Vasario 23 – kovo 1 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Pr 2, 18–25; Mk 10, 7–9; Ef 5, 22–25; Mt 5, 27–30; 2 Kor 3, 18.
Įsimintina eilutė: „Viešpats Dievas tarė: `Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką.`“ (Pr 2, 18)
Pagalvokite apie laimingos santuokos ir namų, kuriuose apstu meilės, palaimas.
Kaip pasisekė tiems, kurie tai patyrė!
Deja, daugybei žmonių santuoka daugiausia sukėlė skausmą ir pyktį, o ne džiaugsmą ir ramybę. Taip neturėjo būti. Daugybės santuokų liūdna būklė yra galinga degradacijos, kurią žmonijai atnešė nuodėmė, išraiška.
„Dievas atšventė pirmąją santuoką. Taigi šios institucijos įsteigėjas yra pats Visatos Kūrėjas. Tebūna visų gerbiama santuoka (Hbr 13, 4). Ji buvo viena pirmųjų Dievo dovanų žmogui; ji yra viena iš dviejų institucijų, kurias po nuopuolio Adomas išsinešė už rojaus vartų. Kai šiame ryšyje pripažįstami dieviški principai ir jiems paklūstama, santuoka yra palaima; ji apsaugo žmonijos dorą ir laimę; ji patenkina žmogaus socialines reikmes, ji pakylėja fizinę, intelektinę ir moralinę prigimtį.“ (E. Vait. Patriarchai ir pranašai, 27 p.)
Koks nuostabus idealas! Šią savaitę pažiūrėsime į tam tikrus su santuoka susijusius principus.
I. Lo Tov –NEGERA
Iš pirmykštės bedugnės Dievas sukūrė mūsų pasaulį antgamtine Savo žodžio galia. Pasakojime apie pasaulio sukūrimą nuolat kartojama, kad viskas buvo gera, o baigus darbą Viešpats pasakė, kad viskas buvo labai gera (Pr 1, 31).
1. Tačiau vienas dalykas buvo Lo Tov, t.y. „negera“. Perskaitykite Pr 2, 18. Kas buvo negera ir kodėl? Kokia yra šio teksto reikšmė?
Kuriant Dievas matė, kad visa buvo „gera“, kol nebuvo sukurtas Adomas. Tuo metu Adomas buvo vienintelis žmogus. Nors jis buvo padarytas pagal Dievo paveikslą, vienatvėje jis negalėjo atspindėti viso Dievo paveikslo, kuris pasireiškia santykiuose su kitais Dievo Asmenimis. Dievą sudaro Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Taigi Adomui reikėjo kažko panašaus į jį, su kuo jis galėtų užmegzti abipusės meilės ir bendradarbiavimo santykius, atspindinčius Dievą.
2. Perskaitykite Pr 2, 19–21. Kada Dievas užmigdė Adomą ir iš jo kūno sukūrė žmoną? Kaip ankstesnis aktas galėtų būti susijęs su Ievos sukūrimu?
Galbūt svarbiausia mintis – tai paskutiniai 20-os eilutės žodžiai. Duodant vardus gyvūnams, Adomas turėjo pastebėti, kad kiekvienas padaras turėjo sau porą, t.y. buvo patinas ir patelė, bet pats sau žmogus tinkamo bendrininko nerado. Mes galime būti tikri, kad Viešpats buvo numatęs Adomui žmoną. Galbūt Viešpats laukė, kol Adomas pajaus trūkumą savo būtyje, ilgesį, kuris padėtų jam labiau įvertinti Viešpaties suteiktą dovana.
Apsvarstykite priešybę tarp „gera“ visos kūrinijos atžvilgiu ir „negera“ Adomo vienatvės atžvilgiu. Ką tai pasako apie santykių vertę? Ką galite padaryti, siekiant sustiprinti visus santykius, kuriuos dabar palaikote?
II. BENDRININKAS ADOMUI
Pradžios 2, 20 parašyta, kad Adomas davė vardus gyvūnams. Tai padeda atskleisti didelį atotrūkį tarp žmonių ir kitų žemiškųjų būtybių. Joks gyvūnas nebuvo panašus į Adomą. Net tarp beždžionių nebuvo tokio, kaip Adomas, nes jis buvo nepanašus į šimpanzę. Tai svarbu prisiminti, nes daugelis mūsų visuomenėje mano, kad žmonės yra ne kas kita, bet pažangios beždžionės. Mes nesame beždžionės, o beždžionė nebuvo tinkamas bendrininkas Adomui, nei ji būtų tinkama vienam iš mūsų.
3. Perskaitykite Pr 2, 21– 22. Kokią reikšmę turi būdas, kuriuo Dievas sukūrė Adomui bendrininką?
Kaip Adomo kūnas, sukurtas Dievo asmeniškai iš žemės dulkių, taip ir Ieva buvo asmeniškai sukurta Dievo naudojant vieną Adomo šonkaulių. Šonkaulis yra ne visas kūnas, todėl Dievas naudojo papildomą medžiagą užbaigiant Ievos kūną. Galbūt Jis padarė ir Ievos kūną iš dulkių, kaip Adomą. Dievui nereikėjo Adomo šonkaulio kuriant Ievą. Jis galėjo sukurti ją, kaip Jis sukūrė Adomą. Jis galėjo tarti ir Ieva būtų atsiradusi.
Kuriant Ievą Dievas turėjo priežastį panaudoti vieną iš Adomo šonkaulių. Jei du būtų sukurti visiškai atskirai, tai galėtų reikšti, kad iš prigimties jie yra visiškai nepriklausomi asmenys. Tačiau dalijimasis kūnu rodo, kad pora turėjo būti vieninga ir turėjo būti vienas kūnas.
Sukūrus Ievą, ji buvo pristatyta Adomui kaip bendrininkė (eilutė 18). Ji buvo padaryta iš Adomo (eilutė 22) ir atvesta Adomui (eilutė 22). Procesas, kuriuo Dievas sukūrė Ievą, aiškiai parodė, kad Dievas galėjo padaryti Adomui bet kokį bendrininką. Šis klausimas tapo svarbus vėliau, kai Adomas susidūrė su pagunda, ar prisijungti prie Ievos ir valgyti vaisių, ar pasitikėti Dievu, kad Jis pasirūpins aplinkybėmis. Adomas turėjo tvirtą pagrindą tikėti, kad Dievas galėtų pasirūpinti juo, ir tai padarė jo nuodėmę dar skausmingesne.
4. Perskaitykite Pr 2, 23. Koks buvo Adomo atsakymas Ievai?
Adomas taip susijaudino pamatęs Ievą, kad uždainavo. Tai pirmosios eilės Biblijoje, ir jos atspindi Adomo ir Ievos santykių artumą. Ji buvo jam lygi, kitas kūrybos aspektas, kuriam pakenkė nuopuolis.
III. IDEALI SANTUOKA
Viljamas Folkneris (William Faulkner) kartą vadino santuoką „nesėkme“ ir rašė, kad „vienintelis būdas ramiai gyventi santuokoje… išlaikyti pirmąją [žmoną] ir laikytis nuo jos kaip galima atokiau, turint viltį, kad gyvensite ilgiau už ją“. Tai liūdnas komentaras ryšium su daugelio santuokų būkle.
5. Perskaitykite Mk 10, 7–9. Ką Jėzus citavo šioje ištraukoje? Kokius geros santuokos požymius galima įžvelgti šiuose Jėzaus žodžiuose?
Privalumų nauda, kai paliekami tėvai ir siekiama sukurti namus su savo sutuoktiniu, yra gerai žinoma, todėl neverta to minėti. Nesutarimai su sutuoktinio gimine yra viena iš didžiausių šeimos nesantaikos priežasčių. Vienas iš būtinų pirmųjų žingsnių kuriant laimingus namus – tai gerbti sutuoktinių nepriklausomybę ir įkurti atskirus nuo savo tėvų namus, jei tai įmanoma. Jei tai neįmanoma, santuokos privatumo ir intymumo vis tiek turėtų būti paisoma.
Vienybė yra kita geros santuokos savybė. Vienybė nereiškia, kad sutuoktiniai turėtų atsisakyti naudotis savo smegenimis, bet kad jie turėtų laikytis vieningų tikslų, siekiant geriausio vienas kitam ir jų sąjungai.
Jėzus taip pat pabrėžė santuokos tvarumą. Santuoka nėra šiaip santykiai, kuriuos būtų galima nutraukti ir vėl užmegzti vos užsigeidus. Tai įsipareigojimas visam gyvenimui. Nepasiruošę įsipareigoti visam gyvenimui turėtų atidėti šį sprendimą, kol tam bus pasirengta.
6. Perskaitykite Ef 5, 22–25. Kaip šios eilutės atskleidžia geros santuokos principus?
Tai vyro privilegija atsiduoti žmonai ir tarnauti jai iš meilės, kaip ir Kristus atidavė Save už Bažnyčią. Savo ruožtu, žmona turi gerbti savo vyrą ir bendradarbiauti su juo įgyvendinant bendrus tikslus. Štai sprendimas vaidams, kuriuos nuodėmė įnešė į santuoką. Nesavanaudiška meilė pažadins pagarbą ir abipusę laimę. Mūsų namai gali būti dangaus pavyzdys.
IV. APSAUGOTI TAI, KAS BRANGU
Vieną didžiausių Dievo meilės žmonijai pavyzdžių galima įžvelgti žmogaus seksualume. Tai nuostabi Dievo dovana. Tačiau, kaip ir visos dovanos, taip ir ši neteikiama besąlygiškai. Tai yra seksualumas neduotas, kad galėtume daryti su juo, ką panorėję. Dievas nustatė tam tikras taisykles. Iš tiesų, Jis labai aiškiai pasakė: lytiniai santykiai yra skirti vyrui ir žmonai, vyrui ir moteriai, ir tik susituokus. Kitu atveju – tai nuodėmė.
7. Perskaitykite Mt 5, 27–30. Pažvelkite, kaip rimtai Jėzus aptarė šiuos klausimus. Kam, galiausiai, gresia pavojus?
Kad ir kiek norėtume telkti dėmesį (ir tai daryti dera) į malonę ir atleidimą, kuriuos Jėzus parodė nusidėjėliams, negalima pamiršti aukšto moralės mato, kurio Jis laikėsi pats ir kurį skelbė. Sunku įsivaizduoti, kaip Jėzus galėjo aiškiau išreikšti įspėjimą dėl seksualinio amoralumo, kaip atskleista šiose keliose eilutėse. Išsilupti akį? Nukirsti ranką? Jei to reikia tyrumui, tada verta taip elgtis. Kitu atveju gresia pragaro pavojus.
„Jei visi, kurie išpažįsta paklūstantys Dievo Įstatymui, būtų laisvi nuo nuodėmės, mano siela būtų išgelbėta, tačiau jie nėra laisvi. Net kai kurie išpažįstantys, jog laikosi visų Dievo įsakymų, yra kalti dėl svetimavimo. Ką aš galiu pasakyti, kad pažadinčiau atbukusius jausmus? Griežtai vykdomas moralės principas tampa vienintele sielos apsauga.“ (E. Vait. „Counsels on Health“, 621 p.)
Nors tai kietas įspėjimas, turėtume prisiminti pasakojimą apie sugautą svetimautoją (Jn 8, 1–11). Kaip nustatyti tinkamą pusiausvyrą tarp mato, apie kurį kalbėjo Jėzus, laikymosi, ir tuo pačiu metu rodant malonę bei užuojautą puolusiems, kaip atskleista šiame pasakojime?
V. SANTUOKA KAIP BAŽNYČIOS METAFORA
Tyrinėjantiems Bibliją gerai žinoma, kad Senajame ir Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja santykius tarp Dievo ir Jo sandoros žmonių. Todėl daug kartų Biblijoje kartojasi neištikimos moters įvaizdis, simbolizuojantis senovės Izraelyje paplitusius atsimetimą ir paklydimą. Pavyzdžiui, išėjimo iš Egipto laikais Viešpats sakė Savo tautai neturėti jokių glaudžių ryšių su aplink gyvenančiais pagonimis, nes pastarieji buvo labai ydingi žmonės ir galėjo išvesti Izraelį iš kelio.
8. Perskaitykite Iš 34, 15–16. Kokį simbolį Viešpats naudojo kaip įspėjimą šiuo atveju? Kaip tai gali būti siejama su Dievo ir Jo tautos „vedybomis“? Žr. Jer 3, 14.
Tuo pačiu metu Bažnyčios kaip Kristaus nuotakos įvaizdis nurodo į tikinčiųjų vienybę ir vienybę su Kristumi, ypač kai šis simbolis suprantamas biblinio santuokos idealo kontekste: vienas vyras ir viena žmona, palaikantys meilės ir pasiaukojimo santykius.
9. Perskaitykite Ef 5, 28–32 ir Apr 19, 5–9. Ko moko šie tekstai?
Čia santykiai idealioje santuokoje yra palyginti su Dievo ir Jo tautos santykiais. Dievas kviečia Savo žmones užmegzti artimus santykius su Juo. Tai nuostabus paveikslas, parodantis Dievo susidomėjimą Savo tauta ir Jo norą padėti mums bendrauti su Juo.
Kokius sprendimus galite daryti ir ką galite rinktis, kad būtumėte arčiau Viešpaties ir arčiau idealo, kurį simbolizuoja biblinės santuokos samprata? Kodėl šį sprendimą ir pasirinkimą galite padaryti tik jūs?
Papildomam tyrinėjimui: Akivaizdu, kad moralės samprata, ypač seksualinės moralės, yra susieta su tinkamu mūsų kilmės supratimu. Pavyzdžiui: evoliucija nepateikia objektyvaus pagrindo, siejančio lytinį aktą ir moralę. Gyvūnams būdingi įvairių rūšių „poravimosi būdai“. Kai kurios rūšys – poligamiškos, daug rūšių – „pasileidusios“. Keletas rūšių yra daugiausia monogamiškos, tačiau genetiniai tyrimai parodė, kad daug rūšių, kurios atrodo monogamiškos, iš tikrųjų nėra tokios. Daugybės rūšių patelės gali atsivesti kelis palikuonius, ir ne visi yra to paties patino. Jei ne Kūrėjo objektyvus moralės matas, nebūtų pagrindo įvertinti seksualinį elgesį kaip gerą ar blogą. Dabartinės pastangos patvirtinti homoseksualią partnerystę iliustruoja tai. Santuoka gali būti tinkamai suprantama tik pasaulio sukūrimo šviesoje.
„Ir Senajame, ir Naujajame Testamente santuoka simbolizuoja švelnų ir šventą ryšį tarp Kristaus ir Jo tautos. Jėzui vestuvių linksmybės liudijo apie tą dieną, kai parsives į Tėvo namus Savo nuotaką ir atpirktieji su Atpirkėju sėdės prie Avinėlio vestuvių vakarienės stalo.“ (E. Vait. Su meile iš Dangaus, 130 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Darvinizmas neigia Biblijoje aprašytą pasaulio sukūrimą. Kokias seksualinio elgesio taisykles darvinizmas numato, jei apskritai numato, ir kaip jos prieštarauja Biblijos idealui?
2. Kokių yra geros santuokos ir laimingų namų biblinių pavyzdžių? Įvardykite kai kuriuos nelaimingų santuokų ir namų biblinius pavyzdžius. Ko galime pasimokyti iš šių?
3. Perskaitykite doros žmonos apibūdinimą Patarlių 31, 10–31. Koks turėtų būti tokios žmonos vyro charakteris?
4. Kaip jūsų vietinė bendruomenė gali padėti sutvirtinti ir sustiprinti santuokos idealą? Ką praktiškai jūsų bendruomenė gali daryti, siekiant įgyvendinti šį tikslą?