Santykiai

Šią savaitę skaitykite: 1 Sam 25; Ef 4, 1–3; 1 Pt 3, 9–12; Lk 17, 3–4; 23, 34; Jok 5, 16.

Įsimintina eilutė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12).

Patyręs evangelistas buvo įpratęs rengti seminarus apie įtampos valdymą kaip įžangą evangelistiniams susitikimams. Atlikdamas paprastą apklausą, jis prašydavo, kad auditorija užrašytų keturis ar penkis dalykus, kurie sukeldavo įtampą. Atsakymai būdavo sugrupuoti (sveikata, pinigai, darbas, santykiai ir pan.). Prieš užbaigiant skaičiavimus, vienas pagalbininkas matydavo, kad evangelistas iš anksto turėdavo parengtą skaidruolių rinkinį apie santykius. Paklaustas, jis paaiškino, kad rezultatai visada būdavo tie patys: blogi santykiai visada būdavo pirminė įtampos priežastis.

Problemos su sutuoktiniu, vaikais, vadovu, kolega, kaimynu, draugu, ar priešu –pagrindiniu įtampą sukeliančiu veiksniu dažniausiai būna žmonės. Tačiau, kai santykiai yra geri, žmonės jaučia pasitenkinimą. Žmonės paskatina mus jaustis laimingais arba kentėti. Štai kodėl šią savaitę mokysimės apie santykius ir ko Biblija moko apie juos.

I. Nuolankumas ir meilumas

1. Perskaitykite Ef 4, 1–3. Kaip manote, kodėl Paulius sieja nuolankumą, meilumą ir kantrybę su gerais santykiais ir vienybe? Prisiminkite, kaip minėtos savybės teigiamai veikė jūsų santykius.

2. Perskaitykite 1 Sam 25. Ko galime pasimokyti iš Abigailės ir Dovydo apie tinkamą elgesį sudėtingose ir įtemptose situacijose?

Pasakojimas apie Dovydą, Nabalą ir Abigailę yra puikus socialinės sąveikos pavyzdys. Padariniai ženkliai keičiasi, jei žmonės laiko save viršesniais, lygiais ar kukliais draugais ir kolegomis.

Dovydas pasiuntė savo kareivius pas Nabalą su prašymu: „Kaip žinai, tavo piemenys buvo su mumis, mes jų neskriaudėme, ir jie nieko nepasigedo per visą laiką, kol buvo Karmelyje. […] Prašyčiau duoti, ką tik turi po ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui“ (1 Sam 25, 7–8). Bet Nabalas neišmanė nei gerumo, nei diplomatiškumo. Parašyta, kad jis buvo kvailas ir niekšingas vyras. Kituose vertimuose Nabalas yra apibūdintas tokiais žodžiais, kaip antai: atšiaurus, šykštus, bukas, grubus, nesąžiningas ir šiurkštus. Jis tikrai parodė šiuos bruožus Dovydo kariams.

Pastebėkite pirminį Dovydo požiūrį. Nepaisant to, kad jis vadovavo kariams, jo prašymas buvo rūpestingas ir nuolankus: „Ilgiausių metų! Ramybė tau, tavo namams ir viskam, ką turi!“ (6 eilutė).

O Abigailė, parašyta, buvo „protinga ir graži“. Pastebėkite jos elgesį: ji parūpino įvairiausio maisto, nusilenkė prieš jį, vadino save tarnaite, o Dovydą viešpačiu ir prašė atleidimo. Ji taip pat priminė Dovydui, kad kaip Dievo vyras jis turėjo vengti kraujo kaltės ir keršto.

Abigailės taktiškumas ir nuolankumas visiškai pakeitė Dovydo ketinimus. Jis šlovino Dievą už tai, kad Jis siuntė Abigailę ir pagyrė ją už jos gerą nuovoką. Toks pamaldus tarpininkavimas išgelbėjo daugelio nekaltų vyrų gyvybę. O dėl Nabalo, Dovydui nereikėjo terštis kraujo praliejimu ir kerštu, nes Nabalą turbūt ištiko širdies smūgis, asmeniškos baimės padarinys.

Paprastai lengva meiliai elgtis su tais žmonėmis, kuriuos mėgstame. O kaip dėl tų, kurie mums ne itin patinka? Pagalvokite apie tuos, su kuriais jūs sunkiai sugyvenate. Kaip jie reaguotų, jei jūs parodytumėte nuolankumą ir meilumą jiems? Pabandykite tai padaryti (atsimindami, kad jūs patys turbūt ne visada esate malonūs ir meilūs visiems).

II. Už pikta laiminkite

3. Ką apaštalas iš tiesų norėjo pasakyti 1 Pt 3, 8–12? Kaip jūs galite pritaikyti šį principą savo gyvenime?

Jėzus patobulino požiūrį „akis už akį“ į „atsuk kitą skruostą“ (Mt 5, 38–39). Tokia sąvoka buvo visiškai nesuprantama tuomet, tokia ji yra šiandien. Deja, net krikščionys retai atsilygina geru už pikta. Bet Jėzus mokė: „Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

Mažus vaikus auginanti pora nesutarė su kaimynais. Keletą kartų bjauriu tonu kaimynai pasakė jauniems tėvams, kaip nemalonu buvo matyti kieme esančią žaidimų aikštelę ir girdėti ten žaidžiančius vaikus. Kaimynai buvo nepatenkinti tam tikromis jaunos šeimos kiemo dalimis, jiems trukdė tas ir anas. Jaunai porai savo ruožtu nepatiko kaimynų tonas. Juk jie nedarė nieko bloga. Vieną dieną, kai šeima rinko obuolius kieme už namo, motina nusprendė pavaišinti kaimynus obuolių pyragu. Jie mielai priėmė vaišes. Toks gerumas paveikė jų santykius. Kaimynai turbūt nesitikėjo tokio gerumo iš žmonių, kuriuos jie nuolat įžeidinėjo.

4. Kuo Dovydas atsilygino Sauliui už nuolatinį persekiojimą? 1 Sam 24, 4–6. Ką toks elgesys pasako apie Dovydo charakterį? Kaip mes galėtume pritaikyti tokį pat požiūrį savo gyvenime, ypač kai nesutariame su kažkuo, kas, savotišku būdu, taip pat galėtų būti „pateptas Viešpaties“?

1 Samuelio yra aprašyti keturi atvejai, kai Dovydas galėjo nedorai pasielgti, pakeldamas ranką prieš „Viešpaties pateptąjį“. Nepaisant to, kad jis turėjo galimybę atkeršyti, jis pakartotinai bandydavo priartėti ir atleisti karaliui. Dovydas pasirinko kuklų ir pamaldų būdą santykiuose su kažkuo, kas su juo nesielgė mielai.

Kokioje situacijoje bebūtume, argi neturėtume stengtis daryti tą patį?

III. Atlaidumas

Gali atrodyti, kad gyvename prasmingą religinį gyvenimą ir tuo pačiu metu nesutarti su aplinkiniais. Tai yra gyvenimo faktas, kad kaip žmonės mes dažnai priešgyniaujame vieni kitiems ir sukeliame skausmą, kartais net bažnyčioje. Vadinasi labai svarbu išmokti atleisti.

5. Perskaitykite Ef 4, 32. Kaip gerai jūs taikote šią biblinę tiesą savo gyvenime? Kam atleisti turite jūs, ir kodėl jums naudinga tai padaryti?

Tiktai pastaraisiais metais pradėta teigiamai vertinti dvasinių principų svarbą psichinei sveikatai. Dešimtmečius religija ir dvasingumas daugelio psichologų ir patarėjų buvo laikomi pagrindiniu kaltės ir baimės šaltiniu. Šiandien taip nėra, ir daugelis naudojasi apsauginiais krikščioniško požiūrio padariniais. Pripažinta, kad tokia „terapija“ kaip malda, dvasinio dienoraščio vedimas, pagrindinių Biblijos eilučių mokymasis mintinai ir atlaidumas, padeda daugeliui žmonių įveikti emocinius sutrikimus. Atlaidumas laikomas labiausiai raminančia strategija, net jei gebėjimą iš tikrųjų atleisti suteikia tiktai Dievas (Ez 36, 26).

6. Perskaitykite Mt 5, 23–25; Lk 17, 3–4; 23, 34. Ko jos moko mus apie atlaidumą?

Kartais asmuo gali manyti, kad neįmanoma atleisti. Žinoma, joks žmogus niekada nepakels tokio skausmo ir pažeminimo, kokį patyrė Jėzus: Karalius ir visatos Kūrėjas buvo neteisingai sumenkintas ir nukryžiuotas Jo kūrinių. Vis dėlto Jėzus ypatingai nuolankiai rūpinosi jais tiek, kad meldė Tėvą jiems atleisti.

Kartais žmonės įskaudina aplinkinius nesuvokdami, kad jie sukelia skausmą. Kiti – įžeidinėja todėl, kad nesijaučia saugūs ar turi asmeninių problemų, taip mėgindami pajausti palengvėjimą. Kaip gali aplinkinių žmonių problemų supratimas padėti sugebėti atleisti? Kaip jūs galite išmokti atleisti tiems, kurie sąmoningai bando skaudinti jus?

IV. Išpažinkite vieni kitiems nuodėmes

7. Kaip suprantate Jokūbo patarimą išpažinti „vieni kitiems nuodėmes“? Jok 5, 16. Įsigilinkite į šią eilutę ir paklauskite savęs, kaip jūs turite pritaikyti šį mokymą asmeninėje situacijoje.

Išpažinti artimam padarytas nuodėmes reikia todėl, kad gautume atleidimą ir atkurtume santykius. Išpažintis taip pat rodo, kad aš prisiimu atsakomybę už tai, ką padariau, ir kad tikiuosi palankumo ir atleidimo. Dievo malone, kilni siela atleis, nepaisant nusikaltimo dydžio.

Jok 5, 16 galima aiškinti ir taip: išpažinę nuodėmes, klaidas ir prasižengimus kažkam, kuo jūs pasitikite, pajusite emocinį palengvėjimą. Savų trūkumų išpažinimas pamaldžiam krikščioniui padės palengvinti nuodėmės naštą. Be to, abipusis išpažinimas gilina tarpasmeninius santykius. Jūsų pasitikėjimas kitais ir aplinkinių pasitikėjimas jumis sustiprins ir išlaikys draugystės ryšį. Iš tikrųjų patarėjo profesija remiasi principu, kad kalbėjimas yra naudingas sielai. Nors yra protinių sutrikimų, kuriuos gali gydyti tik profesionalas, iš daugybės sielvartą sukeliančių jausmų galime būti išvaduoti bažnyčiose ir bendruomenėse, ypač iš tų, kuriuos sukelia blogėjantys tarpasmeniniai santykiai, šmeižtas, pavydas ir t.t. Jok 5, 16 užrašytas patarimas ne tiktai palengvins psichologinę naštą, bet taip pat suteiks naujų jėgų, kad pajėgtume keisti žalingą elgesį.

Perspėjimas. Nors nuodėmių išpažinimas artimam draugui gali padėti pajausti palengvėjimą, išpažintis daro asmenį pažeidžiamu. Išlieka pavojus, kad mūsų draugas atskleis išpažintį kitiems, o tai bus žalinga visiems.

Svarbiausia, kad mes visada galime išpažinti nuodėmes Viešpačiui, visiškai pasitikėdami Juo, kad Jis atleis. Perskaitykite 1 Pt 5, 7. Ydingi santykiai gali sukelti abejones, baimę ir nerimą. Aplinkiniai gali sugebėti padėti, bet tikrą pagalbą teikia tik Dievas, kuris nori išlaisvinti mus iš visų rūpesčių, kad būtume užtikrinti, pavedę savo rūpesčius Jam.

V. Stiprinkite vieni kitus

8. Perskaitykite pateiktus tekstus ir paklauskite savęs, kaip šį mokymą galite pritaikyti sau? Kodėl jis svarbus ne tiktai mums asmeniškai, bet ir kitiems? Ef 4, 29; 1 Tes 5, 11; Rom 14, 19.

Paulius ragino ankstyvas bendruomenes nebloginti asmeninių santykių. Daug tarpasmeninių sunkumų pasireiškia dėl vienas kito menkinimo, dėl ko būna įskaudinama visą bendruomenė. Skleidžiantys paskalas ir apkalbas dažnai turi asmeninių problemų, t.y. jaučiasi menkesni, nepasitiki savimi, nori būti pastebėti, trokšta valdžios. Tokiems žmonėms reikia pagalbos, kad jie atsikratytų užgauliojimų spręsdami savo vidinius konfliktus.

Jei jausimės visaverčiai, tai padės užkirsti kelią paskaloms ir šmeižtui. Kristaus kūno nariai turi suprasti, kad jiems teko privilegija gauti išgelbėjimo dovaną (Ps 17, 8; 1 Pt 2, 9). Toks supratimas padės stiprinti aplinkinius ir visapusiškai tobulėti. Nuolankumas, pritarimas ir teigiamos pusės pabrėžimas – tai būdas palaikyti žmones, turinčius asmeninių problemų.

Kitas būdas padėti ir tarnauti – būti tarpininkais. Taikdarius Jėzus vadina palaimintais ir Dievo vaikais (Mt 5, 9). Jokūbas rašė: „O teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę“ (Jok 3, 18).

9. Perskaitykite Mt 7, 12. Kodėl tai taip svarbu visuose santykiuose?

Santykių kontekste šį principą galima laikyti neįkainojamu brangakmeniu. Jis yra teigiamas, pagrįstas meile, visuotinis ir viršija žmogiškąjį įstatymą. „Aukso taisyklė“ taip pat duoda praktinę naudą kiekvienam, kas jos laikosi.

Kinijos ūkininkas prižiūrėjo ryžius viršukalnėje, nuo kurios matėsi slėnis ir jūra. Vieną dieną jis pastebėjo, kad artinasi didžiulė banga – jūra atslūgo, atidengdama didelę dalį įlankos, ir jis žinojo, kad vanduo sugrįš, sunaikindamas viską slėnyje. Ūkininkas galvojo apie savo draugus, dirbančius slėnyje, ir nusprendė padegti savo ryžių lauką. Jo draugai nedelsiant nuskubėjo į viršukalnę užgesinti ugnies ir taip išvengė žūties. Noras padėti vienas kitam išgelbėjo jų gyvybę. Akivaizdi pamoka.

Toliau studijuokite: Perskaitykite Ef 4, 25–32 ir pabrėžkite žodžius, kurie palietė jūsų širdį. Apgalvokite tai, ką jūs galite padaryti, Dievo padedami, kad pagerintumėte santykius su aplinkiniais.

Štai kelios laiško dalys, kurį E. Vait parašė 1908 m. evangelistui: „Aš turiu šią Viešpaties žinią jums: Kalbėkite mielai, elkitės švelniai. Budėkite, nes esate linkęs būti šiurkštus, diktatoriškas, sakyti neapgalvotus dalykus. […] Šiurkštūs posakiai liūdina Viešpatį; neprotingi žodžiai daro žalą. Man liepta pasakyti jums: Kalbėkite švelniai. Atsargiai rinkite žodžius. Kalbėdami ar gestikuliuodami neparodykite šiurkštumo. […] Kai kasdien žiūrėsite į Jėzų ir mokysitės iš Jo, parodysite sveiką, darnų charakterį. Pateikite save švelniau ir netarkite kaltinančių žodžių. Pasimokykite iš Didžiojo Mokytojo. Gerumo ir užuojautos žodžiai prilygs vaistams ir išgydys nusivylusias sielas. Dievo Žodžio žinios, pritaikytos praktiškai – tai gydanti, raminanti galia. Šiurkšti kalba nebus palaima nei jums, nei kitoms sieloms.“ (Gospel Workers, 163, 164 p.)

Aptarkite:

1. Ar mėgstate liežuvauti? Net jei jūs pats neliežuvaujate, ar mėgstate klausytis paskalų? Kodėl, tam tikra prasme, tai prilygsta liežuvavimui? Kaip jūs galite liautis būti dalimi to, kas gali sukelti kitiems žmonėms didelį skausmą?

2. Atleisti gali būti sudėtinga, ypač jei buvome baisiai įskaudinti. Kaip jūs išmokstate atleisti tiems, kurie neprašo atleidimo, kuriems nerūpi jūsų atleidimas, kurie galėtų jį net paniekinti? Kokia atsakomybė tenka jums tokiais atvejais?

3. Žodinis ir fizinis užgauliojimas šeimose yra tikrovė, kuri sukelia daug skausmo asmenims ir grupėms. Koks krikščioniškas požiūris turėtų padėti užkirsti kelią šiai problemai? Kas turi būti rekomenduojama, kai atleidimas nekeičia užgauliojančiojo elgesio?

4. Apmąstykite savo gyvenimą. Kaip galite pagerinti santykius? Kodėl nuolankumas, pasitikėjimas Dievu ir noras elgtis tinkamai yra svarbūs santykiams?