Vasario 11–17 d.
Šią savaitę skaitykite: Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–12; Įst 5, 12–15; Mt 12, 1–13; Jn 9, 19–30.
Įsimintina eilutė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28).
Pagrindinė mintis: Septintoji diena sabata nurodo į Jėzų, mūsų Kūrėją ir Atpirkėją.
„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsiradęs, bet pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais tiems, kurie tiki Jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jn 1, 1–13).
Šios eilutės, žinoma, nurodo į Jėzų, per kurį visa atsirado ir kuris duoda išgelbėjimą tikintiems Jo vardą, tikintiems, kad Jėzus yra ir Kūrėjas, ir Atpirkėjas. Ir, kaip moko Biblija, abu šiuos svarbius aspektus, ką Jėzus padarė, randame sabatos įsakyme.
I. Sabata Pradžios knygoje
Viena iš gilių Biblijos tiesų yra tai, kad Edene, tobulame pasaulyje, sukurtame tobulo Dievo, septinta diena buvo pašventinta ir palaiminta. Štai kokia sena ir esminė yra septinta diena sabata. Pastaroji yra viena svarbiausių biblinių tiesų.
1. Kas parašyta Pr 2, 1–3, ką Dievas atliko po to, kai Jis įsteigė sabatą?
Dievas ją sukūrė, Jis ilsėjosi tą dieną, palaimino ją ir pašventino, o tai reiškia, kad Jis atskyrė ją šventam tikslui. Žavi tai, kad pats Dievas „ilsėjosi“ septintą dieną. Kad ir ką tai reikštų, aišku, jog šią dieną turime vertinti rimtai, nes šią dieną ilsėjosi pats Dievas!
Pr 2, 3 taip pat parašyta, kad Kūrėjas „palaimino“ septintą dieną. Dieną anksčiau Jis palaimino gyvūnus ir žmogų (Pr 1, 22. 28). Dievas nurodo į šį sabatos palaiminimą ketvirtame Dekalogo įsakyme, amžinai susiedamas sabatos įkūrimą ir savaitinę sabatą.
2. Atkreipkite dėmesį, kiek kartų frazė „septinta diena“ yra pakartota Pr 2, 1–3. Ką tai galėtų reikšti?
Tris kartus yra paminėta konkreti diena. Tai pabrėžia septintos dienos sabatos išskirtinumą ir aiškiai nusako, kad ši diena skiriasi nuo likusios savaitės. Tai turi visada priminti mums, kad Dievas nepadarė šventa pirmos ar kokios kitos dienos. Ypatingai palaiminta yra septinta diena, o ne kažkokia kita.
Įkurdamas septintą dieną, Dievas užbaigė visus kūrybos darbus. Septynias savaitės dienas Jis meistriškai padarė savaite. Šio savaitinio ciklo buvo laikomasi visame Šventajame Rašte ir per visą istoriją. Taip Dievas parodo Savo visokeriopą valdžią ne tik erdvės bei kūnų, esančių erdvėje, bet ir laiko atžvilgiu. Niekas iš mūsų negali valdyti laiko. Pastarasis negailestingai bėga, visiškai nepaisydamas mūsų intrigų. Tad svarbu, kad išmoktume pasitikėti Viešpačiu per tą trumpą laiką, duotą čia žemėje.
Pagalvokite apie laiko tėkmę, kaip ji neša mus akimirką po akimirkos, kiekvieną dieną ir kiekvienais metais. Nors pats laikas mums visiškai nepavaldus, tam tikra prasme galime jį valdyti, pasirinkdami, ką darome su laiku. Ar gerai naudojate laiką? Kam jį skiriate? Kaip galėtumėte panaudoti savo laiką, kurio čia turite labai nedaug, geriau?
II. Sabata Išėjimo knygoje
3. Perskaitykite Iš 20, 8–11. Ką Viešpats liepė padaryti ir kokia priežastis duota tai daryti?
Visi namai, įskaitant tarnus bei gimines, ir darbininkus, ir „viršininką“, visi turėjo ilsėtis kartu. Sabata yra didi lygintoja, išlaisvinanti iš neteisingos socialinės santvarkos. Dievo akivaizdoje visi žmonės yra lygūs, ir sabata yra unikalus būdas apreikšti šią svarbią tiesą, ypač pasaulyje, kuriame dominuoja klasių santvarka, arba išaukštinanti, arba pažeminanti tam tikras grupes.
Šis įsakymas taip pat yra kruopščiai suformuotas literatūrinis vienetas:
A. Įvadas: „Atmink ir švęsk šabo dieną“ (8 eilutė).
B. Įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus“ (9 eilutė)
C. Paraginimas: „bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“ (10 eilutė).
B.1. Įsakymas: „nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus…“ (10 eilutė).
C.1. Paraginimas: „Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą…, bet septintąją dieną ilsėjosi…“ (11 eilutė).
D. Išvada: „Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (11eilutė).
A dalyje yra užrašytas tarsi įžanginis teiginys, esminis sabatos įsakymo principas.
B – įsakymas dirbti šešias dienas.
B.1 – įsakymas susilaikyti nuo bet kokio darbo sabatoje, taikytinas visai šeimai, svečiams ir net gyvuliams.
C. ir C.1 – paraginimas.
C dalyje yra išskirtas laiko veiksnys septynių dienų sekoje, pabrėžiantis, kad „septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas“.
C.1 – oficialus paraginimas ir įvadinis žodelis „juk“. Pastarasis išsamiai paaiškina, kad Viešpats šešias dienas dirbo, o septintą – ilsėjosi, taip primenant pirmą sabatą po pasaulio sukūrimo.
D – nepriklausomas punktas, prasidedantis žodžiu „todėl“ ir formuojantis išvadą. Paskutiniai įsakymo žodžiai „ir padarė šventą“ atitinka įvadinio principo raginimą.
A – „švęsk šabo dieną“ nurodo į Dievo pašventintą sabatą (Pr 2, 3).
III. Sabata Pakartoto įstatymo knygoje
Septintosios dienos adventistai yra labiausiai žinomi dėl sabatos įsakymo, užrašyto Išėjimo knygoje, kuris yra dar kartą primintas (ir visi kiti įsakymai) Pakartoto Įstatymo knygoje. Žavi tai, kad, nors kalba labai panaši, ji nėra visiškai tokia pat. Be to, Pakartoto Įstatymo knygoje papildomai yra užrašytas paraginimas, kurio nėra Išėjimo knygoje.
4. Perskaitykite Įst 5, 12–15 ir palyginkite su Iš 20, 8–11. Kokius pastebite panašumus ir skirtumus, ir kodėl jie svarbūs?
Nors panašumų daug, yra viena nauja detalė ir akcentas. Nors abiejuose tekstuose kalbama apie vergų poilsį sabatoje, Pakartoto Įstatymo knygoje tai itin pabrėžiama: „idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu“ (Įst 5, 14). Čia matome tai, kas buvo neseniai paminėta, kad sabata padeda šeimininkui ir vergui būti lygiais; abu turi ilsėtis tą pačią dieną. Sabata vergams buvo tam tikra apsauga nuo šeimininko, kuris neleistų ilsėtis. Ši apsauga susijusi su įsakymu, kuris yra neatsiejama paties pasaulio sukūrimo dalis.
Tai iškelia įdomų klausimą. Sabata turėjo būti sukūrimo paminklu nepuolusiame pasaulyje. Ji neturėjo nieko bendra su vergais, vergėmis ar vergove Egipte, kuri yra vergovės nuodėmei ir išvadavimo iš jos simbolis. Ši nauja detalė buvo pridėta po puolimo; į pirmąjį nurodymą buvo įtraukta tai, kas iš pradžių jame nebuvo minima.
Taigi pradžioje sabata buvo pasaulio sukūrimo simbolis; po nuodėmės ji tapo pasaulio sukūrimo ir atpirkimo simboliu, kuris taip pat nurodo ir į atkūrimą (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15; Apr 21, 1). Pasaulio sukūrimas ir atpirkimas yra artimai susiję Biblijoje; tiktai Dievas Kūrėjas galėjo būti Dievu Atpirkėju, o tai – Jėzus (žr. Jn 1, 1–14). Abi įsakymo versijos rodo, kad septintoji diena sabata yra Jėzaus tarnystės, mūsų Kūrėjo ir mūsų Atpirkėjo simbolis.
Pagalvokite apie vergovę, iš kurios Kristus pažadėjo išvaduoti jus. Kokius laisvės pažadus jūs turite Jėzuje? Kaip galite melsti jų įvykdymo ir leisti Viešpačiui padaryti juos tikrove jūsų gyvenime?
IV. Jėzus ir Jo sabata: 1 dalis
Daugybė knygų, ir jos vis dar rašomos, yra skirtos vienam tikslui – parodyti, kad įsikūnijęs Jėzus nukreipė žmones nuo septintos dienos sabatos ir nurodė į pirmąją savaitės dieną (sekmadienį) arba, kaip šiandien įprasta manyti, tai, kad septinta diena buvo pakeista tiesiog „poilsiu“ Kristuje.
Tačiau neatrodo, kad toks atvejis būtų užrašytas Evangelijos pasakojimuose. Be akivaizdžios tokių knygų reikmės (būtinybė pateisinti septintos dienos sabatos atmetimą, būdingą didžiai daliai krikščioniško pasaulio per praėjusius septyniolika ar aštuoniolika šimtmečių), jose teigiama, kad Kristus, išgydydamas sabatoje, „palaidojo“ šį įsakymą.
Ko verti šie argumentai? Atidžiai tyrinėjant tai, ką Jėzus padarė sabatoje, prieštarauja šių teologų mėginimams pasinaudoti Evangelijoje aprašytais įvykiais.
5. Atidžiai perskaitykite Mt 12, 1–13, ypatingą dėmesį atkreipdami į išgydymą sabatoje. Skaitydami paklauskite savęs: koks yra kontekstas, kodėl Jėzus tai darė būtent sabatoje ir ką Jis norėjo pasakyti?
Galbūt pagrindinė eilutė, paaiškinanti visa tai, yra 7 eilutė. Pastaroji yra svarstomo klausimo esmė: žmonės, gailestingumas ir gerumas bei meilė artimui. Tinkamai švenčiama sabata atveria daugiau galimybių parodyti gerumą ir gailestingumą tiems, kam to reikia, negu kitomis savaitės dienomis, kai privalome užsidirbti pragyvenimui. Problema buvo tai, kad sabatai buvo primetamos žmonių išgalvotos taisyklės ir priesakai, kurie netrukus tapo svarbesni už pačią sabatą ir meilę Dievui bei aplinkiniams. Meilė, sako Šventasis Raštas, yra Įstatymo vykdymas, ir visko, kas verčia Įstatymą neigti meilę ar veikti prieš ją, turi būti atsisakyta. Sabata tapo Įstatymu be meilės, o tai – Įstatymo raidės laikymasis. Jėzus prieš tai kovojo išgydydamas sabatoje.
Religinės įstaigos kietumą galimą įžvelgti neregio išgydyme (Jn 9). Atidžiai perskaitykite 16 eilutę. Akivaizdus Įstatymo be meilės pavyzdys!
Galiausiai, jei gydydamas per Savo sabatą Jėzus būtų pradėjęs nukreipti žmones nuo septintos dienos, tai būtų buvęs labai keistas būdas tai padaryti.
Paklauskite savęs, kokiais kitais būdais galima skelbti Įstatymą be meilės? Ar galite būti dėl to kaltas?
V. Jėzus ir Jo sabata: 2 dalis
„Atlikta!“ (Jn 19, 30)
Sabatoje darydamas stebuklus Jėzus parodė, kuo ji iš tikrųjų svarbi. Tai diena gydymui ir atkūrimui. Jėzus norėjo, kad sabata primintų Dievo galią kurti. Taigi sabata yra diena, kurioje Jis išvaduoja pavergtuosius (Lk 4, 31–37), įgalina luošius vaikščioti (Lk 13, 10–17; Jn 5, 1–9), akliems suteikia regėjimą (Jn 9).
Jėzui sabata buvo labiau susijusi su žmonėmis nei taisyklėmis. Todėl Jis mokė, kad sabata yra padaryta žmogui, o ne žmogus sabatai. Tuo pačiu to jau mokėmės praėjusią savaitę, tinkamai laikantis taisyklių, jos apsaugojo žmones.
6. Jėzus akcentavo sabatos galiojimą ir svarbą ne tiktai gyvendamas, bet ir mirdamas. Perskaitykite Mt 27, 57–28, 1; Mk 15, 42–16, 1; Lk 23, 52–24, 1; Jn 19, 31–20, 1. Kas bendra visose keturiose evangelijose? Svarbiau, ką tai sako mums apie sabatą, ypač dėl klausimo, ar vis dar turime ją švęsti?
Sušukęs: „atlikta!“, – (Jn 19, 30), t.y. atlikęs atpirkimo darbą (iki tarnystės dangiškoje šventykloje), ką Jėzus darė?
Jis ilsėjosi septintą dieną. Kur tai jau matėme? Pr 2, 1–3. Po visų kūrybos darbų Dievas ilsėjosi septintą dieną. Atpirkęs žmoniją Jis darė tą patį.
Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad Jėzus neva nukreipė žmoniją nuo septintos dienos sabatos, Jo poilsis kape sabatą yra iš tikrųjų dar vienas įdomus būdas suprantamai perteikti tą pačią mintį. Ypač dėl to, kad Jo mirtis patvirtino Naująją Sandorą, o pastaroji neva anuliavo sabatą, sunku suprasti logiką manančių, kad sabatos įsakymas buvo panaikintas po Kryžiaus. Jei jis buvo panaikintas, kodėl pirmas dalykas, kurį Jėzus padarė po nukryžiavimo, – tai ilsėjosi?
Taigi, ir gyvendamas, ir mirdamas Jėzus parodė mums, kad sabatos įsakymas vis dar galioja ir kad jis yra svarbus.
Toliau tyrinėkite: „Ar Dievas turėtų uždrausti saulei vykdyti jos pareigas sabatą? Ar Jis turi įsakyti, kad upeliai nustotų drėkinę laukus ir miškus? Ar turi nustoti augę kviečiai ir kukurūzai? Ar sabatą medžiams ir gėlėms nereikia krauti pumpurų bei skleisti žiedų? Dievas negali nė akimirksniui sustabdyti Savo kuriančios rankos, nes tokiu atveju žmogus nusilptų ir numirtų. Žmogus taip pat turi neatidėliotinų darbų sabatą. Reikia slaugyti ligonius, patenkinti vargšų reikmes. Šventa Viešpaties poilsio diena buvo sumanyta žmogui, ir Dievas nenori, kad Jo kūriniai nors ir trumpą laiką kęstų skausmą, kurį galima palengvinti sabatą – Viešpaties poilsio dieną.“ (E. Vait, „Su meile iš Dangaus“, 122 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Šiandien, kai galime aptarti jau praėjusius įvykius, lengva pašiepti religinių vadovų, užsipuolusių Jėzų dėl išgydymo sabatoje, kietumą ir šaltumą. Ir jie tikrai bus teisiami už jų elgesį. Tuo pačiu metu pabandykite įsivaizduoti save jų vietoje. Šie žmonių išgalvoti priesakai buvo tradicijos dalis jau ilgą laiką, todėl religiniai vadovai beveik tikėjo, jog šie priesakai buvo pati sabatos esmė; todėl jie manė, kad Jėzus nesilaikė sabatos. Kaip mes jaustumės, jei kažkas, skelbdamas didžią šviesą ir tiesą, galbūt net darydamas stebuklus, mūsų nuomone, tryptų ketvirtąjį įsakymą? Kaip reaguotume? Kokią svarbią pamoką galime įžvelgti šiame mokyme apie tai, kaip atskirti tiesą nuo papročių ir kodėl ne visada lengva tai padaryti?
2. Klasėje patyrinėkite šią mintį, kad Dievas ilsėjosi po visų kūrybos darbų bei atlikęs atpirkimo darbą. Kaip turime suprasti šio nuostabaus fakto reikšmę?
3. Pamėginkite įsivaizduoti save vietoje to žmogaus, kuris mano, kad darydamas stebuklus sabatoje Jėzus panaikino ketvirtąjį įsakymą. Palyginkite Biblijoje užrašytą Jėzaus mokymą ir apibūdintus darbus su tuo, ką jūs įsivaizduotumėte Jį darantį, jei Jis iš tikrųjų būtų pakeitęs ketvirtąjį įsakymą. Jūsų nuomone, ką Jis būtų daręs kitaip?
Santrauka: Biblija apreiškia Viešpatį kaip septintos dienos sabatos Viešpatį. Tai ženklas, kad Jis yra Kūrėjas ir Atpirkėjas.