Liepos 7–13 d.
Šios savaitės tyrinėjimui skaitykite: Apd 17, 5–9. 10–15. 16–34; 1 Kor 1, 18 – 2, 2; 1 Tes 2, 17 – 3, 10.
Įsimintina eilutė: „Kas gi yra mūsų viltis, džiaugsmas ir pasididžiavimo vainikas prieš mūsų Viešpatį Jėzų, kai Jis ateis, jeigu ne jūs?! Taip, jūs esate mūsų garbė ir džiaugsmas!“ (1 Tes 2, 19–20)
Pagrindinė mintis: Tikra evangelizacija padeda užmegzti santykius, kurie įveikia laiko išbandymą ir trunka amžinybę.
Paulius rengė trijų savaičių evangelizacinius susitikimus Tesalonikoje. Pastarieji buvo labai įdomūs, bet vietiniai religiniai vadovai ir niekadarių gauja kurstė priešpriešą. Paulius galiausiai buvo pašalintas iš miesto tarybos, siekusios, kad apaštalas negrįžtų.
Šioje pamokoje apžvelgiamos Pauliaus pastangos evangelizuoti Tesalonikoje. Po tokio patyrimo apaštalui būtų buvę lengva sutelkti dėmesį į opoziciją ir kitas kliūtis. Vietoj to, Paulius kreipė dėmesį visų pirma į santykius, užmegztus su naujais krikščioniškos bendruomenės nariais Tesalonikoje.
Paulius sielvartavo negalįs daugiau laiko praleisti su tikinčiaisiais. Jis žinojo, kad po trumpo laiko, praleisto su jais, tesalonikiečiai bus pažeidžiami, lengvai pasiduos neigiamai įtakai, neteks drąsos. Negalėdamas būti Tesalonikoje asmeniškai, jis buvo įkvėptas Šventosios Dvasios rašyti laiškus. Pastarieji sudaro Naujojo Testamento knygas, žinomas kaip 1 ir 2 Laiškas tesalonikiečiams.
I. Pasipriešinimas Tesalonikoje
1. Perskaitykite Apd 17, 5–9. Anot šios ištraukos, kas skatino priešintis Pauliaus žiniai? Ką teigė apaštalo priešininkai, kad byla susidomėtų miesto valdžia? Kaip pastaroji reagavo?
Skelbiant naują mokymą, dominantį žmones, kitų religinių grupių vadovai ir mokytojai gali pradėti pavydėti. Dėmesys, anksčiau skirtas jiems, staiga nukreipiamas į kitus. Tai gali paskatinti elgtis neprotingai, siekiant sumažinti naujų mokytojų įtaką.
Anot Romos istoriko Tacito, prieš įvykius, aprašytus Apd 17, kilo konfliktas tarp Romos žydų dėl vyro, kurį Tacitas vadina „Chrestus“. Šis terminas greičiausiai atspindi, kad romiečiams žydų Mesijo samprata buvo neaiški. Matyt kažkieno skelbiama Evangelija padalijo Romos žydų bendruomenę.
Romos valdininkams diskusijos apie Mesiją prilygo pasirengimui į sostą pasodinti naują karalių (žr. Apd 17, 7). Tikriausia dėl šios priežasties imperatorius išvarė visus žydus iš sostinės (Apd 18, 2). Kai kurie šių tremtinių apsigyveno Tesalonikoje, atnešdami žinią apie šiuos įvykius į miestą. Kadangi Evangelija apvertė Romos žydų pasaulį aukštyn kojom, religiniai vadovai buvo pasiryžę neleisti, kad Tesalonikoje įvyktų kažkas panašaus.
Tesalonika buvo valdoma miesto tarybos, kurią sudarė gal penki ar šeši „merai“, priiminėję sprendimus kaip grupė. Tai užtikrino savotišką nepriklausomybę nuo Romos, o to jie nenorėjo išsižadėti. Taigi šiuo klausimu miesto pareigūnų elgesys buvo ganėtinai įspūdingas, atsižvelgiant į aplinkybes. Panašus krikščionių elgesys Romoje būtų užtraukęs sunkią fizinę bausmę. Tačiau miesto vadovai reagavo nešališkai (priešingybė Apd 16, 22–40). Iš krikščionių jie paėmė didelę sumą pinigų kaip užstatą, kad jie daugiau nekeltų rūpesčių, ir visus paleido.
Pavydas gali mus sunaikinti. Ko galime pasimokyti iš Jėzaus gyvenimo ir mokymo, kas padėtų mums nugalėti šį mirtiną jausmą?
II. Įvykiai Berėjoje
Persekiojimas gali turėti dvi puses. Pastarąjį dažnai išprovokuoja piktas šmeižtas prieš tuos, kurie nepadarė nieko blogo. Tačiau persekiojimą taip pat gali išprovokuoti netinkamas tikinčiųjų elgesys (1 Pt 3, 13–16; 4, 12–16). Labai tikėtina, kad nesutarimus Tesalonikoje sukėlė ne tik Pauliaus oponentų pavydas, bet taip pat naujų tikinčiųjų netinkamas elgesys. Du laiškai tesalonikiečiams rodo, kad Paulius buvo labai susirūpinęs dėl netinkamo viešo elgesio bažnyčioje.
Paulius ragino krikščionis Tesalonikoje gyventi ramiai ir elgtis tinkamai tarp pagonių kaimynų (1 Tes 4, 11–12). Jis įspėjo nepaklusniuosius (1 Tes 5, 14). Jis įsakė jiems vengti bendrijos tų, kurie netvarkingai gyveno (2 Tes 3, 6–7). Ir jis pažymėjo, kad kai kurie Bažnyčios nariai ne tik netvarkingai ir nenaudingai gyvena, bet mėgo kištis į kitų reikalus (2 Tes 3, 11). Taigi kai kurie nariai vargino ne tik bažnyčią, bet ir platesnę visuomenę. Persekiojimai Tesalonikoje buvo piktavališki, tačiau kai kurie nauji krikščionys elgėsi peiktinai.
2. Kuo Pauliaus patyrimas Berėjoje skyrėsi nuo patyrimo Tesalonikoje? Apd 17, 10–15. Kokia žinia yra užrašyta mums šiame skirtume?
Berėjiečiai norėjo daugiau sužinoti apie Dievą ir geriau suprasti Bibliją. Nors klausydami jie priimdavo žinią, ką išgirdę, viską ištirdavo, ar jie rado tą patį Senajame Testamente.
Tai yra mums pavyzdys. Mes galime priimti naujas mintis, tačiau visada turime patikrinti jas, ar jos neprieštarauja Biblijos mokymui. Turime daug ką išmokti ir daug ką pamiršti. Tuo pačiu metu turime būti atsargūs ir išvengti klaidų, nes jos tolina mus nuo tiesos.
Nors ramybės drumstėjai Tesalonikoje galiausiai pasikeitė ir aplinkybės tapo panašesnės į situaciją Berėjoje, pastarojoje žydai priėmė naują žinią ir daugelis įtikėjo (plg. 12 eilutę). Svarstant, kad Pauliui keliauti į Atėnus tikslinga, Silui ir Timotiejui buvo leista pasilikti Berėjoje, skatinti ir stiprinti naujai įtikėjusius.
Kokie pavyzdžiai rodo, kad krikščionių Bažnyčia elgėsi netinkamai? Ko galime pasimokyti iš šių klaidų? Atsakymus paruoškite pristatyti klasėje sabatoje.
III. Intarpas Atėnuose
Anot Apd 17, 14–16, Silas ir Timotiejus pasiliko Berėjoje, tuo tarpu Paulius buvo palydėtas į Atėnus. Paulius nurodė savo palydovams Silui ir Timotiejui prisijungti prie jo Atėnuose, tačiau neužsiminta, ar jie tai padarė. Kita vertus, iš 1 Tes 3, 1–2 sužinome, kad Paulius pasiuntė Timotiejų iš Atėnų atgal į Tesaloniką. Todėl atrodo, kad Timotiejus prisijungė prie Pauliaus bent trumpam laikui.
3. Kalbėdamas žydams Apd 17, 2–3, Paulius pradėjo Senojo Testamento tema apie Mesiją. Kalbėdamas Atėnuose (Apd 17, 16–34) pagonių filosofams, kuo jis pradėjo? Ko galime pasimokyti iš šių skirtingų metodų?
Atvykęs į Atėnus Paulius neįžygiavo į Areopagą ir nesikreipė į filosofus. Jis šiek tiek pasivaikščiojo ir stebėjo aplinką. Jis taip pat kalbėjo su Atėnų žydais ir keliais graikais sinagogoje. Be to, evangelizuodamas jam įprastu būdu (žr. Apd 17, 2–3), apaštalas taip pat būtų pasimokęs apie vyraujančią kultūrą mieste. Pirmasis misionieriškų pastangų žingsnis – tai klausytis ir mokytis apie žmonių, kuriuos mėginate laimėti, tikėjimą ir pasaulėžiūrą.
Paulius taip pat leido laiką Atėnų aikštėje (kuri buvo žemiau Areopago, bet matomoje vietoje), diskutuodamas su tais, kurie norėjo su juo pasikalbėti. Tai darydamas jis sudomino kai kuriuos epikūrininkus ir stoikų filosofus, kurie pakvietė jį į tradicinę vietą tokioms diskusijoms.
Apaštalas kreipėsi į Atėnų intelektualus išsakydamas pastabas apie jų miestą ir religiją. Teologinę diskusiją jis pradėjo pasaulio sukūrimo tema, kuri domino ir apaštalą, ir atėniečius. Priešingai nei sinagogoje, jis neįrodinėjo savo pozicijos Šventojo Rašto pagalba, bet raštų, su kuriais atėniečiai buvo susipažinę (Apd 17, 27–28 cituojami graikų rašytojai). Tačiau peržengus intelektualams „patogias“ ribas, filosofai, atrodo, staiga nutraukė diskusiją. Nors kai kurie kalbėjo su Pauliumi toliau ir įtikėjo.
Ar gerai suprantame aplinkinių pasaulėžiūrą ir religinius įsitikinimus? Kodėl liudijant svarbu žinoti bent kai kuriuos iš šių dalykų?
IV. Atvykimas į Korintą
Apd 18, 1–18 yra dvi pagrindinės sankirtos su pasaulietine istorija. Pirmoji, žydų ištrėmimas iš Romos Klaudijaus valdymo laikotarpiu (Apd 18, 2). Informacija iš papildomų biblinių šaltinių leidžia nustatyti šio įvykio datą – 49 m. po Kr. Antroji esminė sankirta, tai prokonsulo Galiono paminėjimas (Apd 18, 12). Prokonsulai Korinte buvo skiriami vieneriems metams. Informacija įrašuose ir kiti duomenys tiksliai datuoja Galiono valdymą 50–51 m. po Kr. Kritiškai nusiteikę mokslininkai dažnai abejoja Apaštalų darbų knygos istoriškumu, tačiau yra daug nuorodų, pavyzdžiui, šios, patvirtinančių šioje knygoje apibūdinamą istoriją.
Timotiejus turbūt keliavo iš Tesalonikos į Berėją su Pauliumi ir Silu (Apd 17, 10. 14–15) ir buvo išsiųstas į Tesaloniką. Tada jis trumpai prisijungė prie Pauliaus Atėnuose, o iš ten buvo išsiųstas į Tesaloniką (1 Tes 3, 1–2). Ten jis prisijungė prie Silo (Apd 18, 5) ir galiausiai nukeliavo į Korintą susitikti su Pauliumi. Pirmas laiškas tesalonikiečiams turbūt buvo parašytas netrukus po Timotiejaus atvykimo iš Korinto. Paulius žinojo, ką žmonės galvoja Achajoje, kur buvo įsikūręs Korintas (1 Tes 1, 7–8), ir 1 Laiške tesalonikiečiams jis reaguoja į informaciją, kurią pateikė Timotiejus (1 Tes 3, 5–6).
4. Perskaitykite 1 Kor 1, 18 – 2, 2. Kokia pagrindinė Pauliaus mintis šioje ištraukoje? Ko šios eilutės moko apie misijos strategiją Atėnuose ir Korinte?
Pauliaus turbūt netenkino susitikimo su Atėnų filosofais padariniai, nes Korinte jis nusprendė tiesiogiai apeliuoti į graikiškąjį mąstymą. Tai darydamas jis neprieštaravo minčiai, jog reikia priimti žmones tokius, kokie jie yra. Apaštalas aiškiai skatino tokį požiūrį tame pačiame laiške (1 Kor 9, 19–23). Atėnuose ir Korinte jis parodė, kad žmonių, kokie jie bebūtų, priėmimas, nėra tikslusis mokslas. To reikia nuolat mokytis. Tokiu požiūriu Paulius vadovavosi ne kiekviename mieste. Jis jautriai reaguodavo į besikeičiančius laikus, kultūrą ir aplinkybes.
Dar kartą perskaitykite šiandienes ištraukas. Kuo žinia, kad pasaulio „išmintis“ dažnai nedera su kryžiaus „kvailyste“, aktuali mums šiandien?
V. Paulius atveria savo širdį
5. Perskaitykite 1 Tes 2, 17 – 3, 10. Ką ši ištrauka pasako apie Pauliaus jausmus, prisirišimą ir santykius su tikinčiais? Ko ji moko, kaip turėtume bendrauti su tais, kuriems tarnaujame?
Dėl Pauliaus gilių minčių ir prieštaringo tono (pavyzdžiui, Gal 1, 6–7; 3, 1–4; 4, 9–11) kartais atrodo, kad jausmai ir asmeniniai santykiai jam nebuvo svarbūs. Bet šis intarpas 1 Laiške tesalonikiečiams rodo ką kita. Šiam evangelistui asmeniniai santykiai buvo itin reikšmingi. Tai dera su didžiuoju pavedimu, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas mokinių ruošimui (Mt 28, 19–20).
Ištrauka atskleidžia vidinius Paulius jausmus. Jis be galo ilgėjosi tesalonikiečių. Jėzui sugrįžus, Paulius tikėjosi pristatyti tesalonikiečius kaip savo tarnystės pavyzdį. Pauliaus netenkino tik išganymas laikų pabaigoje; jis nori įrodymų, kad jo gyvenimas davė vaisių Dievo karalystei.
Nebegalėdamas pakęsti ilgesio, Paulius išsiuntė Timotiejų sužinoti, kaip jiems sekėsi. Paulius bijojo, kad šėtonas kažkaip nenuviliotų jų nuo pirminių įsitikinimų. Bet jis buvo paguostas, kai Timotiejus pranešė, kad jie tvirtai stovi tikėjime.
1 Tes 3, 6 yra įdomi užuomina. Paulių džiugino Timotiejaus pranešimas, kad tesalonikiečių nuomonė apie jį buvo gera ir kad jie taip pat troško pamatyti jį. Pauliaus išvykimas iš Tesalonikos buvo netikėtas, ir atrodo, kad apaštalas neturėjo informacijos apie tai, ką tesalonikiečiai manė apie jį patį ir jo išvykimą. Tesalonikiečių ištikimybė Pauliui buvo svarbi. Gali būti, kad Pauliaus savivertė priklausė nuo misijos sėkmės. Juk jis buvo tik žmogus.
Timotiejaus ataskaita suteikė Pauliui nepaprastą džiaugsmą, išsakytą maldose Dievui. Tačiau džiaugsmas nenumalšino troškimo pamatyti juos ir užbaigti krikščionišką mokymą. Tačiau dėl to, kad negalėjo būti asmeniškai su jais, Paulius pirmą kartą siunčia Timotiejų ir patraukia tesalonikiečius laišku. Šie laiškai sudaro Naujojo Testamento visumą.
Toliau tyrinėkite: „Jeigu nusižemintume prieš Dievą, ir būtume malonūs, paslaugūs, minkštaširdžiai ir gailestingi (įterpta autoriaus), į tiesą atsiverstų šimtai, o ne vienas kitas žmogus. Nors išpažįstame, kad esame atsivertę, nešiojamės savąjį „aš“ ir branginame jį tiek, kad nenorime jo išsižadėti. Mums suteikta garbė palikti šią naštą prie Kristaus kojų ir tapti panašiais į Kristų. Išganytojas laukia, kad tai padarytume.“ (E. Vait, Liudijimai Bažnyčiai, t. 9, 189, 190 p.)
„Per visą Savo tarnystę Jėzus nuolat primindavo mokiniams tą faktą, kad jie turi būti viena su Juo Jo darbe, vaduojant pasaulį iš nuodėmės vergijos. […] Jis visą laiką pratino juos dirbti savarankiškai, plėsti savo gretas ir galiausiai pasiekti atokiausius žemės kampelius.“ (E. Vait, Apaštalų darbai, 26 p.)
Klausimai aptarimui:
1. Aptarkite atsakymus į antros dalies paskutinį klausimą. Kaip galime išvengti tų pačių klaidų? Galbūt kai kuriais atvejais darome jas net dabar?
2. Knygoje Liudijimai Bažnyčiai (žr. aukščiau) E. Vait įvardija savąjį „aš“ kaip kliūtį liudijimui ir atsivertimui. Kaip savasis „aš“ pasireiškia mūsų gyvenime? Kaip galime išmokti numarinti savąjį „aš“? Koks yra vienintelis būdas tai padaryti?
3. Didžiajame pavedime (Mt 28, 19–20) pagrindinis dėmesys yra teikiamas mokinių ruošimui. Pasidalykite savo patirtimi, kaip būti mokiniu arba daryti mokiniais kitus. Kiek į tai orientuota yra jūsų bendruomenės mokinystė? Kaip ji gali tapti labiau orientuota?
4. Kaip galite paaiškinti kryžiaus „kvailystę“? Jūsų manymu, kodėl Paulius pasirinko tokį terminą? Ką tai turėtų pasakyti mums apie ribotą tikrovės suvokimą, kai svarbiausią iš visų tiesų daugelis prilygina „kvailystei“?
Santrauka: Vos per tris savaites Paulius stipriai prisirišo prie tikinčiųjų Tesalonikoje. Negalėjęs grįžti pas juos, apaštalas pirmą kartą išsiuntė Timotiejų. Šventosios Dvasios vedamas jis išliejo savo širdį dviejuose laiškuose. Prasminga evangelizacija – tai ne tik krikščioniškų tikėjimo tiesų priėmimas. Krikščioniškas tikėjimas įtraukia visą gyvenimą, t.y. kūną, protą ir jausmus.