Gruodžio 5–11 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 9, 1–17; 12, 1–3; Gal 3, 6–9. 15–18; Iš 24; Jer 31, 31–34; 1 Kor 11, 24–26.
Įsimintina eilutė: „Tikėkite Manimi, ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai sudarysiu naują sandorą su Izraelio namais ir Judo namais“ (Jer 31, 31).
Nors Šventajame Rašte yra paminėtos sandoros (Rom 9, 4; Gal 4, 24), yra tik viena esminė Sandora, malonės Sandora, kurios pagrindu Dievas dovanoja išgelbėjimą puolusiems kūriniams, įgyjantiems išgelbėjimą tikėjimu. Sandorų idėja kyla iš įvairių būdų, kuriais Dievas ne kartą patvirtino esminės Sandoros pažadą, kad patenkintų Savo tautos poreikius įvairiais laikmečiais ir įvairiomis aplinkybėmis.
Tačiau, ar tai būtų sandora su Adomu (Pr 3, 15), Abraomu (Pr 12, 1–3; Gal 3, 6–9), Sandora prie Sinajaus (Iš 20, 2), sandora su Dovydu (Ez 37, 24–27) arba Naujoji Sandora (Jer 31, 31–33), mintis yra ta pati. Dievo parūpintas išgelbėjimas yra nepelnyta dovana, o žmogiškoji reakcija į šią dovaną, tam tikra prasme šios Sandoros laikymasis iš žmogiškosios pusės, yra ištikimybė ir paklusnumas.
Naujoji Sandora pirmą kartą yra paminėta Jeremijo knygoje, Izraelio grįžimo iš tremties ir Dievo pažadėtų palaiminimų kontekste. Net esant nelaimėms ir bėdoms Viešpats žada Savo nepaklusniai tautai viltį ir atkūrimą.
I. DIEVO SANDORA SU VISA ŽMONIJA
Mes matome, koks piktas šiandien yra pasaulis; ir vis dėlto Dievas yra su mumis. Mes galime tik įsivaizduoti, kaip viskas turėjo būti blogai, kai Viešpats sunaikino visą pasaulį tvanu. „Dievas supažindino žmones su Savo įsakymais – gyvenimo taisyklėmis, bet Jo Įstatymui buvo nusižengta, ir tai paankstino visų įmanomų nuodėmių pradžią. Žmonės atvirtai ir be baimės elgėsi nedorai, teisingumas buvo maišomas su žemėmis, ir Dangų pasiekdavo prislėgtųjų šauksmai“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 65 p.).
Perskaitykite Pr 9, 1–17. Kokią Sandorą Dievas sudarė su žmonija, ir kaip tai atspindi Dievo malonę kūrinijos atžvilgiu?
Dievo Nojui išreikšta Sandora buvo labiau visuotina už kitas biblines sandoras; pastaroji buvo sudaryta su visa žmonija, įskaitant gyvūnus ir gamtą (Pr 9, 12). Be to, tai buvo vienpusis susitarimas: Viešpats nenustatė jokių reikalavimų ar išlygų tiems, su kuriais Jis sudarė Sandorą. Jis tiesiog nesiruošė vėl sunaikinti žemę tvanu. Skirtingai nei kitos sandoros, pastarajai nebuvo jokių sąlygų.
Tada Dievas patvirtino Savo Sandorą aiškiai matomu ženklu – vaivorykšte, simbolizuojančia Sandoros pažadą, kad „niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti“. Tad kaskart matant vaivorykštę, vien tai, kad mes čia esame galėdami matyti vaivorykštę, savaip įrodo šio senovės Sandoros pažado įvykdymą. (Galų gale, jei mes būtume visuotinio tvano sunaikinti, tuomet nebūtume čia pamatyti vaivorykštę!) Žemėje nuolat tarpstant nuodėmei ir blogiui, kartais mes esame palaiminti vaivorykštės grožiu, Dievo malonės ženklu visam pasauliui. Mes galime žvelgti į viršų ir matyti viltį, ne tik pačios vaivorykštės grožyje, bet ir dėl to, kad žinome, jog tai Dievo meilės žinia mūsų apgailėtinai planetai.
Apmąstykite vaivorykštės didybę ir grožį. Ypač atsižvelgiant į tai, ką Šventasis Raštas sako apie vaivorykštę, kaip pastaroji gali patraukti mus pas Dievą, link transcendencijos, link kažko didesnio nei siūlo ši planeta?
II. SANDORA SU ABRAOMU
Perskaitykite Pr 12, 1–3; 15, 1–5; 17, 1–14. Ką šios eilutės pasako apie tai, ko Viešpats siekė, sudarydamas Sandorą su Abraomu?
Malonės Sandora su Abraomu yra esminė visai išganymo istorijos eigai. Todėl Paulius, aiškindamas išganymo planą, kaip pastarasis buvo įvykdytas Jėzuje, paminėjo šią Sandorą.
Perskaitykite Pr 3, 6–9. 15–18. Kaip Paulius su Abraomu sudarytą Sandorą susiejo su Jėzumi ir išgelbėjimu tik tikėjimu?
Žodžiai „Abraomo ainija“ nusako ne tik daugybę patriarcho palikuonių, bet būtent – Jėzų (žr. Gal 3, 16), per kurį Dievas palaimino visą pasaulį. Visi, priklausantys Abraomo ainijai, o tai lemia tikėjimas Kristų (Gal 3, 29), supras, kad Abraomo Dievas yra ir jų Dievas. Net anuomet, „Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (Gal 3, 6). Abraomas buvo ne daugiau išgelbėtas darbais, nei plėšikas ant kryžiaus; išgelbėjimą visada lemia tik Dievo gelbstinti malonė. Abraomas įvykdė savąją sandoros pažado dalį ne todėl, kad jis buvo nepriekaištingas, toks jis nebuvo, bet todėl, kad jis buvo paklusnus, o tai apreiškė tikėjimas, laikęsis išganymo pažado. Patriarcho darbai jo nenuteisino; vietoj to, darbai parodė, kad jis jau buvo nuteisintas. Tai yra sandoros esmė ir kaip sandora pasireiškia gyvenant tikėjimu (žr. Rom 4, 1–3).
Apmąstykite didžiąją tiesą, kad jūsų išganymo viltis ateina tik iš Jėzaus teisumo, įskaityto jums tikėjimu. Kokią didelę viltį ir džiaugsmą tai jums teikia?
III. SANDORA PRIE SINAJAUS
Kaip Dievas sudarė Sandorą su Izraeliu prie Sinajaus kalno? (Iš 24)
Mozė ir kai kurie vadovai atėjo prie Sinajaus kalno. Tarp jų buvo Aaronas ir jo du sūnūs, atstovavę kunigams; 70 seniūnų ir teisėjų, atstovavusių tautai. Mozę lydėję vyrai turėjo nesiartinti, bet Mozei buvo leista ateiti, kur apsireiškė Dievas.
Vėliau Mozė patvirtino Sandorą su visa tauta. Jis paskelbė, ką Dievas jam kalbėjo, o tauta pritarė šiais žodžiais: „Vykdysime visa, ką VIEŠPATS pasakė“ (žr. Iš 24, 3).
Žinoma, šventa istorija ir dažna mūsų pačių patirtis moko, kad vienas dalykas yra teigti, jog būsime paklusnūs, tačiau visai kas kita yra tikėti ir paklusti, kad dieviškoji galia suteiktų mums malonę vykdyti tai, ką mes sakėme vykdysią.
Perskaitykite Hbr 4, 2. Kaip ši eilutė paaiškina Izraelio nesėkmę? Kaip mes galime išmokti išvengti tos pačios klaidos?
Tik tikėjimu ir meldžiant pažadų įvykdymo, kurie įgyjami tikėjimu, galima paklusti, o paklusnumas išreiškiamas ištikimybe Dievo Įstatymui. Paklusnumas Įstatymui buvo ne daugiau prieštaraujantis amžinajai Sandorai Mozės laikais, nei mūsų laikmečiu. Paplitusi neteisinga nuomonė, susijusi su Įstatymu ir sandoromis, paprastai kyla iš nesugebėjimo atsižvelgti į kontekstą, kuriame Paulius rašė, apaštalui sprendžiant žydų priešpriešos klausimą. Pastarieji norėjo, kad svarbiausia tikėjime būtų Įstatymas ir paklusnumas Įstatymui; o Paulius priešingai, norėjo padaryti Kristų ir Jo teisumą esmine sudedamąja dalimi.
Kaip dažnai jūs sakote: „Vykdysiu visa, ką Viešpats pasakė“, – bet nesugebate to padaryti? Kaip ši apgailėtina tikrovė padaro malonės pažadą dar brangesnį? Kokią viltį turėtumėte be šio pažado?
IV. NAUJOJI SANDORA. 1 dalis
Perskaitykite Jer 31, 31–34. Ką šios eilutės reiškia anuometiniame ir šiandieniame mūsų kontekste?
Jeremijas ištarė šiuos žodžius didžiausios krizės, su kuria tauta susidūrė, laikotarpiu: artėjančia babiloniečių invazija, kai tautai grėsė išnykimas. Tačiau čia, kaip ir anksčiau, Viešpats teikė jiems viltį, pažadą, kad tai nebus pabaiga, ir kad tautai teks dar viena galimybė klestėti Viešpaties Artume.
Taigi pirmasis „naujosios Sandoros“ pažadas Biblijoje yra Izraelio grįžimo iš Babilono tremties ir Dievo pažadėto palaiminimo kontekste. Kaip sulaužyta prie Sinajaus sudaryta Sandora (Jer 31, 32) lėmė tautai tremtį, taip naujai patvirtinta Sandora išlaikys juos ir teiks viltį ateičiai. Kaip Sandora prie Sinajaus, naujoji Sandora bus susijusi su santykiais, apimant tą patį Įstatymą, dešimt įsakymų, bet dabar užrašytą ne tik akmens plokštėse, bet jų širdyse, kur Įstatymas ir turėjo būti.
„Tą patį Įstatymą, kuris buvo išraižytas akmens plokštėse, Šventoji Dvasia įrašė širdyje. Užuot stengęsi pasiekti savo teisumą mes priimame Kristaus teisumą. Jo kraujas atperka mūsų nuodėmes. Jo paklusnumas užskaitomas mums. Tada širdis, Šventosios Dvasios atnaujinta, sunokina Dvasios vaisius. Per Dievo malonę reikia gyventi paklūstant Dievo Įstatymui, įrašytam mūsų širdyse. Kuris priima Kristaus Dvasią, turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“ (E. Vait, Patriarchai ir pranašai, 294 p.).
Galiojant naujajai Sandorai, tautos nuodėmės bus atleistos, jie asmeniškai pažins Viešpatį, ir jie paklus Dievo Įstatymui per juose veikiančią Šventosios Dvasios galią. Senoji Sandora – šešėliai ir simboliai, naujoji Sandora – tikrovė, išganymą visada užtikrino tikėjimas, apreiškiantis „Dvasios vaisius“.
V. NAUJOJI SANDORA. 2 dalis
Jeremijo pranašystę apie naują Sandorą galima taikyti dvejopai: pirma, Sandora nurodo, kad Izraelis grįš pas Dievą ir Jis parves tautą namo; antra, Sandora nurodo į Mesijo Jėzaus darbą, kurio mirtis patvirtino Sandorą ir pakeitė santykius tarp žmonių ir Dievo. Naujoji Sandora mums išsamiausiai apreiškia išganymo planą, kuris anksčiau buvo apreikštas tik simboliais (Hbr 10, 1).
Perskaitykite Lk 22, 20 ir 1 Kor 11, 24–26. Kaip šios eilutės yra susijusios su Jeremijo pranašyste?
Duona reiškia sulaužytą Kristaus kūną, kurį Senajame Testamente simbolizuoja Paschos metu paaukotas avinėlis. Vynas simbolizuoja ant kryžiaus pralietą Jėzaus kraują, kaip apreikšta Naujajame Testamente. Jėzaus darbas prasidėjo ne Naujajame Testamente; bet apima ir Senąjį Testamentą, ir Šventosios Vakarienės apeigoje mes galime pamatyti sąsają, ką Jėzus padarė per visą išganymo istoriją.
Duona ir sultys yra trumpiausia šios išganymo istorijos santrauka. Nors tai tik simboliai, per pastaruosius mes vis dar suprantame Dievo neįtikėtiną darbą dėl mūsų.
Naudodamasis Viešpaties Vakarienės apeiga, Paulius atkreipė dėmesį ne tik į Kristaus mirtį, bet į Jo sugrįžimą, be kurio Jo mirtis būtų beprasmė. Galų gale, kuo naudingas būtų Kristaus pirmasis atėjimas be antrojo, kai mes būsime prikelti iš kapo (1 Tes 4, 16; 1 Kor 15, 12–18)? Jėzus nusakė tą patį ryšį šiais žodžiais: „Nuo šiol Aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują Savo Tėvo karalystėje“ (Mt 26, 29). Neabejotina, Kristaus pirmasis atėjimas yra neatskiriamai susietas su Jo antruoju atėjimu. Pirmasis atėjimas galutinai išsipildo tik antrajame.
Kitą kartą jums dalyvaujant Viešpaties Vakarienėje, pagalvokite apie Kristaus pažadą negerti vynmedžio vaisiaus, kol Jis to nedarys su mumis Dievo karalystėje. Kaip jūs dėl to jaučiatės? Ką tai sako apie Artumą, kurio Kristus siekia su mumis?
Tolesniam tyrinėjimui: Tyrinėjome, Šventasis Raštas moko, jog vaivorykštė yra Dievo Sandoros pažado ženklas, kad „niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti“. Žinoma, dėka mokslo dabar mes žinome, kad vaivorykštė pasirodo saulės spinduliams lūžtant ir atsispindint vandens lašuose, šviesai pasklindant įvairiais kampais. Šviesa patenka į vandens lašą vienoje vietoje, atsispindi nuo lašo kitoje ir prasiskverbia pro lašą trečioje, sukurdama mums matomas spalvas. Poetas Džonas Kytsas (John Keats) bijojo, kad mokslas „išpins“ vaivorykštę, bet net jei galėtume ištyrinėti, išmatuoti, prognozuoti ir įvertinti viską, kas susiję su vaivorykšte, iki kiekvieno fotono ir kvarko, ką kita tai įrodytų, išskyrus tai, jog mes geriau suprantame gamtos dėsnius, kuriuos Dievas panaudojo sukurdamas šitos Sandoros pažado ženklus? Galbūt vieną dieną mokslas galės paaiškinti viską apie vaivorykščių susidarymą, tačiau mokslas niekada negalės paaiškinti, kodėl vaivorykštės susidaro.
Tačiau mes žinome priežastį. Dievas sukūrė mūsų pasaulį taip, kad esant tinkamam saulės spindulių ir dulksnos santykiui, patekdama į vandens lašą šviesa lūžta ir atsispindi skirtingais kampais, sukurdama elektromagnetinių bangų juostas, kurios, pasiekusios mūsų akis, sukuria mūsų smegenyse vaivorykštės vaizdą. Ir Dievas tai padarė (tai tas „kodėl“, kurio mokslas niekada negalės paaiškinti) primindamas mums Savo Sandoros pažadą, kad „niekada daugiau nebebus tvano žemei nuniokoti“.
Klausimai aptarimui:
1. Kokios Šventajame Rašte yra atskleistos kitos esminės tiesos, kurių mokslas niekada negalės mūsų išmokyti? Tiesą sakant, ar galima teigti, kad svarbiausi mums žinomi dalykai niekada negalėjo būti atskleisti mokslo? Jei taip, kokios tai būtų tiesos?
2. Klasėje aptarkite išganymo planui esminį tikėjimo ir darbų santykį. Tai yra, koks yra tikėjimo ir koks yra darbų vaidmuo, ir kaip pastarieji yra susiję su krikščioniškuoju patyrimu?
3. Ką reiškia pasakyti, kad Įstatymas yra įrašytas mūsų širdyse? Kaip ši idėja parodo Įstatymo amžinumą, net galiojant Naujajai Sandorai?