizuoja ypatingos sabatos palaimos.
6. Mt 11, 28–30 perskaitykite Jėzaus kvietimą atilsiui. Kaip sabata dera su tuo, ką Jėzus sako mums čia?
Siūlydamas žmonėms atilsį, Jėzus omenyje turėjo emocinįų, psichologinį ir dvasinį poilsį tiems, kuriuos slegia sunki nuodėmės, kaltės ir baimės našta. Be to, kad žmogui būtinas fizinis poilsis, reikia, jog pailsėtų ir protas, ir dvasia, pasikeistų gyvenimo tempas. Būtent tam Dievas pašventino sabatą. Tyrimai parodė, kad našumas iš tikrųjų didėja, jei per savaitę pailsime. Jei ilsimės nuo gyvenimo rutinos, šviesėja protas, didėja fizinė ištvermė. Sabata taip pat suteikia būtiną laukimo jausmą, kuris užkerta kelią nuoboduliui ir nuovargiui.
Bet kas gali pasakyti, kad jie ilsisi Kristuje, tačiau sabata yra apčiuopiama tokio poilsio apraiška. Sabata simbolizuoja poilsį, kurį mes iš tikrųjų turime Jame, Kristaus parūpintame išgelbėjime.
Sabata taip pat pasitarnauja ir mūsų jausmams. Ji suteikia mums tapatybę: mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, ir mes priklausome Jam todėl, kad Jis sukūrė mus.
Dievas sutuokė porą Edene, kad patenkintų žmogaus jaučiamą artimumą vienas kitam. Viešpats taip pat pašventino sabatą, kad patenkintų žmogaus jaučiamą artimumą Kūrėjui ir Jo kūriniams.
Sabata – tai pažado įvykdymas – kuo mes galime tapti per Kristaus atpirkimą. Ji suteikia mums viltį ateičiai, nurodo į amžiną sabatos poilsį. Bet svarbiausia yra tai, kad sabata patenkinta didžiausią iš visų žmogaus poreikių – Kažką garbinti. Dievas Savo begalinėje išmintyje davė mums sabatą kaip skirtą garbinti ir šlovinti Jį dieną.
Kokios naštos slegia jus, nuo kurių jums reikia pailsėti, ir kaip jūs galite išmokti patikėti jas Dievui? Kaip sabatos patyrimas gali padėti jums išmokti iš tikrųjų ilsėtis Jame?
Toliau studijuokite: E. Vait, Patriarchai ir Pranašai, 25–31 p.; 81–85 p.; Su meile iš Dangaus, 173–78 p.
„Kad išlaikytų sabatos šventumą, žmonės patys turi būti šventi. Tikėjimu jie turi tapti Kristaus teisumo dalininkais. Duodamas Izraeliui įsakymą: ‚Atsimink, kad švęstumei sabatos dieną‘, Dievas taip pat pasakė: ‚Jūs būsite Man pašvęsti žmonės‘“ (Iš 20, 8. 22. 30). (E. Vait, Su meile iš Dangaus, 174 p.)
„Kai Viešpats išvadavo Izraelį iš Egipto ir patikėjo izraelitams Savo Įstatymą, Jis mokė juos, kad sabatos šventimas atskirs juos nuo stabmeldžių. Būtent tai darė skirtumą tarp pripažįstančiųjų aukščiausią Dievo valdžią ir tų, kurie atsisako pripažinti Jį kaip jų Kūrėją ir Karalių.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 6, 349 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite tai, kaip sabatos šventimas gali apsaugoti mus nuo daugelio su pasaulio sukūrimu susijusių klaidų. Pagalvokite, pavyzdžiui, apie tuos žmones, kurie paskutinėmis dienomis garbins žvėrį, priešingai nei tie, kurie garbina Kūrėją (žr. Apr 14). Kaip iškreiptas mūsų kilmės supratimas, pavyzdžiui, kad kurdamas mus Jėzus naudojo evoliuciją, suklaidintų žmones paskutinėmis dienomis?
2. Grįžkite prie sabatos ir garbinimo klausimo. Kaip jūsų bažnyčia garbina sabatoje? Ar pamaldose pabrėžiamas Dievo kaip Kūrėjo, Atpirkėjo ir mus pašventinančio Viešpaties išaukštinimas? Jei ne, kas tuomet pabrėžiama? Kaip mes galime išmokti išlaikyti Viešpatį garbinimo centru?
3. Pasaulio sukūrimas yra mūsų tikėjimo centras. Kodėl septintosios dienos adventistų tikėjimas būtų beprasmis, jei negarbintume Dievo kaip Kūrėjo? Pasaulio sukūrimas yra viso mūsų tikėjimo pagrindas, o sabata yra įtvirtinta pasakojime apie pasaulio sukūrimą. Kaip šitie faktai atskleidžia sabatos svarbą? Kaip tai padeda mums geriau suprasti paskutiniųjų dienų įvykius, kai piktos jėgos sieks būti garbinamos vietoje Dievo, kuris vienas nusipelno būti garbinamas?